MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
1953m. 4
A. a. Antano Grušaičio netekus
Negailestingoji mirtis, lyg ir keršydama tiems, kurie skiria visą savo gyvenimą ir jėgas kilniausiems tikslams, peranksti išplėšia juos iš gyvųjų tarpo, pasiimdama amžinybėn.
A. a. Ant. Grušaitis
Š. m. kovo mėn. 11 d. 9 vai. vakaro po labai sunkios ligos mirė kūrėjas-savanoris kpt. Antanas G R UŠ A I T I S, palikdamas giliam nuliūdime savo mylimą žmoną, dvi dukreles, žentus ir tris anūkus. Water-būriečių lietuvių tremtinių šeima neteko vieno brangaus savo šeimos nario, gilaus patrioto, užsigrūdinus'o kovotojo dėl tėvynės Lietuvos la'svė'.
Velionis gimė 1895 m. spaliu mėn. 20 d., Raseinių apskr., Gruzdiškiuose. Pradžios mokslą pradėjo savo gimtojoj apylinkėj. Augštesniojo mokslo siekti persikėlė į Vilnių. Deja, neilgam. Prasidėjus D. karas užkupo jį Vilniuje be tėvų, be globėjų. Negalėdamas pasiekti savo gimtojo kampelio, paveiktas besitraukiančių rusų kariuomenės ir daugybės Vilniaus miesto gyventojų dėl puolančių ir artėjančių vokiečių žiaurumų, mažas Antanėlis, vos 15 metų berniukas, pateko toli nuo tėvynės į svetimą Rusijos kraštą. Našlaitis ir tremtinis. Tačiau jis nepasimetė, nepalūžo. Prisiminė savo tikslą. Prisiminė jis savo tėvelių, o ypač mamytės norus matyti jį kunigu. Nugalėjęs visas kliūtis ir sunkumus, jis pateko gimnazijon. Mokėsi Voronežo gimnazijoj. Baigęs 4 klases, įstojo į kunigų semintariją. Mokėsi gerai, bet kaip lietuvis nebuvo mylimas lenkų kunigų. Po metų laiko seminarijos rektoriaus, kunigo lenko pavadintas “lietuviška meška’’, užsigavo ir metė kunigų seminariją. Įstojo į karo mokyklą. Sėkmingai baigęs karo mokyklą Gacinoje, 1917 m. išvyko į frontą prieš vokečius. Tada Antano mintys nukrypo į gimtąjį kraštą.
1918-1919 m. Lietuva gyveno kritiškiausias valandas. Tepradėjo rinktis pirmieji savanoriai. Ir štai 1919 m. sausio mėn. 15 d. Antanas Grušaitis jau besikuriančios Lietuvos kariuomenės eilėse, 1. p. pulke. Ir vėl fronte, kovodamas prieš tuos pačius rusus, kurių eilėse jam teko būti, bet jau bolševikine kariuomene vadinamus. Įvairiuose frontuose išbuvo jis vėl daugiau metų. Jam teko matyti savo pulko vado, I. p. pulko, karininko
Juozapavičiaus žuvimo aplinkybes ties Alytum. Kovojant dėl Lietuvos laisvės, jam teko eiti įvairias ir dažnais atvejais labai atsakingas pareigas. Dėl to jis būdavo dažnai kilnojams iš vienos dalies ar dalinio į kitą. Pradėjęs karinę tarnybą 1. p. pulke, jis dar tarnavo 4 pasienio pulke, 12 p. pulke ir k. daliniuose. Nuo 1924 m. pateko į 9 p. pulką, kuriame ilgiausiai ir apsistojo. 1938 m. iš 9. p. pulko buvo perkeltas į Kariuomenės Intendantūrą, kur išbuvo iki bolševikų okupacijos. Atleistas iš kariuomenės jau bolševikinės vyriausybės 1940 m. gruodžio mėn. 1 d.
