Pavojingi svečiai
1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.
Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs uždarbiauti kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal į Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.
Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje likę visi Kalčių šeimos nariai buvo aktyvūs iš Rusijos desantu atvykusių ,,raudonųjų diversantų” rėmėjai ir ryšininkai, iš parašiutų seserys Kalčytės buvo net pasisiuvusios baltas šilkines sukneles. Tai sužinoję greit iš valsčiaus prisistatė lietuvių policininkai: - O iš kur tie šilkai!?Iš kur gavot!?
Už tą bendrininkavimą, kolaboravimą su priešu sūnus Vladas buvo išsiųstas į Saksoniją Reicho darbo tarnybai.
Sugrįžus rusų okupacijai Vladas Kalčys vėl tęsė kolaboravimą - įstojo į skrebus, buvo paskirtas Anykščių mst. skrebų būrio vadu (tai buvo gėdinga, pačio žemiausio lygio tarnyba, tad giminėms sakydavo, kad tarnauja milicijoje).
M. Kalčiui sugrįžus iš Rusijos Jonas Patamsis kartu su sūnumi Kaziu buvo nuvažiavę pas jį pasikalbėti, pasitarti, ką daryt, tačiau atsakymas buvo labai trumpas: ,,Tegul Kazys stoja į komunistų partiją ir važiuoja į kolūkio pirmininkų kursus”. Toks patarimas, siūlantis tapti svetimos valdžios talkininku, abiems buvo visiškai nepriimtinas. Kadangi visa Kalčių šeima buvo labai aktyvūs ir ištikimi rusų okupacinės valdžios talkininkai, giminiški santykiai su jais buvo labai ,,atšąlę”.
Abi ,,grybautojos” miške išbuvo visą dieną, vakare grįžusios pasakojo, kad buvo užėjusios ir apleistą partizanų stovyklą.
Kitos dienos rytą į sodybą iškart prisistatė rusų kareiviai su juos lydinčiais vedliais – Troškūnų skrebais. Jiems vadovavęs NKVD leitenantas, pasirodo, buvo geras ,,viešnių” pažįstamas - jos kažką jam rusiškai tyliai papasakojo. Grįždami į Troškūnus, tardymui išsivedė ir sūnų Kazį, kuriam ant kojos pado buvo iškilusi didžiulė votis – galėjo paeit tik pasiremdamas pirštų galais, šlubčiodamas. Išeinant pusseserė tėvus nuramino: ,,Nebijokit, nieko Kaziui nebus, paleis!”
Einant į Troškūnus rusų kareivių ir skrebų vora nusitęsė net iki 1,5 km – atstumai tarp po vieną, po du einančių siekdavo iki 30-50 metrų. Voros priekis – galva, eidama piltiniu vieškeliuku Deksnių k. link, jau buvo priartėjusi prie M.Dobrovolskio sodybos, o toli atsilikusi uodega dar tik vinguriavo lauko keliuku ties Stalionių vienkiemiu.Tokia buvo laiko išbandyta ir sėkmingai pasiteisinusi karinė taktinė gudrybė , naudota kovojant prieš partizanus – jų pasalos tokiais atvejais prarasdavo netikėtumo pranašumą, būdavo be didesnių nuostolių, neefektyvios.
Troškūnuose Kazį NKVD karininkas nepiktai patardė, paklausinėjo ir leido eiti namo, tačiau skrebai nepaleido – nusivarė šluobuojantį, vos bepaeinantį, kad atneštų jiems į virtuvę du maišus bulvių.
Po kiek laiko pusseserė Vanda Kalčytė dingo be pėdsakų, kaip į vandenį – nebegrįžo išėjusi į Troškūnų mišką, matyt, vykdydama tokią pačią NKVD užduotį – ieškoti partizanų stovyklų, bunkerių, nustatyti jų judėjimo kelius.
Reikia pasakyt, kad šnipinėdami, dirbdami šlykštų išdaviko darbą, dėl kurio daugybė tautiečių žūdavo, būdavo suimami, žiauriai kankinami, patekdavo vergiškam darbui į Sibiro lagerius, NKVD agentai patys pasirašydavo sau mirties nuosprendį. Partizanai jį tik įvykdydavo.
Šiuo metu pagal Šarūno rinktinės štabe rastus archyvus jau tiksliai nustatyta, kad ji Troškūnu miške buvo partizanų sulaikyta , ištardyta ir kaip šnipė - sušaudyta.
Ši istorija jau buvo aprašyta monografijoje ,,Lietuvių pasipriešinimas”. Nusprendžiau, remdamasis K. Patamsio pasakojimais, ją aprašyti dar kartą, tik šįkart dar pilniau, išsamiau, detaliau, sudedant viską, kas buvo pasakota. Dalį šios istorijos duomenų gavau iš LGRCT vyr. istoriko G.Vaičiūno sukaupto asmeninio archyvo – tai papildė šią istoriją, patikslino kai kuriuos minimus faktus.
