Partizanai: Istorija ir dabartis

ĮTAKA ČEKISTŲ KADRAMS, ČEKISTŲ VALDYMO GRANDYS LKP(b) CK IR A. SNIEČKAUS VAIDMUO. Čekistų kadrų komplektavimas ir jų keitimas buvo bene svarbiausias būdas daryti jiems įtaką. Skiriamų į apskritis represinių žinybų vadovų partiniai funkcionieriai dažniausiai nepažinodavo (šioks toks pažinimas atsirado vėliau, kai kuo nors nusikaltusius čekistus pradėta masiškai kilnoti po Lietuvą), bet turėjo galimybę juos keisti (dažniausiai dėl per menkų pastangų ar nesugebėjimo kovoti su pogrindžiu). Šiek tiek stengtasi „sulietuvinti“ čekistų kadrus, skiriant pareigas represinėse žinybose partijos funkcionieriams ir tuo tikslu Vilniuje atidarius NKVD mokyklą (tarsi rengtasi tam, kad kada nors reikės atsakyti, kas sovietų valdžią Lietuvoje įtvirtino; oficialiai buvo teigiama, jog lietuviai čekistai turėtų padėti atsirasti ryšiui tarp čekistų rusų ir vietos gyventojų). Padėti sukomplektuoti represinių struktūrų kadrus A. Sniečkus ragino ir vietos partinius organus. 1944 m. rugpjūčio 27 d. LKP(b) CK III plenume jis kalbėjo: „NKVD organai mums labai padeda apskrityse. Iš NKVD mums reikės dar daugiau pagalbos, todėl partiniai organai turi ypatingą dėmesį kreipti į NKVD organų sukomplektavimą“¹. Po keturių mėnesių vykusiame LKP(b) CK IV plenume LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas jau priekaištavo partiniams sovietiniams organams: „Reikia pažymėti, kad kai kurie partijos apskričių komitetai ir vykdomieji komitetai iki pat pastarojo meto nedalyvauja kovoje su banditizmu“. Toliau jis dėstė, kad jei čekistus rems partijos komitetai ir liaudis, tai „NKVD atliks savo darbą“. Pasak jo, abi mokyklos - milicijos mokykla Kaune ir NKVD mokykla Vilniuje - turėjo pradėti veikti 1944 m. gruodžio mėn., bet neveikia, nes partijos apskričių komitetai į jas neatsiuntė savo kandidatų ². Beje, kad į šias mokyklas, ypač čekistų, trūksta kandidatų, buvo kalbama ir po metų, ir po penkerių. Lietuviai, net prijaučiantys komunistams, nelabai norėjo jose mokytis.

Kaip žinome, A. Sniečkus dar 1944 m. pradžioje prašė tuometinį „Smeršo“ (karinės kontržvalgybos) vyriausiosios valdybos viršininką V. Abakumovą leisti Lietuvoje dirbti J. Bartašiūnui. Šis vienas žiauriausių Lietuvos budelių, surusėjęs čekistas, iki 1953 m. ėjo NKVD (MVD) liaudies komisaro (ministro) pareigas. 1944 m. jis dirbo 16-osios vadinamosios lietuviškosios divizijos „Smeršo“ viršininku. A. Sniečkaus pastangomis, sovietinei okupacinei kariuomenei dar neįžengus į Lietuvą, 1944 m. gegužės mėn. iš 16-osios divizijos buvo atrinkti 72 žmonės dirbti LSSR NKGB sistemoje, o tų metų gegužės 10 d. NKGB žinion iš 16-osios divizijos 2-ojo atsargos bataliono atvyko 81 žmogus ³.

A. Sniečkus buvo centrinis asmuo (ypač nuo 1947 m.), apie kurį sukosi jei ne visi, tai dauguma ne tik partinių ir ūkinių, bet ir čekistams šiek tiek reikšmingesnių reikalų. Matyt, tik gavus jo sutikimą buvo baudžiami čekistai. Ant vieno 1949 m. dokumento, kuriame rašoma apie LSSR MGB Kalvarijos AS j. ltn. Č. Jodkos nusikaltimą (jis netinkamai blokavo apsuptus partizanus ir dėl to netyčia buvo nušauti du stribai), yra tokia LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo A. Moskvinovo rezoliucija: „Su drg. Sniečkumi dėl Jodkos patraukimo teisminėn atsakomybėn suderinta“⁴. 1950 m. kovo 18 d. į A. Sniečkų kreipėsi LSSR MGB ministro pavaduotojas A. Gailevičius su prašymu perduoti teismui VKP(b) narius — MGB Marijampolės AS viršininko pavaduotoją A. Antonovą ir darbuotojus I. Plevaką bei A. Jermakovą, kurie tardomuosius visada kankindavo. Jų sumušta Teofilė Gavėnaitė kameroje nusižudė. Tardydami jie dažnai išrenginėdavo moteris⁵. Be to, mėginta suklastoti mirties liudijimą siekiant įrodyti, jog moteris mirė sava mirtimi. Ta kankinė marijampolietė nemažai suvalkiečių išgelbėjo nuo minėtų trijų sadistų. Be abejo, į jų vietą atvyko nauji, kurie pagal čekistų įpročius elgėsi panašiai, bet jau ne taip drąsiai.

Vėliau, ypač po 1947 m., įtaka čekistų kadrams buvo daroma represinių žinybų darbuotojus keičiant vienus kitais. Darbui Lietuvoje čekistai dažniausiai būdavo parenkami Rusijoje ir siunčiami kaip kariškiai vadovybės įsakymu, kuriam turėjo besąlygiškai paklusti (beje, dauguma jų į Lietuvą nesiveržė). Jų parinkimui marionetinė Lietuvos valdžia didelės įtakos neturėjo. Kaip žinome, čekistų lietuvių buvo nedaug (1948 m. tarp operatyvininkų lietuviai sudarė 13,6 proc., tarp MGB vadovaujančiųjų darbuotojų - tik 3,7 proc.; ir vėliau jų daugėjo labai pamažu). Todėl turėtas tik vienas paveikus būdas daryti įtaką čekistų kadrams — vienus keisti kitais, taip pat iš Rusijos atsiųstais. Šio būdo poveikis irgi buvo menkas, nes jei čekistas už padarytus nusikaltimus nebūdavo atiduodamas karo tribunolui ir nuteisiamas (tokių atvejų buvo nedaug), tai jis, nors ir prasižengęs ar net nusikaltęs, būdavo tik perkeliamas iš vienos vietos į kitą.

Nors ir būdamas nepaprastai energingas ir veiklus, A. Sniečkus net ir su savo padėjėjais nespėdavo aprėpti visų partinių, ūkinių ir su čekistais susijusių reikalų. Todėl jau 1944 m. spalio mėn., matyt, sekant VKP(b) CK struktūra, buvo įkurtas LKP(b) CK ypatingasis sektorius, per kurį A. Sniečkus ir kiti CK skyriai iki 1949 m. palaikė ryšį su represinėmis struktūromis. Šio sektoriaus vedėju ilgai dirbo A. Polosenka (tik įkūrus sektorių jo vedėju trumpai buvo B. Šneideris). Ypatingasis sektorius perduodavo LSSR NKVD liaudies komisarui J. Bartašiūnui iš partijos apskričių komitetų A. Sniečkui siunčiamus pageidavimus. Antai 1944 m. spalio 16 d. A. Polosenka rašė J. Bartašiūnui, jog sekretoriai pranešė apie „gaujas“ Švenčionių ir Ukmergės aps., ir A. Sniečkaus vardu prašė ten pasiųsti kariuomenę ir operatyvininkus, o vėliau į LKP(b) CK atsiųsti ataskaitą, kas nuveikta⁶. Su čekistais susijusius reikalus A. Sniečkus dažniausiai spręsdavo pats arba pavesdavo tai daryti savo padėjėjui M. Moskvinui. Antai M. Moskvinas pranešė J. Bartašiūnui, kad partizanai 1944 m. rugsėjo 3 d. buvo užpuolę Taujėnus, o J. Bartašiūnas paaiškino, kas buvo padaryta. Yra ir daugiau šio padėjėjo paklausimų. 1944 m. lapkričio 11 d. M. Moskvinas rašė J. Bartašiūnui: „Drg. Sniečkaus pavedimu prašau Jus patenkinti Biržų apskrities partinės vadovybės prašymą ir nusiųsti jiems stiprų NKVD viršininką, nes drg. Ratnikovas aiškiai nepajėgia atlikti darbo, taip pat 15-20 dienų Biržų apskrityje palikti 216-ąjį pasienio pulką“⁷. Partijos apskričių komitetų susirašinėjimas su represinėmis struktūromis per LKP(b) CK rodo, kad 1944-1946 m. komitetai neturėjo didelės galios čekistams, kartais reikėdavo ir CK įsikišimo. Daugumą reikalų buvo galima sutvarkyti vietoje, jei tarp partijos komitetų ir čekistų vadų būtų buvęs pakankamas ryšys.

Apskritai represinių organų vadovai su LKP(b) CK 1944-1946 m. susirašinėjo ir reikalus sprendė tarsi keliais lygiais. Tarpininko tarp jų ir A. Sniečkaus vaidmenį atliko minėtas ypatingasis sektorius. Kadrų reikalai paprastai būdavo sprendžiami su LKP(b) CK kadrų sekretoriumi M. Junču-Kučinsku, bet dažniausiai šiais klausimais būdavo kreipiamasi tiesiai į A. Sniečkų. Antai LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojas plk. Aleksandras Kolotuškinas 1946 m. vasario 19 d. rašė LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjui A. Polosenkai, kad atsakymą į LKP(b) CK 1945 m. rugsėjo 27 d. nutarimą „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų Alytaus, Kauno ir Šakių apskrityse“ jis nusiuntęs A. Sniečkui dar 1945 m. spalio 20 d. (matyt, A. Polosenka buvo nusiuntęs paklausimą; A. Kolotuškino atsakymas pasiklydo LKP(b) CK labirintuose). A. Kolotuškinas LKP(b) CK kadrų sekretoriui M. Junčui-Kučinskui 1946 m. kovo 11 d. pranešė, kad vykdant LKP(b) CK biuro nutarimą buvo atleistas ir pažemintas pareigomis NKGB Lazdijų AS viršininkas Ilja Dolženka, o į jo vietą paskirtas iš Maskvos atsiųstas čekistas. Dar rašė, jog „aparatui“ sustiprinti į Lazdijus nusiųsti 7 operatyvininkai.

A. Sniečkus spręsdavo, atrodo, ir visai nereikšmingus reikalus. Prie jų priskirtinas Lietuvos pasienio apygardos vado gen. Michailo Byčkovskio 1944 m. rugsėjo 12 d. kreipimasis į A. Sniečkų su prašymu operatyviniams tikslams skirti tris 2—3 kambarių butus. Po kelių dienų SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka kreipėsi į A. Sniečkų prašydamas taip pat operatyviniams tikslams skirti NKGB 350, o NKVD - 130 komplektų civilinės aprangos⁸. Be abejo, tokius smulkius reikalus vyriausiasis Lietuvos kolaborantas turėjo spręsti ir dėl tuo metu vyravusio visuotinio pokarinio skurdo.

1946 m. kovo 8 d. A. Sniečkaus buvo prašoma LKP(b) CK biure patvirtinti keturis NKGB poskyrių viršininkus, po savaitės prašyta patvirtinti dar du poskyrių vadovus. Tų pačių metų balandžio 25 d. jam pranešta, jog nebuvo sukomplektuota speciali tarnyba (atrodo, tai buvo vertimų biuras; beveik visi rusai čekistai nemokėjo lietuvių kalbos, todėl partizanų štabuose ar kitur paimti dokumentai būdavo verčiami į rusų kalbą; dalis partizanų dokumentų ir išliko vertimuose, originalai buvo sunaikinti). Čekistai prašė „Jūsų sprendimo leisti atrinktus draugus pasiųsti dirbti į MGB“. Buvo prašoma leisti iš įvairių žinybų atrinkus 10 lietuvių kalbą mokančių moterų jas įdarbinti „spec. tarnyboje“⁹. Kita vertus, visos žvalgybos ir kontržvalgybos ypač rūpinosi savo vertimų ir mašinraščių biurais, nes į juos suplaukdavo dauguma duomenų.

Laikinai einantis LSSR MGB ministro pareigas P. Kapralovas ir MGB partinės organizacijos sekretorius 1948 m. prašė LKP(b) CK sekretoriaus D. Šupikovo peržiūrėti apdovanojimams pateiktų 121 MGB darbuotojo sąrašus. Čekistus buvo rengiamasi apdovanoti už ištarnautus metus (6 siūlyta apdovanoti Lenino ordinu, 9 — Raudonosios vėliavos ordinu ir t. t.). D. Šupikovas prie sąrašų prirašė: „CK neprieštarauja, kad išvardyti darbuotojai būtų apdovanoti“. 1949 m. LKP(b) CK peržiūrėti buvo pateiktas 187 pristatytų apdovanoti čekistų sąrašas. 132 iš jų buvo pristatyti apdovanoti medaliu „Už kovinius nuopelnus“. A. Moskvinovas užrašė rezoliuciją: „CK neprieštarauja“¹⁰.

LSSR MGB vadovybė gana operatyviai reaguodavo į LKP(b) CK biuro nutarimus ir apie tai pranešdavo A. Sniečkui. Antai 1946 m. gegužės mėn. jam pranešta, jog MGB Kėdainių AS aparatui sustiprinti, paėmus iš kitur, siunčiama 10 čekistų, o truputį vėliau pranešta, kad, vykdant LKP(b) CK biuro nutarimą „Dėl politinės padėties Alytaus apskrityje“, į tą apskritį nusiųsta 5 žmonių grupė kelioms savaitėms padirbėti ir padėti¹¹.

A. Sniečkui tekdavo spręsti ir tarp čekistų ir partijos komitetų kilusius ginčus. 1946 m. birželio mėn. jam buvo atsiųstas MGB Mažeikių AS viršininko pavaduotojo kpt. Vesiolovo raportas, kuriame kapitonas rašė, kad partijos apskrities komitetas jam papeikimą įrašęs neva už 18 kalinių pabėgimą, o iš tikrųjų už tai, jog jis atskleidė suklastotą bylą, kai, suėmus 14 žmonių, jų tardymuose dalyvavo partijos komiteto pirmasis ir antrasis sekretoriai. Į vietą pasiųstas LKP(b) CK atsakingasis organizatorius G. Jacko pranešė A. Sniečkui, kad dauguma Vesiolovo kaltinimų išgalvoti, neobjektyvūs, jis pats iš Mažeikių atšauktas¹².

Yra likęs A. Sniečkui ir J. Bartašiūnui adresuotas čekistinės kariuomenės 34-ojo SP politinės dalies viršininko pavaduotojo pplk. Parachevičiaus 1946 m. rugpjūčio 2 d. raštas apie tai, jog partijos Alytaus aps. komitetas viename iš savo nutarimų teigė, kad 34-ojo SP vadovybė ignoruoja partijos komitetą ir apskritai visą vietinę valdžią ir dirba nuo jos atskirai. Išvardyta, kas jau padaryta taisant padėtį, pavyzdžiui, pradėta dalyvauti partijos apskrities komiteto darbe. Pasak papulkininkio, didžiausi nesutarimai kilo dėl butų: esą tik 7 pulko karininkai turi gerus butus, o iš Alytaus išvykus 66 šaulių divizijos karininkams, jų butai buvo perduoti ne kariškiams, kaip turėtų būti, o partijos komitetui¹³. Beje, materialinių gėrybių nepasidalijimas tarp valdžios atstovų dažniausiai ir būdavo įvairių nesutarimų priežastimi.

Į A. Sniečkų buvo kreipiamasi norint gauti sutikimą ne tik vieną kitą čekistą atleisti, bet ir suimti. 1951 m. LSSR MGB vadovybė prašė leidimo suimti ir teisti MGB Vilkijos RS operatyvininką ltn. V. Mickevičių, kuris kankindamas 1949 m. rugsėjo mėn. privertė prisipažinti nebūtais dalykais 4 žmones. Ant šio prašymo yra A. Sniečkaus rezoliucija: „Sutinku, kad būtų suimtas”¹⁴.

A. Sniečkus - neaišku kieno iniciatyva: savo, LKP(b) CK aparato ar represinių žinybų vadovų - dažnai įsikišdavo sutrikus kuriai nors represinio aparato grandžiai arba kai būdavo konstatuojama, jog ji veikia ne visai efektyviai. 1946 m. lapkričio 10 d. partijos apskričių sekretoriams ir MVD apskričių skyrių viršininkams buvo išsiuntinėta A. Sniečkaus ir J. Bartašiūno direktyva, kurioje nurodyta nuo kitos dienos MVD kariuomenę naudoti tik „kovai su banditizmu“, o sovietinių partinių aktyvistų priedangai jiems vykstant į kaimus naudoti tik stribus ir milicininkus¹⁵. Beje, didesni apskričių viršininkai savo retose išvykose į kaimus (jos padažnėjo tik pradėjus 1949 m. masiškai suvarinėti valstiečius į kolūkius) tarp savo palydovų norėdavo turėti kariškių. Iki 20 proc. visų išpuoliuose dalyvavusių karių ir toliau būdavo naudojami priedangai bei apsaugai. Stribų ir milicininkų kovingumu nebuvo pasitikima.

Partijos komitetai labai dažnai kreipdavosi į LKP(b) CK su prašymu padidinti vidaus kariuomenės įgulų skaičių apskrityse. Į jų prašymus būdavo atsakoma įvairiai. Kai 1946 m. vasaros pradžioje į LKP(b) CK su tokiu prašymu kreipėsi partijos Joniškio aps. komitetas, jo prašymas buvo persiųstas J. Bartašiūnui; šis LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui atsakė, jog toje apskrityje dislokuotas 32-ojo SP vienas batalionas, turintis 5 įgulas valsčių centruose, todėl padidinti įgulų skaičiaus negali. Bet kai LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjas A. Polosenka nusiuntė J. Bartašiūnui analogišką partijos Vilkaviškio aps. komiteto prašymą su tokia rezoliucija: „Siunčiu Jums LKP(b) partijos Vilkaviškio apskrities komiteto sekretoriaus drg. Jarmuševičiaus [19]46 09 24 d. pranešimą Nr. 201s su drg. Ščerbakovo rezoliucija: „Drg. Bartašiūnas. Prašau padėti apskričiai. Apie rezultatus praneškite. Laikas - dvi dienos. V. Ščerbakovas“, rezultatai buvo teigiami. J. Bartašiūnas A. Sniečkui 1946 m. lapkričio 19 d. pranešė, jog patenkino visus tos apskrities vadovybės pageidavimus - į tris valsčius nusiųsti patyrę MVD poskyrių viršininkai, į apskritį nusiųsta 46 automatai, 15 kulkosvaidžių, 300 granatų, „banditų“ puolamuose valsčiuose įkurdintos įgulos, o mašinas į apskritį nusiųs, kai gaus jas iš SSRS MVD¹⁶.

Pažymėtina, jog ne tik partiniai veikėjai nurodydavo čekistų klaidas ir apsileidimą. Patys čekistai, beje, daug geriau informuoti už komunistus, kartais atsikirsdavo negailėdami tokių pat epitetų, kokių patys sulaukdavo. Būdingas šiuo atžvilgiu LSSR NKGB liaudies komisaro pareigas tuo metu ėjusio D. Jefimovo 1945 m. lapkričio 17 d. pranešimas A. Sniečkui ir M. Gedvilui apie trijų Suvalkijos apskričių ir Lazdijų aps. partinio sovietinio aktyvo politinio masinio darbo trūkumus bei klaidas. Pasak jo, „partijos Šakių apskrities sekretorė Jančaitytė ir vykdomojo komiteto pirmininkas Olekas beveik nebūna valsčiuose ir apylinkėse“, o siunčia ten mažą patirtį turinčius darbuotojus. Dauguma žmonių negauna jokių politinių žinių. „Atskiri tarybiniai ir partiniai apskričių darbuotojai ne tik neorganizuoja politinio darbo, bet ir nuolat girtauja, plėšikauja ir siautėja...“ Toliau išvardyti darbuotojų plėšimai ir vagystės¹⁷.