Kpt. Grušaitis, atleistas bolševikinės vyriausybės iš kariuomenės, negalėjo jaustis saugiai ir žinojo, kas jo laukė, kaip kovojusio prieš raudonuosius 1919-1920 m. Ir vis dėlto jis nesėdėjo sudėjęs rankų, tesirūpindamas savo likimu. Tėvynės laisvė jam buvo brangesnė už jo paties gyvybę. Jis veikė ir tada, kaip patyręs slaptai. Prasidėjus vokiečių-bolševikų karui, atrodė, kad Lietuvai išsilaisvinti atėjo geriausia valanda. Ir vėl vadovauja jis daliniui, šį kartą partizanų, sukilėlių, išvejant raudonuosius įsibrovėlius ir ginant nuo sunaikinimo laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Kova buvo laimėta. Okupantas išgintas. Kaunas laisvas. Deja, netrukus sekė vėl naujas otkupantas — vokiečiai. Nusivylimas. Atrodė veltui sudėtos gyvybių aukos... Daugelis prarado viltis ir tikėjimą dėl Tėvynės laisvės. Bet ne. Ne visi prarado viltis ir tikėjimą. Tie, kurie 1919-1920 metais į žūtbūtinę kovą ėjo nesvyruodami ir tikėdami, tie vilčių neprarado. Velionis vėl įsijungė į darbą, į kovą, į rezistencinę kovą, laukdamas tik patogaus momento, kada galiūnai nusilpnės. Deja, aplinkybės buvo tokios, kad pasireikšti buvo peranksti, o raudonasis tvanas dar per daug stiprus antru kartu liejosi į mūsų brangiąją Tvėynę. Jis pasirinko antru kartu tremtį.
Prieš ketvieris metus atvyko Amerikos ir apsigyveno Waterbury. Tikėjo jis, kad sugrįš ir vėl Tėvynėn su ginklu rankoje, garbingai. Troško jis sugrįžti į gimtąją žemelę, kurią taip karštai mylėjo, kuriai paaukojo ir savo jaunystę ir visas jėgas. Neužmiršo jis kenčiančios Tėvynės nė vienai akimirkai net savo nepaprastai sunkios ligos metu. Dar paskutinę Vasario 16 minint Waterbury, jis atsiuntė savo piniginę auką dėl Tėvynės išlaisvinimo.
Už nuopelnus Tėvynei jis buvo apdovanotas D. L. K. Gedimino IV laipsnio ordinu, kūrėjo - savanorio ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Palaidotas 1953 m. kovom ėn. 14 d. Waterbury, Kalvarijos kapuose.
Ilsėkis, mielas Antanai, nors ir tolimos, bet laisvę mylinčios ir už visų tautų laisvę kovojančios šalies žemelėj, šviesdamas mums visiems tvirto tikėjimo, meilės ir aukojimosi pavyzdžiu už savo brangią tėvynę Lietuvą.
A. M.
1953m. 5
A. A. VLADĄ IVANAUSKĄ PRISIMENANT
Rašo K. V. BANAITIS
Praeitų metų pavasarį New Yorke atsiskyrė, su šiuo pasauliu operos solistas, buv. Lietuvos Valsstybinio Teatro direktorius VI. Ivanauskas. Mūsų spaudoje jo mirtis liko beveik nepastebėta: tik vienas kitas lai
kraštis paskyrė jam paminėti vos vienų ar dvi eilutes, įterptas tarp nereikšmingų kasdieninės kronikos žinučių. Sunku ssuprasti tokį spaudos abuojumą kultūros darbuotojui, kuomet ta pati spauda taip iškalbingai ir “meniškai“ vaišina savo išgertuvių bei šiaip visokių priva-tiškų “nusidavimų“ aprašymais. O jis ne pilkas minios žmogelis! Tai buvo gana aktyvi asmenybė, neskendėjusi vien savo siaurose asmeniškuose reikaluose. Jam rūpėjo lietuvių tautos tiek politiniai, tiek kultūriniai reikalai.
Jau Lietuvos Karo Mokyklos III laidoje jis kartu su A. Kučingiu pasireiškė kaip balsingi daininkai, sudarydami kariūnų choro “nugarkaulį”. Minimos laidos kariūnų nuostabiai gražus dainavimas paliko giliai atminty visiems, kam teko jį girdėti 1920 m. Vilniuje, kai Lietuvai trumpam laikui buvo grįžusi jos amžinoji sostinė. Vos tik pasirodydavo lietuvių kariūnų gretos Gedimino prospekte — skambi daina plaukdavo ir verždavosi pro pasakingojo miesto mūrus ir bokštus. . . Įvairių tautybių vilniečiai sustoję laukdavo, kol pražygiuos lietuvių “junkeriai“, ir gėdėdavosi jų puikiu dainavimu. Man tuomet kaip tik teko tarnauti Lietuvos Generalinio štabo Literatūros skyrriuje, tad turėjau progos ne kartą stebėti tą jaudinantį ir dvasią pakeliantį vaizdą. Ten pynėsi vienumon didingoji Lietuvos praeitis, nuostabioji Vilniaus gamta ir jo puikieji meno paminklai, su naujai prisikėlusios Lietuvos daina plaukiančia iš jaunų žygiuojančių karių krutinės! Tai buvo kartu pasaka, legenda ir mūsų dienų tikrovė!
