1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Šitaip suskaldžius mūsų jėgas Lietuvoje ir, kas svarbiausia, vėliausiai suorganizuotajai kariuomenei šitaip pavedus ginti persikėlimus per dvi upes, dargi gerai žinant priešo stiprumą, tuo būdu buvo padaryta stambi klaida. Kauno, tokios didelės svarbos vietos, gynimas pavestas trims pėstininkų batalijonams ir raitininkų eskadronui, vienų naujokų kariuomenei ir dargi be amunicijos (nes kiekvienas kovotojas teturėjo vos po tris šovinius), buvo visai neišaiškinamas sprendimas. Be to viso, Šventosios upė buvo tiek sekli, kad ją perbristi galėjo pėstininkai ir raitininkai, o kai kuriose vietose ir artilerija. Tad kodėl toji upė turėjo būti ginama? Tiktai gerosios laimės dėka šie kariuomenės daliniai nebuvo atkirsti.

Dviem kariuomenės dalims atvykus į Kėdainius ir į Vilkmergę, pradėta organizuoti laikinoji vyriausybė tai provincijai. Dviejose vietose buvo šaukiami seimeliai valdžiai organizuoti ir vyrams šaukti į kariuomenę. Nors šie sumanymai buvo visai atitinkami, betgi tatai buvo per vėlai pradėta ir jokia kita vieta tam visam nebuvo taip tinkama, kaip Vilnius. Jei Sakeno korpas būtų buvęs vejamas ir sulaužytas, Vilnius būtų buvęs mūsų; ir visi tokie sumanymai būtų buvę galima ten įvykdyti palankiausiose sąlygose. Tuo atveju narsūs lietuviai būtų vykę iš visų kraštų ir užpild mūsų eiles, nelaukdami atsišaukimo į juos. Betgi dabar naujoji krizė įvyko. Kovodami Vilniaus kautynėse, mes susilaukėme katastrofiškų pasėkų. Priešui buvo parodytas mūsų jėgų silpnumas ir suteikta proga pajusti mūsų vado klaidas, o priešas buvo pasiruošęs pasinaudoti jomis, žodžiu, patys lietuviai, stebėdami visą šį stambų klampojimą klaidose, skaudžiai pasipiktino ir, kartą taip nuoširdžiai pasiūlę savo bendradarbiavimą, pradėjo ilgainiui suprasti, kad jie dykai aukojasi, jei reiktų susilaukti Vilniaus gyventojų likimo. Kaip jau sakėme, ši tauta pradėjo savo sukilimą dviem mėnesiais anksčiau, negu pajuto vilčių apie bet kokią paramą iš mūsų kariuomenės ir, kad ir menkai ginkluoti, lietuviai per tą laikotarpį tebetęsė partizaninį karą su vienalyčiu sėkmingumu (mano pabraukta, — KRJ). Todėl mes negalime turėti jokios priežasties jais nusiskųsti, jeigu po klaidingo elgesio, pareikšto jų akyse, jie ėmė svyruoti dėl sujungimo savo jėgas sų mūsiškėmis ir nusprendė savo pastangas ir gyvybių aukojimą pasilaikyti kuriai nors kitai progai, kuomet būtų kiek daugiau vilties.

Šešios ar septynios dienos, kurias mes taip praleidome Kėdainiuose ir Vilkmergėje, atrodė tartum buvo sumanytos tam, kad priešas būtų pakviestas pasinaudoti bei spausti savo pirmavimais ir pakištų am mintį apsiausti mūsų jėgas. Mūsų laimei, priešas nepasinaudojo ta proga ir pasiliko neveiklus. Šis neveiklumas (nežinia, ar jis buvo pasireiškęs dėl jo vadų bukaprotiškumo, ar dėl betkokios kitos priežasties) davė mums progos pakeisti savo planus ir pasitraukti iš pavojingos būklės, kurioje mes buvome atsidūrę. Betgi to vietoje mes laukėme priešo puolimo. 29-ją dieną priešas pradėjo pulti visomis savo jėgomis kiekviename bare: ties Vilkmerge, Vepriai, Jonava ir Kaunu.

