GARDINO PILYS
JONAS PUZINAS
Įvadas
Gardino srities proistorė archeologiškai dar nėra pakankamai ištirta, kad galėtume atstatyti visai aiškų to krašto gyventojų kultūros ir etninių santykių vaizdą. Kaip rodo abejuose Nemuno krantuose ir palei jo kairiuosius bei dešiniuosius intakus (Katra, Ščara, Ditva ir kt.) ir prie Svitezės ežero aptiktos akmens amžiaus stovyklos, čia jau nuo mezolitinio laikotarpio gyventa svidrinės kultūros medžiotojų ir žvejų. Ypačiai apstu neolitinio laikotarpio ir žalvario amžiaus pradžios stovyklų, kuriose randama mikrolitinių titnaginių dirbinių (širdinės ir rombinės formos strėliukių, peiliukų ir kt.), šukinės ir brūkšniuotosios keramikos liekanų. Žemiau Gardino prie Nemuno aptikta akmens amžiaus titnago kasyklų liekanų. Žalvario amžiuje Gardino srityje jau gyveno baltai, iš kurių vėliau čia susiformavo lietuviai ir jotvingiai. Baltiškosios kultūros liudininkai Gardino srityje — žalvariniai atkraštiniai kirviai, akmeniniai gyvatgalviai kapliai (Zervynos, Slanymas) ir netrukus plačiai išplitusi brūkšniuotoji keramika. Ankstyvajame geležies amžiuje ir pirmaisiais amžiais po Kr. gausu piliakalnių, įrengtų gamtos gerai apsaugotose vietose. Pradžioje piliakalnių sustiprinimai yra buvę menki, bet IV-V amž. jau susiduriame su pylimais ir grioviais. Tuose piliakalniuose ir atvirose gyvenvietėse vyrauja brūkšniuotoji keramika, būdinga rytinių baltų, ypač rytinių lietuvių kilčių gyvenamam plotui iki III—IV amž. po Kr. Tokį etninį priklausomumą liudija ir baltiški vietovardžiai, ypač vandenvardžiai, išplitę net iki aukštutinio Padnieprio sričių. Krašte buvo išplitusi žemdirbystė ir gyvulininkystė. Apie tai kalba randami geležiniai piautuvai, akmeninės trinamosios girnos, moliniai verpsteliai ir kt. Iš vietinės balų rūdos gaminta geležis, o iš įvežto žalvario — papuošalai. Apie prekybinius ryšius su Romos imperijos provincijomis liudija randamos romėnų monetos. Slanymo aps. aptiktas lobis, susidedąs iš 44 monetų nuo Vespasiano (69-79 po Kr.) iki Komodo (180-192 po Kr.). Atskirų romėniškų monetų rasta ir Naugarduko srityje. Mirusieji IV-V amž. laidota pilkapiuose, apdėtuose akmenų vainiku (VIII-IX amž. tie vainikai pranyksta), bet nuo VI amž. iki pat istorinių laikų pradžios mirusieji deginta ir laidota apvalios formos pilkapiuose. Čia vyrauja lietuvių kultūrai būdingi papuošalai, ginklai ir darbo įrankiai. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir metalo apdirbimo menas dar labiau sustiprėja.
Antrojoje I tūkstantmečio po Kr. pusėje į pietines ir pietų rytines Panemunio sritis pradeda veržtis rytiniai slavai, kuriems sovietiniai archeologai skiria ilgus ir pailgos formos pilkapius. Tačiau ir tuose slavams priskiriamuose pilkapiuose dažnai susiduriame su lietuviams būdinga laidosena bei medžiagine kultūra. IX-XI amž. slavų ekspansija sustiprėja, bet lietuviai ir toliau palieka gyventi savo senosiose sodybose. Apie tai liudija ir toliau tebenaudojami ankstyvesnių laikotarpių pilkapynai. XI-XII amž. lietuviai savo mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose, o slavai nuo XI amž. ima laidoti savo mirusiuosius nedegintus. Tikslių lietuvių ir rytinių slavų ribų XI-XII amž. dar neįmanoma nustatyti, nes Gardino sritis archeologiškai nėra kaip reikiant ištirta. Be to, tuo metu ir negalima kalbėti apie visiškai aiškias abiejų etninių grupių ribas, nes, ryšium su slavų ekspansija, daug kur lietuvių tebegyventa mišriai su slavais: vienur lietuvių pilkapių aptinkama jau slavų apgyventose vietose, o kitur — slavų pilkapių grynai lietuviškosiose srityse. Pavyzdžiui, prie Naugarduko susiduriame ir su lietuviškais, ir su slaviškais pilkapiais.
Dabartinis Aukštutinės ir Žemutinės pilių Gardine vaizdas.
Ligi šiol dar kaip reikiant neišaiškinta, kurioje Gardino srityje yra gyvenę jotvingiai. Tikra, kad jotvingių gyventa Užnemunėje į šiaurės vakarus ir vakarus nuo Gardino. Kai kurie archeologai (V. V. Sedov) pilkapius, aptinkamus Valkavisko, Slanymo ir Naugarduko srityse priskiria jotvingiams. Esama tose srityse ir etnoniminių vietovardžių, susijusių su jotvingių vardu, pvz.: Jatvez’ prie Svisločiaus upės, Jatvessk prie Naugarduko, Jatvez’ prie Zietelos ir t.t. Tų vietovardžių amžius neaiškus: ar jie yra priešistorinių ar istorinių laikų palikimas, tegalės išspręsti ateities studijos.
XII amž. Gardinas ir gretiminės sritys į pietų rytus patenka čia pat susidariusios Juodosios Rusios (rusinu) politinėn įtakon, bet po 1219 m. Lietuvos taikos sutarties su Haliču ir Volinija Lietuvos įtaka tolydžio stiprėja ir dar prieš XIII amž. vidurį ta sritis jau įeina į Mindaugo valdas kartu su Valkavisko, Slanymo, Naugarduko ir kitomis pilimis.
BIBLIOGRAFIJA ĮVADUI
M. J. Grinblat, K voprosu ob učastii litovcev v etnogeneze belorussov. — Voprosy etničeskoj istorii narodov Pribaltiki, Moskva, 1959, p. 523 - 543; F. D. Gurevič, Drevnosti belorusskogo Poneman’ja, Moskva-Leningrad, 1962;
V. V. Sedov, Kurgany jatviagov. — Sovetskaja Archeologija, 4, Moskva, 1964, p. 40, pav. 2 (kritika: A. Tautavičius, Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu. — Lietuvos Mokslų Akademijos Darbai, A2(21), Vilnius, 1966, p. 161-182; N. P. Barsov, Očerki russkoj istoričeskoj geogra-fii. Varšava, 1873, p. 41.
GARDINO PILYS
Ankstyvojo Gardino branduolį sudarė du kompleksai pilių, įsikūrusių aukštame deš. Nemuno krante: Senoji, arba Aukštutinė pilis (Arx su-perior), buvusi vad. Pilies kalne, Gardinės ir Nemuno santakoje, ir Žemutinė pilis (Arx inferior), vėliau vadinta Karališkaisiais rūmais (Domus regia), užėmusi didelį plotą čia pat greta už griovio, sujungto tiltu: Prie abiejų pilių visumos išaugo Gardino senamiestis, kur vykdant statybos darbus, 2-4 m gilumoje susiduriama su medinių grindinių ir ręstinių trobesių (sienos suręstos iš gulsčių sienojų) liekanomis. Prie buv. Bernardinų g. yra išlikusi Pilkapių gatvė. Ta vietovė “Kurgan” (pilkapis) minima ir 1560-1561 m. Gardino ekonomijos (mensa regia) apraše (Piscovaja kniga Grodnenskoj ekonomii, II, Vilna, 1882, p. 36). Pavadinimas rodo, kad toje vietovėje galėjo būti priešistorinis pilkapynas. Nemune prie Koložos bažnyčios ir už bažnyčios, daržuose, surasta IV amž. romėniškų monetų.
I. Senoji, arba Aukštutinė pilis
Šiai ankstyviausiai Gardino tvirtovei ir piliai vieta parinkta puikioje strateginėje padėtyje: iš pietų ir šiaurės vakarų status Nemuno krantas, šiaurėje pilį supa Nemuno intakas Gardine, iš šiaurės rytų, rytų ir pietų rytų pilies kalnas atskirtas nuo Žemutinės pilies, vėliau Karališkųjų rūmų, gilaus, greičiausiai, natūralaus griovio. Senosios pilies kalno šlaitai statūs, dabartinis pilies kiemo aukštis nuo Nemuno vandens lygmens 28 m. Anksčiau pilies kalno plotas buvo didesnis, bet krantams nuolat griūvant į Nemuną, jis sumažėjo.
Tyrinėjimai. Kadangi Nemunas griovė Senosios pilies krantą, 1928 m. sudaryta komisija krantui sustiprinti ir įvairių laikotarpių mūrinės statybos, ypač Vytauto pilies, likučiams apsaugoti. Senosios pilies papėdėje, prie Nemuno, pastatyta plati akmeninė krantinė. Pačiam krantui sustiprinti, deja, buvo nutarta nukasti žemę iš pilies kiemo ir ja išpilti Nemuno skardžius. Atidengiant mūrinės architektūros liekanas, archeologijai reikšmingas kultūrinis sluoksnis buvo sunaikintas, surasti radiniai, išimti iš įvairių laikotarpių sluoksnių, yra nustoję mokslinės reikšmės. Tiems nesistemingai vykdomiems kasinėjimų darbams 1931-1937 m. vadovavo Gardino muziejaus direktorius Józef Jodkowski. 1933 m., ryšium su Stepono Batoro 400 metų gimimo sukaktimi, sudarytas specialus vaivadinis komitetas Stepono Batoro rūmams restauruoti ir moksliniams tyrinėjimams pilies kieme atlikti. Nuo 1936 m. liepos mėn. architektūrinius Vytauto pilies ir Stepono Batoro rūmų matavimus bei tyrinėjimus vykdė inž. Jarosfaw Wojciechowski, o archeologiniams kasinėjimams 1937-1939 m. vadovavo dr. Zdzisław Durczewski (1908-1944). II pasaulinio karo metu Gardino muziejuje saugoma dokumentinė medžiaga didele dalimi dingo. 1949 m. kasinėjimus tęsė Sovietų Sąjungos Mokslų Akademijos Istorijos institutas drauge su Valstybiniu Gardino istoriniu-archeologiniu muziejumi. Kasinėjimams vadovavo
N. N. Voronin. Visų archeologinių kasinėjimų metu ištirta maža Senosios pilies ploto dalis, ankstyvesnių laikotarpių sluoksniai tebeguli po Vytauto ir Stepono Bataro pastatų pamatais, todėl neįmanoma atstatyti pilno pilies kalno istorijos vaizdo. Kasinėjimai parodė, kad amžių būvyje pilies rajone susiklostė įvairių laikotarpių kultūrinis sluoksnis, kurio storis vietomis siekia net iki 10 m gylio. Iš ligšiolinių kasinėjimų galima susidaryti šį Pilies kalno praeities vaizdą.
