PO BALTU NUOMETU

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]

     Motina...Kiek daug pasakantis, šviesiausiais prisiminimais spindintis šis žodis! Tai vienas švenčiausių mūsų žodžių. Užplūdęs materializmas nuvertino dvasines vertybes, nuvertino ir motinos, motinystės sąvokas. Ir šiandien, horizonte šmėkščiojant žmogaus ir tautos išsigimimo šmėklai, suvokiame, jog nebus ateities be deramos pagarbos motinai. Kaip pažadinti gyvastį nešančias motinystės versmes?

     Problemos ateina, kai dalykai nueina. Visu opumu šiandien iškyla būtinybė kalbėti apie tai, kas yra būties pagrindas, gyvenimo norma. Kas gi atsitiko su moterimi, kodėl pasigedome moteriškumo po to, kai moteris praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjo išsilaisvinimo [emancipacijos] sąjūdį? Kodėl moters emancipacija atsigręžė prieš ją pačią? Kodėl šiandien jau kyla antiemancipacijos judėjimas? Išgarbintoji moters emancipacija, lygios teisės - gerai ar blogai?

     Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti ne vienadieniuose lozunguose, bet atsigręžiant į santykį tarp lyčių iš esmės, kas ir yra senosios lietuviškosios doros kultūros pagrindas.

     Istorijoje mūsų kalba, išlikdama vien tik šeimos būrelyje, sukrovė ypatingus kalbos ir tautosakos lobius. Mūsų pasakas, dainas, patarles maitino ir gyvybę joms teikė šeimos gyvenimas. Jose visu grožiu atsispindilietuvių šeimos gyvenimas, su visu širdingumu, skausmais ir džiaugsmais. Šeimos gyvenime nuodugniau jaučiamos gyvybinės galios ir būties slėpiniai, todėl mūsų kalboje, seniausioje iš indoeuropietiškų kalbų, dar yra išlikusi žymi dalis senovės išminties mantros, kur atsispindi gyvenimo ir gyvybės gelmės. Šitos išminties nereikia toli ieškoti, ją turime čia pat, užkoduotą kasdieninėje kalboje, kurios žodžiuose tebegyvena toji šimtmečių išmintis. Lietuviškai sakome, kad bernelis veda, o mergelė išteka, teka. Todėl vedantis bernelis vadinamas vedžiu, o ištekanti mergelė -nuotaka, nuotakuole ar tiesiog tekuole. Rodos, menka iš pirmo žvilgsnio kalbos detalė, tačiau ji nusako lietuvišką savimonę dėl vyro ir moters pašaukimo skirtumų. Ką žmogus suvokia, jis išreiškia savo kalba. Sąmonės drumstėjimas iš karto pasireiškia ir kalboje, ir todėl, nebesuvokdami vyro ir moters skirtumų, jau gana dažnai sakome ženijasi. Panašiai yra ir su kitais mūsų kalbos turtais, nes žmogaus sąmonė ir kalba turi, ko gero, tą patj šaltinį.

     Tekėtiir vesti - tais žodžiais ne tik išreiškiamas moters ir vyro pašaukimų skirtumas, bet juose dar yra užkoduota moteriškosios ir vyriškosios prigimties esmė. Vyriškoji prigimtis daugiau linkusi imti ir veikti. Todėl vyras yra vedys (vedantysis) ir jo žmogiškumas skleidžiasi veikloje ir vadyboje. Jis veda, ir šiuo atžvilgiu vestuvės vadinamos vedybomis. Moters prigimtis yra linkusi kaupti ir teikti (dalyti) - gaivinti. Todėl moteris yra tekuolė (tekėtąja, gaivintoja) ir jos žmogiškumas skleidžiasi kaupiant ir atiduodant, t. y. tekant (teikiant) ir vestuvės jos atžvilgiu vadinamos tekybomis.

     Tautos kalbinė išmintis sako, kad teka ne tik mergelė, bet ir upelė, šaltinėlis, teka ir saulė. Reiškia, tekantis vanduo, saulė ir mergelė turi bendrų ypatybių, kurios nusakomos veiksmažodžiu tekėti. Sugretinkime saulę, tekantį vandenį ir mergelę.

     Saulės nebuvo ir pasirodė - patekėjo.
     Šaltinėlio nebuvo ir pasirodė - ištekejo.
     Nuotakos nebuvo ir pasirodė - atitekėjo.