Tose žygiuojančiose su daina kariūnų gretose visuomet dainuodavo ir du busimieji Lietuves operos solistai VI. Ivanauskas ir A. Kučingis.
Pakeltas į karininko laipsnį a. a. VI. Ivanauskas nepamiršta dainos. Nežiūrint karinės tarnybos pareigų bei suvaržymų, jis suranda laiko ir energijos rimtai studijuoti dainavimo meną. Pradžią gavo Klaipėdos muzikos mokykloje (komp. St. Šimkaus įsteigtoje), o vėliau persikėlė į Kauną, kur studijavo solo dainavimą pas italą prof. O. Marini ir lankė operos klasę.
Baigęs studijas, debiutavo Gounod op. “Faustas” prologo scenoje ir buvo priimtas į Lietuvos operą solistu. Jam teko dalyvauti daugelyje operų mažesnėse tenoro partijose. Iš didesnių pasirodymų prisimenu jo dalyvavimą op. “Lakmė”. Jis buvo neabejotinai muzikalus ir su gera balso medžiaga, bet iškilti jaunam tenorui į stambias roles mūsų operoje nebuvo lengvas dalykas. Kipro Petrausko nuostabaus grožio balsas ir nepaprastas vaidybinis talentas bei išimtinas muzikalumas žymiai nuslopindavo jaunesniuosius tenorus. Išlepinta publika Kipro puikiu dainavimu ne taip jau greita buvo klausytis kito tembro balso.
VI. Ivanauskas ne vien menu gyveno, bet jam lygiai rūpėjo ir politiniai Lietuvos galvosūkiai. Kadangi kariai ne visuomet yra įgudę orijentuotis politinėse painiavose, tai kartais pasitaiko ir skaudžiai nukentėti. Taip atsitiko ir su a. a. VI. Ivanausku.
Už dalyvavimą vadinamam “birželio sukilime” jam buvo atimtas kapitono laipsnis ir pateko ilgam laikui į kalėjimą. Okupavę 1940 m. Lietuvą rusai bolševikai laikė jį irgi Kauno kalėjime. Prasidėjus vokiečių karui su bolševikais, VI. Ivanauskas laimingai ištrūko laisvėn. Bet tie visi skaudūs pergyvenimai ir keli metai kalėjimo be abejonės smarkiai pakirto jo sveikatą.
Vokiečių okupacijos metu VI. Ivanauskas vadovavo Lietuvos Valstyb. Teatrui, kuris ąpėmė operą, dramą, baletą ir vėliau net operetę. Taip pat buvo reguliariai rengiami simfoniniai koncertai su savais ir svetimais dirigentais bei solistais. Ką reiškia vadovauti tokiai didelei ir sudėtingai įstaigai svetimos karinės okupacijos metu, gali suprasti tik tas, kam teko būti panašioje padėtyje bei tokiose pat veikimo sąlygose. Reikėjo labai daug sumanumo, takto, lankstumo, o kartais net nusižeminimo, kad bent šiaip taip išlaviruotų tarp okupacinės valdžios reikalavimų ir savos lietuviškos visuomenės nusistatymų bei pageidavimų. Tik ką ištrūkusiam iš bolševikinio kalėjimo VI. Ivanauskui teko ši sunki našta pakelti, įtempiant visas skaudžiai išvarginto kūno ir dvasios jėgas. Su pasigėdėjimu tenka prisiminti, kad Lietuvos teatras ir karui siaučiant veikė pilnu meniniu pajėgumu ir stiprino tautos dvasią. įvyko eilė naujų pastatymų — premjerų (pav. St. Šimkaus op. "Pagirėnai”). čia yra daug nusipelnęs ir tuometinis teatro direktorius VI. Ivanauskas.
