VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI.
Andrius Baltinis.
(Roma, 1975. 171 p.)
Monografijoje aprašomas Vyskupo kelias, pradėtas 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkų k., Paežerių valsč., Vilkaviškio apskr. Mokslą ėjo Šunskų pradžios mokykloje, Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje ir Friburgo universitete Šveicarijoje. Aukštąjį mokslą baigė 1913 m. ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. Paskirtas Suvalkų Kalvarijos vikaru.
Netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariuomenė užėmė Vilkaviškį ir kun. Vincentą Borisevičių paėmė kaip įkaitą. Tuo jis rusų valdžios akyse neteko pasitikėjimo ir, kai grįžo rusų armija, jam buvo pasiūlyta išsikelti į Rusiją. 1915 m. apsigyveno Minske, kur dirbo gimnazijos kapelionu ir lietuvių pabėgėlių komitete. Vėliau buvo paskirtas X Rusijos armijos kapelionu. Karui pasibaigus grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas „Žiburio“ gimnazijos kapelionu, trumpą laiką kartu ėjo ir realinės gimnazijos kapeliono pareigas. 1922 m. paskirtas į Seinų kunigų seminariją, veikusią Gižuose, dėstyti moralinę ir pastoracinę teologiją. 1926 m. įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, sudaryta nauja Telšių vyskupija. Vysk. Justinas Staugaitis parsikvietė kun. V Borisevičių į Telšius. Iš karto paskirtas generalvikaru, o 1927 m. - Telšių kunigų seminarijos profesorium ir rektorium. 1928 m. popiežius Pijus XI pakėlė jį prelatu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. vasario 3 d. prel. Borisevičius konsekruotas vyskupu pagalbininku. Mirus vysk. Justinui Staugaičiui, 1944 m. paskirtas Telšių vyskupu. Tas pareigas ėjo iki tragiškos savo mirties.
Knygos autorius, apibūdindamas Vincentą Borisevičių kaip kunigą, kapelioną, profesorių, rektorių, vyskupą ir visuomenės veikėją, naudojosidaugelio asmenų pateikta medžiaga. Visi jie teigia, jog vysk. Vincentas Borisevičius buvo tauri ir kilni asmenybė, spindinti idealizmu, širdies gerumu ir skaistumu, pasižyminti tvirta valia ir nepalenkiamu principingumu, didele meile savo tautai.
Pats būdamas kilnus kunigas, apie kunigo pašaukimą turėjo labai reiklią nuomonę. Todėl kai kurie buvę jo auklėtiniai savo atsiminimuose rašo, kad seminarijos rektorius kėlęs labai didelius reikalavimus ir dėl jo griežtų auklėjimo priemonių kai kurie klierikai turėję palikti seminariją. Bet kitų požiūris priešingas. Antai kun. dr. Gureckas atsiminimuose rašo:
Likęs kunigu, jaučiu jam pagarbą ir artimumą. Jauno kunigo rūpesčiuose ir problemose kreipiausi į jį, klausdamas patarimo. Ir nustebau: tas pats Borisevičius, kuris seminarijoje buvo griežtas knygos žmogus, gyvenime pasirodė šiltas ir praktiškas. Gal kiekvienas auklėtojas yra šiek tiek artistas, o gyvenime toks nėra, koks mokykloje pasirodo. Tai ne veidmainystė, tai noras matyti savo mokinius geresnius (p. 67).
Kitas seminarijos auklėtinis prel. dr. J. Tadarauskas neprikiša rektoriui per didelio griežtumo. Savo atsiminimuose jis rašo:
Jis iš tikro buvo tauri asmenybė. Kitaip tariant, seminarijos rektorius buvo kartu nuoširdus draugas ir autoritetas auklėtiniams. <...> Klierikai jį nepaprastai mylėjo ir gerbė. <...> Jis buvo griežtas abstinentas, asketas, bet kitiems labai vaišingas, malonus, draugiškas. Iš esmės buvo tikras meilės apaštalas, nepaprastai mylėjęs vargšus. Kaip rektorius, prašydavo klierikus sekmadieniais aplankyti Telšių apylinkės vargšus ir nunešti dovanų, kurias pats parūpindavo. Vokiečių okupacijos metu gelbėjo savo tautiečius nuo išvežimo, o žydus nuo sunaikinimo. Slapstė juos įvairiose vietose ir parapijų kunigams patarė priglausti pabėgusius iš geto.