     Senovinėse vestuvėse nuotaka tikrąja šio žodžio prasme atitekėdavo. Aprašydamas kupiškėnų vestuves; skyrių, aprašantį nuotakos atvykimą vedžio šalin, B. Buračas pavadino: Atiteka martelė. Nuotakos išlydėtinėj dainoj visi posmai prasideda žodžiais: Aušt aušrelė, tek saulelė... Jaunojo pusėje visas kaimas susirinkdavo pažiūrėti atitekančios marčios. Šiuo atžvilgiu tekantį vandenį, saulę ir mergelę jungia pasirodymo iš kažkur, iš nežinios ypatybė. Vedžio šalyje pasirodo nuotaka - nebuvėlė, nežinia iš kur, kaip saulė ar upelė atitekėjusi.

     Šeimos ir bendruomenės gyvenime atsiskleidžia esminė moteriškojo žmogiškumo ypatybė - tekėjimas, apimantis savyje du priešingus polius - kaupimą ir teikimą. Tik kaupimo ir teikimo darna - tekėjimas skleidžia moteriškojo žmogiškumo, moters sielos gražiausią žiedą - motiniškumą.

     Senojo mūsų kaimo žmonių nuotaikas ir jų dvasią ypač jautė Vaižgantas. Jo aprašytas vestuvių vaizdelis ne tik atskleidžia tekėjimo esmę, bet ir parodo pradedančios tekėti nuotakos sielos virpesius, tampant, pasak Vaižganto, pilnu žmogumi.

     Visas sodžius laukia jaunamartės iš anos šalies parvažiuojant. <...> Visame sodžiuje tą vakarą niekas apie nieką daugiau nekalba, kaip tik apie naują savo kaimynę. Nuostabu: ničniekas neužsimena, ar graži, visiems terūpi, ar gera. <...> Dar daugiau rūpi visiems, griežtai visiems, ar sunkios buvo kraičio skrynios.

      (Pridursime, jog piršlybose dėl kraičio nebuvo deramasi. Derėdavosi tik dėl pasogos. Kraitis buvo savaime suprantamas, kaip nuotakos rankų darbas, jos darbštumo, vertumo ženklas.)

     Skaitant vestuvių aprašus, ima nuostaba. Tiek daug kartų nuotaka, sekdama vestuvių papročiais, atidaro savo kraičio skrynias ir apdovanoja įvairius vestuvių dalyvius, išperka vieną ar kitą dalyką, pati išsiperka. Kaip sako dzūkės: Per vestuves tik rėžyk ir dalyk kiekviename žingsnyje. Kur Žingsnelis, ten dovanėlė. (Per vestuves nuotaka ne tik dalija dovanas, bet yra jose nemaža apeigų - kurių čia neminime, - kur apdovanojama ir nuotaka. Tokiu būdu išlaikoma darna tarp priešingų tekėjimo polių - kaupimo ir teikimo.) Apdovanojami visi: giminės, kaimynai, maži vaikai ir net piemenėliai. Mergaudama mergelė daugiausia kaupė, t. y. krovė kraitį, o vestuvės - tekėjimo pradžia. Todėl kraičio skrynių atidarymas be regimos (apdovanoti, išpirkti, išsipirkti ir pan.) turi ir paslėptą prasmę - pažadinti ir skatinti tekuolės tekėjimą.

     Didysai dovanų dalijimas išties įspūdingas: Du pasekėju, abudu jaunosios broliu, ant dalbos [karties] suvertus stuomenis, rankšluosčius, jaunosios dovanas įneša iš klėties į seklyčią.

     Dalydama dovanas marti, kaip ir dainuojama sutartinėj, iš tikrųjų teka:

     Kas ti teka, lyliulėle,
    
Marcė teka, lyliulėle.
    
Per dvarelį, lyliule,
    
Dai ku neša, lyliule,
    
Tekėdama, lyliule,
    
Dovanėles, lyliule.

