1830-31 METAI
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Birželio 14 d. gen. Dembinskio rinktinė pasiekė Veprius, prie Šventosios upės. Kitą dieną ji persikėlė per upę ir atvyko į Širvintus. Iš ten po kelių valandų poilsio rinktinė žygiavo į Maišiogalą, kur praleido naktį. 16-ją dieną, po trumpo žygio, rinktinė jau susitikdavo su nedidelėmis priešo čerkesų kavalerijos dalimis. Tai buvo pavojinga kariuomenė iš Čerkasijos provincijos, sudaryta iš dviejų pulkų, viso apie 3.000 vyrų, kurie neseniai atvyko į Vilnių. Tai buvo lengvoji kavalerija judriausio pobūdžio. Čerkesai dažnai įsiverždavo į mūsų priekinės apsaugos vidurį ir, paleidę ugnį iš savo šautuvų, saugiai apsitraukdavo. Jie buvo ginkluoti dviem pistoletais, ilga muškieta, kardu, ilguoju durklu ir ietimi.
Gen. Dembinskis įsakė išsiųsti priekinę apsaugą, čerkesai paleido pasitraukiamąją ugnį. Ir taip su jais susikovę mes prisiartinome prie Vilniaus, užėmę poziciją ties “Vyskupo Smukle”, ties dideliu viešos užeigos namu, aplink kurį buvo mažų trobų. Tai buvo lyg ir dominuojanti pozicija.
Birželio 17-ją gen. Dembinskis išsiuntė raitininkų jojas žvalgyti į dešinę, ligi pat Neries upės, ir į kairę, ligi pat Kalvarijų, o su vyriausiąja rinktinės jėga tuo pačiu tikslu slinko į priekį, šiame žvalgymo veiksme nuolat buvo laikoma frontinė ugnis, ir taip praėjo ištisa diena. Gen. Dembinskis padarė didelę klaidą, kad jis paleido ugnį, dar negavęs jokių žinių iš gen. Gelgaudo korpo, su kuriuo jis turėjo sutartinai veikti. Iš tikro, tos pat dienos rytmetį, kai gen. Dembinskis buvo taip užimtas, gen. Gelgaudo korpas buvo 36 angliškų mylių atstu nuo jo. Šiais neišmintingais veiksmais gen. Dembinskis parodė priešui visą savo kariuomenę. Priešas kitą dieną pasinaudojo tąja klaida.
18-ją dieną, saulei tekant, pasirodė čerkesų kavalerijos ištisas debesis ir pradėjo pulti mūsų sparnus, mėgindamas juos apriesti. Po to prisiartino kelios rusų pėstininkų voros ir manevravo prieš mūsų centrą, į kurį taip pat ėmė šaudyti iš dvylikos didelio kalibro rusų artilerijos pabūklų. Kitos kavalerijos voros ėmė mamanevruoti prieš mūsų sparnus. Kiek mes galėjome spręsti, priešo jėgas sudarė apie 8.000 vyrų. Matydamas priešo stiprumą ir įvertindamas pavojų, gen. Dembinskis įsakė trauktis. Tai buvo pradėta vykdyti baisioje priešo artilerijos ir sparninėje ugnyje, jo sparnų apsaugai puolant mus iš visų pusių. Atsitraukimas buvo įvykdytas didžiausioje tvarkoje ligi pat Maišiogalos, dvylikos mylių atstu nuo mūsų pozicijų, mums netekus apie 50 raitininkų. Atvykus į Maišiogalą ir susirūpinus dėl jokių žinių negavimo iš gen. Gelgaudo, gen. Dembinskis pasiuntė karininką su pranešimu apie įvykius. Tas karininkas rado Ojranuose (Oyrany) gen. Gelgaudą su savo korpu besikeliantį per Nerį. Kiek aš galiu teigti, gen. Dembinskis savo pranešimu tiksliai aprašė kelių pastarųjų dienų įvykius ir prašė korpo vadą atsiųsti jam pėstininkų ir artilerijos paspirties, jeigu iš jo (Dembinskio) reikalaujama atsilaikyti savo pozicijoje, kurią jis tuomet laikė. Pranešimas buvo baigiamas pasiūlymu, kad, žiūrint esamų aplinkybių, visų geriausia būtų jo rinktinę vėl sujungti su gen. Gelgaudo vyriausiomis jėgomis. Gavus šį pranešimą, į kurį gen. Gelgaudas maža dėmesio tekreipė, buvo pasiųsti įsakymai gen. Dembinskiui vykti į Paberžę, aštuonių mylių atstu į kairę nuo kelio, kuris eina iš Vilkmergės į Vilnių. Šio įsakymo tikslas buvo pulti Vilnių iš Kalvarijų ir persikelti toje vietoje per Neries upę. Tuo būdu, užuot šią rinktinę jungus su gen. Gelgaudo korpu, kaip buvo siūloma, gen. Dembinskiui buvo įsakyta pasitraukti dar toliau. Birželio 19 dieną, kada gen. Gelgaudas pradėjo vykdyti savo puolimą į Vilnių, gen. Dembinskis tuo metu be tikslo žygiavo į Paberžę.