LKP(b) CK ir partijos apskričių bei miestų komitetai turėjo savo rankose du svarbius čekistų kadrų politikos svertus: pirma, tvirtinant čekistą svarbesnėms pareigoms turėjo būti pateikta jo partinė charakteristika, antra, į visus aukštesnius postus čekistų paskyrimus tvirtindavo LKP(b) CK (pirmiausia tuos, kurie priklausė vadinamajai CK nomenklatūrai: vidaus reikalų ir saugumo ministerijų vadovai iki poskyrių viršininkų imtinai, MGB apskričių skyrių viršininkai ir jų pavaduotojai; nuo 1947 m. birželio 7 d. į CK nomenklatūrą buvo įtraukti ir MGB valsčių poskyrių viršininkai). Beje, kai MGB poskyrių viršininkai buvo įtraukti į CK nomenklatūrą, nuo tada visų iš MGB atsiųstų poskyrių ir milicijos viršininkų kandidatūros turėjo būti derinamos su partijos apskričių komitetų kadrų skyriais ir tvirtinamos komiteto biuro posėdyje. Į LKP(b) CK Kadrų skyrių iš partijos apskričių komitetų buvo reikalaujama atsiųsti šiuos dokumentus apie MGB poskyrių viršininkus: 1) juos tvirtinantį partijos apskrities komiteto nutarimo išrašą; 2) charakteristiką; 3) kadrų įskaitos lapą; 4) autobiografiją ir 5) nuotrauką¹⁸. MGB apskričių skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų charakteristikų buvo reikalaujama nuo pat okupacijos pradžios. Antai 1945 m. liepos 29 d. jau minėtas plk. A. Kolotuškinas prašė partijos Biržų aps. komiteto pirmojo sekretoriaus K. Liaudžio atsiųsti į komisariatą NKGB darbuotojo N. Sokolovo partinę charakteristiką, nes jis LKP(b) CK buvo tvirtinamas NKGB apskrities skyriaus viršininku¹⁹. Tas pats komisaro pavaduotojas prašė ir kitų partijos apskričių komitetų atsiųsti atitinkamas charakteristikas, jei tik čekistai būdavo tvirtinami LKP(b) CK; tą patį darė ir NKVD. Taigi tiek partijos apskričių komitetai, tiek ypač LKP(b) CK galėjo daryti įtaką represinių organų vadovų skyrimui.

1948 m. LKP(b) CK nomenklatūrai iš LSSR MGB centrinio aparato priklausė 27 žmonės, apskričių skyrių ir miestų skyrių (MS) viršininkų buvo 37, valsčių poskyrių viršininkų - 287. Iš pirmųjų lietuvių buvo 2, iš antrųjų - 1, iš trečiųjų - 11. Pagal išsilavinimą duomenys tokie: aukštąjį išsilavinimą grupėse atitinkamai turėjo 4, 4 ir 9, pradinį - atitinkamai 4, 4 ir 63 čekistai²⁰. Apskritai MGB aparate 1947 m. sausio 1 d. dirbo 237 lietuviai, po metų jų skaičius nepakito: jie sudarė 10,5 proc. MGB operatyvinių darbuotojų. Norint bent kiek pataisyti padėtį, nuolat prašyta padėti sukomplektuoti 400 MGB mokyklos kursantų. 1948 m. rugsėjo 25 d. tuo metu laikinai ėjęs LSSR MGB ministro pareigas P. Kapralovas parašė LKP(b) CK pažymą apie tai, kaip MGB kadrai papildomi vietos gyventojais. Joje rašoma, jog LKP(b) CK biuras buvo numatęs iš MVD į MGB perduoti 150 žmonių, o SSRS MVD tą skaičių sumažino iki 50, bet ir tai nevykdoma, atsisakoma perduoti norimus asmenis. P. Kapralovas prašė operatyvininkais skirti ir į MGB mokyklą siųsti vidurinių ir aukštųjų mokyklų moksleivius ir studentus, nes į MGB mokyklą iki tol buvo siunčiami tik menko išsilavinimo stribai. Kaip aiškėja iš keliomis dienomis anksčiau rašyto ministro D. Jefimovo rašto LKP(b) CK kadrų sekretoriui D. Šupikovui, buvo numatyta iš MVD į MGB perduoti 80 žmonių, bet 41 MVD nedavė, daugiausia motyvuodama tuo, kad jų nėra kuo pakeisti. Iš likusių 39 septyniolika atmesta dėl kompromituojančių duomenų, 16 paimta, o dėl kitų neapsispręsta. Ministras prašė nurodyti MVD skirti dar 34 darbuotojus ir pateikė sąrašą tų asmenų, kurių MVD nenorėjo perleisti. Ant rašto yra A. Sniečkaus rezoliucija: „Šupikovui reikia pasiekti, kad būtų įvykdytas CK biuro nutarimas“²¹. Šį susirašinėjimą dėl darbuotojų perkėlimo iš MVD į MGB būtų galima laikyti tipišku žinybiniu varžymusi dėl geresnių kadrų. Kita vertus, tai rodo, kad nors MVD tuo metu tiek savo veiklos metodais, tiek tikslais buvo ne itin nutolusi nuo MGB, visgi ten dirbantys žmonės nenorėjo pereiti į MGB, nes darbas toje sistemoje buvo kur kas pavojingesnis ir „nešvaresnis“.

Kalbant apie charakteristikas būtina pažymėti, kad nuo 1946 m. jų centralizuotas reikalavimas galutinai įsitvirtino. Reikalauta ne tik naujai skiriamų darbuotojų, bet ir jau dirbančių pareigūnų kasmetinių charakteristikų. 1946 m. kovo 29 d.

LKP(b) CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas išsiuntinėjo raštus partijos apskričių komitetams, kuriuose rašoma, kad rengiantis metinei MVD operatyvininkų atestacijai reikia per penkias dienas ministro pavaduotojui kadrų reikalams plk. Antanui Mickevičiui išsiųsti išsamias MVD apskričių skyrių ir miestų skyrių viršininkų bei jų pavaduotojų partines charakteristikas. Tokių pat charakteristikų reikalavo ir LKP(b) CK Kadrų skyrius, tik, be minėtų, dar reikėjo atsiųsti apskričių prokurorų, jų pavaduotojų ir teisėjų charakteristikas. Ant vieno iš raštų yra partijos Biržų aps. komiteto pirmojo sekretoriaus J. Griciūno lietuviškai užrašyta rezoliucija (kalba netaisyta): „Skubei paruošti harekteristiką“²².

Dauguma partijos komitetų naudojosi galimybe iš partijos pašalinti ir kartu iš darbo atleisti žemesnio lygio čekistus, ypač MGB valsčių poskyrių viršininkus (komunistai buvo beveik visi čekistai). Norėdami iš darbo atleisti MGB apskričių skyrių viršininkus ar jų pavaduotojus, jie turėjo kreiptis į LKP(b) CK, kad šis paveiktų MGB vadovybę ir kuo nors neįtinkantis čekistas būtų atleistas, tiksliau - dažniausiai perkeltas kitur. Kaltinimai čekistams paprastai būdavo dvejopi. Pirma, jie būdavo kaltinami palaidu elgesiu - girtuokliavimu, netvarkingu šaudymu, žmonių prievartavimu, turto pasisavinimu ir pan., antra - nesugebėjimu sutriuškinti partizanų. Be abejo, pastarasis kaltinimas būdavo pagrindinis, kiti kaltinimai pateikiami tik dėl svarumo. Tuo metu, itin ekstremaliomis sąlygomis, patekę į jiems svetimą ir priešišką aplinką dauguma čekistų tiek apskričių, tiek valsčių centruose be paliovos gėrė, kad sumažintų įtampą, nes iš esmės dirbo budelių darbą. Be to, kaip galima spręsti iš jų veiksmų ir iš karo prokuroro plk. S. Grimovičiaus pranešimų LKP(b) CK, nemažai daliai čekistų marksistinės idėjos buvo tik priedanga žemiems instinktams tenkinti. Partijos komitetai, kurių daugelis darbuotojų taip pat nevengė taurelės, į čekistų girtavimą ir vogimą paprastai žiūrėjo atlaidžiai, kaip į leistiną elgesį. Bet kai šie nesugebėdavo jų apginti nuo partizanų, tada mėgindavo čekistus „pamokyti“, ir dažnai sėkmingai.

Tačiau tai buvo vėliau. Kaip minėta, LKP(b) CK ir ypač A. Sniečkus, taip pat dauguma partijos apskričių komitetų ryžtingiau su čekistais pradėjo elgtis po to, kai 1947 m. kovo 24 d. buvo panaikintas VKP(b) CK biuras Lietuvai. Tuo metu A. Sniečkaus pasirašytuose dokumentuose partijos sekretoriams nurodoma reguliuoti čekistų veiklą. Dar prieš biuro panaikinimą, vasario 18 d. partijos apskričių ir miestų komitetų sekretoriams adresuotuose nurodymuose apie tai, jog reikia skubiau perduoti kovos su banditizmu skyrius iš MVD į MGB pavaldumą, nes nepakankamai veiksmingai kovojama su pogrindžiu, yra ir toks punktas: „Paimti į savo rankas kasdieninę MGB organų kontrolę apskrityse ir valsčiuose, priversti juos savo aparatuose įvesti tvarką ir pradėti vadovauti kariuomenei bei vykdyti operacijas kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu“²³.

Ne visi partijos apskričių komitetai vienodai greitai pradėjo atvirai kištis į čekistų kadrų reikalus, juo labiau - į jų veiklą. Kaip minėta, MGB apskričių skyrių viršininkus ir jų pavaduotojus galėjo keisti tik LKP(b) CK, o partijos apskričių komitetų sekretoriai galėjo tik prašyti CK, kad per MGB vadovybę juos pakeistų. Vis dėlto kai kuriose vietovėse pažeisdami procedūrą partijos apskričių komitetai mėgino tą daryti patys. Komitetų drąsą lėmė daug kas - pirmųjų ir antrųjų sekretorių charakterio tvirtumas, jų turimi ryšiai LKP(b) CK, susigyvenimas su čekistais ir kt. Tiesa, kai kuriose apskrityse čekistai kartais jausdavosi esą padėties šeimininkai ir patys imdavo nurodinėti. Antai 1947 m. gegužės 28 d. į partijos Ukmergės aps. komiteto pirmąjį sekretorių J. Jadogalvį ir MGB AS viršininką pplk. Nikolajų Pochomičevą kreipėsi Veprių VP viršininkas kpt. Stepanovas su prašymu skirti atskirą pastatą poskyriui, nes iki tol jie dirbo pastate, kurio šeimininkai buvo įtartini. Ant rašto yra N.Pochomičevo rezoliucija: „Drg. Jadogalvis. Prašau patenkinti drg. Stepanovo prašymą ir duoti atitinkamus nurodymus“²⁴.

1944-1946 m. partijos komitetai dažniausiai išdrįsdavo tik skirti čekistams partinius papeikimus. Net MGB valsčių poskyrių viršininkus anaiptol ne visuomet drįsta judinti. Antai Kėdainių aps. Josvainių VP viršininkas A. Blochinas 1945 m. balandžio 2 d. partijos komiteto posėdyje buvo svarstytas už tai, kad būdamas girtas dažnai šaudydavo, per vieną tokį šaudymą sužeidė stribą. Už tai jis buvo tik perspėtas. Tų metų liepos mėn. minėtas čekistas vėl svarstytas ir nutarta: ,,VKP(b) nariui drg. Blochinui A. I. už antipartinį poelgį, t. y. neleistiną konfiskuotų daiktų pasisavinimą ir pasikartojančias girtuoklystes darbo metu, bet turint omenyje jo didelį darbą kovojant su banditizmu, pareikšti papeikimą su įrašymu į bylą“²⁵.

Kai kur ir pirmaisiais pokario metais buvo priimami griežtesni nutarimai, ypač kai čekistai būdavo kaltinami kyšių ėmimu ir nevisiškai tinkamu elgesiu su suimtaisiais. Antai partijos Alytaus aps. komitetas 1945 m. birželio 12 d. posėdyje, be kitų klausimų, svarstė ir NKGB Seirijų VP viršininką L. Žuravliovą, kuris iš suimtųjų giminių ėmė kyšius, rekvizuodavo turtą ir darė kitus nusikaltimus. Nutarta viršininką atiduoti teismui, iš partijos pašalinti baigus jo tardymą. Tas pats komitetas rugsėjo 29 d. svarstė Alytaus aps. NKVD ir NKGB skyrių viršininkų pranešimą „apie banditizmo likvidavimo plano įvykdymą“ ir konstatavo, kad daug padaryta, bet nepakankamai. Po mėnesio to paties komiteto nutarime buvo įrašyta: „Nors apskrities komitetas kelis kartus buvo pareikalavęs iš NKGB viršininko pateikti informaciją, kaip vykdomas LKP(b) Centro komiteto VII plenumo nutarimas, bet informacijos iki šios dienos nepateikė. Pareikalauti iš drg. Aleksandrovo pristatyti raštišką pasiaiškinimą dėl nepateiktos informacijos ir kitame posėdyje apsvarstyti drg. Aleksandrovo nedrausmingumą“²⁶. Ivanas Aleksandrovas į NKGB AS viršininko pareigas partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdyje buvo paskirtas 1945 m. kovo 2 d.; tada prašyta tą skyrimą tvirtinti LKP(b) CK. Praslinkus vos porai mėnesių jam buvo pareikštas papeikimas su įrašymu už tai, kad iš MGB Alytaus KPZ (išankstinio sulaikymo kameros) pabėgo 39 suimtieji, tarp jų ir nemažai partizanų. KPZ viršininkas buvo pašalintas iš partijos, kartu ir iš darbo²⁷.

Kai kurie partijos komitetai mėgino reguliuoti komisariatų (ministerijų) veiklos metodus. Antai 1946 m. kovo 21d. vyko partijos Zarasų aps. komiteto uždaras posėdis, jame buvo svarstomas klausimas dėl „nacionalistinio pogrindžio atskleidimo ir sutriuškinimo“. Buvo priimtas 8 paragrafų nutarimas, kuriame rašoma, jog reikia prašyti LKP(b) CK, kad duotų nurodymus LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisarams J. Bartašiūnui ir D. Jefimovui nesiųsti į apskritis laikinai komandiruotų savo darbuotojų, nes iš jų nėra jokios naudos. Siųsti turėtų tik nuolatiniam darbui²⁸. Be abejo, sovietų požiūriu toks reikalavimas buvo pagrįstas. Kadangi nuo komandiruotųjų priklausė, kokią nuomonę apie apskrities čekistus turės ministerija, tai jie dažniausiai būdavo vaišinami ir paprastai nieko nenuveikę apdovanoti išvažiuodavo. Tačiau tos praktikos ministerijos neatsisakė — per komandiruotuosius ir per inspekcijas jos kontroliuodavo savo pavaldinius; be abejo, lėmė ir materialiniai sumetimai.

Kai kurie čekistai, tapę didesniais ar mažesniais viršininkais, prarasdavo realybės supratimą, vienas kitas persigėręs atsidurdavo ties beprotybės riba. Tokiais atvejais partijos komitetai būdavo priversti imtis priemonių, nors šiaip jau gana atlaidžiai reaguodavo į savo bendražygių elgesį. Antai Rokiškio aps. Panemunio vlsč. MVD poskyrio viršininkas j. ltn. Šatrukas po miestelį vaikščiodavo visiškai nuogas, apsijuosęs diržu, už kurio kabodavo pistoletas. Nuogas priiminėdavo ir lankytojus. Partijos apskrities komitete nutarta jį atleisti iš pareigų ir pašalinti iš partijos. Matyt, lemiamą reikšmę tokiam sprendimui turėjo tai, kad minėtam čekistui nesisekė kovoti su pogrindžiu. Tame miestelyje 1946 m. gegužės mėn. į raudonojo partizano Balaboskino butą buvo įmestos 4 granatos, vėliau ligoninėje nužudytas šio partizano sūnus, MVD darbuotojas. Todėl nutarime atsirado papildoma, ko gero, lemiama išvada: „Nesiėmė saugoti miestą nuo banditų“²⁹. Beje, tos pat apskrities partinis biuras tų metų pradžioje neva už girtuokliavimą ir plėšimus, o iš tikrųjų už nesugebėjimą sutriuškinti pogrindį iš partijos pašalino ir iš darbo išmetė NKVD Skapiškio VP viršininką A. Petrovą ir to paties valsčiaus NKGB įgaliotinį F. Liapiną³⁰.

Partijos Alytaus aps. komiteto biuras 1946 m. liepos 2 d. iš partijos pašalino MVD Alovės VP vyr. operatyvinį įgaliotinį A. Konovalovą ir operatyvinį įgaliotinį V. Aleksejevą už girtuoklystes, savavaliavimą ir ypač už šaudymą artėjant prie operacijos vietos. Matyt, jie šaudydavo iš baimės. Kareiviai juos nuginklavo ir surišo³¹.

Apskritai partijos Alytaus aps. komiteto biuras, ypač kai antruoju sekretoriumi buvo paskirtas N. Mironovas, priiminėjo daug su realybe prasilenkiančių nutarimų, čekistams kėlė neįgyvendinamų uždavinių ir todėl su jais nuolat pykosi. Tuo metu, perduodant kovos su partizanais pagrindinę naštą iš MVD į MGB pavaldumą, sutriko represinių organų darbas. Tuo pasinaudoję partizanai sunaikino visą Seirijų vlsč. partinę ir sovietinę valdžią. Vidaus kariuomenės 34-ojo SP štabo viršininkas surado 27 partizanų grupę, bet nesugebėjo jos sutriuškinti. Partizanai savo laikraštį „Laisvės rytas“ pasiųsdavo net MGB darbuotojams. 1947 m. kovo 4 d. partijos Alytaus aps. komiteto biure buvo priimtas nutarimas „Dėl padėties Seirijų valsčiuje“. MGB Seirijų VP viršininkui Losakovui nutarta įrašyti griežtą papeikimą ir siekti, kad jis būtų atleistas iš „organų“. Naujai paskirtas viršininku Smirnovas perspėtas, kad jei per 10 dienų „neatskleis ir nelikviduos gaujos“, tai bus pašalintas iš darbo ir patrauktas partinėn ir valstybinėn atsakomybėn. MGB apskrities skyriui nurodyta į valsčius pasiųsti patyrusius operatyvininkus, kariuomenę ir stribus naudoti ištisą parą. Iš buožių nutarta atimti dalį turto ar visą turtą. Nurodyta iki pavasario sutriuškinti nacionalistinį pogrindį. Su tuo nutarimu turėjo būti supažindinti valsčių partorgai ir MVD bei MGB valsčių poskyrių viršininkai (kitoje nutarimo pusėje yra ir vienų, ir kitų parašai)³². Partijos Alytaus aps. komiteto biuro 1947 m. spalio 20 d. nutarimas dėl politinės padėties apskrityje taip pat priimtas neatsižvelgiant į realią padėtį. Nutarta: „Pripažinti, kad politinė padėtis apskrityje yra nepakenčiama. Įpareigoti MGB ir MVD valsčių poskyrių viršininkus, partijos valsčių sekretorius, skiriant jiems asmenišką atsakomybę, per mėnesį nustatyti ir visiškai sunaikinti jų valsčių teritorijoje esančias banditų gaujas“. Teigiama, jog tą bus galima įvykdyti, jei bus mobilizuoti visi komunistai, komjaunuoliai, aktyvas ir darbuotojai. Jei sekretoriai ir VP to nepadarys, tai bus vertinama kaip nenoras kovoti ir padarytos atitinkamos išvados. Be visa ko, MGB ir MVD valsčių poskyrių viršininkams, valsčių sekretoriams nurodyta per dvi savaites sudaryti valsčių centrų, įmonių, įstaigų, sandėlių apsaugos planus. Mat spalio 20 d. partizanai buvo užpuolę Miroslavą ³³.