Ankstyviausi priešistorinių laikų sluoksniai
dar nėra ištirti. Kai kuriose Pilies kalno vietose aptikta titnaginių ir akmeninių dirbinių (kirvių, strėlių dalių) ir baltams, ypač lietuvių gyvenamam plotui būdingos brūkšniuotosios keramikos. Kadangi šie dirbiniui surasti jau istorinių laikų kultūriniame sluoksnyje, todėl manoma, kad jie čia pateko su žemėmis iš Gardino apylinkių. Tik 1949 m. kasinėjimų metu 7,4-7,6 m gilumoje rasta sudegusio medinio trobesio likučių iš ankstyvojo Pilies kalno laikotarpio. Vienos duobės dugne, 10,6 m gilumoje, rasta ranka lipdyto puodo šukė brūkšniuotu paviršiumi. Deja, iš šių nuo-trupinio pobūdžio radinių nieko negalima pasakyti nei apie tos priešistorinės gyvenvietės charakterį, nei apie jos bent kiek tikslesnį laiką.
XI-XII amž. sąvartos gyvenvietė Kiek daugiau duomenų turime apie XII amž. pradžioj sudegusią gyvenvietę. Manoma, kad ji sudegė 1112 m. Volinijos kng. Jaroslavo žygio metu į Jotvą. Šios gyvenvietės ištirti likučiai 7 sudegusių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių. Pastatai yra buvę nedideli, keturkampiai, apie 4x4 m dydžio, suręsti iš rąstų, kampuose suleistų. Grindys medinės. Viename gyvenamajame name yra buvusi gili rūsio duobė, kurios sienos sustiprintos vertikaliais ramsčiais. Tarpnamiai grįsti medžiu ir akmenimis. Aptikta ir ištisinių akmeninių grindinių bei jų fragmentų. Sudegusių trobesių yietoje surasta visokių namų įrangos ir apyvokos daiktų: dūrinių ir pakabinamųjų geležinių užraktų, įvairios formos raktų, durų kablių, geležinių vinių su keturkampiu stiebeliu ir apskrita galvute, žiestinės keramikos (daugiausia virtuviniai puodai), ornamentuotos spaudais ar prilipdytais moliniais gręžinėliais, stiklinių flakonų liekanų ir kt. Papuošalus atstovauja įvairiaspalviai stikliniai karoliai, lietuviško tipo žalvarinės pasaginės segės atvyniotais galais ir stilizuotomis gyvulinėmis galvutėmis, gintarinės sagos; be to, rasta stiklinių apyrankių, kaulinių šukų. Iš ginklų ir kario bei žirgo aprangos dalykų paminėtina: geležiniai ir kauliniai strėlių antgaliai, fragmentas odinio diržo, papuošto pintiniu raštu, geležiniai pentinai, balno kilpos, arklio pasaga. Aptikta ir darbo bei gamybos įrankių: molinių ir rausvų šiferinių verpstelių, geležinių peilių, ylų, akmeninių liejamųjų formų smulkiems papuošalams (auskarams, pakabėlėms) liedyti, tigelių liekanų. To laikotarpio kultūriniame sluoksnyje apstu gintaro žaliavos. Paminėtinas apie 19 cm ilgio gludintas kaulinis dirbinys su įrėžtais kiriliniais rašmenimis: Ž, G, B, S, V, A ir kt. Radiniai kalba, kad XI-XII amž. sąvartoje Pilies kalne gyventa karių, amatininkų ir moterų. Apie Gardino apylinkėse vyravusią ariamąją žemdirbystę liudija liekanos sudegusių grūdų: rugių, avižų, soros, žirnių, smulkių pašarinių arklinių pupelių. Mėsai naudota naminiai ir laukiniai medžiojamieji gyvuliai. Iš surastų gyvulių kaulų 56.1% priklausė naminiams gyvuliams ir 43.9% — medžiojamiesiems gyvuliams. Naminių gyvulių tarpe stambieji raguočiai sudarė 34.4%, kiaulės 29.6%, smulkūs ra-
Lietuvių medinių trobesių apatinieji vainikai (XIII a. antroji pusė).
guočiai 24.6% ir arkliai 11.4%. Medžiojamieji gyvuliai — taurusis elnias 48.7%, šernas 20,2%, stumbras 10.9%, stirnos 8.7%, briedis 4.5%, bebras 3.7%, kiti gyvuliai 3.3%. Pilies kalno gyventojų maistą papildė ir žvejyba, apie kurią kalba moliniai ir švininiai tinklo svoreliai, kaulinis įrankis tinklams nerti, meškerės kabliukai.
Kokios kilmės žmonės buvo įsikūrę Pilies kalne, nelengva nustatyti. Tuo metu rytiniai slavai (dregovičiai) jau buvo pasiekę Neries aukštupį ir Gardino kaimynystėje esantį Naugarduką. Srityje į pietų rytus ir pietus nuo Gardino gyventojų etninė sudėtis yra buvusi mišri: čia lietuvių ir jotvingių tarpe vietomis mišriai gyventa ir svetimo elemento— rytinių slavų. Todėl XI-XII amž. sąvartoje ir Gardino Pilies kalne susiduriame su mišria medžiagine kultūra. Čia be vietinio pobūdžio medžiagos aptinkama ir tokios, kuri kalba apie ryšius su Kijevu ir ypačiai su Volinijos sritimis, pvz.: įvairūs stiklo dirbiniai (karoliai, apyrankės, indai), vad. Kijevo margutis (kiaušinio formos žaisliukas), šiferiniai verpsteliai, cilindriniai užraktai.
Rusinu tvirtovė (nuo XII amž. pradžios iki XIII amž. vidurio)
Netrukus Lietuvos ir Jotvos pasienis su Gardinu patenka rusinu politinėn įtakon. XII amž. pradžioje istorijos švieson iškyla Gardino srities kng. Vsevolodka, sūnus buv. Volinijos kng. Dovydo. Vsevolodka nėra buvęs savarankiškas kunigaikštis, bet Kijevo kunigaikščio vasalas. Jį mini rusų metraštis 1128 m., kada “Vsevolodka iz Gorodna” dalyvauja Kijevo kng. Mstislavo žygyje į Polocką (Polnoje sobranije russkich letopisej, II, p. 292; toliau santrumpa PSRL) ir 1132 m., kada Vsevolod Gorodenskij” talkininkavo tam pačiam Mstislavui, suruošusiam nesėkmingą plėšiamąjį žygį į Lietuvą (PSRL, II, p. 294). Po Vsevolodkos mirties 1141 m., jo įpėdiniais lieka sūnūs Borisas, Glebas ir Mstislavas. Gardino valdovai iki XII amž. galo tebebuvo pavaldūs Kijevo kunigaikščiui, vėliau Gardinas su Naugarduko ir Balstogės sritimis įėjo į vad. Juodąją Rusią, glaudžiai susijusią su Haliču ir Volinija. Ta Juodoji Rusia jau prieš pat XIII amž. vidurį buvo įjungta į Mindaugo Lietuvos valstybės ribas.
