SOVIETŲ SĄJUNGOS SULAUŽYTOS LIETUVOS TARPTAUTINĖS SUTARTYS
Dr. Domas Krivickas
Vienas iš pagrindinių bendro gyvenimo dėsnių yra duotojo žodžio laikymas. Duotasis žodis ir jo vykdymas yra tiek vidaus, tiek tarptautinio bendravimo pagrindas.
Lietuvos Respublika jau nuo pat savo atsikūrimo pradžios savo santykius su kaimynais ir ypač Sovietų Sąjunga stengėsi pagrįsti tvirtais teisiniais pagrindais. Tam reikalui tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos buvo sudaryta visa eilė sutarčių.
Šia proga mes norime priminti tas pagrindines politines sutartis, kuriomis Sovietų Sąjunga pasižadėjo gerbti Lietuvos nepriklausomybę, jos integralumą, nesikišti į vidaus reikalus, nedalyvauti jokiame veikime, nukreiptame prieš Lietuvą. Taip pat priminti ir tas pagrindines daugiašalines sutartis, kuriomis Sovietų Sąjunga pasižadėjo susilaikyti nuo užpuolimo, ar karinių jėgų panaudojimo ginčui spręsti.
Pagrindinės Sovietų Sąjungos prievolės Lietuvos atžvilgiu nustatytos sekančiose sutartyse.
1920 m. liepos 12 d. sutartimi “Rusija be atodairą pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą į nepriklausomybę su visomis iš to pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvos tautos ir jos teritorijos atžvilgiu”.
1926 m. rugsėjo 28 d. sutartimi, Sovietų Sąjunga pasižadėjo visomis aplinkybėmis gerbti Lietuvos suverenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę, o taip pat susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš Lietuvą.
1933 m. liepos 5 d. Lietuva ir Sovietų Sąjunga konstatavusios, kad jųjų pasirašytas Briand Kelloggo paktas ir 1926 m. Lietuvių-Sovietų paktas draudžia bet kurį užpuolimą, o taip pat,kad visos valstybės lygiai turi teisę į nepriklausomybę, saugumą, savo teritorijų gynimą ir laisvą savo įstaigų plėtojimąsi, pasirašė sutartį, kuria apibrėžiama, kas yra užpuolikas.
Užpuolike valstybe bus laikoma ta, kuri pirma padarys vieną iš šių veiksmų:
1) Paskelbs karą kitai valstybei,
2) Įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi, į kitos valstybės teritoriją;
3) Užpuls savo žemyno, jūrų arba oro jėgomis, net ir karo nepaskelbusi, kitos valstybės teritoriją, laivus arba lėktuvus;
4) Paskelbs jūrų blokadą prieš kitos valstybės pakrantes arba uostus;
5) Parems ginkluotus būrius, kurie susiformavę jos teritorijoje, bus užpuolę kitos valstybės teritoriją, arba atsisakys, nežiūrint į užpultos valstybės reikalavimą, imtis savo teritorijoje visų jos galioje esančių priemonių iš minėtųjų būrių visokiai paramai arba globai atimti.
Kad dar daugiau suvaržyti galimą užpuoliką numatyta, kad jokie policinio, karinio ar ekonominio pobūdžio samprotavimai, valstybės vidaus padėtis arba jos elgesys tarptautinėje plotmėje, negali pateisinti užpuolimo, kaip pavyzdžiui, valstybės administracijai prikišamos klaidos, jos politinė ar ekonominė struktūra, neramumai, streikai, revoliucijos, pasienio incidentai ir t.t.
Pagaliau, net ir savo smurtu primesta 1939 m. spalių 10 d. sutartimi dar kartą pasižadėjo nesudarinėti bet kurių sąjungų ir nedalyvauti koalicijose, nukreiptose prieš Lietuvą. Taip pat ji pasižadėjo, kad “šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančiųjų šalių suvereninių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio”.
Be šių pareigų, kurias Sovietų Sąjunga prisiėmė tiesiogiai su Lietuva sudarytomis sutartimis Sovietų Sąjunga turėjo prievolių Lietuvos atžvilgiu, išplaukiančių ir iš bendrų sutarčių: Tautų Sąjungos pakto ir Briand Kellogo pakto.
Tautų Sąjungos paktu, nariai prisiėmė prievolę saugoti ir palaikyti visų Sąjungos narių teritorinį integralumą ir politinę nepriklausomybę. O Briand-Kelloggo paktu nesigriebti karo kaip nacionalinės politikos priemonės ir visus ginčus spręsti taikiu būdu.
Sovietų Sąjungos įsipareigojimai Lietuvos atžvilgiu yra aiškūs ir kategoriški. Tačiau nežiūrint visų šių įsipareigojimų, Sovietų Sąjunga ėmėsi visos eilės žygių, priešingų duotiems pasižadėjimams.
1. 1939 m. rugpiūčio 23 d. Sovietų Sąjunga pasirašė sutartį su hitlerine Vokietija dėl įtakų zonų pasidalinimo Pabaltyje, tuo pasikėsindama prieš Lietuvos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, priešingai duotam pasižadėjimui nedalyvauti jokiose sąjungose ar koalicijose, nukreiptose prieš Lietuvą. Šiuo savo aktu ji tapo bendrininke Vokietijos agresijos, nes juo buvo atidaryti vartai į antrą pasaulinį karą. Nuo šios sutarties visi Sovietiniai aktai turi agresijos pobūdį.
2. Smurtu grąsindama Sovietų Sąjunga privertė Lietuvą pasirašyti 1939 m. spalių 10 d. sutartį dėl Vilniaus perdavimo ir įgulų įsteigimo Lietuvoje, tuo neteisėtai pasisavindama Lietuvos teritorijos dalį, nežiūrint daugkartinių pasižadėjimų, kad 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartis turi visą galią ir čielybę. Lietuva pagal šią sutartį buvopriversta atsisakyti žemių, kurios jai teisėtai priklausė pagal minėtą taikos sutartį.
3. Įteikdama ultimatumą 1940 m. birželio 14 d. ir reikalaudama pakeisti Lietuvos vyriausybę — Sovietų Sąjunga sulaužė pasižadėjimą gerbti Lietuvos suverenumą ir nesikišti į vidaus politiką.
4. 1940 m. birželio 16 d. okupuodama Lietuvos teritoriją ir Raudonosios Armijos pagalba įvesdama komunistinę santvarką Lietuvoje Sovietų Sąjunga tapo agresore, užpuolike aukščiau minėtų sutarčių prasme.
Sovietų Sąjunga dėl jos agresijos aktų, pradžioje grąsinimu, o vėliau ir karo veiksmu, tapo pripažinta valstybe atsistojusi už Tautų Sąjungos Pakto ribų ir 1939 m. Tautų Sąjungos Susirinkimo ir Tarybos nutarimu pašalinta iš Tautų Sąjungos.
Tarptautines teises profesorius ir Lietuvos užsienių reikalų ministerijos juriskonsultas, patsai dalyvavęs daugely derybų Maskvoje, taip baigia:
Taigi, pradedant 1939 m. Sovietų Sąjunga sulaužė visas pagrindines sutartis sudarytas su Lietuva, o taip pat Tautų Sąjungos Paktą ir Briand-Kelloggo Paktą.