Kartais tos pačios apskrities partinis biuras, vadovaudamasis partinio teisingumo ar kitais sumetimais, priimdavo ir švelnesnius nutarimus, ypač kai nebūdavo liečiami politiniai dalykai. 1947 m. gegužės 15 d. biuras, be kitų 5 klausimų, svarstė ir MGB Alytaus VP viršininko A. Surkovo klausimą. Jis - VKP(b) narys nuo 1941 m., 1911 metų gimimo, rusas, turintis pradinį išsilavinimą. Alytaus vlsč. pirminė partinė organizacija buvo nutarusi pašalinti jį iš partijos už tai, kad iš valstiečio Bernotavičiaus pasisavino motociklą, iš konfiskuoto partizanų ūkio be leidimo pasiėmė malkų, taip pat už girtavimą. Partijos apskrities komiteto biuras nutarė: pašalinimą iš partijos atšaukti, pareikšti griežtą papeikimą su įrašymu, o LSSR MGB ministro prašyti pašalinti A. Surkovą iš VP viršininko pareigų³⁴.

Apskritai ne tik LKP(b) CK, bet ir partijos apskričių komitetai, net valsčių partinės organizacijos čekistams 1947-1953 m. negailėjo papeikimų, nevykusius, nemokančius ar nenorinčius kovoti čekistus kartais net atleisdavo iš pareigų. Papeikimai būdavo panaikinami po tam tikro laiko arba ir anksčiau, jeigu nubaustasis išpirkdavo savo kaltę kokiu nors „geru“ darbu. Antai partijos Alytaus aps. komiteto pirmasis sekretorius B. Lopata 1948 m. pabaigoje LKP(b) CK nusiuntė tokį raštą: „Partinės kolegijos prie Lietuvos KP(b) CK sekretoriui drg. Petravičiui. LKP(b) Alytaus apskrities komitetas į Jūsų 1948 m. lapkričio 12 d. paklausimą Nr. 404 atsako, kad drg. Noženkai Viktorui Ivanovičiui LKP(b) apskrities komiteto 1948 m. lapkričio 12 d. nutarimu partinė bausmė panaikinta, nes jis likvidavo 3 banditų grupę“. V. Noženka dirbo MGB Butrimonių VP operatyviniu įgaliotiniu ir jam už operacijos sužlugdymą buvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašymu³⁵.

Kartais partijos rajonų komitetai čekistams skirdavo neįtikėtinai mažas bausmes. Kai 1951 m. gegužės 1 d. buvo susprogdinta Tauragės miesto valdžios tribūna (laikrodinė mina sprogo po mitingo, nes jis dėl lietaus buvo pradėtas puse valandos anksčiau ir greičiau baigėsi; „velnio mašiną“ pagamino ir padėjo Tauragės gimnazistas Vytautas Stonys, už tai vėliau sušaudytas), tiek MGB RS viršininkui Piotrui Popovui, tiek operatyvininkui Serebriakovui, atsakingam už mitingo saugumą, biuras skyrė tik griežtus papeikimus su įrašymu³⁶. Tikriausiai tokia palyginti švelni bausmė buvo skirta todėl, kad į orą išlėkė tuščia tribūna.

Partijos Alytans r. komiteto biuro 1951 m. liepos 10 d. posėdyje buvo sušvelninta MGB rajono skyriaus partinės organizacijos paskirta bausmė operatyvininkui P. Burinskui, kuris prieš vieną operaciją pasigėrė ir todėl į ją atvykti nepajėgė. Rajono komitetas griežtą papeikimą pakeitė paprastu papeikimu, nes per tą laiką, kol vyko svarstymas, čekistas nušovė du partizanus ir dalyvavo suimant 7 žmonių pogrindinę organizaciją³⁷.

Siekiant pakelti bendravimą su represinėmis žinybomis į aukštesnį lygį, 1949 m. buvo įkurtas LKP(b) CK Administracinis skyrius (tik nuo tų metų pavyko rasti šio skyriaus dokumentų). Be abejo, sprendimas įkurti šį skyrių buvo priimtas Maskvoje, VKP(b) CK. Skyriaus vedėju iki 1950 m., kai buvo išrinktas CK sekretoriumi, dirbo A. Moskvinovas. Įkūrus šį skyrių ypatingasis sektorius tvarkė ypač slaptus dokumentus - juos kaupė, prižiūrėjo jų judėjimą ir pan.

LKP(b) CK Administracinis skyrius ne tik kuravo ir kontroliavo CK ir LSSR MGB bei kitų represinių struktūrų reikalus, bet ir atliko tarpininko tarp partijos apskričių komitetų ir ministerijos vaidmenį. Skyriaus vedėjas 1949 m. vasario mėn. pranešė LSSR MGB ministrui P. Kapralovui, kad į LKP(b) CK kreipėsi partijos Telšių aps. komitetas su prašymu atsiųsti 4 MGB valsčių poskyrių viršininkus, Biržų aps. komitetas - su prašymu atsiųsti 300 ginklų savigynai, o Šilutės aps. komitetas prašė atsiųsti du vidaus kariuomenės būrius dviejų valsčių įguloms³⁸. Beje, A. Moskvinovas 1949 m. spalio 7 d. visiems ginklų prašiusiems partijos apskričių komitetų pirmiesiems sekretoriams pranešė, jog kaimo aktyvistų apginklavimui ginklų MGB ir MVD neturi, ką turėjo — išdalijo. Siūlė perskirstyti apskrityje turimus ginklus ir „paimti iš banditų“³⁹.

LKP(b) CK Administracinis skyrius reikalaudavo, kad LSSR MGB atsiskaitytų, ką nuveikė, CK priėmus nutarimus represines žinybas liečiančiais klausimais. 1949 m. liepos 4 d. skyriaus vedėjo pavaduotojas F. Krastinis prašė P. Kapralovo pristatyti ataskaitą apie tai, kaip vykdomas LKP(b) CK 1949 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl kovos su banditizmo liekanomis sustiprinimo“, kuriame buvo nurodyta pergrupuoti kariuomenę, atsakyti į kiekvieną partizanų puolimą, kartu su partijos komitetais kurti savigynos grupes⁴⁰.

Įkūrus LKP(b) CK Administracinį skyrių, partijos apskričių komitetai MGB valsčių poskyrių viršininkus galėjo atleisti tik tarpininkaujant šiam skyriui. F. Krastinis 1950 m. pradžioje rašė LSSR MGB ministro pavaduotojui A. Gailevičiui apie tai, kad metų pradžioje partijos Ukmergės aps. komitetas nutarė atleisti MGB Veprių VP viršininką S. Popovą ,,už darbo sužlugdymą ir nuolatinį girtuokliavimą“. Raštas baigiamas taip: „Lietuvos KP(b) CK Administracinis skyrius praneša Jums apie partijos komiteto nutarimą ir prašo padaryti išvadas dėl MGB Veprių VP viršininko Popovo tolesnio darbo einant viršininko pareigas“⁴¹.

LKP(b) CK Administraciniam skyriui A. Sniečkus pavesdavo padaryti išvadas dėl čekistų darbo ir parengti atitinkamus CK biuro nutarimus. Gavęs LSSR MGB ypatingosios inspekcijos 1950 m. sausio 12 d. raštą (jame apibūdinti MGB darbuotojų nusižengimai), A. Sniečkus užrašė rezoliuciją: „Moskvinovui. Praneškite tai savo medžiagoje ir išvadas pateikite man“ (1949 m. liepos mėn.—gruodžio pradžioje buvo tardoma 11 MGB darbuotojų; 9 jų bylos kvalifikuotos kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“, kitos - vogimai). Matyt, susipažinęs su karo prokuroro Starikovo pranešimu, kurio pagrindinė mintis buvo ta, kad dauguma MGB darbuotojų bylų yra vilkinamos, A. Moskvinovas parengė A. Sniečkui pranešimą apie MGB darbuotojų nusikaltimus (tarp jų dažniausias — tardomųjų mušimas). Pranešime rašoma, kad LKP(b) CK biuras šiuo klausimu turėtų priimti nutarimą. A. Moskvinovo parengtas nutarimas „Dėl tarybinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos padarė atskiri MGB VP ir AS darbuotojai“ 1950 m. sausio mėn. buvo priimtas. Jame nurodoma už suimtųjų mušimą perduoti teismui kai kuriuos MGB valsčių poskyrių viršininkus ir už tą patį nusižengimą atleisti MGB Klaipėdos AS viršininką Anatolijų Ovčiarovą⁴².

Matyt, dar didesnę reikšmę LKP(b) CK Administracinis skyrius įgavo jo vedėju tapus V. Bylinskiui. Net jo pavaduotojas A. Likas kreipdavosi į LSSR MGB ministrą su prašymu pateikti skyriui informaciją vienu ar kitu klausimu. 1951 m. sausio 26 d. A. Likas rašte P. Kapralovui perpasakojo, kas buvo kalbėta ir nutarta partijos Smėlių r. komitete. Ten kalbėta, kad kai kurie MGB darbuotojai blogai organizuoja darbą, nes yra sužlugdytų operacijų, per šešis mėnesius jie nenušovė nė vieno partizano, tuo tarpu „banditai“ gąsdina ir muša kaimo aktyvistus, pionierių organizaciją įkūrusi mokytoja Zurzaitė buvo priversta išsikelti ir t. t. Prašė pranešti, kas padaryta, kad trūkumai būtų pašalinti⁴³.

Partijos apskričių (rajonų) komitetai visus savo biurų nutarimus siųsdavo LKP(b) CK, kur, matyt, kiekvienas skyrius išsirinkdavo juos dominančią nutarimų dalį ir vėliau pagal savo kompetenciją spręsdavo, ką daryti. 1949 m. LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas F. Krastinis kai kurių biurų nutarimus apie prastą MGB skyrių darbą siųsdavo ministrui P. Kapralovui. Galimas daiktas, taip buvo daroma ir anksčiau, bent jau nuo 1947 m., ir, be abejo, vėliau. Ministras turėdavo į gautus iš LKP(b) CK raštus bent formaliai reaguoti.

PARTIJOS KOMITETŲ INFORMACIJOS APIE ČEKISTŲ DARBĄ ŠALTINIAI. Daugiausia žinių partijos komitetus pasiekdavo iš jų filialų valsčiuose -partorgų, vėliau - iš partinių sekretorių. Teikė žinias MGB apskričių skyriai ir valsčių poskyriai, nors, aišku, daugiausia nutylėdami jiems nemalonius dalykus. Kartais drįsdavo skųstis eiliniai gyventojai, tačiau tokie atvejai buvo labai reti, nes pasiskundęs žmogus vėliau galėjo sulaukti didelių nemalonumų. Vienas kitas besiskundžiantis asmuo po to buvo visai sunaikintas, kiti ištremti ar išbuožinti. Apskritai sovietinė sistema buvo labai uždara, joje buvo pilna paslapčių ir draudimų. Ne tik paprasti žmonės, bet ir valdžios atstovai mažai žinodavo, kas aplink darosi. Visur tvyrantys įslaptinimai ir draudimai labai padėjo slėpti valdžios pareigūnų ir pačios sistemos nusikaltimus. Šis tas paaiškėdavo - ir tai tik tam tikram sluoksniui - tik tada, kai valdžios atstovai susipykdavo ir nesutardavo dažniausiai dėl asmeninių ambicijų ar naudos. Kokia buvo tvarka kai kuriuose valsčiuose (gal ir daugelyje), kokia savivalė klestėjo, pavyzdžiui, Biržų aps. Krinčino vlsč., išaiškėjo to valsčiaus partorgui Kolpakovui susipykus su NKVD VP viršininku kpt. Ziniuchinu. Partorgas partijos apskrities komitetui parašė pareiškimą dėl vadinamųjų revoliucinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos darė NKVD valsčiaus poskyrio darbuotojai. Tam tikslui sudaryta komisija 1946 m. balandžio 1 d. partijos komitetui pateikė savo išvadas. Komisija nustatė, kad NKVD poskyrio viršininkas nuolat siųsdavo į kaimus stribus apsirūpinti maistu, pašaru, malkomis, o šie, paėmę tai iš gyventojų, juos dar ir apiplėšdavo. Buvęs valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Pilotas dalies iš partizanų ūkių paimtų gyvulių neužpajamuodavo, juos pardavęs pinigus pasisavindavo. Skundo autorius partorgas Kolpakovas po tris dienas girtaudavo, todėl visas valsčiaus valdžios darbas sustodavo. Nutarta Kolpakovą atleisti, o NKVD ypatingąją inspekciją prašyti Ziniuchiną iš darbo atleisti ir perduoti karo tribunolui⁴⁴.

Partijos komitetai šiek tiek informacijos surinkdavo ir iš savo darbuotojų. Antai partijos Kėdainių aps. komiteto instruktorė Marščenkova 1947 m. pabaigoje pirmajam sekretoriui J. Piligrimui parašė raportą, kuriame yra toks sakinys: „Aš jus asmeniškai prašiau sustiprinti MVD ir MGB Parovėjos valsčiaus vadovaujančius kadrus“. Raporte rašoma, jog MVD VP viršininkas Kripanovas ir MGB įgaliotinis Novosiolovas toliau negali vadovauti. Jų organizacijos 1946 m. buvo gavusios 15 ha apsėtų laukų, arklį, dvi karves, tačiau visa tai iššvaistė, stribai pieno nemato. Neva kovojant su spekuliacija iš valstiečių atiminėjami produktai. Liko nenukąstos bulvės, o stribai neturi ką valgyti, dieną naktį slankioja pas valstiečius prašydami maisto. Beje, minėta instruktorė tą pačią dieną parašė dar vieną pranešimą apie, jos nuomone, ūkinę netvarką ir apie tai, jog buožės mažai apkraunami papildomomis pyliavomis⁴⁵.

Viename 1947 m. balandžio 28 d. pranešime partijos Utenos aps. komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Kutkai rašoma, kad visą kovos su „banditais“ krūvį perkėlus iš MVD į MGB, kova nusilpo. MGB AS viršininkas Dmitrijus Malychas iš vieno į kitą valsčių perkėlė 7 VP viršininkus ir operatyvininkus, kurie naujose vietovėse nesiorientuoja. Padaugėjo „banditų“ puolimų. MGB AS viršininkas nemėgsta buvusių MVD Kovos su banditizmu skyriaus darbuotojų (matyt, vieno iš jų rašytas pranešimas P. Kutkai). Toliau dėstoma, jog padėtis nepasitaisys, nes D. Malychas nepažįsta teritorinių „organų“, daug plepa. Jis „visomis priemonėmis stengiasi slėpti nuo partinių organų operatyvinio darbo padėtį, kuri šiuo metu yra prasta“⁴⁶. Beje, tai nesutrukdė D. Malychui Utenoje MGB AS viršininku dirbti iki 1950 m., o vėliau jis buvo paskirtas MGB Panevėžio RS viršininku.

Viena kita žinia apie čekistus partijos komitetus pasiekdavo ir iš gyventojų (sunku pasakyti, ar tai buvo pranešimai komunistams prijaučiančių asmenų, ar dėl neteisybės besiskundžiančių žmonių). Lazdijų aps. Rudaminos mokytoja T. Žadeikienė partijos apskrities komitetui 1950 m. pradžioje parašė skundą apie MGB VP viršininką A. Kanonychiną, kuris neva ima kyšius už išbraukimą iš tremiamųjų sąrašų, išduoda savo agentus, tardydamas nužudė žmogų ir t. t. Partijos Lazdijų aps. komitetas šį skundą persiuntė LKP(b) CK Administraciniam skyriui. Kartais kam nors pasiskundus, ypač jei skųsdavosi rusas, pavykdavo iš pareigų pašalinti MGB poskyrių viršininkus. Pasiskundus piliečiui Šumakovui, LKP(b) CK Administraciniam skyriui buvo pranešta, kad iš pareigų atleistas Kretingos aps. Kartenos MGB VP viršininkas Kryžovecas. Jis buvo kaltinamas suimtųjų mušimu, tremiamųjų turto vogimu ir panašiais nusikaltimais⁴⁷.

Partijos komitetai, ypač nesutariantys su MGB apskričių skyriais, juos skųsdavo LKP(b) CK (kaip ir šie skųsdavo komitetus). LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas F. Kraštinis 1949 m. nurodė MGB Lietuvos vandens baseino apygardos viršininkui Bykovui patikrinti MGB Jurbarko poskyrio darbą, nes, kaip rašoma partijos komiteto nutarime, jo darbuotojai nieko neveikia, tik girtuokliauja⁴⁸.

LKP(b) CK NUTARIMŲ POVEIKIS ČEKISTŲ VEIKLAI. LKP(b) CK biuro nutarimai represinių organų, ypač provincijos, veiklos klausimais buvo ryžtingi ir griežti. Partijos vadovybę erzino čekistų nesugebėjimas kovoti su partizanais ir ypač partizanų įvykdyti aktyvistų puolimai. LKP(b) CK biuro nariai suprato, kad komunistai ir čekistai iš Lietuvos gyventojų nesulauks bent kiek didesnės paramos, kol daliai jų už išdavystes grės partizanų karo teismo sprendimai, todėl po kurio laiko pradėjo čekistams prikaišioti ir dėl „valstiečiais“ įvardytų asmenų sušaudymo.

Dauguma apskričių (rajonų) partijos komitetų ir jų biurų nutarimus vienu ar kitu klausimu priimdavo gavę LKP(b) CK biuro nutarimą. Ilgainiui partijos apskričių ir miestų komitetai savo nutarimuose pradėjo ištisai vartoti LKP(b) CK biuro formuluotes, perėmė nutarimų dvasią. 1947 m. balandžio 14 d. LKP(b) CK biuro nutarime „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis sustiprinimo“ pasidžiaugta, kad dėl politinio masinio darbo ir čekistinių operacijų pogrindžio veikimas ir jo įtaka žmonėms labai sumažėjo. „Banditų“ puolimų skaičius 1947 m. pirmajame ketvirtyje, lyginant su 1946 m. ketvirtuoju ketvirčiu, sumažėjo beveik perpus. Tačiau konstatuota, jog pogrindis dar galutinai nesutriuškintas, plačiosios masės neįtrauktos į aktyvią kovą, „liaudies gynėjų“ būriai netgi mažėja. 14 paragrafų nutarime nurodyta partijos apskričių komitetams pagerinti vadovavimą MGB ir MVD skyriams, komitetams ir čekistams parengti pogrindžio sutriuškinimo kiekviename valsčiuje planus, „kiekvieną gaują likviduoti atskirai“. Dar nurodyta demoralizuoti pogrindį, demaskuoti „reakcingą dvasininkiją“ ir išstumti iš viešojo gyvenimo buožes^49. Šis LKP(b) CK biuro nutarimas visiems partijos komitetams tapo jų veiklos pagrindu.

LKP(b) CK biuras yra svarstęs politinę padėtį beveik visose apskrityse ir priėmęs atitinkamus nutarimus. Politinė padėtis kai kuriose apskrityse, kuriose pasipriešinimas buvo įgavęs itin platų mastą, svarstyta po kelis kartus (1946 m. Alytaus, Lazdijų aps. — po tris kartus, Marijampolės, Telšių — po du kartus ir t.t.). Nutarimuose buvo įvertinama, kaip yra įsitvirtinusios okupacinės struktūros, ir nurodomos priemonės padėčiai taisyti. Paprastai prieš priimant nutarimą į apskritį būdavo siunčiamas kuris nors LKP(b) CK darbuotojas, dažniausiai atsakingasis organizatorius, kurio pažyma remiantis ir būdavo surašomas CK biuro nutarimas. Kaip minėta, nutarimai dažniausiai būdavo griežti, to reikalavo vadinamoji revoliucinė kalbėsena.