Telšių vyskupijos kunigai juto savo vyskupą kaip tėvą, patarėją ir draugą. Nusikaltusį kunigą neskubėjo bausti. Surasdavo būdą išsiaiškinti ir padėti. Gerumu ir nuoširdumu grąžindavo kunigus į gerą kunigišką gyvenimą. Vizituodamas parapijas, su klebonais buvo draugiškas ir mielas. Anksti rytą atsikėlęs eidavo į klausyklą ir ilgai melsdavosi. Išvykdamas parašydavo geriausią atestaciją apie kunigų darbus ir pastangas. Krinta į akis jo demokratiškumas. Lankydamas parapijas, po vaišių atsisveikindamas niekuomet nepamiršdavo nueiti į virtuvę ir padėkoti šeimininkėms: kiekvienai tardavo po žodelį ir palikdavo po dovanėlę.
Vyskupas labai mylėjo savo kraštą ir įvairiais būdais stengėsi Prisidėti priėjo pakilimo. Jau 1917 m. Minske jis buvo išrinktas atstovu ir dalyvavo Rusijos lietuvių Seime. Dirbdamas Marijampolėje, buvo miesto tarybos nariu ir kurį laiką ėjo miesto tarybos pirminin-ko [burmistro] pareigas. Priklausė daugeliui organizacijų. Uoliairėmė Telšių Katalikų veikimo centro akciją. Ypač artimus ryšius turėjo su ateitininkais, kurie, iškėlę šūkį „ Visa atnaujinti Kristuje“, į savo eiles patraukė žymią dalį jaunimo, išaugino katalikų inteligentijos gretas ir pastojo kelią ateizmui. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos darbuose. Bendradarbiavo „ Tiesos kelyje“, „Ateityje", „Ryte“, „Žemaičių prieteliuje“ ir kituose laikraščiuose.
Autorius, maždaug taip apibūdinęs Vyskupą, knygos pabaigoje kalba apie suėmimą ir teismą. Buvo suimtas du kartus: 1945 12 18 ir 1946 02 05. Pirmą kartą po 6 dienų buvo paleistas. Antrą kartą - pasodintas į Vilniaus kalėjimą, tardomas ir nuteistas mirti. Mirties aplinkybių iki šiol nepavyko išaiškinti. Pagal vieną versiją, buvo nužudytas 1946 10 12. Lukiškių kalėjime Vilniuje, o pagal kitą - sušaudytas 1947 m. sausio mėnesį Rusijoje.
Vyskupas kalėjime laikėsi drąsiai, nors daug kentėjo, tardant buvo mušamas. Visiems buvo labai nuoširdus, pirmasis skubėdavo padėti, patarnauti. Gavęs siuntinėlį, iki smulkmenų pasidalydavo su kitais. Buvo visų labai gerbiamas, net kalėjimo vyresnieji darė jam išimčių.
Teismo liudytojais buvo 12 žydų, kuriuos Vyskupas išgelbėjo nuo mirties. Tuometinis ministras pirmininkas M. Gedvilas teisme buvo kaip kaltintojas, kad Vyskupas buvęs liaudies priešas. Teisiamasis buvo ramus, nesijaudino. Paskutiniame savo žodyje tarė: Esu nekaltas. Vienas teisėjų tyčiodamasis kalbėjo: Matai, pirma gerai gyvenai, visi tave gerbė, manei, kad esi galingas, dabar matai, kad mes esame nugalėtojai. Vyskupas ramiu balsu atsakė:
Tu dabar nugalėjai, bet tavo pergalė trumpa. Ateitis mano. Kristus nugalės. Nugalės ir mano Tėvynė Lietuva.
Teismui pasibaigus, vienas žydas, išeidamas iš salės, pasakė: Tas žmogus nebijo mirti (p. 152).
Kai monografijos autorius kun. Andrius Baltinis, pasiryžęs trauktis į Vakarus, 1944 08 11 atvyko pas vyskupą ir pasisakė ketinąs apie jį rašyti, vyskupas pasakė:
Jei kada rašysi, tai rašyk maždaug taip: Iš žmonių paimtas ir Dievo siųstas, jis ėjo savo pareigas. Darė, ką galėjo ir sugebėjo. Vylėsi ir tikėjo, kad jaunosios Lietuvos kartos tęs 1918 m. pradėtąjį savo tautos laisvės atgavimą ir niekad nepripažins kokiems nors svetimiems teisių tvarkyti Lietuvą ir lietuvių tautą. Taip pat jis tikėjo, kad krikščionybė pergyvens savo krizę ir mūsų krašte su nauja jėga bei šviesa tęsis toliau mūsų žmonėse ir visame pasaulyje. Esame maža tauta, bet Dievo parėdymu turime didelį uždavinį atlikti (p. 111).
Tai testamentas nujautusiojo savo tragišką mirtį.
Monografijoje pateikta nemažai žinių apie vysk. Vincentą Borisevičių. Ji patarnaus tiems, kurie nori susipažinti su šia tauria asmenybe. (Monografijos autorius mirė prieš jai pasirodant - 1975 09 05).
