NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
Robertas Patamsis
V dalis (tęsinys)
Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias be paliovos mušdavo rimbu ar gumine lazda. Kai mušantysis pavargdavo, jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau. Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.
Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo. Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova. Kartais išskėstas kojas, kad nereikėtų laikyti, pririšdavo prie stalo kojų.
Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.
Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis. Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus. Tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.
Kartais žmogų pakabindavo pririšę prie lubų už kojų žemyn galva ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.
Labai užsispyrusį, visiškai „parodymų” neduodantį suimtąjį sodindavo į mažą, šaltą karcerį, palikdami tik basą ir su apatiniais rūbais. Tas, kad nesušaltų, negalėdavo užmigti, turėdavo visą laiką mindžikuoti kojomis, nors ir būdavo leidžiama miegoti 5 valandas. Būdamas karceryje suimtasis (kaip priklausė oficialiai) per parą tegaudavo 0,5 ltr. vandens ir 200-300 g. duonos.Tačiau dažniausiai tokių normų niekas nesilaikydavo. Anykščių gimnazijos LLKS pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, ji 1950 m. iš Anykščių NKVD skyriaus po tardymo pateko į Panevėžio NKVD kalėjimą. Ten du kartus po šešias paras buvo patekusi į karcerį. Tai buvo labai maža, siaura patalpa šaltomis betoninėmis grindimis, kur ne tik žiemą, bet ir vasarą būdavo šalta. Žmogų palikdavo stovėti basą, tik su apatiniais baltiniais. Ant grindų gulėjo mažas medinis lovelis. Nuo šalčio negalėjo užmigti, o pirmą kartą puodelį vandens ir gabalėlį duonos gavo tik penktą dieną, kai jau sirgo ir temperatūra buvo pakilusi iki 39 laipsnių (tai buvo kankinimas ne tik karceriu, šalčiu, bet ir badu bei troškuliu). Šaltas karceris per 5-6 dienas galėdavo žmogui visam gyvenimui sugadinti sveikatą.
Dar baisesnis būdavo karceris su vandeniu – suimtieji visą laiką turėdavo stovėti lediniame vandyje, o šaltomis žiemomis – ir ant užšalusio ledo. Prie pat lango būdavo siauras paaukštinimas – ant jo užsilipęs žmogus iš nuovargio greit užsnūsdavo ir griūdavo atgal į ledinį vandenį.
Kartais į karcerį specialiai paleisdavo alkanų žiurkių, kurios kandžiodavo kojas, kabindavosi už drabužių – tokį kankinimo būdą ypač taikė moterims. Šios priemonės – kankinimai, alkis, šaltis, nuovargis, nemiga - turėdavo palaužti suimtąjį, padaryti jį „sukalbamu”, priversti , „duoti parodymus”.
Būdavo kameros, pripiltos purvino, dvokiančio vandens, pvz. Ukmergės NKVD skyriaus tardymo rūsyje. Suimtasis visa laiką stovėdavo šaltame vandenyje, visąlaik stačias, be miego.
Kartais žiauriausiai kankinamas žmogus, supratęs, kad daugiau kankinimų nebeatlaikys, o išdavystės nuodėmės jis morališkai neperneš, nutardavo nusižudyti. Kameroje tarp kitų „areštantų”, stebint prižiūrėtojams, tai padaryti būdavo neįmanoma, todėl iššokdavo tardymo metu pro langą, mirtinai užsimušdami ant grindinio ar ieškodavo kitų būdu nutraukti savo kančias. Pavyzdžiui, 1945 m. liepą Kvoseliuose (Leliūnų vlsč.) gyvas suimtas Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės majoras Benediktas Kaletka per tardymą iššoko iš antro aukšto pro langą, sunkiai susižalojo, o vėliau buvo mirtinai nukankintas NKVD kalėjime Vilniuje tardymo metu. Todėl po suėmimo prižiūrėtojai iškratydavo ir atimdavo viską, kuo žmogus galėdavo nusižudyti: aštrius daiktus, diržus, išpjaudavo sagas, išverdavo net kelnių gumeles, batų raištelius.
Jeigu suimtasis atlaikydavo visa moralinį smurtą, fizinius kankinimus, čekistai kartais imdavosi psichologinės gudrybės – žiaurų, baisų tardytoją pakeisdavo kitu – mandagiu, geraširdžiu, užjaučiančiu. Tas imdavo įtikinėti, įkalbinėti, kad, neva, tereikia tik prisipažint, o bausmė, jam padedant, bus visai menka arba net visai paleis. Iškankintas žmogus, sutikęs panašų „geradarių”, kartais ir pasiduodavo jų gražbylystei, vilionėms, o čekistai savo pažadų niekada neištesėdavo.
Nuotraukose:
1. Karceris su vandeniu KBG kalėjime Vilniuje (dabar – Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Aukų g. 2A, Vilnius).
Pokario metais jų buvo keli, tačiau iki 1991 m. išliko tik vienas. Karceriu buvo baudžiama už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, pavyzdžiui, mėginimą nusnausti dieną, stuksenant Morzės abėcėlę susisiekti su kaimyninių kamerų kaliniais ir pan. Dažnai tardytojas liepdavo uždaryti suimtąjį karceryje dėl to, kad šis neduodavo tardytojo pageidaujamų parodymų. Pokario metais nešildomame karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, jie gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir 0,5 l vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., į pasivaikščiojimus nevesdavo. Šaltis, alkis ir nuovargis turėjo kalinius palaužti fiziškai.
Dar baisesnės sąlygos buvo vadinamuosiuose karceriuose su vandeniu. Kaliniai turėdavo arba stovėti lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo), arba balansuoti ant paaukštinimo. Vos prisnūdę, jie griūdavo į vandenį.
Karceriai su vandeniu įrengti apie 1945 m.; šeštajame dešimtmetyje jie panaikinti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka. Nors iki mūsų dienų šie karcerai neišliko, apie juos buvo žinoma iš kalinių pasakojimų. 1996 m., tvarkant šildymo sistemą, karceriai buvo surasti ir atstatyti.
Šaltinis: http://genocid.lt/muziejus/lt/128/a/
2. KGB kalėjimo Vilniuje (dabar – Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Aukų g. 2A) sienos, kurioje iškaltos jame nužudytųjų pavardės, fragmentas.
3. Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės majoras Benediktas Kaletka (slapyvardžiai Tigras, Utenis, Kęstutis) (1898 12 07 -1945 10 20). Tardymo metu iššokęs iš antro aukšto. Sunkiai sužalotas, mirtinai nukankintas KGB kalėjime.
Šaltinis: https://www.vle.lt/straipsnis/benediktas-kaletka/