Iš rusinų valdymo laikotarpio Pilies kalne išliko sudegusių medinių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių liekanų, mūrinės bažnytėlės ir tvirtovės mūrinių bokštų griuvėsių. Sudegusios ankstyvesnės karinės stovyklos vietoje, spėjama, Vsevolodka rytinėje kalno dalyje, kur vėliau buvo pastatyti Stepono Batoro rūmai, pasistatydinęs medinius gyvenamuosius namus. Kalne vėl atsirado įgulos reikalams skirtų trobesių, kurių dalis sudegė 1183 m. bažnytėlės gaisro metu. Po gaisro vėl pastatyta nemaža medinių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių, suręstų iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Gyvenamųjų namų dydis buvo nuo 3.4x3.4 m iki 4x4 m. Kai kurių namų viduje ant medinių grindų aptikta liekanų krosnių, pastatytų iš plūkto molio ir akmenų. Be to, surasta klėčių ir arklidžių liekanų. Klėtys yra buvusios 3.2x3.2 m ir 3.6x2.45 m dydžio. Palei namus būta lentinių bei statininių tvorų. Dvi gatvelės buvo išgrįstos medžiu. Trobesių vietose aptikta nemaža XII-XIII amž. pradžios radinių: užraktų, raktų ir daug medinių namų apyvokos daiktų — kibirų, statinaičių, kastuvų, kultuvių, plaktukų, dubenių, kaušų, samčių, šaukštų, menturių (maišiklių), vaikų žaisliukų (miniatiūrinių kalavijų, strėlikių) ir kt. Surasta nemaža šiferinių verpstelių, ant vieno įrašas kiriliniais rašmenimis: “g(ospod) i pomozi rabe svoei . . Tas verpstelis skiriamas
XII amž. viduriui ar trečiajam to amžiaus ketvirčiui. Be to, rasta audimo įrankių, adatų, antpirštis. Iš papuošalų, aprangos ar kitokių reikmenų pažymėtina: stiklinės apyrankės, šukos, kaištukas muzikinio instrumento stygoms įtempti. Aptikta ginklų ar kario aprangos daiktų: strėlių antgalių (daugiausia plokščių ir ilga įmova), ietigalių, žalvarinė kovos buožė, geležinių pentinų, kurių vienas inkrustuotas variu. Iš žemdirbystės padargų paminėtinas geležinis dvidantės žagrės noragas (jo ilgis 11.5 cm, skersmuo įmovos vietoje 7.5 cm). Jotvoje geležiniai noragai jau buvo žinomi II-III amž. Vienas irklo formos noragas surastas Šveicarijoje (Suvalkų apsk.), vad. žemdirbio kape. Naujas dalykas — rankinės sukamosios girnos. Iš sėjamųjų kultūrų vyraujančią vietą užima rugiai (98% visų to meto Pilies kalne surastų grūdų). Be kviečių, miežių, avižų, soros, žirnių ir smulkių arklinių pupelių jau aptikta grikių grūdų. XII amž. tarp grūdų rasta ir piktžolių, ypačiai ruginių dirsių (bromus secalinus). Tai rodo, kad tuo metu jau buvo pereinama į trilaukę žemdirbystės sistemą. Susidurta ir su slyvų bei vyšnių kauliukais. Suintensyvėjo medžioklė: medžiojamųjų gyvulių kaulai sudarė 67.6%, o naminių gyvulių — 32.4%. Labiausiai medžiota kilnieji briedžiai (46.3%), stumbrai (18.4%), šernai (15.8%). Iš paukščių rasta kaulų kurtinio, tetervino, gulbių, žąsų, o iš žuvų — šamo (67.5%), sterkos (6.4%), šapalo (4.1%), lydžio (3.6%) ir kt.
Tvirtovėje be karinės įgulos, gyventa ir amatininkų. Apie tai liudija amatininkų įrankiai, akmeninės liejamosios formos smulkiems papuošalams liedinti (žvaigždiniams karoliams, žiedams, puošmeninėms plokštelėms), odos atraižos, naginės, aplink sutraukiamos odiniu dirželiu ir kt. Išskirtina iš šviesiai gelsvo akmens padarytos šachmatų figūrėlės, vaizduojančios laivelį su keturiais kariais. Manoma, kad tai vietinių amatininkų darbas. Ryšium su atsiradusia mūrine statyba (bažnytėlė, tvirtovės bokštai), Gardine imta degti ne tik paprastos plokščios plytos, bet taip pat figūrinės ir įvairios formos bei dydžio palajotos (glazūruotos) majolikinės plytelės, kuriomis buvo puošiamas bažnytėlės fasadas ir grindys. Dalis plytininkų-meistrų galėjo būti atsigabenta ir iš Haličo-Volinijos.
Mūrinė bažnytėlė pastatyta Pilies kalno centre. Archeologinėje literatūroje ji vadinama Že-mutiniąja, nes Vytauto laikais tos bažnytėlės griuvėsių viršuje pastatyta kita, vadinama Aukštutiniąja bažnytėle. Manoma, kad Žemutiniąją bažnytėlę pastatęs Vsevolodka laikotarpyje tarp 1128 ir 1141 m. Bažnytėlė yra buvusi trijų navų, skliautai ar lubos buvo paremtos 6 keturkampiais pilioriais, kurių kampai buvo nuplauti, todėl pilioriai atrodo lyg būtų aštuonkampiai. Iš trijų esančių apsidų vidurinioji yra suplokštinto elipsinio lanko pavidalo, o šoninės — paprastų įsienių (nišų) pobūdžio. Bažnytėlės ilgis be apsidų apie 17 m, plotis apie 11,75 m, išlikusių sienų aukštis apie 3.5 m. Grindų paviršius yra maždaug 6.7 m gilumoje nuo dabartinio Pilies kiemo paviršiaus. Sienos gana plonos, apatinėje dalyje 1.04-1.06 m storio, viršuje — 75-76 cm. Plytos nedidelės ir plonos (maždaug 26x15x2.5—3.5 cm dydžio). Kalkių skiedinys tarp plytų to paties storio kaip ir pati plyta. Apatinėje išorinių sienų dalyje įmūryti plokšti 1.35-1.40 m dydžio granitiniai ir gneisiniai akmenys, iš dalies gludintu paviršiumi. Tokių pat akmenų eilė padėta gludintu paviršium į viršų palei sienas. Kiek aukščiau įmūrytų akmenų išorinės sienos vietomis papuoštos majolikinėmis žalios ir tamsiai rusvos spalvos, daugiausia keturkampėmis, plytelėmis. Tokiomis pat plytelėmis buvo išgrįstos ir bažnytėlės grindys. Gražiausiai išpuoštos grindys po kupolu. Čia plytelės yra buvusios įvairios formos: kvadratinės, pailgos keturkampės, trikampės, apskritos ir kt. Spalvos — geltona, žalia, ruda. Ornamentai — apskritimai, pynimo imitacija ir kt. Bažnytėlės viduje, viršutinėje sienų dalyje, įmūryti aukšti laibu kaklu keramikiniai indai, vad. “garsintuvai” (echea). Jų paskirtis galėjo bū-
žemutinės bažnytėlės planas
ti dvejopa: akustinė (bažnytinio giedojimo skambėjimui sustiprinti) ir konstrukcinė (sienų statybos konstrukcijai palengvinti). Bažnytėlė statyta ne ant įžemio, bet ant žemės sampilo, todėl ji, neturėdama tvirto pamato, gana greitai pradėjo irti. Ipatijaus kronikoje rašoma, kad 1183 m. sudegęs visas Gardinas, nuo žaibo sudegusi ir bažnytėlė. Po gaisro bažnytėlė nebebuvo atstatyta. Manoma, kad vietoj jos XII amž. gale deš. Gardinės krante Vsevolodkos sūnus Mstislavas pastatęs vad. Koložos bažnyčią. Abiejų bažnyčių statybos pobūdis giminingas — bizantinės technikos. Jos turi* daug bendra su to paties meto Kijevo, Polocko ir Volinijos Vladimiro bažnyčių statybos technika, bet apstu ir savitų bruožų. Galimas dalykas, kad bažnyčių statytojai, iš dalies ir plytininkai, buvo atsigabenti iš Volinijos Vladimiro ar Polocko.
Žemutinės bažnytėlės altoriaus vietoje rasta trijų varinių plokščių fragmentai su išgraviruotais šventaisiais. Vienoje plokštėje atvaizduotas šv. Povilas, antroje — šv. Simeonas, trečioje — Teodotas. Be to, aptiktos dvi lietinės figūrėlės: Kristaus (paauksuota) ir šv. Dimitro Solunskiečio. Prie bažnytėlės surasta ir dviejų varpų fragmentų: vienas buvo nukritęs dar prieš 1183 m. gaisrą ir turi įrašą “rabu”, antrasis varpas nukrito gaisro metu (jo teišlikę susilieję metalo gabalai). Varpai greičiausiai kabojo pačioje bažnytėlėje, ne atskiroje varpinėje. Bažnytėlės statybos sluoksnyje gausu kalkių, plytgalių, akmenų, švino liekanų, be to, rastas medinis kastuvas, 5 galąstuvėliai, 3 kaulinės šukos.
Bažnytėlėje ir jau jos griuvėsiuose surasta 9 kapai, iš kurių 2 priskiriami XII amžiui (kapai nr. 7 ir 9), 2 — pirmajai XIII amž. pusei (kapai nr. 3 ir 4), jau bažnytėlės griuvėsių vietoje aptikti kapai priklauso XIII-XIV amžiui (kapai nr. 1, 2). Kai kurie kapai išsiskiria įkapėmis. Pvz., pirmosios XIII amž. pusės 9-10 m. mergaitės kapas nr. 4 buvo gana gausus radinių: kaklo, krūtinės ir pečių vietoje aptikta smulkių stiklinių karolių ir Kauri kiautelių (Cypraea), kurių randama ir kituose naujojo geležies amžiaus kapinynuose Lietuvoje, ypačiai daug Latvijoje (tų kiautelių tėvynė — Moldivų salos Indijoje; tarpininkaujant arabams, jos Volgos keliu pateko ir į Rytų Pabaltijį); ant rankos — lygi violetinės spalvos stiklinė apyrankė, o ant deš. rankos piršto — varinis pintinis žiedas. Iš XIII-XIV amž. kapų išskirtini du vyrų kapai. Kape nr. 1 palaidotas 45-50 metų amžiaus vyras. Iš įkapių pažymėtinos šios: fragmentas austinės ornamentuotos juostos, išsiuvinėtos perlais ir paauksuotais karoliukais; auksinis žiedas su raudono negludinto akmens akute, iš kurios abiejų pusių žiedas papuoštas liūto galvomis; kaukolės šonuose aptikti ažuriniai filigraniniai auskarai. Kape nr. 2 palaidotas maždaug 25 metų amžiaus karys, kurio kaukolėje pastebimos kalavijo smūgio žymės. Reikia manyti, kad bažnytėlėje laidota iškilūs tvirtovės asmenys bei jų šeimos nariai — vaikai.