VILNIAUS KAUTYNĖS
Vilniaus kautynės, taktikos požiūriu, bebuvo stipri ataka prieš rusų centrą, norint slėgimu prieiti prie miesto užėmimo. Tokio plano priėmimas rodo priešo pozicijos pobūdžio ir jo jėgų nežinojimą. Iš tikro, pulti šį miestą iš stipriausiojo šono, iš Kauno šono, buvo beveik visai neįmanoma. Kaip mums buvo pranešta, Vilnių gynė penkios kariuomenės dalys, kurias sudarė iš viso apie 30.000 vyrų ir kurioms vadovavo generolai Kurata, Tolstojus, Sakėnas, Malinovskis ir Šilrmanas.
Kautynės prasidėjo birželio 19 dienos rytą. Priešas liko nublokštas iš pirmosios savo pozicijos, kuri buvo maždaug vienos mylios atstu nuo miesto. Jį trauktis privertė smarki 1-jo ulonų pulko ataka prieš rusų artileriją ir pėstininkų voras ties viduriu. Pasitraukęs iš šios pozicijos, priešas užėmė kitą stiprią poziciją aukštumose, kurios vadinamos Panerio kalnais (Góry Konarskie). Šią stiprią poziciją jau pridengė įsitvirtinimai (fortifikacijos). Dešinysis priešo sparnas, sudarytas iš stiprių pėstininkų vorų, atsirėmė Neries upės; vidurys, kuriame buvo sutelkta visa priešo artilerija iš 50 pabūklų, užėmė aukščiau minėtas aukštumas; tų aukštumų šlaitus saugojo šauliai, paslėpti už nedidelių žemės pylimų, tuo tikslu supiltų. Kairįjį priešo sparną sudarė ištisai kavalerija.
Išstūmus rusus iš pirmosios jų pozicijos, mūsų artilerija buvo nukelta į priekį ir išstatyta ties priešo viduriu. Tas turi būti laikoma didele klaida. Tuo pat metu, kai mūsų artilerija liko šitaip panaudota, kairysis mūsų sparnas gavo įsakymą pulti dešinįjį priešo sparną. Mūsų pėstininkų voros, iš dalies sudarytos iš lietuvių naujokų (šią lietuvių dalį sudarė pulkas grafaitės Plioterytės, kuri lydėjo savo kovotojus atakoje), ėmė veržtis į priekį su tokiu įniršimu, kad jie netgi neturėjo laiko šaudyti, bet grūmėsi su priešu ranka į ranką. Įvyko didelės skerdynės, ir rusai pradėjo trauktis dėl šio atkaklaus puolimo. Bet kaip tiktai tą akimirksnį mūsų artilerija, negalėjusi atsilaikyti prieš vyraujančią priešo ugnį iš pranašesnių jo pozicijų, ėmė trauktis atgal; ir tatai davė rusams laiko pasiųsti naujas pėstininkų dalis savo dešiniajam sparnui paremti. Kairysis mūsų sparnas, nepajėgdamas atlaikyti susirėmimo su sustiprintąja priešo jėga ir bijodamas likti atkirstas, nes jis buvo tam pavojui išstatytas mūsų artilerijai pasitraukus, taip pat ėmė trauktis. Ir tuo būdu mūsų traukimasis prasidėjo išilgai visos mūsų linijos, kavalerijai pridengiant, šį savo uždavinį vykdydama, tiek senoji tiek naujoji kavalerija parodė didelį narsumą. Pavieniams eskadronams teko atakuoti ištisi priešo pulkai, kurie nuolat spaudė mus su tikslu sukelti mūsų jėgose netvarką. Visos priešo pastangos liko sukoneveiktos šio ryžtingo narsumo dėka. Patys rusai liudijo apie nepalyginamas mūsų kavalerijos pastangas šiuo atveju. Atrodė, mūsų ulonai juto gresiantį pavojų, leidus rusų kavalerijai užpulti mūsų gretas, ir jie kovėsi su atkaklia energija. Jie atrėmė trissyk stipresnės kavalerijos puolimus, ir tos kavalerijos dalis buvo caro gvardija.
Taip sukliudžius priešo atakas, mūsų jėgos saugiai perėjo per Ojranų tiltą, kuris po to buvo sunaikintas.
Vilniaus kautynės, taip skaudžios mums, buvo stambiausia mūsų klaida ekspedicijoje į Lietuvą; ir tai buvo pirmoji iš ištisos eilės nelaimių. Blogosios šių kautynių pasekmės neatsiliepė mums; jos sunkiai krito ant Vilniaus gyventojų, kurių viltys veikimui išvien su mumis liko pakirstos. Mūsų patrankų griausmui pasigirdus, prasidėjo to miesto gyventojų sukilimas, ir mūsų jėgas nustūmus, tuojau pasekė suėmimai ir kalinimai. Trumpai, šios nelaimingosios kautynės suardė visus didžiosios mūsų armijos planus ir su didžiausiu slėgimu paveikė kariuomenės ir tautos nuotaiką. Puolimas Vilniaus tuo metu, kai ten buvo sutelktos visos priešo jėgos, turėjo būti vykdomas tiktai vaduojantis plačiausiomis ir atsargiai suderintomis kombinacijomis. Sėkmingas puolimas Vilniaus būtų buvęs sunkus siekimas netgi lygioms su priešu jėgoms, imant dėmesin stiprias vietos pozicijas. Ką mes besakysime apiepuolimą, kurį vykdė jėga, sudarytoji iš trissyk mažesnio nekaip priešo kovotojų skaičiaus, ir dargi vykdė tai dienos šviesoje prieš labiausiai ginamą priešo pozicijų tašką?
Ir tartum nepakako šių nepasisekimų: ties Maišiogala sukompromituotas gen. Dembinskis, užuot leidus jam pagelbėti šiame puolime, buvo gen. Gelgaudo įsakymu ir pačioje atakos valandoje bežygiuojąs į Paberžę ir šiuo atskyrimu taip pat buvo išstatytas pavojui būti atkirstam priešo, kuris lengvai galėjo tai padaryti, pasiuntęs tuo tikslu rinktinę iš Vilniaus į Vilkmergę.
Ši eilė klaidų pagavo korpo dėmesį ir sukėlė visuotinį nepasitenkinimą. Buvo garsiai šaukiama, reikalaujama atstatyti gen. Gelgaudą ir korpo vadu paskirti generolą Chlapovskį, kuris tiek pasižymėjo Balstogės ir Gardino apskričiuose. Gen. Chlapovskis nenorėjo imtis vyriausios vadovybės, bet, kad patenkintų korpo pageidavimus, jis sutiko eiti štabo viršininko pareigas; tai buvo vieta, kurioje jis iš tikro buvo vadas, turintis išimtiną atsakomybę už kiekvieną operaciją. Gen. Gelgaudas mielai sutiko su šiuo pertvarkymu. Tas įvyko birželio 20 dienos vakarą. Nuo tos dienos gen. Chlapovskis buvo visų mūsų operacijų vadovas. (Bus daugiau)
