MEILĖ NEIEŠKO SAU NAUDOS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Kaip fizikas, t.y. žmogus, kuris visą savo gyvenimą tarnavo blaiviam mokslui ir materijos tyrimui, aš tikriausiai nebūsiu įtariamas ir laikomas paiku svajotoju. Po visų atomo tyrinėjimų noriu pasakyti štai ką:Materija neegzistuoja pati savaime! Materija atsiranda ir egzistuoja tik dėl tos jėgos, kuri priverčia judėti elementariąsias daleles ir išlaiko jas vienoje mažytėje atomo sistemoje. Tačiau kadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos -žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile - todėl šia jėga mes turime pripažinti sąmoningą mąstančią DVASIĄ.

     Toji Dvasia yra bet kurios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta regimoji, laikinoji materija (nes be Dvasios, kaip matėme, materija iš viso negalėtų egzistuoti), - tikra yra neregimoji, nemirtingoji Dvasia. Kadangi dvasia negali egzistuoti savaime ir kiekviena dvasia priklauso kokiai nors būtybei, tai mes būtinai turime pripažinti esant dvasinę Būtybę. Tačiau ir dvasinės būtybės negali egzistuoti savaime, o turi būti sukurtos, taigi aš drįstu šį paslaptingąjį Kūrėją pavadinti tokiu vardu, kokiu jį vadino visos pirmųjų tūkstantmečių senųjų civilizacijų tautos: DIEVAS.

      (Maksas Plankas - 1858-1947 - gamtos tyrinėtojas, kartu su Albertu Einšteinu pradėjęs naują gamtos mokslų erą ir iš esmės pertvarkęs iki tol gyvavusį fizikinį pasaulėvaizdį.)

Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]

     Meilės tikroji savybė - visiškai užmiršti save. Ji ne kitus sau ima, bet save aukoja kitiems. Nieko iš kitų nelaukia, bet, ką gali, pati stengiasi duoti kitiems. Kuo daugiau žmogus ieško garbės ir laimės, tuo labiau viskuo nusivilia, - yra rašęs vienas jaunas mokytojas. Tikroji meilė ieško naudos ne sau, bet kitiems, todėl ji niekada nenusivilia. Jos laimė - padaryti kitus laimingus. Jeigu jai užsklendžiamos vienos durys, užkeliami vieni vartai, ji randa šimtus kitų durų ir vartų. Ji eina per gyvenimą be triukšmo, be šauksmo, todėl geba ir pro mažą durų plyšelį įeiti, nes žmogus niekada nemoka taip uždaryti durų, kad neliktų jokio plyšelio bent trupinėliui meilės prasiskverbti. Ji net moka už durų ilgai stovėti ir laukti, kol bus išgirsta ir įsileista. O kas gi, pažinęs meilę, turės jėgų ją iš to kampelio išvyti! Juk jos visi trokšta. Gal kiti gyvenime tik todėl tokie žiaurūs, kad niekada nėra pažinę tikrosios meilės.

     Meilei visiškai nesvarbu, ar kiti jos gerą darbą pastebės ir įvertins: kad tik būtų kitam padaryta gera! Kad tik kito gyvenime būtų bent kiek šviesiau ir jaukiau, kad tik kitas rastų kelią į laimės šaltinį - Dievą. Meilė niekada nežiūri ir neklausia, ką ir kiek ji jau padarė: jos akys visada nukreiptos į priekį, ji nuolat galvoja, kur galėtų kitiems žiburį uždegti. Bet kai ji visa atiduoda, tada ir pati visa laimi.

     Ieškodamas kitų laimės, radau savąją, -sakė Vaižgantas. Uždegdami kitiems žiburį, pasišviečiame pirmiausia patys sau. Todėl pasaulyje laimingiausi žmonės yra mylintys, kurie, nieko neskaičiuodami ir ilgai nesvarstydami, visa atiduoda Dievui ir artimui. Kai žmogus gali padėti kitiems, kai gali aukotis kitiems, tik tuomet pajunta laimę ir džiaugsmą, - rašė vienas jaunuolis.

     Mylėti, kol kitas yra jaunas ir tvirtas, kilnus ir geras, kol kitas mums patinka, - tokį mylėti nėra sunku. Taip ir pagonys daro. Bet Kristus mus mokė mylėti neieškant sau naudos, mylėti be jokių išlygų, kaip tik daugiausia aukotis silpniesiems, kurie daugiau vargsta, didesniuose pavojuose gyvena. Mylėti - reiškia kitą praturtinti, padaryti laisvą, didį, išmokyti jį skrajoti po žydrąsias padanges.