4,000 rusų korpas su 16 patrankų pradėjo pulti Kauną, kurį gynė, kaip sakėme, 2,000 naujokų kariuomenė. Nuo ryto ligi nakties gynimasis buvo tęsiamas su dideliu narsumu. Pirmąjį pusdienį pusdienį grumtynės vyko pačiame mieste, o likusi dienos dalis buvo praleista besiveržant dėl perėjimo tiltu per Nerį. Užėmę visus namus upės krantuose ir gretimose aukštumose, rusai paleido baisią artilerijos ir muškietų ugnį į tiltą, kurį pėstininkų dalinys gynė beveik be amunicijos. Sutemus matydamas, kad rusų kavalerija rado priemonių persikelti per upę, pulkininkas Kikiernickis įsakė trauktis, bet pats pasiliko su vienintele kuopa tilto ginti, kol sužinojo, kad likusi rinktinės dalis perėjo per Slabados miestelį ir pasiekė aukštumas, kurios yra už miestelio. Ant to tilto žuvo šios kuopos kapitonas Zabiela (Zabiello), lietuvis. Jis liko nušautas, jam savo rankomis beardant tiltą. Su didžiausiu narsumu išlaikiusi savo poziciją ant tilto, ši kuopa pradėjo trauktis. Rusų kavalerija, kuriai pavyko upė perbristi, jau pradėjo veikti jų užpakaly. Tuo pat metu rusų pėstininkų voros jau veržėsi per tiltą. Suprasdamas savo būklę, pulkininkas Kikiernickis įkvėpė mažam savo adliinui pasiryžimą atkakliai bandyti prasilaužti pro rusų kavaleriją ir pasiekti Slabadą. Ryžtingai jo dvasiai pritarė narsus valdiniai, ir ši vieno šimto kuopa, šaukdama valio, prasiskynė kelią pro priešo raitininkus, pasiekė Slabadą ir nakties priedangoje jai pavyko susijungti su savo draugais, šiose pastangose pulkininkas Kikiernickis krito sužeistas ir liko priešo nelaisvėje. Su šia kuopa buvo grafaitė Plioterytė ir jos adjutante Rasinavičiūtė.

Pusės savo narių netekęs kruvinoje atakoje, kuriai išstatė netikęs vadovavimas, dalinys vyko keliu į Jonavą. Taip baigėsi Kauno puolimas, ir rusai užėmė tą svarbų postą, kuris būtų galima laikyti raktu visiems mūsų ryšiams su Lenkija.

Negali būti jokio pateisinimo dėl Kauno neįtvirtinimo (nefortifika-vimo). Tai yra miestas su 10 ar 20 tūkstančių gyventojų, kurių pusė galbūt yra žydai, bet jie buvo galima panaudoti įtvirtinimų statybai. Jis taip pat buvo patogiausias gintis, nes iš visų pusių apsuptas aukštumų.

Tą pat dieną kruvini susirėmimai įvyko ties Jonava, Vepriais ir Vilkmerge. Pirmieji du miesteliai buvo palikti. Sėkmingai buvo atremtas rusų puolimas Vilkmergėje. Šiose kautynėse Poznamo ir Płocko ulonai šoko ant rusų kavalerijos sparno ir, padarę skaudžių nuostolių paėmė nelaisvėn apie 80 čerkesų. 29-tos dienos naktį sužinojęs, kad mūsų pozicijos Jonavoje ir Vepriuose paliktos, gen. Dembinskis kitą dieną išvyko iš Vilkmergės ir žygiavo keliu į Šiaulius. Nors, priešui užėmus Kauno miestą ir nutraukus visą mūsų operacijų liniją paliai Šventąją ir Nerį, mūsų būklė pasidarė labai pavojinga, betgi vis dar buvo galima išvengti vėliau pasekusių katastrofų ir sugrįžti į Lenkiją. Sutelkdami visas savo jėgas Kėdainiuose, mes būtume galėję persikelti per Nemuną tuo pačiu būdu, kaip jau buvome kartą padarę ties Gelgaudiškiu ir tuo būdu priešas būtų likęs mūsų užpakaly. Tuo tarpu antroje Nemuno pusėje priešas nebuvo pakankamai stiprus, kad sutrukdytų mūsų žygį. Bet, užuot taip pasielgus, tarytum norint laiduoti mūsų žuvimą, nedidelė rinktinė iš keturių kavalerijos eskadronų ir sapierių dalinio, pulkininkui Kosui (Koss) vadovaujant, buvo išsiųsta nutiesti tiltą per Nemuną, šis įsakymas yra visai neišaiškinamas, šiai rinktinei vos atvykus prie upės ir pradėjus tilto statybą, priešo kavalerija (kirasyrai) ir artilerija puolė ją iš dviejų šonų. Ji išsigelbėjo tik dėka sumanaus pulkininko Koso, kuris šoko į gretimo miško priedangą, ir taip pavyko jai grįžti į korpą. Mūsų nuostoliai šioje ekspedicijoje, netekus visų įrankių tiltams statyti, buvo nepakeičiami.

Nuo tos dienos priešas nei valandėlei nepaleido mūsų iš savo akių ir, sutelkęs gausingesnes savo jėgas prie didžiojo kelio, kuris eina iš Kėdainių per Raseinius į Šiaulius, privertė mus laikytis tos krypties, kuri mums buvo pavojingiausia, nes operacijų plotas mūsų jėgoms nuolat darėsi vis siauresnis ir siauresnis.