     Tautosakos rinkėjai, aprašydami dovanų dalybas, perteikia tik formaliąją apeigos pusę. Tuo tarpu skaitydami minėtą Vaižganto vaizdelį, pajuntame tekėjimo (dovanų dalybų) sukeltus virpesius nuotakos sieloj:

     Kiekvienas sodžiaus mažvaikis, čiabuvės moterys[dovanos dalijamos jaunojo pusėje] marčiai prisistato skyrium, <...> Kiekvienas dovanojamas stiepias greitai, godžiai tveria juostelę drauge su jaunamartės rankele ir pakšija [bučiuoja] kaip dėdienei, nors dar jauna. Dėdienė (būta gi „dėdienės“!) iš pradžią lyg drovisi. Kaip gyva, dar niekas nebuvo rankon pabučiavęs. <...> Matės tad jai patinkant ir dėdienės rolę ir tą asmens pagerbimą kaip jau pilno žmogaus. Tai juo daugiau dalija, juo meiliau šypsosi, juo gražiau ir saldžiau lyg paukštytės balseliu malonina: „Susijuosk, Gabriuk... Susijuosk, Aleksiuk...“

     Bučiuojant rankon, nuotaka pagerbiama kaip jau pilnas žmogus - tekantis (kaupiantysis ir teikiantysis). Kiekvieną sodžiaus mažvaikį pristatant skyrium, vardu pavadinant - nuotaka simboliškai įvesdinama į naują bendruomenę, kaip viso kaimo motina.

     Savęs išdalijimo prasmę regime ir vestuvių papročiuose, susijusiuose su duona. Per vestuves jaunajai po rūtų vainiku būdavo prisegama duonos plutelė, kitur gyvavo paprotys į nuotakos vainiką įpinti tris pilnas rugių varpas. Visuose vestuvių papročiuose minimas jaunosios duonos kepalas, su kuriuo ji išsiskirdavo tik važiuodama į bažnyčią.

     Žodyje duona slypi davimo, duodemo - duodemas, davimas (lkž) prasmė. Duona mūsų kalboje susijusi su žodžiu duoti. Plg.: duodingas - kuris lengvai duoda, dosnus; duoslus - dosnus; duosnė - dovana (lkž).

     Duonos ir žmogaus sugretinimas lietuvių doros kultūroje nedviprasmiškai išsakomas Kazio Bradūno eilėraštyje, parašytame pagal jo auklės Julijos Šulinskienės pasakojimus:

     Susitiko Dievas ir Dievutis
    
Kryžkelėje vidury Kiršų.
    
Prie jų kojų akmenėlis guli-
     Duonos ir vandens padėt nešu.

          Valgykit ir gerkite- tai viskas,
          Tai mes patys- duona ir vanduo.
          Ir atėjo ūbaudamas miškas,
          
Ir atsiklaupė pažadintas akmuo.

     Kad jaunoji taptų dalijanti save kaip duoną, vestuvinio virsmo misterijoje ji turėdavo apmirti, apsimarinti (marti, martas sietinas su žodžiais marinti, apsimarinti; šie žodžiai yra vediniai iš regimai buvusio ir jau pamiršto veiksmažodžio marti; plg. sverti - svartas, karti - kartis, marti - martas, marti). Prisikelia ji jau nuotaka, tekuolė, naujos kokybės gyvenimui. Todėl senose pasakose išlikęs jaunosios pavadinimas yra marti - nuotaka, nusakantis vestuvinio virsmo (mirties ir prisikėlimo) esmę.

     Vykstantis persikeitimas simboliškai išreiškiamas barstant jaunuosius grūdais. Šios apeigos prasmę atskleidžia žodžiai, tariami rytojaus dieną, kai šluojami išbarstyti grūdai: Jau grūdai sudygo, mūsų martelei bus laimingas gyvenimas. Ir iš tikrųjų daigas dygdamas daigoja grūdą. Kad sėkmingai žmogus galėtų gyventi naują gyvenimą, reikia numirti senajam, jau išgyventam gyvenimo būdui. Senojo mūsų kaimo vestuvėse įvykdomi Jono Evangelijoje užrašyti Kristaus žodžiai: Iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24). Tik apmirdama, mardama, jaunoji virsta nuotaka, kad tekėtų, t. y. dalytų, duodintų save kaip duoną. Todėl senųjų mūsų vestuvių kulminacijoje (vedant nuotaką paryčiais seklyčion) būdavo giedama: Verksmai pavirto linksmybe, mirtis pražydo gyvybe.

     Trečią saulės, upelės ir nuotakos bendrą ypatybę nusako žodis gaiva. Gaiva reiškiasi aukščiausioje, dvasinėje kūrybinėje plotmėje. Saulė patekėjusi viską sušildo ir atgaivina, tekantis vanduo drėkindamas teikia gaivastį. Motina, kaip saulė ar upelė, yra ne tik namų židinio kūrentoja ir siela, bet ir vyriškosios veiklos įkvėpėja bei jo kuriamų gyvenimo formų gaivintoja. Tekantis vanduo tyras, o saulė skaisti. Tai dažniausiai mūsų dainose sutinkami saulės ir vandens epitetai. Ar ne skaisti ir tyra yra tekanti nuotaka?