Aš labai maloniai prisimenu a. a. VI. Ivanausko nuoširdų bendradarbiavimą bei nuolatinį kontaktą su Lietuvos Valstybine Konservatorija, kuriai tais laikais man teko vadovauti. Ypač jis atjausdavo Konservatorijos jaunuomenę, darydamas jai įvairių palengvinimų aplankyti teatro pastatymus bei koncertus.
Toliau besivystanti karo įvykiai kaip daugelį mūsų tautiečių, taip ir VI. Ivanauską atbloškė Vokietijon. Čia vėliau įsisteigus anglų zonoje Pa-baltės universitetui, jis dėstė dainavimo studijoje. Atliekamu laiku koncertavo tremtinių stovyklose. Hamburgo radiofonui yra įdainavęs į plokšteles lietuvių kompozitorių kūrinių.
Paskutinis jo gyvenimo etapas prabėgo didžiajame New Yorke. Uoliai dalyvavo lietuvių koncertuose bei parengimuose, davė dainavimo pamokas.
Likimo lemta buvo jam atsigulti amžinam poilsiui tame pat New Yorke, kur palaidotas yra ir kitas Lietuvos valst. Teatro vadovas A. Oleka-Žilinskas, kuris VI. Ivanauską priėmė į operos solistų šeimą.
Kiek man asmeniškai teko pažinti a. a. VI. Ivanauską, tai mano atmintyje jis visuomet paliks ne tik kaip jautrus lietuvių tautos patriotas, kuris siekė ne asmeninių patogumų bei gerovės, bet nuoširdžiai stengėsi tarnauti Lietuvai ir jos kultūrai.
JIS ŽUVO SAVOJ ŽEMĖJ
Tūkstančiai mūsų brolių karių yra paaukavusių savo gyvybes dėl tėvynės. Lietuva amžiais turėjo didvyrių, ir turi iki šiai dienai savo sūnų ir dukterų, kas už ją nesibijotų kentėti, kovoti ir garbingai mirti.
Yra kilnu pareikšti pagarbą, nulenkti galvas tylos minute už žuvusius, paminėti dėl tėvynės pasiaukavusius Lietuvos vaikus. Mes matome, kad šiandien ir už laisvą Ameriką jau ne vienas žūsta, žūsta ir už Lietuvą ten toli, kad kiti laisvi gyventume ir laisvi mirtume.
Štai liūdesio apimta širdimi prisimename savo brolius, kurie krito karo sūkury savoje žemėje. Čia matome a. a. Joną Vilimavičių, kuris žuvo ties Sėda, Žemaitijoj, kartu su kitais ginklo draugais 1944 metais spalio mėnesį. Jis jaunas žaliųjų Lietuvos laukų ūkininkaitis, labai rūpestingas ir iš pat jaunystės buvo šauliu. Kai pirmą kartą užėjo bolševikai, mes abu klijavome prie kryžių prieš juos preklomacijas,, kartu kovojom, sargybas nešėme, vėliau prieš nacius veikėme. Jis toks pareigingas ir drąsus. Kartą tik rusai nesušaudė, bet laimė tai neįvyko. Artėjant antrą kartą rusams, jis kartu su partizanais traukėsi iš šiaurės Lietuvos, palikdamas savo artimuosius. Žemaitijoj susidarė lietuvių savanorių pulkai. Jis į juos įstojo, čia staiga priešui užklupus, žuvo baisiame fronto pragare. Niekas nežinos jo kapo, nes sumaišytas su žeme tankų. Jo jauną vos 23 metų širdis amžinai užgeso, kraujas įsigėrę į Lietuvos žemę, dėl kurios jis tiek daug sielojosi.
Tebūna jam lengva savoji žemė ir jo gyvybės brangi auka tegul mus skatina taip pat aukotis už tėvų žemę.
Balys Svalia.
A. A. ANTANĄ MATULAITĮ PRIGLAUDĖ ARGENTINOS ŽEMĖ
Velionis Antanas Matulaitis gimė 1902 metais spalio 16 d. Senkiškių kaime, Gižų valsč., Vilkaviškio aps.