Tvirtovės bokštai
XII amž. pabaigoje (po 1175 m.), greičiausiai Mstislavas pastatydino tvirtovę su mūriniais bokštais. Tvirtovės sienų neišliko, teaptikta griuvėsių dviejų bokštų: pietinio ir vakarinio. Pietinis bokštas stovėjo į pietus nuo Žemutinės bažnytėlės, Nemuno krante, prie pat vėliau pastatytos Vytauto
Aukštutinė pilis (Arx latericia) ir Karališkieji rūmai (Domus Regia), pagal Brauno vario raižinį (1577 m.).
pilies. Bokštas greičiausiai yra buvęs keturkampis, maždaug 10x10 m dydžio, dviejų aukštų. Sienos mūrytos iš plytų, kiek stambesnių negu Žemutinės bažnytėlės. Bokšto fasaduose įmūryta eilė granitinių ir gneisinių beveik neapdirbtų akmenų. Granito spalvos: šviesiai rožinė, tamsiai ruda ir pilka. Šiaurinė bokšto siena išlikusi iki 2 m aukščio, vakarinė ir rytinė siena labai suirusi, pietinė siena jau senovėje buvo nuvirtusi į Nemuną. Bokšto pamatai silpni. Bokštas dar tebebuvo naudojamas lietuvių XIII-XIV amž. Apie tai liudija bokšto pataisymai lietuviškomis plytomis. Statant mūrinę Vytauto pilį, bokštas nugriautas ir jo plytos iš dalies panaudotos pilies statybai. Bokšto griuvėsių aplinkumoje surasta majolikinių plytelių, cilindrinio užrakto raktas, geležinių peilių, kaulinių šukų, įvairių kaulinių dirbinių, strėlių antgalių, pentinų, šiferinis verpstelis, molinių tinklo svorelių, žalvarinis antpirštis, nemaža apskritų ir tordiruotų stiklinių apyrankių fragmentų ir kt. Prie Gardinės ir Nemuno susidurta su vakarinio bokšto likučiais. Siena statyta tiesiog ant įžemio. Išlikusios sienos aukštis 1,8 m, storis 1.38-1.40, ilgis 4.5 m. Spėjama, kad bokštai buvę sujungti iš žemių supiltais pylimais, kurių viršuj galėjo būti pastatytos medinės konstrukcijos sienos. Gyvenamieji kunigaikštiškieji rūmai greičiausiai stovėjo rytinėje tvirtovės dalyje, prie pagrindinio įvažiavimo į tvirtovę nuo miesto pusės, kur vėliau buvo pastatyti Stepono Batoro rūmai.
Gardinas lietuvių rankose. Istorinis fonas.
Lietuvių ekspansija į rytinių slavų žemes buvo prasidėjusi dar prieš Mindaugo laikus. Apie XIII amž. vidurį Gardinas patenka į lietuvių rankas, bet ilgą laiką jis buvo nuolatinių kovų sūkuryje: pradžioje dėl Gardino, kartu ir dėl visos Juodosios Rusios, varžėsi Haličo-Volinijos kunigaikščiai, o nuo XIII amž. pabaigos (1284 m.) Gardinas ir jo apylinkės buvo dažnai puldinėjamos Vokiečių Ordino. Deja, istoriniai šaltiniai apie to meto Gardiną yra labai šykštūs, daugeliu atveju neaiškūs. Rusų metraščiai tepamini vieną kitą įvykį, susijusį su Haličo-Volinijos kovomis dėl Juodosios Rusios ir toliausiai į šiaurę nusikišusios pasieninės Gardino pilies. Šį tą sužinome apie Gardiną iš Lietuvos, metraščių. Ten rašoma, kad Žemaičių kunigaikštis Mantvila pasiuntęs savo sūnų Erdvilą į Juodąją Rusią, kur jis atstatęs totorių chano Batu (arba Batyj) sunaikintą Naugarduko pilį ir tą vietovę pasirinkęs savo sostine. Po to jis įkūręs Gardino miestą, atstatęs Batu nusiaubtą Brastą, Drohičiną, Melniką ir ten kunigaikščiavęs (PSRL, XVII, p. 244, 299, 360-61, 425, 477-478). Ir M. Stryjkovskis savo kronikoje (Kronika polska, litewska, žmudzka i wszystkiej Rusi, I, p. 235) pakartoja žinias apie Erdvilą ir Gardiną. Esą, Erdvilas radęs Batu sunaikintą Gardino pilį, kalne pastatęs naują, apsuptą iš žemių supiltu pylimu. Be to, pilį sutvirtinęs mūriniu bokš
Vytauto pilies rekonstrukcinis piešinys.
tu. Tačiau, ar Batu buvo įsiveržęs į Gardiną apie 1240 metus, kiti istoriniai šaltiniai tyli. 1253 m. Haličo kng. Danielius (Danila) trumpam buvo užėmęs Gardiną, jis siaubė jotvingių žemę ir tais pačiais metais buvo įsibrovęs į Drohičiną, kur buvo vainikuotas Haličo karaliumi. 1254 m. Haličo kng. Danieliui ir jo broliui Volinijos kng. Vasilkai sudarius sutartį su Mindaugu, iš Lietuvos paimtos žemės buvo grąžintos ir kurį laiką viešpatavo taika. Traidenio valdymo metu (apie 1270-1282 m.) kovos tęsėsi su Volinijos kng. Vladimiru (Vasilkos sūnumi) ir Haličo kng. Levu. Tačiau Traidenis jau buvo įsiįvirtinęs ne tik Gardine, bet ir beveik visoje Juodojoje Rusioje. 1276 m. Traidenis priėmė pas save prūsus, pabėgusius iš Vokiečių Ordino užimtos jų žemės, ir dalį jų apgyvendino Gardine bei Slanyme (PSRL, II, p. 874). 1277 m., kaip rašo rusų metraštis, Haličo-Volinijos kunigaikščių Mstislavo ir Jurgio (Levo sūnaus) kariuomenė buvo pasiekusi Gardino apylinkes, bet gardiniškiai prūsai ir bartai užpuolę viename kaime apsistojusius įsibrovėlius, daugelį jų išmušę, o kitus paėmę nelaisvėn ir nusivedę Gardinan. Pagalbon atvykusi Volinijos kng. Vladimiro kariuomenė norėjusi užimti Gardiną, bet prūsai užsidarę aukštame mūriniame bokšte, esančiame prie miesto vartų, ir kovęsi iš užtvaros. Vladimiras negalėjęs prieiti prie “miesto”, t. y. tvirtovės sienų (PSRL, II, p. 579). Iš šio mūsų aprašymo matyti, kad Gardino pilis yra buvusi stipri, turėjusi mūrinį bokštą, stovėjusį netoli miesto (pilies) vartų, kad Vladimiro kariuomenė neįstengusi prisiartinti prie tvirtovės sienų. Atrodo, kad iš bokšto buvo galima ginti ir vartus, ir tvirtovės sienas. Galimas dalykas, kad tai apskritasis bokštas, vėliau įėjęs į Vytauto mūrinės pilies gynybinę sistemą.
(bus daugiau)
JONAS PUZINAS
(Pabaiga)
Kryžiuočių antpuoliai
Pasibaigus Haličo ir Volinijos kunigaikščių žygiams į Gardiną, šią svarbią lietuvių tvirtovę ėmė puldinėti kryžiuočiai. Pirmasis kryžiuočių antpuolis, 1284 m. vadovaujamas magistro Konrado Tierbergo, baigėsi Gardino užėmimu ir jo tvirtovės sugriovimu. Tačiau lietuviai vėl greitai atstatė pilį: 1296 m. kryžiuočiai jau nebepajėgė jos užimti, tenusiaubė Gardino apylinkes ir priemiesčius. Taip pat nesėkmingos kryžiuočių pastangos užimti Gardiną buvo 1305, 1306, 1311 (net 3 antpuoliai), 1314, 1324 metais. Čia nuopelnas didžiąja dalimi priklausė žymiam ano meto karo vadui Dovydui Gardiniškiui (m. 1326), Gardino pilies viršininkui (castellanum de Gartha, capitaneus Grodnensis), iš Gardino ruošusiam žygius prieš Vokiečių Ordiną, Mozūrus. Manoma, kad Dovydas yra buvęs artimas Gedimino giminaitis. 1328 m. kryžiuočiams pavyko užimti ir nusiaubti Gardino tvirtovę, bet netrukus ji vėl buvo atstatyta ir atlaikė tolimesnius Vokiečių Ordino antpuolius. Tik Vytauto laikais, 1393 m., kryžiuočiams buvo pavykę įsibrauti į Gardiną, sudeginti pilį ir išsivesti daug belaisvių. Vytautas tuojau vėl atstatė sudegintą pilį. 1398 m. pilyje kilusio gaisro metu vos nežuvo Vytautas su savo žmona. Po gaisro netrukus Vytautas pastatydino mūrinę pilį.
XII1-XIV amž. lietuvių pilis
Kokios išvaizdos yra buvusi lietuvių valdymo laikotarpio Gardino pilis XIII-XIV amžiuje, neturime konkrečių duomenų. Be abejo, ji yra buvusi medinė. Galimas dalykas, kad rusinu laikotarpio mūriniai bokštai bus įėję į Gardino pilies gynybinę sistemą. Jei Lietuvos metraščio žinios apie Erdvilo statytą Gardino pilį yra tikros, Erdvilas dar prieš XIII amž. vidurį savo pastatytą pilį buvo sustiprinęs mūriniu bokštu. Ir 1277 m., kai Volinijos kng. Vladimiras norėjo užimti Gardiną, pilies gynėjai prūsai buvo užsidarę aukštame mūriniame bokšte, stovėjusiame netoli pilies vartų. Reikia manyti, kad Vytautui statant mūrinę pilį, senosios tvirtovės likučiai atsidūrė po vytautinės pilies pamatais.
Mediniai XIII-XIV amž. pastatai
Pilims saugoti Lietuvos valdovai skirdavo tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų, kurie pakaitomis gyvendavo pilies rajone pastatytuose mediniuose namuose. Be to, pilies kieme būdavo ir ūkinių trobesių grūdams, maistui, karinei aprangai ir net kai kuriems gyvuliams, skirtiems maistui, laikyti. Apdarui ar apavui siūti bei taisyti būta ir siuvėjų, batsiuvių bei kitokių amatininkų. Pilies kieme amatininkų gyventa nedaug (amatininkų galėjo būti ir iš įgulos tarpo), kiti amatininkai telkėsi už pilies ribų miestinėje gyvenvietėje.