1946 m. gegužės 16 d. LKP(b) CK biure buvo apsvarstyta politinė padėtis Alytaus aps. ir konstatuota, kad ji yra „nepakenčiama“, o MVD-MGB skyrių darbas „visiškai nepatenkinamas“. Už tai MVD AS viršininkas V. Lisovskis buvo nubaustas papeikimu su įrašymu ir jam pagrasinta, kad jei „per 15 dienų nepataisys padėties, tai bus pašalintas iš partijos ir atiduotas teismui“⁵⁰. Beje, su V. Lisovskiu partijos apskrities komiteto biuras ilgai nesutarė, tačiau jis MVD AS viršininku Alytuje išliko iki 1950 m. Dauguma LKP(b) CK biuro nutarimų yra panašūs vienas į kitą, ir ką tik minėtas labai panašus į truputį anksčiau priimtą nutarimą dėl padėties Panevėžio aps. Skiriasi tik vertinimai - „bloga“, „labai bloga“, „nepakenčiama“. Praėjus dvylikai dienų po padėties Alytaus aps. svarstymo, buvo svarstoma padėtis Lazdijų aps. Ji taip pat pripažinta „visiškai nepatenkinama“, bet bausmių neskirta. Tokį prastą Alytaus aps. padėties įvertinimą, matyt, lėmė ir tai, kad, kaip minėta, iš MGB Alytaus KPZ 1946 m. balandžio 15 d. pabėgo 39 „banditai“.

Suimtųjų pabėgimai aukščiausiai partinei vadovybei atrodė tokie pat baisūs ir neleistini kaip ir čekistams. Tai buvo tarsi okupacinės valdžios silpnumo įrodymas, todėl tie pabėgimai traktuoti kaip itin grėsmingi pasikėsinimai į sovietų valdžią. 1946 m. birželio 12 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl 18 suimtųjų pabėgimo iš Mažeikių kalėjimo (tai įvyko birželio 3 d.) bei 8 kalinių pabėgimo birželio 10 d. iš MGB transporto skyriaus kalėjimo Vilniuje. Nutarta MGB Mažeikių AS viršininką Pavelą Samariną iš darbo atleisti ir pareikšti jam griežtą partinį papeikimą su įrašymu, MGB transporto skyriaus kalėjimo komendantą Choriną iš partijos kandidatų išbraukti ir atiduoti teismui, o šio skyriaus partinės organizacijos sekretorių Čiugunovą atleisti iš darbo. Taip pat nurodyta SSRS MVD-MGB įgaliotiniui Lietuvoje I. Tkačenkai ir LSSR MGB ministrui D. Jefimovui uždaryti visas suimtųjų laikymo sąlygų neatitinkančias jų laikymo vietas ir per mėnesį pateikti LKP(b) CK biurui pasiūlymus atidaryti naujus kalėjimus ir sutvarkyti senus⁵¹.

Dar vienas suimtųjų pabėgimas LKP(b) CK biure buvo svarstomas 1946 m. birželio 28 d., po to, kai iš MGB Tauragės KPZ pabėgo 22 suimtieji. D. Jefimovas MGB AS viršininko pavaduotoją Grigorijų Barbašiną buvo suėmęs 20 parų, vėliau atleido iš MGB organų. Kadangi apskrityje „politinė padėtis labai įtempta“, dar keliems čekistams, be G. Barbašino, pareikšti papeikimai, į apskritį 20 dienų buvo nusiųsta LKP(b) CK komisija, vadovaujama K. Preikšo⁵². Beje, G. Barbašinas tik keturis mėnesius neturėjo darbo, paskui buvo įdarbintas Kauno m. MGB skyriuje ir čekistu Lietuvoje dirbo iki 1953 m. vidurio. Panašiai buvo elgiamasi su dauguma čekistų - iš pradžių už kokius nors nusikaltimus ar prasižengimus jie gaudavo papeikimus, net būdavo atleidžiami iš darbo, o po kurio laiko vėl grįždavo į darbą kitoje vietoje. Komunistai negailėjo net saviškių, tačiau čekistai Lietuvoje buvo branginami.

1946 m. antroje pusėje LKP(b) CK biuras priėmė nutarimus padėti Tauragės (rugpjūčio 18 d.) ir Kretingos (spalio 9 d.) apskritims. Didelės apimties nutarimuose svarbiausias toks punktas: LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas įpareigojamas visuose tiek vienos, tiek kitos apskrities valsčiuose įkurti įgulas⁵³.

LKP(b) CK biuras grasino bausmėmis tiek partiniams, tiek čekistiniams apskričių vadovams. 1946 m. balandžio 26 d. CK biuras svarstė, kaip vykdomas VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Kauno ir Kėdainių aps. Priimtame nutarime perspėjami partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius E. Čipkus ir Kėdainių - J. Piligrimas: jei nesiims ryžtingų priemonių, tai bus atleisti iš darbo. Čekistams skirtame paragrafe rašoma: „Įpareigoti Vidaus reikalų ministrą drg. Bartašiūną ir Valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą: a) atleisti iš einamų pareigų Kėdainių MVD AS viršininką drg. Bezrukovą ir MGB AS viršininką drg. Rugienį kaip neatlikusius būtiniausių darbų likviduojant banditų formuotes bei grupes ir nesiėmusius priemonių prieš revoliucinio teisėtumo pažeidimus apskrityje“. Nurodoma partijos sekretoriams ir MVD bei MGB ministrams pateikti ataskaitas apie nuveiktus darbus LKP(b) CK ⁵⁴. Beje, šie čekistai ir toliau dirbo, tiesa, F. Bezrukovas po pusės metų vis dėlto buvo atleistas kaip „neįstengęs sutriuškinti banditų formuočių“, o kpt. J. Rugienis, turintis tik pradinį išsilavinimą, toliau dirbo MVD karo tribunole (vėliau, baigęs Vilniaus universitetą, 1957—1973 m. buvo Religijų reikalų tarybos prie SSRS MT įgaliotinis LSSR).

Neretai LKP(b) CK biuras nurodydavo, nors ir bendromis frazėmis, ką čekistai turi daryti. Antai 1947 m. sausio 4 d. nutarime „Dėl nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų gaujų likvidavimo eigos Kauno apskrityje“ konstatuota, kad apskrities MVD ir MGB skyriai nepatenkinami vykdo LKP(b) CK biuro 1946 m. balandžio 26 d. nutarimą dėl pogrindžio sutriuškinimo Kauno ir Kėdainių aps. Nutarta: „Pasiūlyti MVD ir MGB skyrių viršininkams Galickiui ir Aleksejevui visokeriopai stiprinti valstybės saugumo ryšį su gyventojais, sustiprinti agentūrinį darbą ieškant gaujų ir jas demoralizuojant. Dažniau vykdyti puolamąsias operacijas, padidinti reikalavimus operacijoms vadovaujantiems kariuomenės vadams ir operatyvininkams“⁵⁵.

LKP(b) CK biuras partijos apskričių ir miestų komitetus nuolat įpareigodavo stiprinti represinių organų kontrolę ir partinių sovietinių darbuotojų drausmę. 1947 m. balandžio 2 d. priimtame painaus pavadinimo nutarime „Apie nepatenkinamą vykdymą VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimo „Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo“ dalies apie socialistinio teisėtumo pažeidimus“ konstatuota, jog yra daugybė socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos daro vykdomųjų komitetų darbuotojai, MGB, MVD organai, prokuratūra, kariškiai ir žemesnieji partiniai darbuotojai. Nutarime rašoma: „Nustatyti faktai, kai atskiri MVD, MGB darbuotojai ir jiems pavaldūs kariškiai nužudydavo žmones be jokio pagrindo. Kai kuriose vietovėse buvo vykdomi neteisėti suėmimai ir mušami tarybiniai piliečiai, neleistinai konfiskuojamas valstiečių turtas, kurį pasisavina atskirų žemesniųjų tarybinių ir partinių organų darbuotojai“. Toliau: „Įpareigoti partijos apskričių ir miestų komitetus sustiprinti MVD, MGB organų, teismų ir prokuratūros darbų kontrolę“⁵⁶. Jau minėtame LKP(b) CK biuro to pat mėnesio 14 d. nutarime „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis sustiprinimo“ pripažįstama, kad daug kur partijos nutarimai likviduoti pogrindį įgyvendinami nepatenkinamai. Nurodoma: „Įpareigoti partijos apskričių komitetus pagerinti partinį vadovavimą MGB ir MVD apskričių skyriams. [...] Įpareigoti partijos apskričių ir valsčių komitetus aptarti kiekvieną banditų išpuolių atvejį, imtis skubių priemonių pagauti banditus, per apskričių ir valsčių vykdomuosius komitetus padėti asmenims, nukentėjusiems nuo banditų“⁵⁷. Tie partijos apskričių komitetų sekretoriai, kurie turėjo tvirtą užnugarį LKP(b) CK, gavę tokius nurodymus iš tikrųjų darė įtaką čekistams. Daug lemdavo ir sekretorių charakteriai, jų sugebėjimas lyderiauti. Šiaip ar taip, tiek čekistų, tiek partinių funkcionierių pastangos buvo nukreiptos viena kryptimi - kuo greičiau įtvirtinti sovietinį režimą, o kadangi didžiausia kliūtis tam pasiekti buvo partizanai, tai jiems ir reikėjo atlaikyti visų sovietinių struktūrų sutelktą smūgį. Turint galvoje tai, kad partizanus Lietuvoje rėmė daug žmonių, ypač kaime, sutriuškinti pasipriešinimą buvo galima tik naudojant nežabotą terorą. Partijos veikėjai siekė, kad tas teroras būtų veiksmingas ir ne taip matomas, nukreiptas prieš tuos, kurie tikrai priešinasi, o ne prieš visus iš eilės.

1947 m. gegužės 23 d. LKP(b) CK biuras svarstė klausimą „Biržų MGB AS viršininko N. Kuzminovo byla“, nes partijos apskrities komitetas jam įrašė tik papeikimą, o LSSR MGB ministras D. Jefimovas suėmė tik 20 parų. Bylos esmė buvo tokia. Paskundus pavydžiai kalėjimo prižiūrėtojo Smirnovo žmonai, apsupus buvo atakuotas namas, kuriame jis tarsi turėjo susitikti su „banditais“. Atakuojant kalėjimo prižiūrėtojas ir namo savininkas Vosylius buvo nušauti, namas padegtas, jame neva rasta ginklų. Taigi buvo įforminta taip, kaip buvo įpratę elgtis savo nusikaltimus slėpdami čekistai: neva jie sunaikino partizanų būrį ir jų buveinę. Visam tam - tiek šturmui, tiek „dokumentų“ sutvarkymui - vadovavo MGB AS viršininkas plk. Nikolajus Kuzminovas. LKP(b) CK biuras bausmes jam įvertino kaip nepakankamas, viršininką atleido iš darbo ir perdavė karo tribunolui⁵⁸. Beje, po kelerių metų (N. Kuzminovas buvo nuteistas kalėti 10 metų) A. Sniečkus rašė į Maskvą prašydamas už didelius nuopelnus kovoje su nacionalistiniu pogrindžiu pulkininką amnestuoti (tai tikriausiai ir buvo padaryta).

Čekistų likimą kartais mėgindavo nulemti ir žemesnio rango LKP(b) CK darbuotojai, tačiau tai padaryti jiems retai pavykdavo. Kai 1946 m. vasarą LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas už ūkinius nusižengimus norėjo perkelti MGB Panevėžio AS viršininką V. Bogomolovą į tas pat pareigas Rokiškio aps., LKP(b) CK Kadrų skyriaus vedėjas Nachemija Karpis siūlė jo ten nesiųsti, o patraukti baudžiamojon atsakomybėn⁵⁹. Vis dėlto V. Bogomolovas buvo paskirtas MGB Rokiškio AS viršininku, vėliau dar pabuvo ir Biržų bei Alytaus AS viršininku.

LSSR MGB vadovybė, matyt, reaguodavo jei ne į visus, tai į daugumą LKP(b) CK biuro nutarimų. Tai rodo išlikę tokio pobūdžio dokumentai (dauguma KGB archyve buvusių susirašinėjimo su partiniais organais dokumentų išvežti į Rusiją). Antai LSSR MGB ministras D. Jefimovas 1947 m. kovo 31 d. rašė A. Sniečkui; jog „Valstybės saugumo ministerija LKP(b) CK biuro nutarimu patikrino MGB Marijampolės AS agentūrinį, operatyvinį ir tardymo darbą“ ir nustatė, kad toje apskrityje „nebuvo reikšmingo darbo“, todėl vasario 18 d. naktį į 19-ąją buvo nušautas partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius S. Bakevičius ir dar keli partiniai čekistiniai vadovaujantys darbuotojai. Už tai MGB AS viršininkas N. Pochomičevas atleistas iš pareigų⁶⁰. Beje, plk. N. Pochomičevas buvo atleistas dėl akių po skaudaus Tauro apygardos partizanų smūgio per vadinamąjį „Užgavėnių balių“, nes netrukus jis buvo paskirtas MGB Ukmergės AS viršininku. Į atsargą jis išleistas tik po Stalino mirties dėl amžiaus. LKP(b) CK, matyt, irgi toleravo tokį elgesį su čekistais, gerai žinojo, kas kur dirba, nes kasmet tvirtindavo vadovaujančiųjų čekistų pareigas.

LSSR MGB ministro pavaduotojas Georgijus Basovas 1947 m. liepos 19 d. rašė LKP(b) CK kadrų sekretoriui D. Šupikovui, kad „remiantis LKP(b) CK biuro 1947 m. birželio 9 d. nutarimu dėl MGB Kupiškio AS aparato sustiprinimo“ pakeistas viršininkas, naujuoju paskirtas mjr. Nikiforas Pendiurinas, čekistas nuo 1930 m. Su juo į Kupiškį pasiųsti dar 5 čekistai⁶¹.

LKP(b) CK mėgino daryti įtaką net ir čekistų kovos taktikai. MGB Šiaulių AS viršininkas pplk. Piotras Tarenkovas pažymoje apie tai, kas padaryta po vieno 1947 m. LKP(b) CK biuro priimto nutarimo, rašė, jog apskrityje įkurtos operatyvinės čekistinės grupės, kurios kiekviena kovoja su atskira „gauja“⁶². Šis kovos metodas, kai sudarytos kovos grupės, susidedančios iš operatyvininkų ir čekistų karių, kovodavo ne apskritai su visais partizanais, o su kuriuo nors vienu partizanų būriu, kol jį sunaikindavo, buvo labai pavojingas Lietuvos partizanams. Šį kovos būdą nuo 1945 m. propagavo partinės institucijos, ypač A. Sniečkus, bet čekistai jį plačiau naudoti ėmė tik apie 1950 m., nes tam reikėjo didelių pastangų.

Darydamas spaudimą tiek represinėms žinyboms, tiek ypač partijos komitetams, LKP(b) CK siekė, kad būtų sukurta tokia padėtis, apie kurią 1951 m. bendrame su čekistais rašte CK Administracinio skyriaus vedėjas V. Bylinskis rašė: „Partijos rajono komitetai turi imtis visų priemonių ir sustiprinti partinį vadovavimą valstybės saugumo organams, sustiprinti su jais ryšį ir kontrolę, rūpintis, kad jų operatyvinė čekistinė veikla sutriuškinant buržuazinį nacionalistinį pogrindį būtų pagerinta“⁶³.

ČEKISTŲ ATASKAITOS. Apie 1945 m. vidurį, jau pasibaigus karui, partijos apskričių komitetai savo posėdžiuose išklausydavo NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkų ataskaitas apie nuveiktus darbus, kartu mėgindavo daryti įtaką čekistams pareikšdami vieną kitą pastabą. Tos pastabos darėsi vis griežtesnės ir daug kur peraugo į smarkią kritiką. Marijampolės aps. tokia ataskaita pirmą kartą išklausyta 1945 m. spalio 8 d., o to pat mėnesio 14 d. kitame partijos komiteto posėdyje buvo svarstomos aplinkybės, kuriomis žuvo apskrities paruošų įgaliotinis Jonušas ir inspektorius Matusevičius (netoli Balbieriškio juos nušovė Kazio Degučio vadovaujamas partizanų būrys). Posėdžio metu nurodyta NKVD AS viršininkui Charitonui Bandurovskiui ir NKGB AS viršininkui Petrui Raslanui vykti su pasieniečių būriu ir tol negrįžti, kol nesugaus K. Degučio. Nurodyta kartu vykti ir partijos komiteto antrajam sekretoriui Štyrovui bei kadrų sekretoriui Žvirbliui, kurie turėjo suteikti būriui reikiamą pagalbą⁶⁴.

Dauguma NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkų nuo 1945 m. vidurio, be žodinių ataskaitų, pradėjo partijos komitetams reguliariai siųsti raštiškas ataskaitas apie nuveiktus darbus. Turint raštiškas ataskaitas, lyginant čekistų pateikiamus duomenis, atsirado galimybė čekistus dar labiau spausti ir reguliuoti jų veiklą. NKVD Marijampolės AS viršininkas Ch. Bandurovskis 1945 m. lapkričio 1 d. pranešime partijos apskrities komiteto sekretoriui Naudžiūnui rašė: „Civiliai gyventojai nepakankamai padeda kovoje su banditais, t. y. nepraneša tarybų valdžios organams apie banditų buvimo vietas“⁶⁵. Daugumoje apskričių apie išskirtinius kovos atvejus buvo rašomi spec. pranešimai, kurie būdavo svarstomi partiniuose biuruose. Antai Alytaus aps. represinių žinybų vadovai, 1945 m. birželio mėn. sudarę 19 paragrafų planą, kaip sutriuškinti pogrindį, paskutinį paragrafą suformulavo taip: „Partijos apskrities komiteto biure apsvarstyti politinę padėtį apskrityje ir praktinės pagalbos suteikimą NKVD—NKGB organams“⁶⁶.

Matyt, dauguma represinių organų ataskaitinių pranešimų buvo rašomi tada, kai partijos komitetams reikėdavo parengti ataskaitas LKP(b) CK apie tai, kas nuveikta kovojant su pogrindžiu. Taip manyti verčia tai, kad, tarkime, Alytaus čekistai partijos komitetui pateikė ataskaitas apie savo darbą tokiais 1946 m. laikotarpiais: nuo gegužės 16 d. iki birželio 22 d., birželio-liepos mėn. ir aštuonias rugpjūčio dienas, rugpjūčio mėn., spalio 1-10 d. ir t. t. Šiaip ar taip, matyt, daugumoje apskričių nebuvo tvirtai nustatytos ataskaitų rašymo tvarkos nei tikslių datų; ataskaitos buvo rašomos atsiradus reikalui.

Prieš pateikdami raštiškas ataskaitas, NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkai žodžiu atsiskaitinėjo partijos apskričių komitetų biurų posėdžiuose. Didesnės ar mažesnės apimties žodinę ataskaitą tuose posėdžiuose nebuvo sunku bet kada gauti, nes apskričių represinių organų vadovai įėjo į partijos komitetų, o vėliau ir tų komitetų biurų sudėtį. Apie 1947 m. žodinių ataskaitų pradėta reikalauti ir iš MGB valsčių poskyrių viršininkų. Štai partijos Biržų aps. komiteto biuras 1947 m. balandžio 1 d. posėdyje, apsvarstęs politinę padėtį Papilės ir Krinčino vlsč., nutarė, jog valsčių partinės organizacijos periodiškai turi išklausyti MGB valsčių poskyrių viršininkų pranešimus apie politinę padėtį valsčiuose⁶⁷. Tokių žodinių ataskaitų iš MGB poskyrių viršininkų pradėta reikalauti ir kitose apskrityse.