Į besikuriančą Lietuves kariuomenę jis įstojo 1919 m. rudenį. Tarnavo 3-me Geležinio Vilko kavalerijos pulke. Dalyvavo kautynėse su lenkais ties Širvintais ir Giedraičiais,kur buvo sunkiai sužeistas į ranką. Ilgokai buvo gydomas Karo Ligoninėje. Iš ligoninės paleistas į atsargą.
Kai Tėvynė pradėjo savo ramų taikos gyvenimą, A. Matulaitis panūdo laimės ieškoti plačiame pasaulyje. 1926 m. liepos 10 dieną jis atvyko į Argentiną. Čia jis gavo darbo maisto fabrike Svift ir visą laiką dirbo kaip darbininkų prižiūrėtojas.
Kaip buvęs taurus Lietuvos karys ir geras tautietis A. Matulaitis dalyvavo Argentinos lietuviškose tautinėse organizacijose.
A. Matulaitį per anksti į kapus nuvarė vėžio liga. Jis mirė 1952 m. spalio 16 dieną, vadinas, sulaukęs lygiai 50 metų amžiaus. Gulėdamas mirties patale jis graudenosi, kad jau nebegalės grįžti į savo gražiąją Tėvynę.
A. a. Antanas Matulaitis į amžiną poilsio vietą palydėtas didelio skaičiaus lietuvių. Tegul jam per amžius būna lengva Argentinos žemelė
B. Kaušpadas
1953m. 6
A. a. Valentina Tomkienė
Skaudi žinia birželio pirmąją dieną staiga paplito Great Necko lietuvių bendruomenėje: širdies liga netikėtai mirė Valentina Tomkienė, kurios vyras, Lietuvos kariuomenės majoras, Juozas Tomkus (1928 m. buvęs KARIO redaktorius) buvo pirmoji bolševikinio teroro auka Lietuvoje, Kauno kalėjime 1940 metais.
Valentina gimė 1898 m. gruodžio 19 d. Šadrinske, Rusijoje. Gimnaziją baigė Ekatenburge 1915 m. Gamtos mokslus studijavo Peterburge, o 1919 m. ištekėjo už leitenanto Juozo Tomkaus, tuometinio Sibiro lietuvių bataliono karininko. Velionė išgyveno daug nelaimių ir skausmų karo ir revoliucijos metu, o ypač bolševikams jos vyrą Juozą uždarius kalėjiman, kuriame jis išbuvo apie 9 mėnesius. Šiuo metu gimė pirmoji Tomkų dukrelė Birutė, kuri mire susirgusi, tėveliui dar tebesant kalėjime. ĮLietuvą Tonikai grįžo 1920 m. Čia jie išaugino sūnus, Vaidevutį, Mindaugą ir dukrelę Liuciją.
Skaudi, baisinga Valentinos vedybinio gyvenimo pradžia rusijos revoliucijos audrose, vyro mirtis kalėjime 1940 m. ir apleidimas Tėvynės 1944 m., vėl grįžtant čia bolševikiniams budeliams, — lemiančiai sukrėtė Valentinos sveikatą ir buvo svarbiausia jos staigios mirties priežastimi.
Į JAV su vaikais Tomkienė atvyko 1949 m. gruodžio mėn. Sūnus Vaidevutis atvyko žymiai vėliau, o Mindaugas 1952 m. liepos mėn. išėjo JAV armijom Jis tarnauja Signal Corp ir šiuo metu yra Korėjos fronte. Jis drauge su kitų Jungtinių Tautų vyrais kovoja prieš tą patį priešą, kurio suterorizuotas žuvo jo tėvas mjr. Juozas Tomkus. Į motinos laidotuves Mindaugas nebuvo išleistas . . .
Valentinos Tomkienės kūnas buvo pašarvotas Fliedner koplyčioje, Great Necke. Laidojo Šalinskas iš Wood Haven. Laidotuvės įvyko birželio 5 d.
Ilsėkis ramybėje, Valentina, Amerikos žemėje, kurion atsigulti tu tikrai nesitikėjai.
S. U.
1953m. 7-8
A. a. Plk. Inž. Juozas Šimoliūnas
Š. m. birželio 11 d. suėjo 6 metai nuo a. a. plk. inž. Juozo Šimoliūno mirties.
