Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)
Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)
Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.
Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.
1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.
1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.
Po Stalino mirties kalinius pradėjo leisti į tremtį. Tuo laiku į tremtį lesdavo į Altajaus kraštą. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas, norėjo, kad Alf. Svarinskas patektų į Altajų kaip kunigas. Todėl, 1954-10-03 d. spec. lageryje slapta įšventino A. Svarinską į kunigus, kad nuvykęs į tremtį galėtų patarnauti kitiems. Bet baigęs bausmę pateko ne į Altajų, o į Kauną.
Grįžęs į Lietuvą, Alf. Svarinskas 1956 – 1957 m. tarnavo altarista Kulautuvoje (Kauno r.) parapijoje. Mat grįžus iš lagerio, sovietai nei vieno kunigo neskyrė į aukštesnes pareigas. 1958 m. 3 mėnesius dirbo Betygalos (Raseinių r.) parapijoje. Jis aktyviai dirbo su jaunimu, auklėjo juos tautine ir religine dvasia. 1958 m., per Velyknaktį su moksleiviais adoravo Švenčiausiąjį, o Šv. Velykų procesiją, stebėjo prie bažnyčios vartų stovėjo sovietų aktyvistai. 1958 m. gruodį dar Kulautuvoje, KGB pareigūnai jo bute padarė kratą ir rado keletą senų knygų išleistų dar nepriklausomoje Lietuvoje (tarp kurių ir A. Šapokos „Lietuvos istorija“). 1958 m. balandžio mėnesį, trečią Šv. Velykų dieną buvo areštuotas ir nuteistas antrą kartą šešiems metams, už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 1958 – 1964 m. kalėjo Mordovės (Rusija) lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė LTSR aukščiausiasis teismas, pripažinęs Alf. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingo rėžimo kalėjimą. 1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą, Alf. Svarinskas tik po 20 mėnesių gavo leidimą dirbti kunigu ir buvo nuolat sekamas saugumo. 1965 – 1971 m. jis buvo Miroslavo (Alytaus r.) Švenčiausios Trejybės parapijos altarista. Vėliau 9 mėnesius dirbo Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) Švenčiausios Švento Kryžiaus atradimo altarista. 1971 – 1976 m. tarnavo Igliaukos (Marijampolės r.) Švento Kazimiero parapijos klebonu, kartu aptarnaudamas ir gretimą Patilčių parapiją. Kunigas Alf. Svarinskas bendradarbiavo 1972 m. pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“. 1976 m. buvo ištremtas į Viduklę. Vyskupas jį pirmą kartą paskyrė į bažnyčią, o kitus paskyrimus darydavo KGB. 1976 – 1983 m. buvo Viduklės (Raseinių r.) Šventojo kryžiaus parapijos klebonu. Viduklėje jis pradėjo naują laisvės kovos etapą. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, tapo dvasiniu lyderiu. Rengė viešas tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes. Kasmet rengė vėlinių procesiją į kapines. Per pirmąją procesiją nubaustas nebuvo, o per kitas procesijas bausdavo po 50 rublių. Paskutinį kartą baudė visus, kurie ėjo apsirengę kamžomis. Be abejo, prilygti M. Valančiui savo bausmėmis negalėjo, nes vyskupas išmokėjo įvairių baudų už 6000 aukso rublių. Jis prašydavo leidimo, procesijai per Vėlines į kapines pas Raseinių r. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Stonienę. Bet raštiško leidimo negaudavo. Paklausus kunigą, kodėl jam reikalingas raštiškas leidimas, kunigas paaiškino, kad ateis laikas kada ji išsigins savo elgesio.Todėl ir reikalingas raštiškas leidimas.
1978 m. lapkričio 13 dieną, kartu su kitais kunigais S. Tamkevičium, J. Kaunecku, J. Zdebskiu ir V. Vėlavičium įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Skelbė komitetų dokumentus ir taip išgarsino Viduklę ir tų kunigų parapijų veiklą visame pasaulyje. 1981 m. kapitaliai suremontavo Viduklės bažnyčią, kuri buvo trečioji nuo žemaičių krikšto. Palaikė persekiojamo jaunimo dvasią.
Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia, 1983 m. sausio 26 dieną, Viduklėje, kunigas Alf. Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą. O 1983 m. gegužės 26 dieną nuteistas 7 metams griežtojo rėžimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983-1988 m. jis kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežto rėžimo lageriuose. Per visą tą laiką jį gynė tarptautinė organizacija Amnesty Internacional Oregono miesto 48-oji grupė.
Kuomet 1988 m. lankėsi JAV prezidentas R. Reiganas Maskvoje ir paprašė SSRS vadovo M. Gorbačiovo išlaisvinti kunigą Alf. Svarinską. 1988 m. liepos 11 dieną kalinys buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Rugpjūčio 2 buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Tėvynę. 1988 – 1990 m. jis lankė Lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų, kaip Lietuvos laisvės kovotojas. Net 11 kartų buvo susitikęs su Popiežiumi Jonu Paulium II. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jis grįžo atgal į Tėvynę. 1990 – 1991 m, Alf. Svarinskas dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu. 1991 – 1995 m. jis buvo Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmasis šias pareigas ėjęs Lietuvoje dvasininkas.
1991 m rugsėjo 14 dieną kunigas Alf. Svarinskas buvo išrinktas Lietuvos aukščiausiosios tarybos, atkuriamojo seimo deputatu ir ėjo šias pareigas iki 1992 lapkričio 22 dienos. Sukilus opozicijai prieš kunigą Alf. Svarinską Seime, 1997 – 1998 m buvo paskirtas Kauno Šv. Mykolo archangelo bažnyčios rektoriumi, Lietuvos partizanų šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu. 1992-2000 m. Kunigas Alf. Svarinskas buvo perkeltas į Kovarską (Anykščių r.) ir dirbo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Čia jis globojo mokyklas, materialiai rėmė vargstančias šeimas, įrengė koplyčią Žibučiuose. Ėmė tvarkyti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios aplinką ir rūpinosi partizanų įamžinimu, kuriamose specialiose partizanų kapinėse. Jis pastatydino 5 ąžuolinius ornamentuotus kryžius, Lietuvos didvyriams atminti Ukmergės ir Kėdainių rajonuose. 1996 m. Gimtajame Kadrėnų kaime įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parką uzimnti net 5 hektarus. Vaizdingoj vietoj prie Mūšos upės buvo pastatyta 14 kryžių stočių žyminčių ir Kristaus kančią ir partizanų kančią . Šiame parke atidengti paminklai žuvusių partizanų rinktinėms. Buvo pastatyti ornamentuoti lietuviški kryžiai Popiežiui Jonui Pauliui II, JAV prezidentui R. Reiganui, ir generolui, paskutiniam karo mokyklos viršininkui Jonui Jodišiui.
Jis taip pat kūrė Lietuvos didžiojo Kunigaikščio Kęstučio memorialą Kryžkalnyje.
Alf. Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.) Lietuvos šalių sąjunga jį apdovanojo aukščiausiu savo apdovanojimu – Šiaulių žvaigždės ordinu. Už žmogaus teisių kovą jis buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“. Jam įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė „Lietuvos karžygys“ (2008 m.). Jis yra Lecco miesto (Italija) garbės pilietis.
Tai tiek žinių per 86 metus.
2011-02-16
Knygos:
