LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI
O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.
Be tavęs daugel kryžkeliuos krito,
Tau skambėt mūs padangę apgynę...
Nesulaukė jie tekančio ryto,
Bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!
Jei tavęs nebekausto sugriuvę
Skaudūs pančiai ir grotos nutolę,
Šauk, vadink tu kiekvieną lietuvį,
Šauk kovon nemarion, ne prieš brolį, -
Šauk į žygį prieš svetimą jungą,
Iš kapų kviesk pakilti vaidilą, -
Apie skaudų likimą ir sunkų
Užmirštųjų dienų teprabyla.
Tepabunda krūtinės užmigę,
Tepradės mūsų širdys vėl plakti,
Ir, išėję į vieškelių žygį,
Šviesiu rytu paversim tą naktį!
Piemenėlio dainoj iš pagojų
Ir iš staklių seselės trinyčiuos,
Ir pilkosios žemelės artojų
Maldose tu aidėk iš bažnyčios,
O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Kaip ramunė mūs žemėj pražydęs,
Iš gimtųjų viensėdžių ir sodžių
Tu skambėk stebuklingas ir didis!
[Parengė ses. Ada Urbonaitė]