Plk. inž. JUOZAS ŠIMOLIŪNAS
Velionis gimė 1885 m. balandžio 16 d. Pušaloto vai., Panevėžio apskr., ūkininkų šeimoje. Mokėsi Rygos komercinėje gimnazijoje, o ją baigęs įstojo į Rygos politechnikos institutą.
Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir pasiųstas į karo inžinerijos mokyklą Petrapilyje. 1917 m. ją baigė ir buvo pakeltas į praporščiko laipsnį. Rusijos revoliucija jį užtiko Rygos fronte ir nubloškė į Jaroslavlį, iš kur pateko į Sibirą. Pilietinio karo metu dirbo prie Obės žiočių tyrinėjimo.
Išgirdęs apie Nepriklausomą Lietuvą, su dideliais pavojais ir sunkumais skuba į gimtąjį kraštą. 1921 m. birželio 13 d. įsijungia į Lietuvos kariuomenę ir be pertraukos ištarnauja iki 1940 m. spalio 27 d , eidamas įvairias atsakingas pareigas Karo Butų valdyboje ir Karo Aviacijoje.
Karo nutrauktą augštąjį mokslą velionis tęsė Latvijos Universiteto inžinerijos fakultete, kol 1925 m. gegužės mėn. baigė, įsigydamas statybos inžinieriaus diplomą. Būdamas Karo Butų skyriuje, dirbo prie įvairių karinių pastatų, daugiausiai kareivinių — Kaune. Raseiniuose, Klaipėdoje. Dar gimnazijoje būdamas, kartu su savo vyresniuoju broliu Jonu, tada Politechnikos studentu, tyrinėjo Ventos - Dubysos vandens kelią. Taip pat turėjo progos susipažinti su Ventspilio uosto statyba
Gal todėl mėgo hidrotechniką ir savo diplominiam darbui pasirinko temą: “Elektros jėgainė ant Neries”.
1944 m., antrajai bolševikų okupacijai artinantis, kartu su žmona med. dr. Sofija Grigiškaitė - Šimoliūniene ir broliu prof. Jonu Šimoliūnu pasitraukė į Vakarus. Karo pabaiga juos užtiko Kemptene, Bavarijoje,kur vėliau įsisteigė lietuvių tremtinių stovykla. Tremtyje daug sielojosi ir dirbo mūsų tautos gerovei ir ateičiai, kol sunkus benamio gyvenimas pakirto jo gana stiprią sveikatą.
Gydėsi pas garsų vokiečių chirurgą prof. dr. E. K. Frey, Miuncheno Universiteto klinikos Taugersee skyriuje. Aštuonių mėn. laikotarpyje turėjo 6 sunkias operacijas, kurios, deja, jau nebeišgelbėjo nuo per-ankstyvos mirties. Velionis aiškiai nujautė, kad jo jėgos senka ir kad teks palikti vargingą benamio gyvenimą. Tačiau, būdamas didelis lietuvis patriotas, jis ir paskutinėmis gyvenimo dienomis rūpinosi, kad kuo greičiausiai mūsų pavergtoji tėvynė taptų laisva. Jo paskutinis didžiausias troškimas buvo, kad jo palaikai būtų pargabenti į gimtąją žemę, kurios gerovei jis visą savo gyvenimą rūpestingai ir atsidėjęs dirbo.
Velionis buvo drausmingas, darbštus, tiesaus ir atviro būdo, visa siela atsidavęs tarnybai ir tėvynei. Už nuopelnus Lietuvos kariuomenei buvo apdovanotas Vyt. Didž. III laipsnio ordinu, D. L. K. Gedimino III lp. ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 15 metų jubiliejiniu medaliu.
Velionis buvo palaidotas Kempten kapinėse, Bavarijoje. Jo kapą puošia gražus paminklinis kryžius, kurį pastatė jo žmona, remiama Liet. Inž. Tremties Draugijos Kempteno skyriaus.
Prieš šešeris metus svetima žemė priglaudė šio tauraus lietuvio kūną. Jo artimieji užpylė jam ant krūtinės lietuviškos žemės saują kaip brangiausią dovaną, kokią tik galėjo duoti.
A. a. pulkininko žmona ir jo brolis Jonas šiuo metu gyvena JAV. Jie tvirtai tiki išpildyti paskutinį velionies norą — pargabenti jo palaikus Lietuvon. Tuo tikime mes visi ir nekantriai laukiame!
P. P.