Represinių žinybų vadovų ataskaitos partijos komitetams, politinės padėties svarstymų nuodugnumas priklausė nuo jų raštingumo, noro atskleisti jiems žinomas padėties detales ir visumą bei partijos komiteto biuro narių drąsos judinti čekistus. Iš pradžių, matyt, buvo pasitenkinama tik tuo, jog čekistai apskritai yra, nesvarbu ką ir kaip jie veikia, nes tik jie kartu su savo kariuomene galėjo apginti civilius okupantus ir kolaborantus (nors civiliais juos vadinti galima tik sąlyginai — dauguma sovietinių partinių aktyvistų buvo apginkluoti įvairiais ginklais, net kulkosvaidžiais). Štai kaip LKP(b) CK įgaliotinis Telšių aps. Naiminas apibūdino NKVD valsčių poskyrių viršininkų žodines ataskaitas: „Partijos komitetas išklauso NKVD VP viršininkų [ataskaitas], bet į jų darbą nesigilina. Pranešėjai atsiskaito bendromis frazėmis ir sausais skaičiais“⁶⁸.

Tuo tarpu NKVD Panevėžio AS viršininkas V. Bogomolovas ar jo padėjėjai savo pažymose labai smulkiai aprašė, kas yra padaryta. Antai pažymoje apie nuveiktus darbus iki 1945 m. kovo mėn. jis rašė ne tik apie didelių susirėmimų rezultatus (pasak jo, iki to laiko apskrityje nukauti 492 partizanai, suimti 562 žmonės ir t. t.), kiek paimta ginklų, bet ir apie paimtus 15 puskailinių, 3 vežimus, 3 arklius, 2 aritmometrus, 3 rašomąsias mašinėles ir t. t. Kitoje pažymoje apie 1945 m. kovo-liepos mėn. nuveiktus darbus kartu su partizanų nuostoliais (jų neva nukauta 334) aprašyti ir partizanų puolimai (pulta 150 kartų, nukauta 13 aktyvistų, 8 NKVD-NKGB darbuotojai, 5 kariškiai, 28 stribai ir 45 kiti „raudonieji“) bei trys partizanų surengtos pasalos stribams ir čekistams (vienoje žuvo 9, kitoje — 4)⁶⁹.

Represinių žinybų vadovybės ataskaitos apskričių (rajonų) partijos komitetams pamažu darėsi detalesnės ir atviresnės, bet jų išsamumas daug priklausė nuo partijos komiteto vadovybės sugebėjimo įgyti čekistų pasitikėjimą ir bent iš dalies represinius organus palenkti savo valiai.

BENDRI PARTIJOS APSKRIČIŲ KOMITETŲ NURODYMAI ČEKISTAMS. Partijos komitetai bent formaliai jau iš pat pradžių galėjo savo nutarimuose duoti nurodymus čekistams. 1944 m. rugpjūčio 10 d. taip padarė partijos Trakų aps. komitetas, kuris bendrame posėdyje su vykdomuoju komitetu nutarė: „Pavesti NKVD ir NKGB apskrities skyriams imtis skubių priemonių, kad būtų suimti kontrrevoliucinių elementų vadovai“⁷⁰. Partijos Kėdainių aps. komitetas NKVD skyriaus darbą pirmą kartą svarstė 1944 m. rugsėjo 11d. posėdyje (pirmas to komiteto posėdis įvyko rugpjūčio 9 d.). Didžiausias priekaištas buvo toks (kalba netaisyta): „...darbą atlieka lėtai, dar iki šiol nėra suorganizuota baudžiamųjų būrių, nežiūrint, kad jau terminas baigėsi“⁷¹. Taigi nuo pat pirmųjų partijos apskričių komitetų posėdžių jau buvo mėginama daryti įtaką čekistų veiklai, šį bei tą jiems nurodant. Tačiau bent kiek didesnis poveikis buvo galimas tik tada, kai susikūrė pastovi represinių organų struktūra, o tai įvyko tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Nuo 1945 m. pabaigos partijos komitetai, LKP(b) CK raginami, vis aktyviau, bent jau žodžiais, pradėjo nurodinėti NKVD skyrių viršininkams jų darbo klaidas ir ką jie turi daryti. Įkūrus valsčių poskyrius, pradėta itin aktyviai spausti jų vadovybę (apie tai, jog SSRS NKVD oficialiai leido įkurti valsčių poskyrius, SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka radiograma pranešė 1945 m. gruodžio 22 d., bet jie neoficialiai veikė jau ir anksčiau). Tačiau tai vyko laipsniškai ir ne visose apskrityse vienodai. Vienoje LKP(b) CK Informacijos skyriaus darbuotojo M. Žukausko 1945 m. vasaros pabaigoje parengtoje informacijoje rašoma, jog partijos komitetai nereaguoja į „teroro aktus“, jų nesvarsto ir „nereikalauja imtis visų reikiamų priemonių iš NKVD organų“⁷².

Tuo tarpu kiti partijos komitetai puldavo į kitą kraštutinumą, keldami čekistams neįgyvendinamus reikalavimus — sutriuškinti pogrindį tuoj pat, per mėnesį ar du ir taip čekistus vertė skubėti, rezultatams pasiekti naudoti drastiškas priemones - visuotinį terorą, įvairias provokacijas ir beveik visų suimtųjų kankinimus. Partijos Panevėžio aps. komitetas, vadovaujamas pirmojo sekretoriaus J. Paplausko, 1945 m. rugsėjo 26 d. posėdyje apsvarstė, kaip likviduojamas „lietuviškai vokiškas pogrindis ir jo ginkluotos gaujos“, ir priėmė 11 paragrafų nutarimą, kuriame NKVD AS viršininkas V. Bogomolovas, NKVD pirminės partinės organizacijos sekretorius, valsčių partorgai ir NKVD poskyrių viršininkai įpareigoti „artimiausiu metu sutriuškinti gaujas“, apginkluoti aktyvistus, taip pat kaime, ir t.t.⁷³ Partijos Biržų aps. komiteto 1946 m. gruodžio 5 d. plenumas įpareigojo „... iki vasario 1 d. - iki rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą visiškai sutriuškinti nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas“⁷⁴. Šie ir kitų apskričių partijos komitetų nutarimai rodo, kad daugelis partijos komitetų turėjo menką supratimą apie pasipriešinimo okupacijai priežastis ir mastus. Tokie nutarimai čekistus vertė karštligiškai skubėti.

LKP(b) CK raginami partijos apskričių komitetai pradėjo iš čekistų reikalauti sudarinėti savo veiklos planus, o ne tik atsimušinėti nuo partizanų puolimų. Antai partijos Kėdainių aps. komiteto 1945 m. spalio 26 d. posėdyje buvo aptarta, kaip „ginkluotos gaujos likviduojamos Šėtos ir Surviliškio valsčiuose“, valsčių partorgai ir NKVD poskyrių viršininkai įpareigoti iki lapkričio 11d. sudaryti konkrečius kovos planus, iki to mėnesio 15 d. visiškai sukomplektuoti stribų būrius, iki 10 d. sudaryti ginkluotas grupes apylinkėse, „banditų“ puolimus aptarti uždaruose partiniuose susirinkimuose. Tas pats partijos komitetas, gavęs LKP(b) CK radiogramą, 1945 m. pabaigoje svarstė ją ir nurodė, kad apskrityje pasitaikė nerūpestingumo faktų (partizanai nušovė girtaujantį Ariogalos vlsč. vykdomojo komiteto pirmininką, be tikslo šaudant savųjų buvo nušautas stribas ir t.t.). Partorgams ir NKVD poskyrių viršininkams nurodyta išgyvendinti nerūpestingumą ir abejingumą, saugoti valsčių centrus, o naktį — ir Kėdainius ⁷⁵.

Partijos apskričių komitetai ypač rūpinosi, kad valsčių centruose veiktų NKVD poskyriai. Kaip minėta, jie ten buvo įkurti net nelaukiant SSRS NKVD sprendimo. 1945 m. spalio 27 d. partijos Tauragės aps. komiteto uždarame posėdyje, apsvarsčius kovas Šilalės ir Kaltinėnų vlsč., nurodyta kai kuriose apylinkėse įsteigti stribų skyrius, LSSR NKVD respublikos vadovybę prašyti įkurti Šilalėje NKVD poskyrį, o į kitus jau veikiančius poskyrius atsiųsti operatyvininkų (Kaltinėnuose tuo metu buvo tik vienas darbuotojas - NKVD valsčiaus poskyrio viršininkas). Partijos komitetai ypač suaktyvėdavo pajutę tiesioginę grėsmę artimiems kolaborantams ir ypač sau. Partijos Tauragės aps. komitetas 1945 m. lapkričio 15 d. uždarame posėdyje svarstė juos išgąsdinusį atvejį, kai partizanai spalio 10 d. užėmė Gaurės miestelį (nukovė 5 sovietinius aktyvistus, 6 nusivedė). Konstatuota, kad nors partizanų paieškai buvo pasitelkti du motorizuotų pėstininkų pulkai (t. y. per tūkstantį karių), kuopa žvalgų ir visi NKVD apskrities skyriaus operatyvininkai, tačiau suimta tik 10 partizanų rėmėjų ir 1 partizanas. Priimtas grėsmingas nutarimas: 1) paskutinį kartą perspėti NKVD ir NKGB skyrių viršininkus; 2) NKVD AS viršininkui Piotrui Ignatjevui nurodyta susitarti su operatyviniu sektoriumi ir į visus valsčių centrus nusiųsti įgulas; 3) ten įkurtas įgulas aprūpinti patalpomis; 4) nurodyti, kad operatyvininkai nederino savo veiksmų su divizijos „Smeršu“; 5) iš vienų valsčių stribus perkelti į kitus valsčius, nes taip jie geriau kovoja; 6) NKVD ir NKGB skyrių viršininkai per dvi dienas turi parengti „banditų“ sutriuškinimo planus ir iki lapkričio 20 d. pateikti juos partijos apskrities komitetui tvirtinti⁷⁶. Apskritai partijos Tauragės aps. komitetas, vadovaujamas pirmojo sekretoriaus P. Murausko, priiminėjo labai radikalius sprendimus. 1945 m. spalio 10 d. nutarime NKVD ir NKGB skyrių viršininkams nurodyta per agentus demoralizuoti pogrindį, nutarta įkurti atskirus stribų ir aktyvistų judriuosius būrius, kurie gyventų kareivinėse, skubiai likviduoti „banditų“ bei jų rėmėjų ūkius ir kt. Po devynių dienų buvo sudarytas operatyvinis planas (jį sudaryti reikėjo todėl, kad pasieniečių būriai pasitraukė iš apskrities). Pirmiausia nutarta smogti Eržvilko ir Šilalės vlsč., ten atitinkamai pasiunčiant operatyvines čekistines 5 ir 9 žmonių grupes, kurios nustatytų operatyvinę padėtį. Be to, numatyta kai kuriems veiksmams pasitelkti Tauragėje dislokuotą minosvaidininkų diviziją⁷⁷.

Partijos komitetų veiklą ypač suaktyvino ir kartu spaudimą čekistams padidino 1946 m. vasario 10 d. vykę rinkimai į SSRS AT ir LKP(b) CK biuro priimtas nutarimas „Dėl priemonių sustiprinimo siekiant sutrukdyti ir nuslopinti priešišką lietuviškai vokiškų nacionalistų veiklą, nukreiptą prieš rinkimus į TSRS AT“. Partijos Kėdainių aps. komitetas 1946 m. vasario 2 d. konstatavo, kad yra nepatenkintas NKVD skyriaus darbu, ir nutarė visam rinkimų ir agitaciniam laikotarpiui kiekvienoje rinkimų apylinkėje įkurdinti po 10-15 aktyvistų ir po karinę įgulą. Nurodyta mieste patruliuoti tiek kariškiams, tiek čekistams, tiek aktyvistams, stebėti, kad nebūtų nuplėšti plakatai bei šūkiai ir neprimėtyta atsišaukimų⁷⁸. Ilgainiui kai kurie partijos apskričių komitetai išmoko rašyti nutarimus, kurių paragrafai turėjo logišką seką. Vienas iš tokių komitetų, masiškai nebaudęs papeikimais čekistų, tačiau tiksliai nurodęs jų darbo trūkumus, buvo partijos Utenos aps. komitetas. 1946 m. gegužės 26 d. nutarime (priimtame po to, kai gegužės 18 d. partizanams surengus pasalą grupei aktyvistų netoli Leliūnų buvo nukautas valsčiaus partorgas D. Sunklodas, o gegužės 20 d. naktį į 21-ąją partizanai iš ligoninės pagrobė du gydomus sužeistus partizanus), iš čekistų ir kariuomenės pareikalauta pagerinti operatyvumą, žvalgybą, geriau planuoti operacijas ir laikytis konspiracijos⁷⁹.

Tačiau anaiptol ne visi partijos komitetai 1945-1946 m. turėjo drąsos bent žodžiais nurodinėti čekistams. Partijos Raseinių aps. komitetas, vadovaujamas pirmojo sekretoriaus T. Mončiunsko, visus nutarimus, susijusius su čekistais, rašydavo labai aptakiai, juose būdavo daugiausia neįpareigojantys nurodymai: „pagerinti“, „padidinti“ ir pan. Tik maždaug nuo 1948 m. tos apskrities komitetas pradėjo priiminėti griežtesnius nutarimus. Beje, šiam partijos komitetui svarstant klausimą, kodėl Jurbarko milicija prastai kovoja su kriminaliniais nusikaltėliais, milicininkai atsikirtinėjo, jog taip yra todėl, kad „milicijos aparatas atitraukiamas kovai su banditizmu“⁸⁰.

Kai kurie partijos komitetai nurodinėdavo kariškių dislokavimo klaidas. Štai ką 1946 m. vasaros pradžioje LKP(b) CK rašė partijos Kėdainių aps. komiteto antrasis sekretorius A. Okunevas po vieno partizanų puolimo: „Partijos komitetas sužinojo 6 val. ryto ir tuoj buvo išsiųsta kariuomenė. [...] Kartu pranešame, kad labai netinkamai dislokuota kariuomenė. Pvz., Šėtos ir Kėdainių valsčių įgulos pavaldžios bataliono štabui, kuris yra Ukmergėje. Žeimių valsčiaus įgula pavaldi bataliono štabui, kuris įsikūręs Kaune. Jokio ryšio su partijos komitetu nėra“. Jis skundėsi, kad buvo pakeistos karių įgulos; naujos nepažįsta vietovių, todėl elgiasi pasyviai⁸¹.

Partijos Rokiškio aps. komitetas 1947 m. rugsėjo 25 d. posėdyje, be kitų trijų klausimų, svarstė klausimą „Dėl Pandėlio karinės įgulos perkėlimo“. Šią įgulą, „turėdami omenyje Panemunio valsčiaus operatyvinę padėtį (užterštumą banditizmu)“, nutarė ne vėliau kaip per 20 dienų perkelti į minėtą valsčiaus centrą; vykdomajam komitetui nurodyta surasti įgulai patalpas⁸². Beje, ir kitų partijos komitetų nuomonė dėl įgulų išdėstymo 1947-1950 m., ko gero, buvo lemiama.

Partijos Tauragės aps. komitetas, 1949 m. rugsėjo 23 d. nutarime konstatavęs, jog „banditai“ „raudonųjų“ nušauna daugiau, negu „banditų“ nušauna vienas iš 273-iojo ŠP batalionų, reikalavo pakeisti kovos taktiką, nurodė tikėtinuose „banditų“ judėjimo keliuose įrenginėti sekretus ir pasalas. Pažymėtina, jog tame nutarime ne tik partiniams, bet ir sovietiniams aktyvistams nurodoma MGB valsčių poskyrius informuoti „apie gautas žinias“, t. y. šnipinėti⁸³.

Tuo metu, kai partijos apskričių komitetai dar nevaldė padėties valsčiuose, čekistų veiklą reguliuoti ten buvo sudėtinga. NKGB Vilniaus AS viršininkas A. Frolovas 1944 m. lapkričio 4 d. rašė komisarui A. Guzevičiui, kad į Maišiagalos vlsč. atvykęs naujas NKVD VP viršininkas Krestinas kelias dienas girtuokliavo, be perstojo šaudė ir persišovė koją. Apie tai buvo informuotas NKGB apskrities skyriaus viršininkas ir partijos apskrities komiteto sekretorius⁸⁴.

Partijos komitetų biurų nutarimai dėl čekistų darbo pamažu darėsi vis reiklesni, juose radosi vis daugiau konkrečių nurodymų. Ypač tai žymu kai kurių komitetų dokumentuose. Vienoje iš 1947 m. pradžioje parengtų partijos Kėdainių aps. komiteto informacijų LKP(b) CK konstatuota, kad „MVD ir MGB organai,

taip pat partinė organizacija dar nevisiškai užkirto kelią buožių ir banditų rėmėjų antitarybinei agitacijai“. 1948 m. balandžio 21 d. apsvarsčius politinę padėtį Surviliškio vlsč. nutarta: „...į pagalbą MGB valsčiaus poskyriui iš MGB apskrities skyriaus komandiruoti atsakingą darbuotoją ginkluotų gaujų likvidavimui. Įpareigoti valsčiaus partinės organizacijos sekretorių drg. Žukauską ir MGB VP viršininką drg. Kirilenką kuo greičiau aptarti priemones, kaip likviduoti ginkluotas gaujas valsčiuje. Priemones pateikti suderinus su MGB apskrities skyriumi“. Tų pat metų rugpjūčio 9 d. biuro nutarimo „Dėl politinės padėties apskrityje“ 5-ame paragrafe (nutarime - 11 paragrafų) rašoma: „Įpareigoti MGB AS viršininką Južakovą ir MGB poskyrių viršininkus pertvarkyti ir suaktyvinti operatyvinį čekistinį kariuomenės darbą, siekiant maksimalaus efekto įgyvendinant numatytas priemones, negailestingai kovoti su pasitaikančio bailumo elementais, eilinių, seržantų ir karininkų nedrausmingumu bei revoliucinio teisėtumo pažeidimais. Pasiekti, kad nė vienas banditų teroro aktas neliktų be atsako, atkakliai ieškoti banditų, kol jie bus pagauti arba sunaikinti; tam plačiau ir drąsiau įtraukti partinio tarybinio aktyvo ginkluotas grupes kovai su banditizmu“. 1949 m. spalio 12 d. biuro posėdyje (tuo metu pirmąjį sekretorių J. Piligrimą pakeitė F. Krastinis) svarstytas faktas, kad Ariogalos vlsč. partizanai buvo nuginklavę kelias ginkluotas grupes. Tuo klausimu priimtas nutarimas, kurio viename paragrafų rašoma, jog MGB VP viršininkui Baranecui pareikštas griežtas papeikimas ir jis perspėtas, kad jei per mėnesį nepagerins darbo ir nesustabdys teroro aktų, bus kreipiamasi į LSSR MGB su prašymu atleisti iš darbo ir pažeminti pareigomis⁸⁵.