     Tačiau kartais, prisidengus meilės skraiste, įvyksta tikras apiplėšimas: supančiojama kito laisvė, pavagiamos iš jo gražiausios gyvenimo dienos, išplėšiami kilnieji idealai iš kito širdies. Taip užgesinamas aukuras žmonėms ir Dievui. Toks žmogus pirma padaromas elgeta, o paskui jo gailimasi, paskui jis šelpiamas, guodžiamas, gal ant rankų nešiojamas. Reikia kitą ne nešti, bet išmokyti jį savomis kojomis vaikščioti, išmokyti po padanges skrajoti, laisvę pamilti. Taip pat nereikia leistis, kad ir pačiam kas nors iš sparnų po vieną plunksnelę pešiotų ir paskiau jau nebegalėtum aukščiau nuo žemės pakilti. Tie, kurie išmoko kitus teisybės, žibės kaip žvaigždės per visas amžinybes.

     Viešpatie, duok man meilės!
     Mylėti, niekur savęs neieškant;
     mylėti, jokio dėkingumo iš kitų nelaukiant;
     mylėti, jokios aukos nepaisant.

     Žmogus ima erzintis, nervintis, kai gresia pavojus, kad gali netekti kokios brangios jam vertybės, arba kai nežino, kaip pasielgti, ką pasirinkti; išsižadėti jam visko gaila. Pusiausvyrą išlaikyti padeda meilė. Ji eina per gyvenimą visada tiesi, niekur nesilankstydama, nieko neišsigąsdama. Meilė padeda pažinti. Koks čia gali būti abejojimas ar svarstymas, ką pasirinkti: aukso ar smėlio saują?! Meilė viską nugali, - dainuoja Virgilijus. O ypač krikščioniškoji meilė nugali viską - net visus abejojimus ir svyravimus. Ir ko gi ji turėtų drebėti, ko išsigąsti? Gali audros ūžti, jūros siūbuoti, kalnai drebėti ir virsti į gilumas, - viskas yra Dievo rankose, be Jo žinios nieko pasaulyje neįvyko ir neįvyks. Tereikia tiktai Dievo ieškoti, o kurie Dievo ieško, tiems, kaip sako apaštalas Paulius, viskas išeina į gera. Gali kiti pikta norėti, žabangas spęsti, bet galingasis ir gerasis Dievas viską paverčia į gera. Jūs norėjote man pikta, o štai Dievas pavertė į gera. Jis vis tiek savųjų niekur neapleidžia: ar jie būtų liūtų duobėje su pranašu Danielium, ar kalėjime su Jokūbo sūnumi Juozapu. Tad taip ramu ir gera, kai mano gyvenimas visiškai yra Dievo rankose.

     Dar žmogus gali erzintis ir nervintis, kai jam pasirenkant vieną vertybę, reikia atsižadėti kitos, jeigu jis nežino, kurį iš kelių dalykų pasirinkti. Jį ir dangus žavi, ir žemė traukia. Viena vertus, norėtų visiškai Dievui pasiaukoti, bet, antra vertus, nenorėtų ir kitų dalykų išsižadėti. Tada toks žmogus ima svyruoti ir erzintis, praranda pusiausvyrą ir slankioja paniuręs. Bet krikščioniui, mylinčiam Dievą, nė į galvą neateina mintis abejoti, ką pasirinkti. Jam visiškai aišku - nereikia tuščiai laiko gaišti sprendžiant savaime aiškius klausimus. Prieš Dievą nublanksta visos vertybės. Už ką mylimasis atiduotų savo mylimąją? Jis gali visko atsižadėti, tik ne savo sužadėtinės. O juk visas pasaulis ir visi jo sužadėtiniai tėra tiktai Dievo kraitis. O sužadėtinė argi ne brangesnė už kraitį? Argi Dievas ne brangesnis už visą pasaulį? Be Dievo viskas niūru ir tamsu. Dėl ko būtų galima išsižadėti Dievo, jeigu tuo žmogus praranda visa kita?! Mažesnes vertybes reikia aukoti didesnėms vertybėms. Dėl Dievo viską galima paaukoti -niekada nebus per daug. Tad ko svyruoji ir abejoji, tarsi nežinotum, ką pasirinkti kiekvieną savo gyvenimo dieną ir valandą? Artyn prie Dievo! -turėtų būti visų lozungas.

     Yra dalykų, kurie mus veda arčiau prie Dievo, sparnus išaugina, jėgas Padidina. Bet yra dalykų, kurie supančioja, akis aptemdo, prie žemės Prirakina. Kaip ilgai dar žmogus lūkuriuos ir svyruos? Artyn prie Dievo! Sparnus pakelti, jėgas sukaupti! Tik pati pradžia yra sunki, tik pakilti nuo žemės baisu. Aukštai žemės trauka mažėja, Dievo malonės veikimas di-dėja. Tiktai tas gali būti laisvas, kas pažino žydrąsias dangaus erdves.

Todėl meilė žengia per gyvenimą visko atsižadėdama, jos pečių neslegia žemiškosios naštos sunkumas - ir žemėje ji šimteriopai viską atranda, o dar jos laukia amžinasis gyvenimas.