Lietuvių laikotarpio kultūrinis sluoksnis, apimąs laiką nuo XIII amž. vidurio iki XIV-XV amž. sąvartos, vietomis yra apie 3 m storio. Giliausieji sluoksniai yra maždaug 5.70-6.37 m gilumoje, o viršutinieji siekia Vytauto pilies kiemo grindinį, kuris yra 3.4 m gilumoje nuo dabartinio pilies žemės paviršiaus. Nuo XIII amž. vidurio iki XIV amž. pabaigos, kada buvo pastatyta Vytauto mūrinė pilis, susiklostė net penki medinių pastatų sluoksniai. Per pusantro šimto metų Gardino tvir-tovė buvo daugelį kartų užpulta, sudeginta. Karai ir gaisrai palietė ir tvirtovėje buvusius medinius trobesius, kuriems sudegus ar sunykus, viršuj jų buvo statomi nauji. Taip pat ir mediniai gatvių grindiniai per tą laiką buvo pakeisti 7-8 kartus. Ištirta liekanos keliolikos trobesių. Gyvenamieji ir ūkio trobesiai buvo statomi eilėmis šiaurės pietų kryptimi. Gyvenamieji namai buvo keturkampiai, 2.8 x 2.8, 3x3, 4x4 ir 4 x 4.5 m dydžio. Namai buvo suręsti iš rąstų, kurie buvo šonuose apkapoti ir kampuose suleisti. Daugeliu atveju tų rąstų teišlikę apatinieji vainikai. Plyšiai tarp rąstų buvo užkamšomi samanomis ar užlipdomi moliu. Namų grindys sudėtos iš skeltinių medžių ar plačių (iki 30 cm) lentų. Statybai daugiausia naudota pušys, eglės, rečiau beržai ir ąžuolai. Namų kampuose rasta liekanų krosnių, statytų iš plūkto molio ir nedidelių lauko akmenų. Vienas antrosios XIII amž. pusės namas per vidurį turėjo pertvarą. Stogai yra buvę lentiniai. Be gyvenamųjų namų, būta ir ūkio pastatų. Aptikta liekanų svirno, karvidės ir kiaulidės. Gatvelės tarp namų grįstos didelėmis lentomis, kurios buvo padėtos ant apskritų ar aptašytų skersinių podėlių. Podėliai buvo dedami išilgai kelio šonuose.
Tyrinėtuose medinių trobesių sluoksniuose surasta visokių namų įrangos liekanų: durų rankenų, vyrių, sklendžių, daug geležinių užraktų, raktų, vinių ir kt. Gausūs radiniai supažindina mus su XIII-XIV amž. lietuvių namų apyvokos dalykais, ūkio ir amatininkų įrankiais, audyba, žemdirbyste, žvejyba, medžiokle, apavu, papuošalais ir kitais kasdieninio gyvenimo reikmenimis. Iš namų apyvokos dalykų, be žiedžiamuoju ratu dirbtos keramikos, papuoštos vinginiu raštu, spaudu ir kt., išliko nemaža medžio dirbinių: medinių lėkščių fragmentų, statinių viršų, dugnų ir šulJelių, virtuvinė lentelė produktams piaustyti, samčiu. šaukštu, muštukų, mažų beržo tošies dėžučių ir k. Molinius storasienius virtuvinius indus papildo ir fragmentai molinių keptuvių su molinėmis rankenomis. Keptuvių palaja buvo žalia. Iš ūkio padargų ir įrankių paminėtina: medinių ratų dalys, plačiaašmeniai geležiniai kirviai, skliutas, medinis kastuvas, siauri ir ilgi peiliai, avikirpės žirklės, galąstuvai. Pilyje būta ir amatininkų, apie kuriuos liudija įvairūs kaltai, grąžtai, geležinės ir kaulinės ylos, žalvarinės ir kaulinės adatos, žalvariniai siuvamieji pirštukai, mediniai kurpaliai, odos atraižos, odinio apavo liekanos, kauliniai spaudai keramikai ornamentuoti, liejamosios formos smulkiems pagražinimams liedinti, mažų molinių tigelių fragmentai, vario ir alavo lydiniai ir kt. Ypačiai dailiu darbu pasižymi kauliniai dirbiniai: gražiai ornamentuotas amuletas, padarytas iš šerno ilties, kaulinės šukos, peilių kriaunų apkalai, įvairios formos ir paskirties plokštelės, papuoštos akutėmis ir dantytais kraštais ir kt. Vienas iš įdomiausių radinių — XIV-XV amž. sąvartos geležinis piūklas su rankenomis galuose. Jis yra 1,7 m ilgio, 9 cm pločio (su dantukais), dantukai 12 mm, tarpai tarp dantukų 22-27 mm (N.N. Voronin, Drevneje Grodno, p. 164-165, pav. 87). Iš ginklų paminėtina: geležiniai durklai, daug strėlių antgalių, jų tarpe nemaža arbaleletinių (viršutiniame sluoksnyje). Iš žirgo aprangos surasta geležinių dvinarių žąslų ir balno kilpų tiesia pamina. Aptikta ir papuošalų: gintarinių, stiklinių ir kaulinių karolių, žalvarinių auskarų, lietuviško tipo žalvarinių pasaginių segių vyniotais ir keturkampiais sujungtais galais, žalvarinių apyrankių, žiedų, skambalėlių, kaulinių kabučiu ir kt.
Apie žemės ūkį kalba dalgio fragmentas ir daugybė suanglėjusių grūdų. Vyrauja rugiai, po to seka kviečiai, miežiai, avižos, sora, žirniai, arklinės pupelės, išplinta grikiai. Be to, surasta kanapių sėklų ir linų sėmenų. Iš sodų vaisių aptikta slyvų kauliukų. Iš miško produktų — apstu lazdyninių riešutų ir jų kevalų. Šiek tiek medžiagos surasta linams apdirbti ir audimui pažinti, pvz.: audžiamųjų staklių dalių, šaudyklių, bruktuvių, šukų linams šukuoti, smiltakmeninių ir kaulinių verpstelių. Aptikta vilnonių ir kanapinių audinių liekanų. Iš naminių gyvulių kaulų XIII-XIV amž. vyrauja stambūs raguočiai (41.1%), kiaulės (34.5%), smulkūs raguočiai (14.8%), arkliai (9.6%). Iš medžiojamųjų gyvulių daugiausia medžiota kilnieji briedžiai (42.4%), stumbrai (20.5%), stirnos (17.3%), bebrai (10.2%), šernai (6.7%). Susidurta ir su žvejybos reikmenimis: moliniais tinklų svoreliais, geležiniais bei žalvariniais meškerės kabliukais ir kabliais ledu vaikščioti. Surasta šamo ir sterkos kaulų, žuvų žvynų.
Gardinas
Vytauto pilis
Turime žinių, kad 1341 m. Gardinas įėjo į Kęstučio valdomos Trakų kunigaikštijos ribas. Nuo 1376 m. Gardino kunigaikščiu buvo Kęstučio sūnus Vytautas. Gardine Vytautas sutinkamas labai dažnai. Pvz. 1381 ir 1382 m., kai Jogailai užėmus Vilnių, Vytautas su tėvu Gardine telkė pajėgas kovai su Jogaila ir jo sąjungininku Vokiečių Ordinu. Po Kęstučio nužudymo, 1382-1384 m. Vytauto santykiai su Jogaila buvo ypačiai įsitempę, kai Vytautui teko kovoti dėl savo tėviškės Trakų, Gardino ir apskritai dėl Lietuvos didžiojo, kunigaikščio titulo. Vytautas talkos ieškojo pas kryžiuočius. Pagaliau 1384 m. Jogaila buvo priverstas atiduoti Vytautui jo tėvo Kęstučio žemes, jų tarpe Gardiną ir Palenkę. Vytautas įsistiprino ir Volinijoje, paimdamas savo valdžion Lucką ir Vladimirą. 1389-1392 m. — vėl įtemptų santykių su Jogaila laikotarpis. 1389 m. Vytautas Gardine ruošėsi kovai prieš Jogailą, bet 1390 m. Jogaila užėmė Gardino pilį ir joje paliko lenkų įgulą. 1391 m. rudenį Vytautas atsiėmė Gardiną ir lenkų įgulos karius uždarė pilies bokšte. Ir tik 1392 m. Jogaila grąžino Vytautui Trakų ir Lucko žemes. Nuo to laiko Gardinas tapo svarbiu kariniu ir politiniu centru, net Vytauto kunigaikštiškąja buveine. 1393 m. kryžiuočiai net du kartus nusiaubė Gardino pilį. 1398 m. balandžio 23 d. Gardine Vytautas ir Vokiečių Ordino komtūrai Kyburgas (Elbingo) bei Markvardas Salzbachas (Ragainės) surašė parengiamąsias taikos sąlygas, kurios buvo patvirtintos spalio 12 d. Salyne, vienoje Nemuno saloje, netoli Nevėžio žiočių. Vytautas, grįžęs iš Salyno į Gardiną, vos nežuvo su šeima pilyje kilusiame gaisre. Kurioje medinėje pilyje gyvendavo Vytautas, deja, neturime žinių. Manoma, kad XIV amž. pabaigoje Vytauto pilis susidėjo iš dviejų dalių: Aukštutinės pilies (tvirtovės) ir Žemutinės pilies greta esančiame Nemuno krante už griovio.