     Vaižgantas minėtame vestuvių vaizdelyje aptaria nuotakos dovanų -juostų, rankšluosčių, lovatiesių - raštų grožį. Kiekvienas apdovanotasis dovaną nešioja viešai: susijuosęs ar pasikabinęs ant kaklo, kad dovana būtų gerbiama ir ja grožimasi. Moters menas, jos rankdarbiai tvieskia ypatinga šviesa. Gautosios dovanos ir seklyčios padabinimas jaunosios kraičiu neša gaivastį visiems namams. Šios apeigos naujuosius nuotakos namus tarsi įraugia nuotakos dvasia, pavergia raštų grožiu, pripildo gaivastingu spinduliavimu. Kaip sako Vaižgantas: Perjuostą į širdį, per grožį į Namų Ugnelę. Ar ne todėl margos juostos, rankšluosčiai ir kiti austiniai dalykai vestuvėse užėmė ypatingą vietą? Audimo menas daug lemdavo ir pasirenkant nuotaką. O apeigų vestuvėse, susijusių su juostomis, buvo tiek daug, kad kai kur būdavo giedamos juostaites.

     Dzūkų vestuvėse grįžtančią iš bažnyčios nuotaką pasitinka motina, stikline vandens ir rankšluosčiu nešina. Vandenį ir rankšluostį įteikia dukrai, tardama ypač reikšmingus žodžius: Laiminu tave, dukrele, tyru vandenėliu ir margu abrūsėliu, kad tavo gyvenimas būtų tyras, kaip tyras šis vandenėlis, laimingas ir įvairus, kaip šitas margas abrūsėlis. Iš tikrųjų kaip tyras yra tik tekantis vanduo, taip ir motinos ar moters tyrumas yra susietas su tekėjimu. Tekanti moteris, rūpindamasi artimaisiais, jiems tarnaudama bei dalydama sukauptą gėrį, gaivina ir gražina kasdieninę buitį. Upelė, kad galėtų tekėti, iš aplinkos renka vandenį, o tekančio žmogaus kaupimas reiškiasi bitelės darbštumu. Bet svarbiausia yra dvasinis tekėjimas. Dvasiškai tekant, teikianti moteris yra tyra lyg šaltinio vanduo ir skaisti kaip saulė. Tokia motina ar moteris tampa tarsi gyvybės susibėgimo, sankaupos centru, į kurį iš begalinės dvasinės gyvybės okeano plūsta dvasinis gėris -gaivastis, kuris tačiau neužlaikomas, bet išdalijamas. Jis teka, pasireikšdamas motinos mintimis, žodžiais, jausmais ir rankų darbais.

     Ištekėjusioms buvo kerpamos kasos, jos būdavo gaubiamos baltu nuometu. Kasos - gražiausia mergelės puošmena, kurių nukirpimas reiškia perėjimą į naują gyvenimo kokybę - moterystę ir kartu pabrėžia, jog išorinis grožis netenka savo aktualumo... Apgaubiant galvą baltu nuometu, paliekant neuždengtas tik akis ir veidą, pabrėžiamas vidinio žmogaus sielos grožio pirmybiškumas.

     Nuėjo į praeitį ryšėjimas nuometu ir kartu su juo galutinai išnyko gaubimo apeiga vestuvėse. Senosiose lietuvių vestuvėse pirmoje vestuvių dalyje, tėvų šalyje, nuotaka būdavo gaubiama balta paklode. Apgaubtą veždavo ir į svečią šalį. Ir tik jaunojo šalyje, per pirmaryčius, nuotaka būdavo nu-gaubiama, bet tik tam, kad būtų apnuometuota baltu nuometu. Ir nuo šiol ji jau niekur negalėjo pasirodyti be nuometo. Buvo griežtos nuometo nešiojimo taisyklės. Nuometo nebuvo galima nusiimti nei krosnį kuriant, nei rugius rišant, - niekada. Nors kiek susitepusiu nuometu nebuvo galima ryšėti ne tik svečiuose, bet ir savo namuose. Su nuometu ir laidodavo.