RASEINIŲ KAUTYNĖS

Priežastis šioms kautynėms, kurių mums reikėjo labiausiai išvengti, buvo stiprus priešo puolimas prieš gen. Chlapovskio arjergardą, pastarajam žygiuojant į Šiaulius. Kad būtų išvengta arjergardo išstatymo dideliems nuostoliams, arba bent progai patirti nuostolių, buvo duotas įsakymas užimti poziciją, ir korpas susirikiavo kautynėms. Raseinių kautynės, truko vos keturias valandas, buvo labai kruvinos ir labai garbingos lenkų ginklams. Priešo uždavinys šia proga buvo apriesti kairįjį mūsų sparną. Vos tiktai pastebėjęs, kad mūsų korpas užėmė poziciją ir buvo sustatytas kautynių tvarkoje, priešas atgabeno savo artileriją iš 24 pabūklų ir paleido sunkiąją ugnį į mūsų vidurį. Ši ugnis nepadarė didelių nuostolių, nes, mūsų pozicijoms esant aukštumose, sviediniai krito per žemai, kad galėtų padaryti žalos. Kelioms minutėms praėjus po to, kai ši artilerijos ugnis pradėta, dešiniajame mūsų sparne pasirodė stipri rusų kavalerijos vora. Ši vora turėjo su savim taip pat lengvosios artilerijos dalinį, kuris irgi paleido ugnį. Kairiajame mūsų sparne, kuris buvo atsirėmęs raisto ir dėl to mažai tikėtasi puolimo, buvo sutelkta tiktai maža jėga. Šį sparną sudarė pėstininkų batalijonas ir 1-sis ulonų pulkas. Šie daliniai buvo šiame sparne pastatyti poilsiui po praėjusios dienos ir nakties susirėmimų ir nuovargio arjergardo tarnyboje. Tačiau narsūs ulonai, vos pamatę priešą, prašė iš generolo leidimo atakuoti. Tokį leidimą davus ir paleidus pirmuosius rusų artilerijos šūvius, mūsų kariai ryžtingai puolė priešo kavaleriją ir artileriją. Šios puikios atakos padariniai buvo 60 belaisvių paėmimas ir trijų patrankų sugadinimas. Tai buvo paskutinė šio narsaus pulko ataka.

Mūsų viduriui sekėsi neblogiau kaip ir kairiajam mūsų sparnui. Mūsų artileriją pastačius geriau už priešo, keli jo pabūklai liko nutildyti ir jo ugnis ėmė silpnėti. Kelias valandas iš abiejų pusių buvo laikoma lengva grandinės šaulių ugnis. Mūsų generolai, matydami priešą neatnaujinant puolimo, davė įsakymą apleisti poziciją ir tęsti žygį į Šiaulius.

Tą pat naktį korpas atvyko į Tytuvėnus. Ten prie mūsų prisijungė gen. Rohlando rinktinė, turėjusi kruviną susirėmimą ties Baisogala tą pat dieną, kada gen. Dembinskis taip pat buvo užpultas Panevėžyje. Gen. Chlapovskio korpas kitą dieną išvyko pulti Šiaulių, kurie buvo rusų įgulos užimti. Gen. Dembinskio rinktinė, kuri, kaip jau minėjome, žygiavo kitu keliu į Šiaulius, atvyko apie vidudienį liepos mėn. 7 d. Generolas, turėdamas mintyje to miesto rusų įgulos silpnumą (ten tebuvo keturi pėstininkų batalijonai su šešiomis patrankomis) ir kurį laiką palūkėjęs gen. Chlapovskio korpo atvykstant, nusprendė pasiųsti per pulkininką Miroševskį pasiūlymą rusų įgulos vadui pasiduoti ir išvengti nereikalingo kraujo liejimo. Rusų pulkininkas Kurovas nepriėmė šių draugiškų pasiūlymų ir privertė gen. Dembinskį duoti įsakymą pulti. Puolimas įvyko, betgi labai santūrus, nes Dembinskis tikėjosi, jog gausingesnių jėgų atvykimas greit įtikins rusų vadą, jog gynimasis yra bergždžias. Tikrai, gen. Chlapovskio korpas atvyko apie 5 valandą popiet į kaimą maždaug keturių mylių atstu nuo Šiaulių; ten jį sutiko gen. Dembinskio pasiųstas karininkas su pranešimu apie susidariusias aplinkybes. Iš tikro, patrankų ir muškietų aidai jau turėjo įtikinti gen. Chlapovskį, kad gen. Dembinskis vykdė puolimą. Betgi, užuot skubėjus į talką, jis taisėsi stovyklai ir ten išbuvo ligi antros valandos ryto. Tad liepos mėn. 8 dienos 2 vai. ryto korpas ėmė žygiuoti ir auštant atvyko prie Šiaulių.

(Bus daugiau)