Vytauto mūrinė pilispastatyta greičiausiai po 1398 m. gaisro. Ir mūrinė pilis susidėjo iš dviejų dalių: Aukštutinės ir Žemutinės pilies. Aukštutinė pilis yra buvusi tvirtovė, Žemutinė — priepilis ir ėjo forto pareigas. Didžiulė mūrinė gotikinio stiliaus Aukštutinė pilis pastatyta greičiausiai XIV-XV amž. sąvartoje. Apie jos dydį ir išvaizdą sužinome ne tik iš išlikusių mūrų, dabar esančių žemės paviršiuje, atidengtų jos pamatų kasinėjimų metu po vėlyvesnių laikų statybomis, bet ir iš XVI a. M. Zuendto (1568-1572), Adelhauserio ir Brauno (1575) graviūrų. Vytauto pilis apėmė didelį kalno plotą. Pilis, prisitaikydama kalno formai, yra buvusi netaisyklingo daugiakampio formos, labiau primenanti trikampį. Kiemo dydis buvo 45 x 10 m. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis. Pilies mūrų siena nuo Nemuno pusės buvo apie 120 m ilgio, nuo Gardinės pusės — apie 90 m; rytinė susidėjo iš dviejų dalių: nuo miesto pusės apie 46 m ilgio ir pietų rytinis šonas — apie 24 m ilgio. Sienų teišliko pamatai ir dalys prie bokšto (nuo Nemuno pusės). Sienos yra buvusios iki 3 m storio, iš lauko pusės sustiprintos kontraforsais. Sienų viršuje yra buvusi kovinė aikštelė, uždengta mediniu stogu. Priekinė sienų dalis išmūryta iš eilės didelių akmenų, plytų, vėl akmenų ir t.t. Plytų dydis 8-8.5 x 12-13 x 27-28 cm. Plytos turi labai daug įvairių įbrėžtų ženklų. Pilies mūrų dalys, ypač bokštai, buvo ištisai apmūryta plytomis. Taip pat iš plytų buvo mūrijama skliautai ir įvairios angos. Giliausi pamatai įkasti nuo Nemuno pusės, ne tiek giliai nuo Gardins. Pilis yra turėjusi penkis bokštus: keturius keturkampius (maždaug 12 m skersmens) ir vieną aukštą apskritą. Įvažiuojamasis bokštas su vartais stovėjo keliais metrais arčiau Nemuno, negu dabartinės pilies vartai. Jis išsikišęs tilto link. Tame bokšte buvo įrengtas kalėjimas. Vartus ir tiltą dar gynė prie rytinės sienos iš lauko pusės prisišliejęs aukštas apskritas bokštas. Manoma, kad tas bokštas buvęs pastatytas Erdvilo apie XIII amž. vidurį ir, bestatant vytautinę pilį, jis buvo įjungtas į naujos mūrinės pilies gynybinę sistemą. Trečias bokštas stovėjo šiaurės rytiniame pilies kampe, nuo miesto pusės. Jis nedaug tebuvo išsikišęs už išorinės pilies sienos, didžioji jo dalis buvo pilies kiemo viduje. Bokšto tikslas — ginti pilį nuo miesto pusės ir apšaudyti pilin įsiveržusį priešą. Ketvirtasis vakarinis bokštas visas buvo išsikišęs Gardinęs ir Nemuno santakos link. Penktasis bokštas apie 28 m atstu nuo įvažiuojamojo bokšto. Jo dalis taip pat buvo daugiau išsikišusi Nemuno link, kad būtų patogiau ginti iš abiejų pusių esančias sienas. Zuendto raižinyje ant to bokšto pagrindo matome vėlesnį priestatą su dvišlaičiu stogu. Iš tų penkių bokštų maža kas beišlikę. Kasinėjimų metu susidurta su liekanomis pietinio ir šiaurės rytinio bokšto (jie turėjo šaudomąsias angas ir sraigtinius laiptus) bei vakarinio bokšto pamatais. Įvažiuojamasis ir apskritasis bokštas buvo nugriauti statant Stepono Batoro rūmus, o vakarinio kampinio bokšto, atrodo, jau nebebuvo XVI amž., nes jo jau nėra Zuendto graviūroje. Prie rytinės pilies sienos šliejosi dviejų aukštų gyvenamieji rūmai, turėję portalą iš pilies kiemo pusės ir apskritą bokštelį. Rūmai yra buvę apie 40 m ilgio ir apie 20 m pločio. Gyvenamasis rūmas sugriautas bestatant Stepono Batoro rūmus. Vytautinių rūmų pamatai tebeguli netyrinėti po Stepono Barono rūmais. Prieš II pas. karą dalis Vytauto pilies mūrų nuo Nemuno pusės konservuota ir atstatyta. Tarp pietinio ir vakarinio bokštų, prie pietų vakarinės sienos, iš pilies vidaus pusės, susidurta su gotikiniu Vytauto laikų kazamatu ar arsenalu. To pastato išlikę požeminiai skliautai.
Vytautas su savo šeima bei palydovais dažnai apsistodavo Gardine ir apsigyvendavo abejose pi-
Gardino vaizdas senoje graviūroje, pagal Brauno miestų atlasų
mūrinė bažnytėlė archeologinėje literatūroje vadinama Aukštutine koplyčia, kadangi ji aptikta ankstyvesnės Žemutinės bažnytėlės griuvėsių viršuje. Ši romaninė-gotikinė koplyčia buvo maža, beveik kvadratinės formos, apie 8,8 x 8,8 m dydžio, nukirstais kampais. Ji turėjo vieną beveik elipsinę apsidą, nukreiptą į rytus ir du kvadratinius piliorius. Sienos, kuriose matyti nemaža perstatymo žymių, yra gana storos, išlikusių sienų aukštis siekia nuo 1,0 iki 1,5 m. XVIII a. statant pilies sieną, bažnytėlė įstrižai perplauta ir didžioji jos dalis sunaikinta. Kasinėjimų metu susidurta tik su išlikusia rytine bažnytėlės dalimi, su šiaurinės sienos bei šiaurės vakarinio kampo likučiais ir vienu piliorium. Bažnytėlė, kaip rodo išlikusios mūro sienos, buvo apsupta mūrinio aptvaro, kurio statybos technika tokia pati, kaip ir Vytauto pilies, mūryta dedant pakaitomis eilę plytų ir eilę akmenų. Kadangi bažnytėlės griuvėsiai trukdė vad. Žemutinės bažnytėlės tyrinėjimus, todėl jos likučiai 1939 m. buvo perkelti į atskirą dengtą pastatą prie muziejaus rūmų.
Iš bažnytėlėe griuvėsių liekanų sužinome ir kiek detalių apie jos statybą. Bažnytėlės pamatai sudaryti iš 2-3 eilių akmenų. Sienos statytos ankstyvosios gotikos plytų rišimo būdu. Statyboje naudota dvejopo tipo plytos: plonos (nuo 28 x 17 x 4,5 iki 29 x 20 x 6 cm dydžio, greičiausiai imtos iš senųjų XII-XIII a. pastatų) ir storos bei siauros (nuo 30 x 15 x 7 iki 31 x 16 x 8 cm dydžio). Apsidoje išlikę dalys grindinio, iškloto iš plytų. Griuvėsiuose aptikta ir raudonų čerpių, kuriomis buvo dengtas stogas.
Bažnytėlės aptvare, Žemutinės bažnytėlės griuvėsių viršuje, surasta daug žmonių griaučių (tik pietinėje aptvaro dalyje susidurta su maždaug 30 žmonių griaučiais. Ankstyvesnieji kapai buvo apardyti laidojant vėliau mirusiuosius. Vienas skeletas yra buvęs 1,92 m ilgio ir kaukolėje buvo įsmigusi arbaletinė strėlė. Kitame kape rastas varinis žiedas su iškaltu kryželiu. Iš radinių sprendžiama, kad čia turima reikalo su XIV a. pabaigos Gardino pilies gynėjų kapais. Aukštutinė koplyčia liudija, kad Gardino pilyje tuo metu yra buvę ir krikščionių.
Stepono Batoro rūmai
Po 1569 m. Liublino unijos Gardinas, būdamas pakelėje tarp Krokuvos ir Vilniaus, tapo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių dažna apsistojimo vieta. Ypačiai Steponas Batoras buvo pamėgęs Gardiną. Pirmą kartą sutinkame jį Gardine 1579 m. Manoma, kad tais metais ir buvo pradėti Stepono Batoro pilies statybos darbai. Jis nebeatstatė Vytauto pilies, bet jos vietoje statydinosi naujus puošnius renesansinius rūmus. Palyginti nedidelė vytautinės pilies dalis buvo nugriauta. Kitos mūro dalys buvo paliktos, iš dalies panaudotos pamatams, iš dalies net įėjo į pačią Stepono Batoro rūmų statybos konstrukciją.
Nugriauti du bokštai (įvažiuojamasis ir apskritasis) ir mūrai nuo miesto pusės, bet kiti pilį supamieji mūrai palikti. Pilis ir toliau nenustojo savo ginamojo pobūdžio. Steponas Batoras nesuskubo užbaigti rūmų statybos, darbai dar tebevyko ir po jo mirties.