     Gaubimo apeigos simbolika, išreiškianti atsiskyrimą nuo pasaulio, lydi ištekėjusią moterį visą gyvenimą. Nuometo nešiojimas - tai ta pati, tik jau priėmusi kitą, sukultūrintą, pavidalą gaubimo apeigos išraiška. Nuometas, kaip ir vienuolės gobtuvas, išreiškia ištekėjusios moters atskirtumą. Kalbant Evangelijos palyginimais, nuometo nešiojimas reiškia, kad ištekėjusi moteris, kaip ir vienuolė, - tai Morta ir Marija kartu (plg. Lk 10, 38-40). Pasak šv. Teresės Avilietės, tai pati aukščiausia žemiškojo žmogaus gyvenimo išraiška, kai išlaikoma darna tarp tarnavimo artimui ir vidinio [dvasinio] gyvenimo.

     Šie sakralinę reikšmę turintys mūsų tautos papročiai darydavo motiną namų siela. Meile spinduliuojančios akys visada baltai įrėmintame veide buvo tarsi altorius, kur kiekvienas namiškis rasdavo suraminimą ir paguodą. Motina buvo tarsi saulė, teikianti visiems šilumą, meilę ir gaivastį, o kartu ir centras, apie kurį sukdavosi visų šeimos narių likimai.

     Nuometas, pasak senųjų liudijimo, kaip ir rūtų vainikas, buvo didelės pagarbos daiktas - mergystės ženklas. Rūtų vainikas simbolizuoja pirmapradę skaistą - tyrą, o motinos mergystė, kurią išreiškia nuometo nešiojimas, yra skaista, pasiekta dvasinėmis žmogaus pastangomis, atremtomis į doros kultūrą. Šiuo požiūriu nuometą, simbolizuojantį sukultūrintą tyrą - skaistą, galima laikyti perkeistu rūtų vainiku, išreiškiančiu naują moters gyvenimo kokybę - moterystę, nešančią regimą vaisių.

     Tai, ką kitos tautos seniai prarado, lietuviai išlaikė iki pat naujausių laikų. Kai kurios lietuvės, - rašė Vydūnas, - išlaikiusios žmoniškumą ir savo esme persunkusios šeimos gyvenimą, dar ir šiandien yra <... > aiškiaregės, kunigės ir teurgės. Lietuvos Statutas (XVI a.) už moters nužudymą arba sužeidimą skiria dvigubai didesnę bausmę negu už tą patį nusikaltimą vyro atžvilgiu. Tai specifinis, patvirtinantis mūsų mintis, Lietuvos Statuto bruožas, kuriam istorikai neranda paaiškinimo ir kuris tampa suprantamas tik suvokus mūsų kultūros kraštutinį matricentriškumą.

     Trumpas žvilgsnis į senojo Lietuvos kaimo papročius atskleidžia mums mūsų protėvių išmintį, sakančią, jog vyro ir moters pašaukimai yra skirtingi iš esmės. Vyro ir moters skirtybę, kurią vis plačiau pradedama pripažinti, mūsų nemokyti, bet užtat šviesūs kaimo žmonės nusakydavo vienu sakiniu: vyras yra galva moteries savo, o moteris yra širdis vyro savo. Vyro ir moters ne tik skirtingos prigimtys, bet, kaip matėme iš senųjų papročių, skirtingos ir žmoniškumo apraiškos.

     Teologai žmogaus lytis (vyrą ir moterį) sieja su Dievo trejybiškumu. Šią mintį visu ryškumu išplėtojo vokiečių teologas Šėbenas (M. J. Scheeben).

     Triasmenis Dievas reiškiasi per žmogų žmogaus lytimis - vyru ir moterimi. Pirmasis vyras yra kaip imago Patris ir similitudo Filii (Tėvo paveikslas ir panašus į sūnų), o pirmoji moteris kaip similitudo Spiritus Sancti (panaši į šventąją Dvasią). Tokiu būdu lytims suteikiamas žmogiškas pagrindas, o virtus ir sapienta (galybė ir išmintis) nusako tiek Antrąjį Švenčiausiosios Trejybės asmenį - Sūnų, tiek vyrą; suavitas ir Caritas (švelnumas ir meilė) apibūdina tiek Šventąją Dvasią, tiek moterį.

     Tą pačią išmintį skleidžia ir lietuvių kalbos žodis dvasia, išlaikęs moterišką giminę. Lytys savo giliausia prasme sietinos ne su biologiniu, bet su dievišku gyvenimu: vyras ne tik savo ontologine kilme, bet ir kasdienine raiška panašus į Sūnų (Antrąjį švenčiausiosios Trejybės asmenį), O moteris atstovauja meilės ir gyvybės nešėjai Šventajai Dvasiai.