Daug kaltinimų čekistams pareikšta partijos Kėdainių aps. komiteto biuro 1948 m. gruodžio 6 d. posėdyje. Jo nutarimo konstatuojamojoje dalyje rašoma: „Lietuvos KP(b) apskrities komiteto biuras pažymi, kad MGB apskrities skyriaus ir valsčių poskyrių darbas kovojant su banditizmu yra visiškai nepatenkinamas. Dauguma MGB poskyrių viršininkų stojo į antipartinę nusikalstamą poziciją. Operatyvinio čekistinio darbo atskleidžiant banditus ir jų rėmėjus nevykdo, sėdi valsčiuose, turimas operatyvinis aparatas ir liaudies gynėjų būriai demoralizuojasi, girtuokliauja, visą autoritetą tarp vietos gyventojų prarado. Pavyzdžiui, MGB Pernaravos VP viršininkas Ryžmanovas nuolat girtuokliauja, jo operatyvinis darbuotojas Dorogininas demoralizuoja liaudies gynėjų būrius, kartu su jais pas valstiečius ieškodamas naminės ir ją gerdamas. MGB Dotnuvos VP viršininkas Kuznecovas liaudies gynėjus kovotojus pavertė savo tarnais. MGB Ariogalos VP viršininkas Baranecas paprasčiausiai tūno ir be reikalo iš tarybinės valstybės gauna pinigus... Ne geresnė padėtis ir kituose valsčiuose. MGB poskyrių viršininkai atitrūko nuo partinių organizacijų ir dauguma laiko save nepavaldžiais partijos valsčių komitetams. Reikalai pakrypo taip, jog MGB poskyrių viršininkai nemano, kad reikia pranešti tiek valsčių partinėms organizacijoms, tiek partijos apskrities komitetui apie banditų įvykdytus puolimus“. Be visa ko, 8 paragrafų nutarime rašoma: „Pasiūlyti MGB AS viršininko pavaduotojui drg. Rogožinui parengti konkrečias nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų likvidavimo priemones. Artimiausiu metu sušaukti visus MGB valsčių poskyrių viršininkus į bendrą su V[alsčių] K[omitetų] sekretoriais ir valsčių partorgais pasitarimą. Numatyti priemones, kad apskrityje būtų likviduotos rezervinės banditų grupės. Priemones pateikti aptarti partijos apskrities komitetui ne vėliau kaip iki š. m. gruodžio 20 d. Įpareigoti drg. Rogožiną asmeniškai išvykti į Gudžiūnų valsčių padėti partinei organizacijai ir MGB poskyriui parengti konkrečius planus, kaip likviduoti ginkluotą gaują, veikiančią valsčiaus teritorijoje“ ⁸⁶. Taigi retsykiais užsimenama apie tai, jog turi būti sudaromi bendri partinių organizacijų ir represinių organų kovos planai. Tai atitiko bendrą partijos liniją kuo labiau susieti partinius ir čekistinius reikalus, kad nebūtų galima atrinkti, kur baigiasi vieni, o prasideda kiti. Beje, Kėdainių aps. čekistai ir toliau buvo smarkiai spaudžiami. Tiesioginių kaltinimų išvengė tik MGB AS viršininkas pplk. M. Južakovas, kuris viršininku ten išbuvo iki 1953 m. Matyt, jis palaikė glaudžius ryšius su partijos komitetu arba turėjo tiek partinius veikėjus kompromituojančių duomenų, kad šie nedrįso jo liesti.

Aiškėjant partizaninio karo baigčiai, partijos komitetai vis atkakliau reikalavo iš čekistų kruopštaus ir nuoseklaus darbo. Antai partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuro posėdyje 1948 m. rugpjūčio 27 d. buvo svarstomas partizanų įvykdytas Gižų puolimas, kurio metu paimti partiniai dokumentai. Biuras visiems MGB valsčių poskyrių viršininkams pareiškė griežtus papeikimus ir įspėjo, kad jei partizanai ir toliau puls, jie bus atleisti ir atiduoti karo teismui⁸⁷. Tuo tarpu partijos Tauragės aps. komiteto biuras uždarame posėdyje 1948 m. rugpjūčio 26 d. svarstė savigynos grupių nuginklavimą Batakių vlsč. Lomių apylinkėje, kai partizanai iš jų paėmė 9 šautuvus ir 3 granatas, nors apie partizanų buvimą apylinkėje MGB valsčiaus poskyriui buvo pranešta iš vakaro. Už tai MGB VP viršininkas Kuzminovas pašalintas iš partijos ir atleistas iš darbo. Be to, nutarta „įpareigoti drg. Lapiną [MGB AS viršininką. — J. S.] spręsti klausimą dėl operatyvinio įgaliotinio padėjėjo Potapo [jam buvo pranešta apie partizanus. - J. S.] ir Kuzminovo patraukimo atsakomybėn“ ir „asmeninę atsakomybę už Batakių gaujos likvidavimą skirti drg. Lapinui“⁸⁸.

Siekta, kad kiekvieną partizanų išpuolį svarstytų ne tik partijos apskrities komiteto biuras, bet ir valsčiaus komitetas, taip padidinant suinteresuotų ir informuotų žmonių skaičių. Nors tuo metu dauguma komunistų buvo rusai (net 1949 m. tarp maždaug 10 tūkst. komunistų lietuvių buvo apie 27 proc.), tačiau ir vienas kitas lietuvis, beatodairiškai perėjęs į okupantų pusę ir įstojęs į partiją ar komjaunimą, buvo įtraukiamas į kovą prieš savo tautos siekius būti nepriklausoma valstybe. Partijos Kupiškio aps. komitetas, 1948 m. spalio 18 d. apsvarstęs padėtį Svėdasų vlsč., kuriame „apie partizanų pasirodymą vienoje ar kitoje vietoje MGB organai sužino tik po 2-3 dienų“, nutarė: „Įpareigoti partijos valsčiaus komiteto sekretorių drg. Baroną pagerinti vadovavimą MGB ir MVD organams, kiekvieną banditų išpuolių atvejį aptarti Lietuvos KP(b) valsčiaus komitete, imtis skubių priemonių banditams ieškoti ir sugauti“. Beje, po kelių mėnesių vėl svarstant padėtį tame pat valsčiuje buvo apkaltintas MGB poskyrio viršininkas, kad jis net nežino, kiek „gaujų“ veikia valsčiuje. Pakartojus, jog partijos valsčiaus komitetas turi vadovauti MGB poskyriui ir nuolat kontroliuoti čekistų darbą, iš darbo atleistas MGB poskyrio viršininkas⁸⁹.

Partijos Telšių aps. komiteto biuro svarstymai apie politinę padėtį apskrityje taip pat baigėsi nurodymais partijos sekretoriams ir partorgams valsčiuose reguliariai išklausyti MGB valsčių poskyrių viršininkų ataskaitas. Pranešimą apie politinę padėtį skaitęs F. Dusis konstatavo, jog padėtis dar įtempta, čekistai netyrinėja „banditų“ taktikos, o į išpuolius surengusių partizanų persekiojimus įsitraukia per vėlai — dažniausiai tik po 5-7 val.⁹⁰

Skaitydami represinių žinybų ataskaitas, partijos komitetai pamažu perėmė čekistų terminiją, jų mąstymo štampus. Tai matyti iš jau pateiktų tekstų. Štai kas rašoma partijos Alytaus aps. komiteto biuro 1948 m. birželio 17 d. nutarime „Dėl politinės padėties Alovės valsčiuje“, kuriame per penkis mėnesius „banditai“ sušaudė 20 sovietinių darbuotojų ir „valstiečių“, o čekistai buvo nukovę tik 3 partizanus: „Agentūrinis darbas vykdomas nemokšiškai. Čekistinės kariuomenės operacijos kaip reikiant nevykdomos arba vykdomos skubotai, nesilaikant reikiamos konspiracijos, todėl sužlunga“. Toliau rašoma, jog ginkluotos grupės sudarytos formaliai, jos neapmokytos, su stribais politinis darbas nedirbamas ir t. t. Valsčiaus sekretorius Puzinia įpareigotas apsvarstyti kiekvieną valsčiuje įvykdytą teroro aktą bei sužlugdytą operaciją, jam ir MGB poskyrio viršininkui nurodyta atkurti ginkluotas grupes, į jas įtraukti visus komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus, per penkias dienas sukomplektuoti stribų būrį ir kt.⁹¹

Dzūkijoje, Merkinėje 1948 m. balandžio 18 d. gimnazistai Kudarauskas ir B. Navickas klube šokių metu susprogdino savadarbę miną. Žuvo čekistas karininkas ir du stribai, sužeista 18 stribų, 2 operatyvininkai bei 32 „piliečiai” (kitoje pažymoje rašoma, jog sužeistas buvo karininkas, 23 kariškiai (matyt, stribai), 9 aktyvistai ir 10 kitų žmonių). Niekas iš gimnazistų šokiuose nedalyvavo, nors anksčiau dalyvaudavo. Prieš šokius buvo paskaita, į kurią buvo suvaryti vyresniųjų klasių gimnazistai, bet po paskaitos jie visi išėjo. Minėti sprogimo organizatoriai prieš pat sprogimą iš salės išsivedė kelis žmones. Po šio sprogimo partijos Varėnos aps. komitetas prašė LKP(b) CK leisti surengti trėmimą Merkinės vlsč. Taip pat nutarta iš mokyklos pašalinti įtartinus mokytojus⁹². Iš to teroro akto aprašymo galima susidaryti nuomonę, kad dauguma Merkinės gimnazistų gal ir nežinojo apie pasikėsinimą į stribus, čekistus bei aktyvistus, tačiau tokią galimybę jie nujautė. Kudarauskas ir B. Navickas prieš sprogdinimą iš salės išsivedė keletą, matyt, jų manymu, sovietams neprijaučiančių žmonių ir taip išsidavė. Tas pasikėsinimas - jaunatviškas romantinis jaunų žmonių proveržis kovoti. Kadangi pokario metais aplinkui gausiai liejosi kraujas, gimnazistai pasirinko adekvatų tiems laikams kruviną kovos kelią. Apskritai partizanai retai griebdavosi teroro, kai nuo jų veiksmų galėdavo nukentėti ir nekalti žmonės. Jie nesprogdino namų, traukinių, tiltų ir pan., nors tą ir galėjo daryti. Tokio teroro būtų ėmęsi tuo atveju, jei būtų kilęs karas tarp Vakarų ir SSRS. Partizanai vykdė mirties nuosprendžius, bet tik tiems, kuriuos laikė išdavikais. Už Dzūkijos ribų didesnių teroro aktų buvo nedaug. Žinomiausias — 1949 m. per gegužės 1-osios šventę susprogdintas Šimonių (Kupiškio aps.) klubas. Ten žuvo 16 žmonių.

1948 m. Alytaus aps. sudrebino keli teroro aktai, kurių metu kartu su čekistais ir sovietiniais partiniais aktyvistais galėjo nukentėti niekuo dėti žmonės. Liepos 4 d. Dauguose į salę, kurioje vyko šokiai, buvo įmesta granata, jai sprogus žuvo 3, sužeisti 9 žmonės. Rugpjūčio 10 d. Alovėje demonstruojant kino filmą į salę buvo įmestos dvi granatos, žuvo 5, sužeisti 49 žmonės, tarp jų visi valsčiaus valdžios pareigūnai. Tų metų rugpjūčio 16 d. partijos Alytaus aps. komiteto biuras priėmė nutarimą „Dėl susilpnėjusio politinio budrumo faktų“, kuriame nurodoma vykdyti LKP(b) CK nutarimus, o jeigu jie nebus vykdomi, sekretoriai ir MGB valsčių poskyrių viršininkai bus baudžiami net pašalinimu iš partijos. Vieni ir kiti įpareigoti saugoti sales, kuriose vyksta susirinkimai, pasitarimai, spektakliai ir kt.⁹³

Bėgant metams, čekistams vis įsakmiau buvo nurodinėjama, ką jie turėtų daryti. Partijos Alytaus aps. komitete, apsvarsčius klausimą, kaip įgyvendinamas LKP(b) CK 1949 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl kovos su banditizmu ir buržuazinio nacionalistinio pogrindžio liekanomis sustiprinimo ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje“, buvo priimtas 15-os paragrafų nutarimas. Jame partijos valsčių komitetai ir vykdomieji komitetai, MGB ir MVD valsčių poskyriai įpareigoti „remiantis išaugusiu politiniu darbo masių aktyvumu“ artimiausiu metu likviduoti „banditų“ likučius. MGB AS viršininkui Ivanui Lobkovui nurodyta didžiausią dėmesį kreipti į tuos valsčius, kuriuose aktyviai veikia pogrindis. Nurodyta perskirstyti įgulas, stribus ir imtis priemonių užbėgti teroro aktams už akių, o jiems įvykus imtis griežtų priemonių. Visuose kolūkiuose, tarybinių ūkių skyriuose ir apylinkėse nurodyta įkurti ginkluotas grupes, kurios turi ne tik saugoti, bet ir kovoti. Kiekvienas išpuolis turi būti apsvarstytas ir siekiama, kad „nusikaltėliai“ būtų nubausti⁹⁴.

Partijos apskričių komitetai budriai stebėjo, kad ne tik MGB, bet ir MVD žinybos toliau aktyviai dalyvautų kovose. Kai partizanai 1949 m. balandžio 8 d. naktį į 9-ąją įvykdė mirties bausmes 5 „valstiečiams“, partijos Šakių aps. komiteto biuras nutarė: jei ten stovinčios įgulos vadas Buranas „neįves tvarkos“, tai bus kreipiamasi į pulko vadovybę. Be to, nutarta: „Pareikalauti iš MVD AS viršininko drg. Dimidavičiaus ir jo pavaduotojo milicijos reikalams drg. Bachvalovo įtraukti visą MVD skyrių ir milicininkus į kovą su banditizmu, aktyviai dalyvauti parengiant operatyvinių grupių judėjimo maršrutus ir į tas grupes įtrauktivisus MVD darbuotojus ir milicininkus“. Jei rekonspiruosis — bausti kaip praradusius valstybinį atsakingumą⁹⁵.

Partijos apskričių vadovybei visada didelis smūgis būdavo partizanų įvykdyti mirties nuosprendžiai apskričių ar valsčių centruose, nes tada jie pasijusdavo itin nesaugūs. Kai 1949 m. birželio 26 d. Prienuose buvo nužudytas žmonėms ypač įgrisęs valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazlauskas, partijos Prienų aps. komiteto biuras priėmė 7 paragrafų nutarimą, kurio viename punktų nurodyta sustiprinti patruliavimą Prienuose, valsčiaus centruose ir kolūkiuose, tam panaudojant MVD-MGB darbuotojus ir kariuomenę. Nutarime atkreiptas dėmesys į tai, kad MVD darbuotojai nepakankamai padeda emgėbistams⁹⁶.

ČEKISTŲ KADRAI. Viena iš komunistų poveikio čekistams priemonių buvo papeikimų skyrimas. Nuo 1947 m. drąsiau elgtasi ypač su MGB valsčių poskyrių viršininkais, neretai jie net būdavo atleidžiami iš pareigų. Nuo tų metų beveik kiekvienoje apskrityje kasmet buvo pakeičiama po vieną ar du MGB poskyrių viršininkus, kartais ir daugiau. Partijos Panevėžio aps. komitetas 1947 m. liepos 30 d. svarstė padėtį Naujamiesčio vlsč., kuriame 1947 m. „gaujos buvo triuškinamos visiškai nepatenkinamai“. Nutarta partorgą Bučinską ir MGB VP viršininką Smikavą perspėti ir įpareigoti per 1947 m. rugpjūčio mėn. „likviduoti gaujas“. Jiems nurodyta iki rugpjūčio 20 d. apginkluoti visą aktyvą, ginkluotas grupes sudaryti tarybiniame ūkyje, patikrinti visą valsčiaus sovietinį aparatą. Tame pat posėdyje svarstyta ir politinė padėtis Pumpėnų vlsč. Nutarta MGB VP viršininką Jefalovą atleisti iš pareigų ir įrašyti jam griežtą partinį papeikimą. Taip pat nutarta iš pareigų atleisti milicijos viršininką j. ltn. Gorbaną, o visą milicijos kolektyvą perkelti į kitą valsčių. Į kitą valsčių perkeltas ir partorgas Astrauskas, prieš tai gavęs griežtą papeikimą. Tame valsčiuje buvo nuolat girtuokliaujama, stribai plėšikavo ir t.t.⁹⁷ Be abejo, iš tiesų galėjo taip būti - girtuokliaujama buvo visur, bet kai kur tai virsdavo nuolatinėmis orgijomis, valdžios atstovai visai prarasdavo autoritetą, todėl jie būdavo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Komunistai stengėsi sukurti tokią atmosferą, kad čekistai visą laiką jaustų įtampą ir bet kada būtų pasirengę pulti. Pastebėjus, jog jie atsipalaiduoja, per daug bendrauja su vietos gyventojais, būdavo iškeliami kitur. Taip buvo kilnojami ir kariuomenės padaliniai.

Po didelių skandalų partijos komitetai čekistus iš pareigų šalindavo ir tarsi vien už ekonominius nusikaltimus (bent taip atrodo iš dokumentų). Antai 1945 m. kovo 24 d. partijos Mažeikių aps. komiteto posėdyje buvo svarstomas NKVD apskrities skyriaus ir milicijos darbas. Jų viršininkai Trofimas Blinovas ir Solomencevas iš gyventojų konfiskuotą turtą buvo susivežę į savo namus ir dalydavo savo nuožiūra, pasilikdavo ir sau maisto produktų, baldų bei kitko. Jie įkūrė pagalbinį NKVD ūkį, kuriame tvarkėsi kaip savo namuose. Partijos komitetas nutarė, kad visas turtas turi būti perduotas vykdomojo komiteto finansų skyriui, o T. Blinovas atleistas iš pareigų, bet prieš tai nutarta prašyti NKVD liaudies komisaro J. Bartašiūno, kad šis priverstų minėtą viršininką atvykti į partijos komitetą ir atsiskaityti - padaryti pranešimą apie NKVD skyriaus darbą⁹⁸.

Partijos Biržų aps. komiteto biuras 1947 m. birželio 6 d. svarstė MGB Pasvalio VP viršininko F. Bogatovo bylą. Tas čekistas ėmė kyšius, pardavinėjo valdišką turtą, „susigyveno su svetimais elementais“ ir t.t. Nutarta jį „pašalinti iš partijos, atleisti iš darbo ir perduoti teismui“⁹⁹.

1947 m. liepos 25 d. vyko uždaras partijos Tauragės aps. komiteto biuro posėdis, kuriame buvo svarstomi „revoliucinio teisėtumo“ pažeidimai Gaurės vlsč. To valsčiaus čekistai - daugiausia jų vadovaujami stribai — vogė, plėšikavo. Už tai nutarta atleisti MGB VP viršininką Kuliką ir „pasiūlyti MGB AS viršininkui drg. Lapinui iškelti Valstybės Saugumo ministerijai klausimą dėl to, kad drg. Kuliko negalima palikti Tauragės apskrityje“. Taip pat nutarta prašyti LSSR MVD, kad valsčiaus milicijos viršininkas Krugliakovas būtų perkeltas į kitą apskritį¹⁰⁰.

Partijos Rokiškio aps. komiteto biuras 1947 m. rugpjūčio 7 d. posėdyje, apsvarstęs politinę padėtį Kamajų vlsč., nutarė: „Prašyti Lietuvos TSR Valstybės Saugumo ministrą atleisti iš darbo MGB Kamajų VP viršininką drg. Stoliarovą kaip morališkai netvirtą, nenorintį dirbti ir vadovauti MGB valsčiaus poskyriui“. Prieš tai balandžio 24 d. biuro posėdyje buvo svarstoma politinė padėtis Jūžintų vlsč. ir iš darbo už girtuokliavimą, nesugebėjimą kovoti su pogrindžiu buvo atleisti partorgas Timofejevas ir MGB VP viršininkas Lizinas¹⁰¹.