Bekonstruoti Stepono Batoro pilies vaizdą yra gana sunku, nes ją vėliau daugelį kartų perstatant, pritaikant kitiems reikalams ir nerūpestingai remontuojant, sunaikinta daugybė architektūros elementų. Bet iš atskirų išlikusių architektūros detalių, archyvinės medžiagos ir braižinių yra pavykę paruošti apytikrį Stepono Batoro pilies restauracinio plano projektą. Bumai yra buvę ilgo keturkampio formos, per 60 m ilgio ir 21 m pločio, dviejų aukštų. Sienos išmūrytos iš raudonų 29 x 15 x 7 cm dydžio plytų. Parterinio aukšto išorinių sienų storis siekia 2-2,35 m, pirmojo aukšto 1,6 m; išvidinių mūrų storis parteryje 1,10-2,00 m, pirmajame aukšte — 0,45-1,30 m. Toks didelis sienų storis buvo reikalingas skliautų konstrukcijai, nes sienos atsparų neturėjo. Vėliau daug kartų perstatant pilį, sienos buvo perdirbtos ir vietomis dar labiau pastorintos. Parteriniame pilies aukšte buvo 10 skliautinių būstų. Prie vartų parteris buvo skirtas įgulai, tolimesniuose būstuose buvo laikomi šarvai, ginklai, žirgų apranga ir kt. Kampinis būstas prie Gardinės buvo skirtas archyvui. Laiptų ir parterio į pirmąjį aukštą nebuvo. Parterinių būstų sienų ir skliautų tinkas buvo lygus, grindys išklotos plytomis, durys, dažniausiai ąžuolinės ir vietomis geležinės, buvo dažytos juodai arba žaliai, kai kuriuose būstuose buvo pastatytos paprastos krosnys arba kaminai. Iš kiemo pusės, fasado vidurio, ėjo laiptai į pirmąjį aukštą, kur buvo įrengti karališkieji kambariai. Sienos buvo glaistytos nulygintu glaistu ir nukabinėtos audiniais. Lubos dažytos įvairiomis spalvomis ir pagražintos gipsatūromis. Grindys išklotos marmurinėmis, akmeninėmis ir molinėmis glazūruotomis plytelėmis. Benesansinės krosnys pastatytos iš majolikinių plytų. Kaminai buvo marmuriniai ir akmeniniai. Durys piaustinėtos ir dažytos įvairiomis spalvomis. Vėlyvesnio kambarių remonto ir įrengimo išlikę atskiri fragmentai. Išorinės pilies sienos tinkuotos paprastai, tik vietomis papuoštos grafitiniais ornamentais. Raštų motyvai renesansiniai ir iš dalies vietiniai. Ūkiškoji pilies dalis stovėjo palei ginamąją sieną vidaus pusėje nuo Nemuno ir Gardinės. Pirmajame oficinų aukšte (nuo Nemuno pusės) buvo pirtis su alebastrine, vėliau marmurine, sale.
Prie pilies statybos darbų dirbo italai. Manoma, kad statybos planus turėjo sutvarkyti karaliaus rūmų architektas Scotto iš Parmos.
Jau Vazų laikais, greičiausiai, Vladislovo IV, pilis buvo atnaujinta ir nežymiai pakeista. 1655 m. Maskvos kariuomenė, vadovaujama Ivano Chovanskio, pilį apiplėšė ir labai apnaikino. Ir kai
Stepono Batoro rūmų rekonstrukcinis piešinys
Lietuvos atstovai 1673 m. seime pravedė įstatymą, kad kas trečias seimas būtų šaukiamas Gardine, imta restauruoti Stepono Batoro rūmus ir pritaikyti juos seimams rinktis. Tuo metu pusė rūmų buvo apgriuvę. Pirmoje eilėje pradėta restauruoti pilies dalis, skirta viešiesiems ir reprezentaciniams reikalams — senatorių ir atstovų sales. Pilies atstatymo darbais rūpinosi Kristupas Pacas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kancleris ir Gardino ekonomijos valdytojas. Atstačius pilį, 1678 m., dalyvaujant Jonui Sobieskiui, joje iškilmingai atidarytas seimas. Ir vėliau kas trečią seimą šaukiant Gardine (tik XVIII a. suiručių metu nesilaikyta susitarimo), iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės galo Gardinas buvo tapęs lyg antrąja Lietuvos sostine. Senatas rinkdavosi didžiojoje Stepono Batoro pilies rūmų salėje, o atstovai — naujojoje oficinoje (nuo Nemuno pusės) įrengtoje salėje.
1708 m. pilį smarkiai apnaikino įsiveržę švedai. Po to Stepono Batoro pilies rūmai nebetiko rinktis seimui. Iš atstovų salės oficinoje tepaliko dvi sienos, nes kitos, paplautos vandens, nuvirto į Nemuną. Greičiausiai Augusto II laikais Stepono Batoro pilis buvo atstatyta ir paskirta gyventi žemesniesiems karališkojo dvaro tarnautojams. Atvykstančiam į Gardiną karaliui apsigyventi ir seimams rinktis buvo pasirinktos laikinės patalpos pačiame Gardino mieste — Sapiegų rūmuose, buvusiuose prie prekyvietės, netoli jėzuitų bažnyčios ir vienuolyno. Sapiegų rūmuose seimai vyko 1718,1726 m.
Stepono Batoro pilis, gyvenama žemesniųjų karališkojo dvaro tarnautojų ir nerūpestingai remontuojama, nustojo savo ankstyvesnių architektūrinių bruožų. Apie 1740 m. pilį perstatė Augustas III. XVIII a. gale pilyje buvo iždo tribunolas. 1830 ir 1863 m. sukilimo metu pilis paversta kalėjimu sukilėliams laikyti. Vėliau čia rusai įrengė kareivines ir kaziną. Lenkams užėmus Gardiną, pilyje įrengtas viešbutis ir karininkų kazinas. 1924 m. pilies dalis pavesta istoriniam etnografiniam muziejui ir bibliotekai, o 1930-1931 m. padarius remontą, į pilį perkelti Gardino muziejaus rinkiniai.
Žemutinė pilis, arba karališkieji rūmai.
Į pietų rytus nuo Aukštutinės pilies, tame pačiame Nemuno krante, už griovio, Vytautas buvo pasistatydinęs ir antrą pilį, vadinamą Žemutine pilimi (Arx inferior). Deja, ji nėra tyrinėta,’ nes jos pamatai yra atsidūrę po XVIII a. Augusto II ir Augusto III statytais Karališkaisiais rūmais. Kiek galima spręsti iš vietos konfigūracijos ir senų raižinių, vytautinė pilis yra buvusi barbakano pavidalo, apvalios formos, apsupta mūro sienos. Ji sudarė integralinę Aukštutinės pilies dalį ir su ja buvo sujungta pradžioje greičiausiai pakeliamuoju tiltu, vėliau mediniu, o XVI a. pabaigoje — mūriniu tiltu. Tačiau Gardino pilims nustojus anksčiau turėtos ginamosios reikšmės, netrukus, Žemutinė pilis buvo apleista. Ir pati pilies
Žemutinės pilies rūmų pietinis fasadas
lyse — Aukštutinėje ir Žemutinėje. Vytautas su savo pirmąja žmona Ona Sudimantaite mėgo komfortą (Ona savo puošnumu buvo laikoma prašmatniausia moterimi Rytų Europoje), todėl abiejų pilių gyvenamosios patalpos turėjo būti gražiai įrengtos, nes čia vykdavo valdovų pasitarimai, derybos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Tarybos suvažiavimai, vėliau seimai, visokios iškilmės. Turime žinių, kad 1418 m. liepos 3 d. Trakuose mirus Onai Vytautienei, tais pačiais metais prieš Kalėdas Gardine Vytautas vedė Julijoną, kng. Jono Alšioniškio dukterį. Mirus Vytautui, jo brolis Žygimantas Kęstutaitis 1432 m. spalio 15 d. Gardine pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Pakėlimo ceremonijas (kalavijo įteikimą) atliko Krokuvos vysk. Zbignevas Olesnickis. Čia Žygimantas Kęstutaitis pasirašė sutartį su Jogailos įgaliotiniais, kad jis Lietuvą valdys tik iki savo mirties, o po to Lietuvos Didžioji Kunigaikštija turėjo atitekti Lenkijai. Į Žygimanto Kęstutaičio valdas įėjo Palenkė, Brasta, Gardinas, Trakai, Vilnius, Kaunas, Žemaičiai, Volinija, Podolė ir Kijevas. Švitrigailos valdžioje pasiliko Polockas, Vitebskas ir Smolenskas. Vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai dažniausia apsistodavo Žemutinėje pilyje, bet įvairūs pasitarimai ir seimai greičiausiai vykdavo Aukštutinėje pilyje. Čia prieš Liublino uniją buvo sušaukti du reikšmingi seimai. 1566 m. gruodžio 25 d. Gardino seime, kuriame dalyvavo ir Žygimantas Augustas, su Livonijos atstovais buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Livonija buvo įjungta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Livonija, kaip Uždauguvio kunigaikštija (Ducatus Ultradunensis) sudarė Lietuvos valstybės sudėtinę dalį. Ir 1568 m. gegužės - liepos mėn. Gardine buvo susirinkęs Lietuvos seimas, kur tartasi dėl Lietuvos ir Lenkijos unijos.
Vytautinė bažnytėlė, pastatyta XIV a. gale ar XV a. pradžioje, stovėjo pilies kiemo centre. Ši gyvenamoji dalis yra buvusi ankštoka. Kadangi pati pilis stovėjo labai gražioje vietoje, todėl Kazimieras Jogailaitis pilį išplėtė ir pastatė didelius gyvenamuosius Karališkuosius rūmus — Domus regia. Tuose rūmuose 1483-1484 m. žiemą gyveno šv. Kazimieras ir juose mirė 1484 m. kovo 4 d. Po aštuonerių metų, 1492 m. birželio 7 d., čia mirė ir jo tėvas — Kazimieras Jogailaitis. Sustodavo toje pilyje ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai. Manoma, kad čia gyveno ir Steponas Batoras, kol dar nebuvo pastatyti jo puošnūs rūmai Aukštutinėje pilyje. Tuose Karališkuosiuose rūmuose, kaip matyti iš 1633 m. inventoriaus, buvo koplyčia ir kalėjimas mūriniame bokšte, stovėjusiame ties tiltu ar už jo. Visa buvo apsupta ginamuoju mūru. Nemuno šlaitas su Karališkąją pilimi (Domus regia) ir su kaimynine Arca ad domum regiam atvaizduota XVI a. vario raižiniuose Zuendto, Adelhauserio ir G. Brauno (plg. paveikslus: J.A. Jegorov, Gradostroitelstvo Belorussii. Moskva, 1954, p. 45). Steponui Batorui pastačius savo rūmus, Žemutinės pilies pastatai paskirti valdovo raštinei.