     Į pradžioje iškeltą klausimą: emancipacija gerai ar blogai? - atsižvelgiant į šiuos samprotavimus negalima atsakyti: taip arba ne. Gerai, kad moterys suaktyvėjo, tačiau blogai, kad jų aktyvumas nuėjo ne ta kryptimi. Užuot žadinusi savo prigimtąjį moteriškumą, per kurį vis labiau atsiskleistų moteris, kaip visa gaivinančios Šventosios Dvasios atstovė, ji panorėjo išsivaduoti iš savo pašaukimo ir prilygti vyrui. Šitaip moteris ne tik neišsivadavo, bet užsikrovė sau daugybę anksčiau neturėtų pareigų. Šiandieninė, dirbanti vyrišką darbą, gerianti ir keikianti moteris neprilygsta vyrui daugiau negu jos senelė, tačiau ji neteko savo moteriškojo patrauklumo ir motiniškos, gaivastingos tekėjimo galios.

     Mūsų legendose kalbama apie vaidilutes, saugojusias amžinąją ugnį. Lietuvos motinos ir buvo priežastis toms legendoms apie vaidilutes atsirasti. Legenda apie vaidilutę Birutę, kuri po Kęstučio mirties grįžo į Palangą ir vėl kūreno Šventąją Ugnį (pasak istorinių šaltinių, rūpinosi skriaudžiamaisiais), o po mirties buvo garbinama kaip šventoji (palyginkime: romėnų vestalės - vaidilutės - sulaužiusios skaistybės Įžadus, būdavo gyvos užkasamos į žemę); tai rodo, jog nuo seno lietuviška savimonė motinystės nesiejo su skaistos praradimu.

     Kur degė Lietuvos motinų šventoji ugnis? Kiekvienas savo širdyje nešiojamės rusenančią amžinosios ugnies kibirkštėlę, tačiau įžiebti prasmingo praradimo liepsną gebame ne visi. Juk ant tos liepsnos tenka pakylėti tai, kas tau brangu, kas ką tik buvo neatskiriama tavo gyvenimo dalimi. Bet toji praradimo liepsna turi nuostabią savybę - ji nieko nedegina, tik perkeičia. Šitoji praradimo - perkeitimo liepsna būdavo įžiebiama vestuvinio virsmo misterijoje, o motinos, kūrenusios ją savo širdyse, ir buvo tos tautos gyvybę saugojusios vaidilutės.

     Po baltu nuometu baltos lelijos veidas,
    
Praeis pavasaris, o veidas vis žydės,
    
Ir, kaip palaukėse aukštų pagojų aidas,
    
Liūliuos melodija jos mylinčios širdies.

     Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį,
    
Ji savo sielvartą ilgai minės maldoj
    
 Ir baudžiauninkės duoną sunkią, juodą, gorią
    
Regės iš rugio želmens kas ruduo.

Po baltu nuometu ant vario vartų pasirėmus,
Tenai dukrelę ji lauku lydės,
Kaip margus stuomenis išmargins plaukus šaltos žiemos,
Ir ant pečių likimas naštą varganą uždės.

     Ir eis legendos, iš lūpų eis į lūpas
    
Varpstelio pasaka- gyvenimo dalis,
     Našlystės vargo liesis gilios upės,
    
Ir džiaugsmo pirmgimis negrįš, sukilėliu sušaudytas šile.

Po baltu nuometu ji amžiais vaidilutė,
Tautos ugniakure kūrenas vardas jos.
Aušrinė rytmetį rasom palaisto žalią rūtą,
Ir budi įsčiose gyva gyvybė Lietuvos.

     Skausmų kalvariją išbridus sopulingą,
    
Dienų pakluonėje kojas sutinusias nusiaus -
    
Čia tavo lūkesčių gana, čia tavo klevo lingė,
    
O žemės motina, dievotnaša dangaus.

                (B. Brazdžionis. Lietuvos motina)

     Ar prisikels šiandieninė Lietuvos Motina, ar įžiebs ji savo širdyje išblėsusią praradimo ugnį, meilės ir šilumos liepsną, ar spinduliuos ji vėl, kaip kadaise motina vaidilutė, tautos gyvybę palaikančius spindulius - nuo šito priklauso Lietuvos likimas.

     Lietuvos motinos, dalydamos šilumą, meilę ir gaivastį, garbingai atstovaukime Šventajai Dvasiai!