DIEVAS ŠIANDIEN
Kun. Jonas Gutauskas. DIEVAS ŠIANDIEN.
(Čikaga, 1973. 283 p.)
Autorius Dievo klausimą nagrinėja ne teoriškai, ne teologiniu ar filosofiniu požiūriu, bet konkrečiai, siedamas su šių dienų gyvenimu. Aiškindamas, kas yra Dievas, iškelia ir atsako į daugelį klausimų, kurie rūpi dabarties žmogui. Kalba apie šiandieninį pasaulį, jo pobūdį, ateizmą ir jo grėsmę, Bažnyčios misiją dabarties pasaulyje, Dievą kaip Kūrėją, Dievo liudijimą apie save gamtoje, istorijoje ir žmogaus sąmonėje, šventųjų ir mistikų gyvenime, stebukluose ir pranašystėse. Svarsto, kodėl kai kas nusigręžia nuo Dievo ir kas tokiems žmonėms lieka netekus Jo.
Tie, kurie netiki Dievo, sako autorius, tiki kuo kitu: pažanga, technika, medžiaga, žemės rojumi, protu, likimu, griebiasi spiritizmo, burtų. Savotiška religija, tik be Dievo, yra ir komunizmas. Komunizmas ir krikščionybė sutinka tuo, kad abu kuria rojų; skirtumas tas, kad komunizmas kuria žemiškąjį rojų, o krikščionybė - dangišką.
Tačiau komunistų žemiškasis mesianizmas, paneigęs religiją ir prievarta siekiantis sukurti tariamąjį rojų, yra tuščia svajonė. Nuvainikuotas irdulkių sauja paverstas, žmogus komunizme yra paukštis pakirstais sparnais, kurio skrydis į dorines aukštumas neįmanomas.
Iškėlęs klausimą, kaip krikščionis turi elgtis komunizmo atžvilgiu, autorius sako, kad reikia laikytis šv. Augustino taisyklės: Nekęskite klaidos, mylėkite klystančius. Krikščionys turi būti geresni negu ligi šiol buvo. Turi parodyti daugiau meilės, socialinio teisingumo, pagarbos žmogui. Liudyti tiesą visu savo gyvenimu, o ne lūpomis. Nekalbėti apie komunistus su neapykanta, pašaipa, panieka. Nesakyti, kad komunizme viskas bloga ir nėra nė krislo gero. Komunizmo atsiradimas ir didelis jo išplitimas yra įvykęs iš dalies dėl to, kad krikščionys neatliko savo šventų pareigų Bažnyčioje ir visuomenėje. Kai daugelis krikščionių užmiršo tinkamai tvarkyti žemės reikalus, atsirado žmonių, kurie pasakė, kad tėra tik žemės reikalai ir nieko kito.
Gyvenimas be Dievo, be amžinojo gyvenimo vilties, kaip rašo autorius, yra ėjimas per lūžtantį ledą, kuris baigiasi pasinėrimu į beprasmę prarają. Nyčė (Nietsche), norėjęs atskirti žmogų nuo Dievo, paskelbė, kad Dievas miręs, bet pats baigė savo gyvenimą bepročiu. Teisingi šveicarų pedagogo Pestalocio žodžiai:
Jei tu pamiršti Dievą, pamiršti pats save, nes Dievo meilė yra tavo gyvenimas.
Žmogus, rašo autorius, ieško daugelio įvairių dalykų: aukso, malonumų, išminties, mokslo. Tačiau pastebimas ir kilnesnis troškimas - polėkis Dievop, Dievo ieškojimas. Kas uoliai, nuolankiai, su pasitikėjimu ir nestatydamas kliūčių ieško, tas Jį randa. Gražiai yra pasakęs danų filosofas Kierkegoras (Kierkegard):
Dievas yra ne tik kaip versmė, kuri leidžiasi surandama, bet ir kaip šaltinis, kuris pats ieško ištroškusiojo.
Gera logika ir gera sąžinė - pirmieji žingsniai į tikėjimą. Tačiau Dievo malonė yra rankose, kurios nupuolusį pakelia. Dievas išklauso ir šimtais būdų padeda žmogui sielos ir kūno reikaluose. Žmogus dažnai naudojasi Dievo pagalba net to nežinodamas. Ne veltui psalmininkas sako:
Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, veikiausioji pagalba varguose.
Paskutiniame knygos skyriuje, pavadintame „Verta Jam tarnauti“, autorius pavyzdžiais nurodo, jog Dievas yra mylintis Tėvas... Tik būkime verti šito gerojo Tėvo vaikai.
(Parengė J. M-cas [Kazimieras Šapalas])