XVII ir XVIII a. sąvartoje jau nebebuvo išlikusių tų pastatų. Išlygintos Žemutinės pilies vietoj karališkųjų turtų valdytojas Ossolinskis pasistatydino didžiulis medinius rūmus, turėjusius 10 kambarių. Prie rūmų buvo pastatyta 7 kambarių medinė oficina ir prie šlaito ūkio pastatai. Šis aukštas Nemuno krantas, nuo kurio atsidengia puikus gamtovaizdis, ir toliau traukė karaliaus ir į seimus susirenkančių didikų dėmesį. Todėl kilo mintis nugriauti visus medinius pastatus ir pastatyti reprezentacinius rūmus, nes tiek patalpos senojoje Stepono Batoro pilyje, tiek ir vėliau naudoti
Sapiegų rūmai mieste buvo per ankšti karaliui bei jo artimiesiems patarėjams gyventi ir seimams posėdžiauti. Statybos darbai pradėti dar prieš XVIII a. vidurį. Karališkųjų rūmų statyboje išskiriami trys tarpsniai: 1733-1736 m. Augusto II statybos fazė, 1736-1763 m. — Augusto III ir po to — Stanislovo Augusto statybos fazė. Augustas II pradėjo kuklesnės apimties mūrinių rūmų statybą. Rūmai yra buvę pasagos pavidalo, architektūroje vyravo Liudviko XIV didžiųjų statybų įtakos. Atsisėdus į Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostą Augustui III, po 1736 m. prasidėjo naujas rūmų statybos tarpsnis: sudaryti nauji planai ir imta statyti bei perstatyti rūmai Liudviko XV architektūros įtakoje. Suprojektuotas ir prancūziško stiliaus sodas. 1738 m. karalius patvirtino planus pagal kuriuos turėjo būti vykdoma statyba. Tačiau bestatant įvesta ir naujovių. Rūmų planų, piešinių yra išlikę Saksonijos krašto centriniame archyve Dresdene (Saechsisches Landeshauparchiv Dresden), Varšuvos universiteto bibliotekoje (iš Stanislovo Augusto laikų, 1780 m.) ir Centriniame valstybiniame kariniame-istoriniame muziejuje Maskvoje (rusų XIX a. rūmų perdirbinėjimo planai). Augusto III statomi rūmai turėjo du sparnus, gražius portalus iš fasado ir kiemo pusės, koplyčią. Rūmuose įrengta: karaliaus audiencijų salė, karaliaus butas, susidedąs iš didelio kabineto, valgomojo, miegamojo ir kambarių garderobai; karalienei — kabinetas, salė audiencijoms ir kitos jai skirtos patalpos; puošniai įrengta salė senatoriams, salė atstovams (abi per du aukštus), valgyklos ir kt. Pirmasis seimas tuose rūmuose įvyko 1744 m.
Jau apie 1750 m. vėl kilo reikalas padidinti rūmus. 1750 m. seimo metu rūmuose gyveno Augustas III. Apie 1752 m. pastatyta nauja koplyčia, nulieti varpai su karaliaus monograma, karūna ir data. 1752 m. spalio mėn. įvyko paskutinis saksų laikotarpio seimas Gardine.
1768 m. Stanislovo Augusto sušauktame Gardino seime paskirta 300 tūkstančių auksinų rūmų įrengimams, baldams ir 10 tūkstančių auksinų remontams. Apie 1780 m. vykdyti statybos darbai nedaug tepakeitė išorinę rūmų išvaizdą. Visur vyravo Liudviko XV statybos stilius. Viduje padaryta nemaža pakeitimų, daugiausia italų baroko ir prancūzų klasicizmo įtakoje. Vidaus įrengimas buvo puošnus, atskirų patalpų sienos dažytos alfresco.
Kas gi yra buvęs Gardino Karališkųjų rūmų architektai? Kaip matyti iš turimų dokumentų, jų yra buvę keli: Carl Friedrich Popelmann (1690-1750), Joachim Christian Jauch (1684-1754), Johann Friedrich Knoebel (1724-1792, dirbęs nuo 1754 m.), Giosepe de Sacco, kilęs iš Veronos (m. 1798 m. gruodžio 21 Vilniuje, palaidotas Gardine).
Gardino Karališkieji rūmai buvo liudininkai paskutiniųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybės dienų. Čia įvyko paskutinysis seimas, sutikęs su trečiuoju valstybės padalijimu 1795 m., tuose rūmuose 1795 m. gruodžio 25 d. Stanislovas Augustas pasirašė abdikacijos aktą. Stanislovas Augustas gyveno tuose rūmuose nuo 1793 m. seimo iki 1797 m. vasario 15 d.
XIX a. rusai Karališkuosius rūmus pavertė ligonine. II pasaulinio karo metu rūmai sunaikinti, sovietų atstatyti ir čia įkurdintos Gardino apygardos komunistų partijos ir valdžios įstaigos.
BIBLIOGRAFIJA
W. Antoniewicz,Aquamanile du moyen âge de Grodno.
— Revue Archéologique, Paris, 1926, p. 23-37; Z. Durczew-ski, Stary Zamek w Grodnie w swietle wykopalisk do-konanych w latach 1937-1938. — Niemen, No. 1, Grodno, 1939, p. 2-15; W. Holubowicz, Znaki rodowe i inné na przedmiotach z wykopalisk w Grodnie. — Slavia Antiqua, I, 1948, p. 572-582; R. Jakimowicz, Prawda o Gdrze Zamkowej w Grodnie. — Marcholt, z. II, Warszawa, 1938, p. 186-214; J. Jakubowski, Gdzie ležalo “Horodno” hipackiego latopisu? — Ateneum Wilenskie, t. VII, z. 34, 1934, p. 419-424; J. Jodkowski, Grodno. Wilno, 1923; tas pats, Grodno wczesnosredniowieczne w swietle prac wyko-paliskowych dokonanych na drolewskim Zamku Starym w Grodnie w latach 1932 i 1933. — Przeglad Historyczno-Wojskowy, t. VII, z. 1, Warszawa, 1934, p. 99-115; tas pats, Nad Niemnem srodkowym w XI-XI 11 ^ w. — Niemen, 1939, nr. 1; W. Kieszkowski, Grodno. Srednio-wieczrta Troja. — Arkady, 1937, nr. 7; M. Morelowski, Materiaiy do dziejow artystycznych nowego zamku w Grodnie a malarz Mankowski. — Prace i Materiaiy Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyja-ciol Nauk w Wilnie, t. Ill, 1938/39, p. 143-149; J. Puzinas, Gardino pilis. — Lietuvių Enciklopedija, VI, 1955, p. 538-543; A.V. Solovjev, Novyja raskopki v Grodne. — Zapiski rus. naučn. inst., Belgrad, 1936, XIII, p. 69-96; Sprawozda-nie z prac na Starym Zamku w Grodnie 1933-1937, Grodno, 1938; St. Szymanski, Palac krôlewski w Grodnie.
— Rocznik Bialostocki, t. VI, Bialystok, 1966, p. 297-333; N.N. Voronin, Drevneje Grodno. Moskva, 1954, 239 p.; A. Wedzki, Grodno. — Slownik Starozytnosci Slowianskich, t. II, 1964, p. 161-163; J. Wojciechowski, Stary Zamek w Grodnie. — Biuletyn Historii Sztuki, t. VII, Warszawa, 1938, p. 119-270.
GRĮŽTU PRIE A. NORIMO KNYGOS “BE NAMŲ’’
“Kario” nr. 3, 1971 m., 101 psl. paskelbtas trumpas mano pasisakymas apie Andriaus Norimo parašytą jaunimui knygą “Be namų”, premijuotą ir išleistą JAV LB Kultūros Fondo, 1970 metais.
Tą savo pasisakymą noriu papildyti sekančiai:
Knygoje ypač ryškus, vaizdingai paimtas, įdomiai pristatytas Lietuvos didiko sūnus Jovilas, turintis atskirą, savitą charakterį. Jis įtikinančiai, spalvingai, gyvai aprašytas ir galimas pavadinti pagrindiniu knygos personažu.
Jovilas, nuo mažens, iki gilios senatvės išliko, ne tik geru, bet ir kilniu lietuviu. Jo kilnumas yra išsiskiriančiai patrauklus. Jis gali būti jauniesiems skiriamos lietuvių literatūros personaliniu pavyzdžiu, ypač tinkančiu emigracijoje gimusiems ir užaugusiems. Jovilas — tarsi amžinasis lietuvis, klajojantis ir vargstantis nuo pat mažens, kenčiantis ir kovojantis dėl to, kad neatsižada savo tikslų, nusakytų jo tėvų, nors jis pats augo svetur. Kaip žinome, to taip trūksta daugeliui svetur gimusių lietuvių, kuriuos svetima aplinka palenkia ir palaužia mums nepriimtina linkme.
A. Norimo jaunimo apysaka “Be namų” siūlytina sumanesniems režisoriams inscenizuoti vaidinimui. Skautai, bei kitos jaunimo grupės, apysaką nagrinėjančios sueigose turėtų įdomių svarstymų. Panašiai galima nagrinėti Pietario “Algimanto” veikėjus, J. Daumanto “Partizanus už geležinės uždangos” ir eilę kitų patriotinių lietuviškų knygų personažų, tikrų (kaip Daumanto partizanų, ar Dariaus-Girėno, Simo Kudirkos, Romo Kalantos bei kitų asmenybių, arba sukurtų, kaip Vlado Andriukaičio “žvalgo užrašuose”, V. Pietario “Algimante”, ir t.t. Tolygūs pokalbiai, nagrinėjimai labai tiktų ruošti visoms jaunimo organizacijoms, lituanistinėms mokykloms, lietuviškoms gimnazijoms, studentų vienetams, jaunimo kongresams ir kt. Būtų naudinga, jei tokiomis temomis lietuviai dvasininkai pakalbėtų per pamokslus, o lietuviški radijai savo programose.
A. Norimo knyga “Be namų” parašyta pastudijavus senuosius papročius, istoriją, senovėje galėjusią būti aplinką, to laiko galimą žmonių galvoseną, išsilavinimą, todėl įdomi skaityti ir pilnai rekomenduotina ne tik jaunimui, bet ir vyresniesiems įsigyti ir skaityti.
Algirdas Gustaitis
