MES GYNEME TĖVŲ ŽEMĘ
Vaikystes dienų prisiminimai
JUOZAS RATUOKLIS
(Tęsinys iš pr. nr.)
Vėliau atvažiavo moterys kaimyno raišu arkliu (vienintelis ir buvo kaime likęs po šios nakties), sudėjo abu naujus karstus. Kelios senosios pasiėmė švento vandens ir grabnyčias. Visi jie pasuke į miškus, palikdami mus kelių senučių globai, kad nepasektume išvykusiais... Liko verkiančios kelios moterys ir maži vaikai...
Po kelių dienų pradėjo grįžti mergaitės. Jos pasakojo, kad sužeistieji visi gyvi buvo nuvežti į Panevėžio “lazaretą”. Tik jos ten palikusio prie sužeisto sūnaus vieną kaimynę. Iš Panevėžio jos grįžusios pėščios, nes “mašina'’ (traukinys) veža tik sužeistus ir į frontą. Vyrų ir arklių dar nebuvo.
Gal daugiau dviejų savaičių praėjo, kol pradėjo grįžti vyrai su arkliais. Vieni jų grįžo nuo Kalkūnų, kiti jau net iš Dvinsko. Jie visi grįžo išvargę ir purvini. Vieni jų buvo pasirišę rankas, kiti iš vežimų išlipo tik su laįzda. Su jais grįžo ir visos likusios merkaitės.
Su kaimo paskutiniaisiais vyrais grįžo ir mano tėvas. Vienmarškinis, arkliu vedinas. Švarkas likęs tos nakties kautynėse už Kuklių km., o vežimą sudaužęs patrankos sviedinys. Arklys visai atsitiktinai išlikęs sveikas, nes tuo metu buvo atkinkytas pasiganyti. Kitą dieną mūsų arklys vežęs sužeistuosius į Obelių ligoninę ir pas tėvelį sugrįžęs tik vakar rytą. Su tėveliu grįžo ir kaimyno piemenukas, 10 m. vyras, visą laiką važiavęs savo kaimo arkliais, kur tik buvo reikalinga. Jis buvo pats išdidžiausias, nes buvo netik prie Dvinsko, bet net ir Utenoje, Panevėžyje. Visur važiuodavęs kaip didelis su mūsų kaimo mergaitėmis, nes vyrai gyvenę tik apkasuose ...
Sugrįžo pagaliau ir vyrai iš “la-zereto”. Vienais jų su medine koja, o kitas — be akies. Tada susirinko visas kaimas ir išlygino visus karo nuostolius. Vienam mano kaimynui grūdais nupirko arklį, paprastą, tokį nuplikusiais rudais šonais, bet vis tik arklį, kokį anuo metu galėjo gauti. Senasis kaimyno arklys ilsėjosi mūsų pačių miške, jis krito vedant išvežti sužeistiesiems. Kaimas sudėjęs po ratąįtaisė ir mano tėvui šiokias tokias vežėčias su luobiniais šonais, nes visos lentos nuėjo sudegusiam kaimyno klojimui...
Buvo jau ruduo. Vieną sekmadienį mane tėvas pasiėmė į bažnyčią. Ėjome pėsti. Kai pavargdavau, nešdavo ant pečių. Užėjome į kapines. Jis privedė mane prie naujai supiltų kapų eilės. Visi jie buvo nauji. Suklaupėme ir drauge sukalbėjome maldas. Jei mamai dar rasdavau pasiteisinimų, kad jų nemoku, tai dabar sekiau kiekvieną tėvo žodį, nes jo veidas buvo rimtas ir drebėjo. Tokiais atvejais su tėvu juokauti nebedrįsdavau. Paskui tėvas pabučiavo žemę, jų kapo žemę pabučiavau ir aš. Po to mano tėvas pasakė man, ko verkė visas kaimas. Jis parodė dviejų jaunų vyrų kapus, vyrų, kurie buvo iš kaimyninių kaimų, vyrų, kurie kartais mane vaišindavo kriaušėmis ir obuoliais. Jie anomis “giesmių” naktimis bolševikų granatos buvo sudraskyti šalia mūsų kaimo miškų ... Pasakė man tėvas, paklupdė dar kartą pabučiuoti žemę.
— Sūnau, jie žuvo ažu mūsų žemę. Ir aš tave lengviau čia matysiu, ne P. vietoje.
Jis kirto man rykšte per kojas.
— Atsimink. Tu pabučiavai jų kapus. Atsimink, kai užaugsi.
Ir jis mane pabučiavo, šluostydamas savo ašarotas akis.
Vėliau jis man pasakė ir apie kitus kapus. Kai kurie tų vyrų dar išvakariai buvo pas mus užėję, jie šokdino mane ant kelių ir vakare drauge su tėvu išėjo į mišką. Jie buvo visi iš toli. Kai kurie net iš Žemaitijos. Jie visi išėjo drauge aną vakarą, kai rytą jau “giedojo” patrankos ir mano apylinkė buvo laisva.
Tuojau pradėjo rinktis daugiau žmonių. Į kapines susirinko visi. Jie daug kalbėjo prie tų kapų, ir man jie visi buvo nuobodūs savo kalbomis. Mačiau, jog kiekvienas iš minios lenkėsi ir bučiavo kapų žemę, naujai supiltų kapų žemę, o aš vis pabraugdavau rankute per savo blauzdas ...
Praėjo daug metų. Mes rinkdavomės prie tų kapų. Vėliau atsirado vienodi cementiniai kryžiai, su vardais ir be jų. Ten mes jausdavomės visi savi, vienų namų vaikai. Ir kai tauta neteko laisvės, tie patys senieji vyrai mums jauniesiems pasakė labai ne daug: “Dabar atėjo jūsų dienos”. Ir vėl mano parapijos kapinėse atsirado nauji kapai, nes tada visi supratome, kodėl mums liepė pabučiuoti šių kapų žemę ... Tai buvo tautos priesaika savo žemei. Tyli, bet visuotina ir nebeatšaukiama.
(Pabaiga)