Tos pat apskrities partijos komiteto biuras svarstė ir čekistinės kariuomenės veiklą. Nutarime „Dėl priemonių banditų formuotėms apskrityje likviduoti ir operatyvinių kariuomenės grupių veiklos“ rašoma, jog bataliono kariai vagia, karininkai girtauja, todėl, iš MGB gautais duomenimis, 1947 m. pirmais mėnesiais po susidūrimų paleido 30 „banditų“, t. y. beveik tiek pat kiek ir likvidavo. Nutarta prašyti kariuomenės vadovybę pašalinti iš bataliono girtuoklius, tarp jų štabo viršininką Rodionovą, vado pavaduotoją Polkiną ir kt. Kai kuriuos prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn¹⁰².

Naujai įkurtų apskričių partijos komitetų biurai (1946-1947 m. buvo įkurta 11 naujų apskričių, 1949 m. - dar 4 naujos) dažniausiai tenkindavosi papeikimais ir grasinimais čekistams. Antai partijos Kupiškio aps. komiteto biuras (jį sudarė 2 lietuviai ir 3 rusai; apskritis įkurta 1946 m.) 1947 m. gegužės 3 d., po to, kai Šimonyse buvo susprogdintas partorgo Braknės (Braknio?) namas su juo pačiu, MGB VP viršininkui Zaninui pareiškė griežtą papeikimą ir pasiūlė MGB apskrities skyriaus viršininkui jį atleisti. Birželio 30 d. buvo priimtas nutarimas stiprinti kovą su pogrindžiu. 13 paragrafų nutarime nurodoma, kad MGB AS viršininko pavaduotojas Michailas Ananjevas prastai dirba (MGB apskričių skyrių viršininkų pavaduotojai būdavo kovos su politiniu banditizmu poskyrio viršininkais). Grasinta, kad jeigu jis nepasitaisys ir nesmogs pogrindžiui, bus keliamas klausimas dėl jo tinkamumo dirbti. Nutarime dar pažymima, kad nėra ryšio tarp MGB ir MVD skyrių, todėl apskričių skyrių viršininkai turi nurodyti valsčių poskyriams kovoti kartu, sutartinai¹⁰³.

Tais atvejais, kai partiniame biure svarstant kovos reikalus dalyvaudavo LKP(b) CK atstovas, sprendimai būdavo griežtesni. 1947 m. sausio 8 d. partijos Tauragės aps. komiteto biuro posėdyje dalyvavo LKP(b) CK atstovas M. Junčas-Kučinskas, CK organizatorius Zolinas ir SSRS MVD įgaliotinis gen. mjr. Mažirinas (buvo tokia įgaliotinių institucija, ją sudarė Lietuvoje ar už jos ribų bazavęsi čekistų generolai ir pulkininkai; jie šefavo po vieną apskritį, į kurią retsykiais užklysdavo tikrindami, kaip kovojama su okupacijai besipriešinančiais asmenimis). Be jų ir biuro narių, posėdyje dalyvavo keturių valsčių partorgai ir MVD poskyrių viršininkai. Svarstyti tokie klausimai: politinė padėtis Kaltinėnų, Gaurės ir Eržvilko vlsč. ir pasirengimas rinkimams. Konstatuota, jog Kaltinėnų vlsč. veikia 68 „banditai“, MVD VP viršininkas Kulikas to nežino, „gaujose“ agentūros neturi, prieš buožes ir „banditų“ gimines represijų nesiima. Nutarta: per tris dienas partorgas Tuzinas ir MVD VP viršininkas turi sudaryti gaujų likvidavimo planą. Jei nepagerins darbo, Kulikas bus ne tik pašalintas iš pareigų, bet ir atiduotas karo tribunolui. Svarstant padėtį Gaurės vlsč. konstatuota, jog per du mėnesius buvo 13 partizanų puolimų, MVD VP viršininkas Belozerovas geria, suiminėja nekaltus žmones, kuria neįgyvendinamus planus. Nutarta ten pasiųsti kariuomenės, sudaryti realius gaujų sutriuškinimo planus, MVD poskyrio viršininkui įrašytas griežtas papeikimas. Svarstant padėtį Eržvilko vlsč. konstatuota, jog ten daugiausia „banditų“ - net 4 grupės (jokio nutarimo dėl veiksmų tame valsčiuje nepriimta; matyt, buvo rengiama vadinamoji operatyvinė kombinacija). Rinkimų klausimu nutarta, kad jei kur nors nukentės bent vienas kandidatas, tai atsakingi už jo saugumą asmenys bus teisiami apkaltinus juos kaip „tiesioginius buržuazinių nacionalistų rėmėjus“¹⁰⁴.

Kai kurių partijos apskričių komitetų biurai - pavyzdžiui, Prienų - beveik kiekviename posėdyje svarstydavo girtų MGB ir MVD darbuotojų elgesį, muštynes, šaudymą, rašė papeikimus, bet griežtesnių priemonių nesiimdavo. Net po to, kai 1947 m. rugpjūčio 8-osios naktį į 9-ąją iš MGB Prienų KPZ prasikasę po pamatais pabėgo 5 partizanai, tą atvejį biuras tik apsvarstė, išsiaiškino kodėl ir kaip tai įvyko¹⁰⁵. Gal tokį liberalumą lėmė tai, kad partijos komiteto pirmasis sekretorius S. Naimavičius ne be MGB AS viršininko I. Vorošilovo pagalbos nuolat turtėjo pasisavindamas represuotųjų turtą. Gana atsargiai su čekistais elgėsi ir partijos Biržų aps. komitetas. 1947-1949 m. toje apskrityje buvo atleisti tik du MGB valsčių poskyrių viršininkai.

Kiti partijos komitetai su čekistais elgėsi griežčiau. Antai partijos Utenos aps. komiteto biuras vien 1949 m. balandžio 23 d. posėdyje iš darbo atleido du operatyvininkus, o dėl trijų MGB valsčių poskyrių viršininkų buvo pasiūlyta „MGB apskrities skyriui iškelti klausimą Ministerijoje, ar tikslinga toliau leisti jiems eiti MGB poskyrių viršininkų pareigas“, nes jie šaudo, yra susigyvenę su buožėmis, girtuokliauja ir t. t. ¹⁰⁶

1950 m. balandžio mėn. Lietuvoje vietoj apskričių įkūrus 88 rajonus ir 4 sritis, rajonų čekistus partinės institucijos užsipuldavo rečiau, nes partizaninis karas ėjo į pabaigą ir buvo aiškūs jo laimėtojai. Bet vienas kitas čekistas ir tada nukentėdavo. Antai partijos Klaipėdos sr. komitetas, 1953 m. du kartus -kovo 23 d. ir spalio 3 d. - svarstęs ir daug kuo apkaltinęs MGB Telšių RS viršininką Ivaną Sivovą, pašalino jį iš pareigų. Šis viršininkas buvo apkaltintas, kad „operatyvininkams vadovauja paviršutiniškai, iš jų nereikalauja apgalvoto darbo“, nedirba su agentais, neieško „gaujų“ ir t. t. Priimtame nutarime griežtai kritikuojamas ir 4-asis vidaus apsaugos būrys, kuris dažnai paleisdavo apsuptus partizanus. Grasinama, kad jei ir toliau tai tęsis, bus kreipiamasi į vadovybę, kad šio būrio vadai būtų nubausti partinėmis ir tarnybinėmis bausmėmis¹⁰⁷.

Kai kurie partijos apskričių komitetai, pajutę savo galią, nuo 1949 m. ėmė prieštarauti LSSR MGB nutarimams kadrų klausimais. 1949 m. birželio 19 d. LSSR MGB ministro pavaduotojas kadrų reikalams A. Gailevičius rašė LKP(b) CK skyriaus vedėjui S. Filipavičiui, jog partijos Šilutės aps. komitetas neišbraukia iš partinės įskaitos ltn. N. Dediajevo, kurį MGB perkelia į Rietavo aps. Prašė, kad CK skyrius nurodytų išbraukti jį iš įskaitos. Ant dokumento yra LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo V. Bylinskio rezoliucija: „Išbraukti“¹⁰⁸. Vis dėlto partijos Šilutės aps. komitetas nepakluso nurodymui, todėl LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas F. Krastinis siūlė MGB vadovybei tartis su partijos komitetu ir derinti sprendimus. Mat 1950 m. kovo 4 d. LKP(b) CK biuras visoms respublikinėms ir apskričių partinėms organizacijoms uždraudė perkelti komunistus į kitas apskritis be partijos apskrities komiteto sutikimo¹⁰⁹. Dar prieš tai, 1949 m. vasario 27 d. partijos Alytaus aps. komiteto pirmasis sekretorius B. Lopata rašė A. Sniečkui, kad be partijos apskrities komiteto žinios MGB iš apskrities atšaukė keletą valsčių poskyrių viršininkų ir kad partijos komitetas prieštarauja tokiam komunistų atšaukimui ir prašo duoti nurodymus atitinkamiems organams¹¹⁰. Partijos Varėnos r. komiteto sekretorius K. Kolčys 1952 m. balandžio 2 d. rašė V. Bylinskiui, kad MGB Vilniaus sr. valdyba nesuderinusi su rajono komitetu atleido MGB RS viršininko pavaduotoją kpt. Suriną ir perkėlė jį į kitą rajoną. Prašė palikti. Prie šio dokumento yra lapelis, kuriame parašyta, jog į Varėną buvo nuvykęs valdybos viršininkas pplk. Michailas Jakovlevas ir paaiškino atleidimo priežastis¹¹¹.

Kartais partijos komitetai imdavo ginti kuo nors prasižengusį, bet komitetui įtinkantį čekistą. Antai partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius V. Pletkus 1948 m. kovo 8 d. kreipėsi į LSSR MGB ministrą D. Jefimovą prašydamas palikti MGB Jonavos VP viršininką A. Luzginą, kurį MGB ypatingoji inspekcija buvo nubaudusi už tai, kad jis turėjo dvi maisto korteles: vieną - valsčiuje, kitą - apskrityje. Įrodinėta, jog dėl to kalti ir buvę MVD apskrities skyriaus viršininkai bei kortelių biuro darbuotojai; pastarieji atleisti iš darbo¹¹².

Vienas kitas partijos komitetas pasipriešindavo atskirų čekistų spaudimui. Be abejo, tam turėjo reikšmės ir asmeniniai reikalai ar kitokios priežastys. Antai partijos Biržų aps. komiteto biuro 1948 m. kovo 27 d. posėdyje buvo svarstomas buvusio MGB AS viršininko pavaduotojo Lazario Jofiko pareiškimas ir nutarta: „Jofik Lazar Samuilovič anksčiau dirbo MGB Biržų apskrities skyriuje, dabar perkeltas į kitą apskritį. Anksčiau Lietuvos KP(b) apskrities komiteto biuras buvo išdavęs neigiamą jo darbo charakteristiką. Drg. Jofik prašo persvarstyti partijos komiteto biuro nutarimą ir išduoti teigiamą charakteristiką. Turint omenyje, kad anksčiau išduotoje charakteristikoje faktai teisingi, atsisakyti nutarimą persvarstyti“¹¹³.

Partijos Kėdainių r. komiteto biuras 1950 m. balandžio 6 d. posėdyje skyrė vyr. operatyviniam įgaliotiniui A. Kolesnikovui griežtą papeikimą su įrašymu daugiausia už tai, kad jis su savo agentais nuolat girtaudavo. Nutarime rašoma: „Pranešti Lietuvos TSR MGB, jog netikslinga toliau drg. Kolesnikovui dirbti MGB organuose, ir prašyti Ministeriją dėl Tarybinio teisėtumo pažeidimų faktų ir tarnybinės padėties panaudojimo asmeniniams tikslams įvykdyti tyrimą“. Beje, tarnybinėje to čekisto charakteristikoje buvo parašyta, kad jis „gyvena su pasitikėjimo nekeliančiomis moterimis...“¹¹⁴

Kaip minėta, 1947-1950 m. beveik kiekvienoje apskrityje dėl vienų ar kitų priežasčių būdavo atleidžiama po 1—2 MGB valsčių poskyrių viršininkus. Dažniausiai būdavo formuluojama taip: „Už darbo sužlugdymą ir nuolatinį girtavimą“. Toks kaltinimas būdavo pateikiamas beveik visiems atleistiesiems, o individualiai dar pridedama ir kitokių kaltinimų. Daugumai pokario čekistų buvo galima prikišti vieną kitą ar ir daugybę nusikaltimų ar prasižengimų, tačiau kadangi daugumos atleisti nebuvo galima, tai buvo griebiamasi įvairiausių tipų papeikimų. Kiek jų buvo, galima spręsti kad ir iš Kauno aps. Toje apskrityje vien 1950 m. antrąjį pusmetį įvairūs partiniai papeikimai pareikšti 29 rajono čekistams - už girtavimą, paslapčių nelaikymą, netaktišką elgesį, operacijų sužlugdymą ir t. t. MGB savo linija per tą patį laiką buvo nubaudusi 24 rajono čekistus; visi jie buvo partijos nariai¹¹⁵.

Tam tikrą partijos komitetų įtaką rodė ir tai, jog jie tvirtindavo MGB ir MVD apskričių skyrių viršininkų atostogas.

ČEKISTŲ PARTINIAI KOMITETAI. Šiokią tokią, kad ir nedidelę įtaką čekistams galėjo daryti NKVD (MVD) bei NKGB (MGB) pirminės partinės organizacijos, kurių sekretorius tvirtindavo partijos apskričių komitetų biurai. Kadangi apie 90 proc. čekistų buvo komunistų partijos nariai, tai per tas pirmines organizacijas šiek tiek buvo galima juos paveikti. Pirminių partinių organizacijų planuose buvo numatytos politinės informacijos, darbas su žmonėmis, Stalino veikalų kolektyvinis ar individualus studijavimas, naujų narių priėmimas ir pan. NKVD Alytaus AS viršininkas V. Lisovskis 1946 m. kalbėdamas partinės organizacijos susirinkime dėstė, jog svarbiausia partinė užduotis - likviduoti nacionalistinį pogrindį¹¹⁶.

1947 m. gegužės 28 d. šios apskrities partijos komiteto biure buvo apsvarstyta MGB pirminės partinės organizacijos veikla ir pripažinta nepatenkinama, nes daug partijos narių nusikalsta tarnybinei ir partinei drausmei, partiniai susirinkimai vyksta nereguliariai, nėra partinės savišvietos ir t. t. Priekaištauta, kad partijos apskrities komitetui laiku nepristatomi partinių susirinkimų protokolai1¹⁷. Kai 1948 m. spalio 12 d. tas pats biuras vėl svarstė MGB pirminės partinės organizacijos darbą, jis vėl buvo pripažintas nepatenkinamu ir duoti konkretūs nurodymai: reguliariai šaukti susirinkimus, politiškai šviestis, priimti į partiją daugiau narių ir t. t.

Apskritai MGB partiniai komitetai užsiiminėjo niekais, gal kiek reikšmingesni buvo jų politinio švietimo darbai. Kaip įprasta, padėtį ėmėsi taisyti A. Sniečkus, kurio vardu 1949 m. lapkričio 15 d. partijos apskričių komitetų sekretoriams buvo išsiuntinėtas raštas apie MGB pirminių partinių organizacijų darbą. Svarbiausia mintis tokia: „Dauguma partijos apskričių ir valsčių komitetų nusišalino nuo vadovavimo MGB pirminėms partinėms organizacijoms...“ A. Sniečkus nurodė sušaukti MGB partinio aktyvo susirinkimus ir pareikalavo, kad juose dalyvautų MGB valsčių poskyrių viršininkai ir valsčių partijos komitetų sekretoriai. Pranešimus tuose susirinkimuose nurodyta skaityti partijos apskričių komitetų pirmiesiems sekretoriams¹¹⁸.

Kaip paprastai, gavę A. Sniečkaus nurodymą, partijos komitetai ėmė tikrinti MGB partines organizacijas. Partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius B. Goštautas LKP(b) CK Partinių, profesinių sąjungų ir komjaunimo organizacijų skyriaus vedėjui S. Filipavičiui rašė: „Remdamasis Lietuvos KP(b) CK sekretoriaus drg. Sniečkaus raštu, Lietuvos KP(b) apskrities komitetas patikrino MGB partinių organizacijų darbą septyniuose valsčiuose“. Patikrinimo rezultatai, dalyvaujant MGB valsčių poskyrių viršininkams, buvo aptarti partijos apskrities komitete. Nurodyta daug darbo trūkumų, ypač auklėjant stribus¹¹⁹.

Dar prieš šį A. Sniečkaus raštą buvo keletas mėginimų reguliuoti MGB pirminių partinių organizacijų veiklą. LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjas A. Moskvinovas visiems partijos apskričių komitetų sekretoriams išsiuntinėjo raštą, kuriame pažymėjo, kad MGB partinės organizacijos nesvarsto operatyvinių reikalų, nes nėra partinių organizacijų spec. grupių pagal veiklos sritis. Nurodyta tiek apskrityse, tiek valsčiuose dažniau išklausyti MGB partinių organizacijų ataskaitas.

Kad per pirmines partines organizacijas mėginta daryti įtaką MGB operatyvinei veiklai, rodo ir LKP(b) CK sekretoriaus D. Šupikovo pasirašyti CK darbuotojų, siunčiamų tikrinti MGB apskričių skyrių pirminių partinių organizacijų darbą, pažymėjimai ir ypač 27 klausimų „pavyzdinis planas“, kuriame nurodyta, ką tikrinti. To klausimyno vienas iš klausimų yra toks: ar spręsdama operatyvinius klausimus MGB skyriaus vadovybė remiasi partine organizacija. Yra ir toks klausimas: kokios darbo formos naudojamos mobilizuojant darbuotojus operatyvinių užduočių vykdymui¹²⁰.

Šiek tiek sutvirtėję kai kurių apskričių partijos komitetai mėgindavo į savo veiklą įtraukti čekistų partines organizacijas. Partijos Kėdainių aps. komitetas kartkartėmis svarstydavo MGB ir MVD valsčių poskyrių pirminių partinių organizacijų darbą (kaip matėme, tą darė ir partijos Alytaus aps. komitetas). 1949 m. rugsėjo 19 d. buvo svarstoma, kaip dirba Krakių pirminė partinė organizacija. Biuro protokole rašoma (kalba netaisyta): „Lietuvos KP(b) komiteto biuras pažymi, kad Krakių pirminė partinė organizacija prie MGB ir MVD VP nesugebėjo pakelti avangardinę komunistų reikšmę į ryžtingą kovą su banditizmu“. Nutarta: 1) partinės organizacijos sekretorius Ptycinas turi visus komunistus organizuoti pogrindžiui sutriuškinti; 2) auklėti stribus, kelti jų kovingumą; 3) dirbti su ginkluotomis grupėmis kolūkiuose, mokyti šaudyti ir auklėti ir t. t.¹²¹ Kaip galima suprasti iš kalbėjusiųjų, tokius susirinkimus buvo nurodęs rengti LKP(b) CK.

Kretingos aps. 1949 m. gruodžio 13 d. buvo sušauktas 60 žmonių - MGB ir MVD skyrių partinio aktyvo ir partijos valsčių komitetų sekretorių susirinkimas. Partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius M. Taurinskas kalbėjo, kad valsčių komitetai ir MGB pirminės partinės organizacijos savo susirinkimuose ir posėdžiuose neaptaria partizanų puolimų, o juk „MGB ir MVD organų pirminės partinės organizacijos, jų sekretoriai visiškai atsako už čekistinį darbą“. Toliau jis kalbėjo beveik vien apie auklėjimą ir savišvietą. Pasak jo, dauguma čekistų nekelia savo idėjinio politinio lygio, kultūros ir t. t., o tai atvedė į tai, „kad dauguma apskrities skyriaus darbuotojų, ypač MGB ir MVD valsčių poskyrių darbuotojų, prarado bolševikinę nuovoką, nesilaiko darbo drausmės, nuolat girtuokliauja, sukelia muštynes, pažeidžia tarybinį teisėtumą ir amoraliai elgiasi, kartu save kompromituoja gyventojų akyse“. Susirinkimo dalyviai priėmė 9 paragrafų nutarimą, kurio viename iš paragrafų įsipareigojama iki 1949 m. pabaigos sutriuškinti ginkluotas „gaujas“ ¹²².

Per MGB pirmines partines organizacijas kai kur mėginta daryti įtaką ir čekistinei kariuomenei. Partijos Panevėžio aps. komiteto biuro 1950 m. sausio 26 d. nutarime rekomenduojama 25-ojo SP partiniam biurui perspėti vieno bataliono vadą, kad jis ištaisytų trūkumus. Mat apskrities komiteto biuro manymu, 2-asis batalionas „susilpnino savo pastangas“. Minimi du atvejai, kai partizanai kaudamiesi atsitraukė, o kariai nesugebėjo jų sulaikyti. 1949 m. gruodžio 19 d. kareivių grupė, vadovaujama ltn. Guliajevo, ėjo į tikėtiną partizanų buvimo vietą, bet sustojo pailsėti ūkyje net neišstatę sargybos. Tuo metu į ūkį atėjo du partizanai, nušovė kareivį ir pasitraukė. 1950 m. sausio 15 d. Panevėžio vlsč. iš vieno apsupto ūkio sugebėjo ištrūkti du partizanai, prieš tai nukovę kareivį, sužeidę seržantą ir du stribus¹²³.

MGB pirminių partinių organizacijų nutarimus tvirtindavo partijos apskričių komitetų biurai. 1949 m. gegužės 16 d. partijos Alytaus aps. komiteto biuras nutarė: „Patvirtinti MGB apskrities skyriaus pirminės partinės organizacijos nutarimą. Už nuolatinį girtuokliavimą su antitarybiniais elementais ir netinkamą kompromituojantį MGB darbuotojo elgesį pašalinti drg. Jefalovą Aleksandrą Nikolajevičių iš VKP(b) eilių“ (buvo partijos narys nuo 1940 m., apdovanotas ordinais ir medaliais, nuo 1948 m. — vyr. operatyvinis įgaliotinis)¹²⁴.

Beje, partijos komitetų pastangos daryti įtaką čekistams užfiksuotos daugiausia partiniuose dokumentuose; čekistų dokumentuose tėra viena kita partinėms institucijoms jų nusiųsta ataskaita. Taip yra todėl, kad, kaip minėta, MGB-KGB susirašinėjimo su partinėmis institucijomis dokumentai išvežti į Rusiją. Galima spėti, jog partiniuose dokumentuose minimos pastangos daryti įtaką čekistų veiklai yra šiek tiek perdėtos; iš tikrųjų ta įtaka nebuvo visa apimanti. Be abejo, partinėms institucijoms įsiskverbti į čekistų veiklą trukdė ir didelis jos įslaptinimas.

IŠVADOS. Beveik visus su represinėmis struktūromis susijusius klausimus, kartais net itin smulkius, dažniausiai sprendė A. Sniečkus. Tik jam sutikus būdavo suimami čekistai.

LKP(b) CK bei čekistinių reikalų kuratorius A. Sniečkus su represinėmis struktūromis iš pradžių ryšius palaikė per 1944 m. spalio mėn. įkurtą LKP(b) CK ypatingąjį sektorių, o nuo 1949 m. - per naujai įkurtą Aministracinį skyrių.

Tiek LKP(b) CK, tiek partijos apskričių komitetai mėgino daryti įtaką čekistams šiek tiek koreguodami jų kadrų parinkimą. 1944 m. buvo įkurta NKVD mokykla Vilniuje ir milicijos mokykla Kaune, kurioms kursantus turėjo siųsti partijos komitetai. LKP(b) CK kvietėsi į Lietuvą lietuvių kilmės čekistus, siuntė čekistais dirbti partinius darbuotojus; stengtasi į represines žinybas atsikviesti kuo daugiau 16-osios lietuviškosios divizijos karių ir t. t. 1948 m. LKP(b) CK biuras pareikalavo, kad MGB sistemai būtų perduota dalis MVD darbuotojų.

Partijos apskričių komitetai, tarpininkaujant LKP(b) CK, galėdavo pakeisti (labai retai - perduoti karo tribunolui) kuo nors jiems neįtikusį čekistą. Ypač dažnai būdavo keičiami MGB valsčių poskyrių viršininkai (kiekvienoje apskrityje kasmet po 1-3), dažniausiai juos apkaltinus nesugebėjimu susidoroti su pogrindžiu ir nuolatiniu girtuokliavimu.

Partijos komitetai čekistus masiškai baudė partiniais papeikimais, kurie neretai būdavo panaikinami, čekistams ką nors nuveikus - atskleidus pogrindinę organizaciją, nušovus partizaną ar pan.

Į aukštesnius postus skiriamiems čekistams partijos komitetai rašydavo charakteristikas. Be to, visus į aukštesnius postus skiriamus čekistus tvirtindavo LKP(b) CK (nuo 1947 m. vasaros į CK nomenklatūrą buvo įrašyti net MGB valsčių poskyrių viršininkai, iki tol CK nomenklatūroje buvo MGB ir MVD apskričių skyrių viršininkai ir jų pavaduotojai). Nuo 1947 m. vasaros partijos apskričių komitetai biuruose pradėjo tvirtinti ne tik MGB ir MVD apskričių skyrių viršininkus, bet ir MGB valsčių poskyrių bei milicijos viršininkus.

Apie čekistų veiksmus partijos komitetai daugiausia sužinodavo iš valsčių partorgų ar partijos valsčių sekretorių, šį tą ir iš pačių čekistų. Labai retai, bijodami dar didesnių represijų, į partijos komitetus kreipdavosi ir patys nuskriausti žmonės.

Partijos apskričių komitetų santykiams su represinėmis struktūromis toną duodavo LKP(b) CK nutarimai. CK dažniausiai priekaištaudavo čekistams, kad nesugeba sutriuškinti pogrindžio ir neapsaugo sovietinių partinių aktyvistų bei agentų nuo partizanų bausmių. Dauguma LKP(b) CK nutarimų būdavo gana griežti, juose politinė padėtis apskrityse neretai būdavo vertinama kaip „nepakenčiama“ arba „visiškai nepatenkinama“. Partizaniniam karui einant į pabaigą, nutarimų tonas švelnėjo.

LKP(b) CK ir partijos apskričių komitetai savo nutarimais skatino nežabotą terorą, reikalaudami sutriuškinti pogrindį nerealiai greitai (per vieną ar tris mėnesius). Kartu nutarimuose buvo pabrėžiama, kad represuojami turi būti tie asmenys, kurie tikrai priešinasi arba yra „socialiai svetimi“, o ne visi gyventojai paeiliui.

Tam tikrą poveikį represinėms žinyboms tiek LKP(b) CK, tiek partijos apskričių komitetai galėjo daryti tada, kai būdavo išklausomos jų vadovų ataskaitos. Kilus reikalui, kartais gana dažnai, iš MGB ir MVD apskričių skyrių viršininkų būdavo reikalaujama ir raštiškų ataskaitų. Ilgainiui partijos komitetai labai įtaigiai iš represinių žinybų pradėjo reikalauti pristatyti darbo planus.

Partijos komitetų reiklumas čekistams ypač padidėjo po 1947 m., kai buvo panaikintas VKP(b) CK biuras Lietuvai. LSSR MGB skyrių ir poskyrių veiklą apskrityse pradėta ne tik griežtai kritikuoti, bet ir nurodinėti, ką jie turi daryti (aktyviau veikti, ištirti „banditų“ veiklos metodus, stiprinti agentūrą, sudrausminti stribus, užmegzti ryšį su gyventojais ir t. t.).

LKP(b) CK visada reikalavo, kad po kiekvieno partizanų išpuolio čekistai tol negrįžtų į savo būstines, kol nenubaus išpuolį surengusių partizanų, t. y. jų nesunaikins arba nesuims. To paties pradėjo reikalauti ir partijos apskričių komitetai. Pradėta reikalauti, ypač nuo 1948 m., pradėjus valstiečius suvarinėti į kolūkius, kad būtų ne tik ginamasi nuo partizanų puolimų, bet ir patys čekistai pultų partizanus.

Partijos apskričių komitetai tam tikrą įtaką čekistams galėjo daryti per MGB institucijų partijos komitetus, kurių sekretorius jie tvirtindavo. Nuo 1949 m. A. Sniečkus ir kiti LKP(b) CK darbuotojai pradėjo nurodinėti, kad MGB institucijų partiniai komitetai dalyvautų sprendžiant operatyvinius reikalus.

1 LYA, f. 1771, ap. 7, b. 4,l. 65. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK III plenume.

2 Ibid., b. 10,l. 181-182. LKP(b) CK IV plenumo stenogramos.

3 Ibid., b. 209,l. 6, 19-20, 35, 43-47. Susirašinėjimas su TSRS NKVD ir NKGB kadrų klausimais.

4 Ibid., ap. 52, b. 48,l. 362. LKP(b) CK pažymos VKP(b) CK apie priemones socialistinio teisėtumo pažeidimams likviduoti, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB ir kt.

5 Ibid., ap. 92, b. 23,l. 221-223. LKP(b) CK susirašinėjimas su MGB AS įvairiais klausimais.

6 Ibid., ap. 7, b. 89, l. 32-33. Partijos apskričių komitetų pranešimai LKP(b) CK apie padėtį apskrityse.

7 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 105,l. 45, 66. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR NKVD, NKGB ir prokuratūra.

8 Ibid., ap. 7, b. 105,l. 52, 72.

9 Ibid., ap. 9, b. 263, l. 2, 4-6, 8. Dokumentai apie MGB patikrinimus.

10 Ibid., ap. 11, b. 285,l. 3-13. Partinių tarybinių organų raštai dėl LTSR MGB darbuotojų apdovanojimų.

11 Ibid., ap. 9, b. 263,l. 9, 10. Dokumentai apie MGB patikrinimus.

12 Ibid., l. 108-111, 116-120, 130.

13 Ibid., b. 265, l. 46-47. LTSR MGB pažymos, pranešimai apie kovas ir kt.

14 Ibid., ap. 1771/108, b. 18, 1. 104-105. LTSR MGB pranešimai apie milicijos darbą, atranką į MGB mokyklą ir kt. klausimais.

15 Ibid., f. 1186, ap. 1186/1, b. 102, l. 13. Partijos Marijampolės aps. komiteto ataskaitos, susirašinėjimas ir kt.

16 Ibid., ap. 9, b. 265, l. 10, 17, 125, 200-201. LTSR MVD pažymos, pranešimai apie kovas ir kt.

17 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 202-205.

18 LYA, f. 739, ap. 1, b. 70,l. 3, 4. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų tikrinimo byla.

19 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 26, l. 43. Partijos Biržų aps. komiteto kadrų byla.

20 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 214, 1. 180-181. LKP(b) CK ataskaitos VKP(b) CK.

21 Ibid., b. 284,l. 14, 31, 34-37. LTSR MGB pažymos, laiškai apie etatus, kadrus ir kt.

22 Ibid., f. 1093, ap. 1, b. 24,l. 15. Partijos Biržų aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

23 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 30,l. 29. Partijos Kėdainių aps. komiteto raštų byla.

24 Ibid., f. 78, ap. 2, b. 10,l. 47. Partijos Ukmergės aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

25 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 5,l. 46,114. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių byla.

26 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1,l. 84, 168, 183. Partijos Alytaus aps. komiteto nutarimai.

27 Ibid., ap. 2, b. 1,l. 18, 40. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdžių byla.

28 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2, I. 1. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

29 Ibid., f. 331, ap. 1, b. 2,l. 53. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

30 Ibid., b. 1,l. 9-10.

31 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 1, l. 90-91. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

32 Ibid., ap. 1308/21, b. 21,l. 1-3.

33 Ibid., ap. 3, b. 3,l. 26.

34 Ibid., b. 2,l. 33.

35 Ibid., ap. 4, b. 9,l. 20. Partijos Alytaus aps. komiteto siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų byla.

36 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 16, l. 132-135. Partijos sričių, rajonų, miestų komitetų nutarimai dėl partizanų puolimų.

37 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 5,l. 65. Partijos Alytaus r. komiteto biuro protokolai.

38 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 47,l. 105. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie LTSR MGB organų stiprinimą.

39 Ibid., f. 494, ap. 2, b. 1,l. 28. Partijos Kretingos aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

40 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 47,l. 84. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie LTSR MGB organų stiprinimą.

41 Ibid., ap. 92, b. 23,l. 206. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

42 Ibid., b. 26,l. 1-11, 12-14, 15-16. Pasienio apygardos karo prokuroro ir kitų pranešimai LKP(b) CK ir kt. dokumentai.

43 Ibid., ap. 195, b. 16,l. 131. Partijos sričių, miestų, rajonų komitetų nutarimai dėl partizanų puolimų.

44 Ibid., f. 1093, ap. 1, b. 1,l. 55, 59. Partijos Biržų aps. komiteto byla.

45 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 30,l. 67-68. Partijos Kėdainių aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

46 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 9, l. 5-14. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

47 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 23, l. 215-218, 220. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

48 Ibid., ap. 52, b. 48,l. 382-384. LKP(b) CK pažymos, pranešimai VKP(b) CK apie priemones socialisti-

nio teisėtumo pažeidimams likviduoti, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB skyrių darbą ir kt.

49 Ibid., ap. 190, b. 5,l. 95-98. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

50 Ibid., b. 4,l. 46.

51 Ibid., l. 69.

52 Ibid., l. 78-79.

53 Ibid., l. 110-111,114-115.

54 Ibid., l.32.

55 Ibid., b. 5,l. 4-6.

56 Ibid., l. 21-24.

57 Ibid., l. 95-99.

58 Ibid., l. 103-105.

59 Ibid., ap. 9, b. 265, l. 38. LTSR MVD pažymos, pranešimai apie kovas ir kt.

60 Ibid., b. 276,l. 1. LTSR MGB, jos padalinių pažymos, pranešimai.

61 Ibid., ap. 10, b. 279,l. 36. LTSR MGB vadovybės ir jos padalinių pažymos, laiškai LKP(b) CK.

62 Ibid., l. 6.

63 Ibid., f. 1, ap. 3, b. 369,l. 59. LTSR MGB pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie kovas.

64 Ibid., f. 1186, ap. 1186, b. 11, l. 131,138. Partijos Marijampolės aps. komiteto posėdžių protokolai.

65 Ibid., b. 4,l. 3-5. NKVD Marijampolės AS spec, pranešimai.

66 Ibid., f. 1, ap. 3, b. 804,l. 228. NKVD Marijampolės AS ataskaitos.

67 lbid., f. 1093, ap. 1093/2, b. 3, 1. 106. Partijos Biržų aps. komiteto biuro posėdžių protokolų byla.

68 Ibid., l.95.

69 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64, l. 1-2, 6. NKVD-NKGB Panevėžio AS pranešimai partijos komitetui.

70 Ibid., f. 164, ap. 164, b. 2, l. 15.

Partijos Trakų aps. komiteto posėdžių protokolai.

71 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 1,l. 5. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

72 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 247,l. 74. M. Žukausko parengtos informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

73 Ibid., f. 801, ap. 801/15, b. 1, l. 1-4. Partijos Panevėžio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

74 Ibid., f. 1093, ap. 1093/1, b. 2,l. 4. Partijos Biržų aps. komiteto plenumų protokolai.

75 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 5,l. 232,258. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių byla.

76 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 2, l. 13-14. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

77 Ibid., l. 8-10.

78 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l.15. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai.

79 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 5, l. 7-9. Partijos Utenos aps. komiteto posėdžių protokolai.

80 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 1,l. 6-7. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

81 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 53, l. 58-59. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

82 Ibid., f. 331, ap. 331/2, b. 2, l. 182. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

83 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 6,l. 27. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

84 Ibid., f. 1, ap. 10, b. 14, l. 13. NKGB Vilniaus AS viršininko pranešimai.

85 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l. 60, 83, 91. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

86 Ibid., l. 92-93.

87 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 3,l. 9-12. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

88 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 5, l. 32-33. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

89 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 40-41, 44-71. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

90 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 4, l. 10-13. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

91 Ibid., f. 1308, ap. 1308/21, b. 3, l. 1-3. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro nutarimai.

92 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 6,l. 133-137. LKP(b) CK ypatingasis aplankas;

ibid., ap. 11, b. 234,l.142. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie politinę padėtį.

93 Ibid., f. 1308, ap. 1308/21, b. 3, l. 11-13. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro nutarimai.

94 Ibid., b. 4, l. 14-18.

95 Ibid., f. 1806, ap. 1806/13, b. 5, l. 3-4. Partijos Šakių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

96 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 4,l. 8-9. Partijos Prienų aps. komiteto biuro nutarimai.

97 Ibid., f. 801, ap. 801/15, b. 1, l. 37-39, 40-42. Partijos Panevėžio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

98 Ibid., f. 706, ap. 1, b. 1, l. 105-107. Partijos Mažeikių aps. komiteto posėdžių byla.

99 Ibid., f. 1093, ap. 1093/2, b. 3, l. 201. Partijos Biržų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

100 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l. 32-34. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

101 Ibid., f. 331, ap. 331 /2, b. 2,l. 42; b. 1, l. 232. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

102 Ibid., b. 1, l. 233-235.

103 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 4,11-15. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

104 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, 1. 3-8. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas, 105 Ibid., f. 739, ap. 739/1, b. 3, 1. 8. Partijos Prienų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

106 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 19, l. 39. Partijos Utenos aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

107 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 17, l. 108-114. Partijos sričių, rajonų, miestų komitetų nutarimai stribų klausimais, apie politinę padėtį bei socialistinio teisėtumo pažeidimus.

108 Ibid., ap. 52, b. 45,l. 179. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK įvairiais klausimais, susirašinėjimas su LTSR MVD, MGB ir prokuratūra.

109 Ibid., ap. 92, b. 23,l. 107. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

110 Ibid., f. 1308, ap. 4, b. 9,l. 5. Partijos Alytaus aps. komiteto siunčiamieji ir gaunamieji raštai,

111 Ibid., f. 1771, ap. 123, b. 2,l. 56. Partijos sričių ir rajonų komitetų raštai LKP(b) CK kadrų reikalais.

112 Ibid., f. 2785, ap. 2785, b. 144, l. 17. Partijos Kauno aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB tarybinio teisėtumo klausimais, 

113 Ibid., f. 1093, ap. 1093/3, b. 2, l. 8. Partijos Biržų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

114 Ibid., f. 749, ap. 749/4, b. 10, l. 102-104. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

115 Ibid., f. 1, ap. 16, b. 511,l. 27-29. LTSR MGB kadrų skyriaus ypatingosios inspekcijos ataskaitos.

116 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 14. Alytaus aps. NKVD (MVD) pirminės partinės organizacijos dokumentai.

117 Ibid., ap. 3, b. 2,l. 51. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

118 Ibid., f. 1468, ap. 1468/7, b. 1, l. 8-9. Partijos Joniškio aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

119 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 23,l. 99. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

120 Ibid., ap. 52, b. 48,l. 18-22. LKP(b) CK pažymos, pranešimai VKP(b) CK apie socialistinio teisėtumo pažeidimų likvidavimą, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB skyrių darbą ir kt.

121 Ibid., f. 749, ap. 4, b. 6, l. 76-77. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

122 Ibid., f. 494, ap. 494/2, b. 18, l. 13-15, 41. Kretingos aps. aktyvo susirinkimo protokolas.

123 Ibid., f. 801, ap. 801/15,b. 1, l. 85-86. Partijos Panevėžio aps. komiteto biuro nutarimai.

124 Ibid., f. 1308, ap. 15, b. 6,l. 191. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro nutarimai.