ĮSPŪDŽIAI IŠ VIETNAMO

Kapitonas Jurgis Gliaudys, jr. išbuvo metus Pietų Vietname, 6 armijos štabe, kur dirbo kaip teismo prokuroras. Jis yra Jurgio (rašytojo) ir Marijos Gliaudžių sūnus.

Nuo mokyklos suolo, jis gyvai ir noriai dalyvauja lietuviškoje veikloje. Baigęs amerikiečių universitetą ir įstojęs į JAV kariuomenę, nepametė lietuvių kalbos, nei rašto. Prenumeruoja keletą lietuviškų perijodinių leidinių, jų tarpe ir “Kario” žurnalą. Lietuviškoji spauda jį lankė P. Vietname, lanko ir dabar Kalifornijoje.

Čia spausdiname mūsų bendradarbio Algirdo Gustaičio parūpintą pasikalbėjimą su kpt. Jurgiu Gliaudžiu. Tikimės, jis bus įdomus, ne tik Pietų Vietname buvusiems, ar būsimiems lietuviams kariams, bet ir visiems mūsų žurnalo skaitytojams. Neseniai iš Pietų Vietnamo sugrįžusio lietuvio kario įspūdžiai, pamatysime, kiek skiriasi nuo “standartinių” amerikiečių skelbiamų įspūdžių.

Kaip ilgai ir kur buvote Pietų Vietname, kokias pareigas ėjote? Būdamas Pietų Vietname ko labiausiai pasigedote?

Pietų Vietname praleidau vienerius metus. Pradėjau tarnybą 1970 m. rugpjūčio mėnesį, o 1971 m., irgi rugpjūčio mėnesį, sugrįžau į JAV. Būdamas pionierių vienetų prokuroru privalėjau aplankyti visą Pietų Vietnamo respubliką. Plačiai susipažinau su tuo gražiu kraštu. Esu aplankęs Hue, Da Nang, Can Tho, ir kitus didesnius miestus. Taip pat aplankiau daugelį mažų miestų, ir, būdingų savo originalumu, kaimelių. Nuolat, gi, gyvenau JAV armijos štabo bazėje Long Binh, kuri yra netoli Saigono, apie dvylika mylių, ir prie pat Bien Hoa miesto. Aš labai dažnai tuos du miestus lankydavau. Savo atostogas praleidau Vietnamo kurortuose, tarp jų Vung Tau, pajūrio mieste. Visad labai pasigesdavau savo asmeniškos transportacijos, prisimindamas automobilio kelionių patogumus Amerikoje. Tačiau visada turėjau karišką džypą, o ilgesnėms kelionėms — ir malūnsparnį.

Ar karo nuotaika labai jaučiama Pietų Vietnamo miestuose ir kaimuose? Skelbiama, dabar Pietų Vietname JAV-bės turi virš 200,000 karių, tačiau nuostoliai, palyginti, yra labai nedideli. Ar JAV kariai vengia kautynių, ar pagrindinę kovos naštą perima Pietų Vietnamo kariuomenė?

Karo veiksmai dabar vyksta prie Kambodijos sienos pietuose ir netoli Laoso šiaurinės dalies. Ten ir dabar tebevyksta smarkios kovos. Kitose provincijose retkarčiais pasireiškia priešo partizanų veiksmų. Tačiau, bendroji krašto nuotaika yra, palyginti, rami. Pavyzdžiui, galima be didesnio pavojaus vykti, beveik, bet kur. Saigone, gi iš viso, karo nuotaikos nesijaučia. Tik matyti prie valstybinių pastatų karo milicijos sargybos ir tai primena stebėtojui, kad retkarčiais būna pasikėsinimų prieš valdžią. Saigone verda didmiesčio judrumas ir karo žymių nematyti. Pagrindinę kovos naštą yra perėmę Pietų Vietnamo kariai. JAV kariuomenės misija dabar yra tik palaikyti vietnamiečių pastangas ir dėl to jų nuostoliai yra nepaprastai menki. Tik kasdieniai laikraštininkų komentarai patiekia netikslų karo vaizdą.

Ar pietų vietnamiečiai geri kariai?

Kaip ir kiekviena kariuomenė, pietų vietnamiečiai turi pirmaeilių karių, kurie yra patikimi kautynėse, ir tokių, kuriuos naudoja tiktai užnugario tarnybai. Reikia atiduoti pagarbą jų fronto divizijoms. Tie kautynėse užgrūdinti vienetai stipriai ir atkakliai kovoja ir pasirodo neblogiau už JAV-bių geresnius vienetus. Jie gabiai valdo karišką techniką, tik yra medžiaginių trūkumų ir dažnai tebevartoja senesnius ginklus.

Ar pietų vietnamiečiai, kiek teko pastebėti, yra nusistatę prieš komunizmą? Ir, ar jie vieni įstengtų atsilaikyti?

Eilinis vietnamietis, kaip tenka laukti, rūpinasi savo kasdieniu uždarbiu, bei duonos kąsniu. Dabar, kiek teko stebėti, žmonės, atrodo, palaiko centrinę valdžią, nes ji jiems jau įrodė savo pajėgumą numalšinti komunistinių partizanų judėjimą, kuris smarkiai trukdė eilinių žmonių ramų gyvenimą. Daugumas vietnamiečių, ir nežiūrint atskirų politinių susigrupavimų, nors jie labai pešasi savo tarpe, visi yra smarkiai priešingi komunizmui ar koalicinės valdžios įgyvendinimui. Tačiau, vieniems vietnamiečiams, jeigu būtų visai atimta JAV-bių karinė ir finansinė parama, būtų sunku tęsti tokį brangų karą. Juk Pietų Vietnamas yra maža valstybė, nualinta ilgai užsitęsusio karo, kraštas neturi ekonominės bazės išlaikyti ilgesnio karo išlaidas. Prisimintina, kad ne vien tiktai JAV šelpia Pietų Vietnamą, bet ir kitos valstybės, kaip ir Vakarų Vokietija, kuri padeda įvairiais būdais.

Ar buvote sutikęs Pietų Vietname lietuvių?

Taip. Sutikau keltą lietuvių Pietų Vietname. Įdomu ir jautriai miela sueiti tame krašte lietuvį ir pratarti viens kitam lietuviškai. Arčiau suėjau su dviem vyrais. Turėjau trumpų, vienkartinių susitikimų su keliais, bet su anais dviem teko ilgiau pabendrauti ir išsikalbėti. Vienas buvo jaunas leitenantas, pionierių dalinio vadas. Jis buvo priskirtas prie kelių statybos netoli Can Tho miesto, Mekong upės srityje. Kitas, vyresnio amžiaus vyras, dar pasilikęs nuo prancūzų valdymo laikų, gyvena Saigone. Jis dirba oro firmos įstaigoje ir labai gražiai įsikūręs tame “Rytų Paryžiuje”, kaip vadina Saigoną. Buvo savotiškai nuotaikinga, bet ir skaudu matyti mus taip išsiblaškiusius po pasaulį. Tik tas pagerina ūpą, kad lietuvis savo sieloje vis išlieka lietuviu bet kur ir nežiūrint kaip beįsikūręs. Tik širdy nerimas — kodėl tenka tautai taip trupėti?

Nuo gimnazijos laikų žinau sveiką kaip lietuviškos spaudos bendradarbį. Ar neapleidote plunksnos? Gal ką parašėte, gyvendamas ten, iš Vietnamo aplinkos? Juk ir lietuviams įdomu pasiskaityti apie kraštą, į kurį pasaulis keli metai yra atkreipęs dėmesį.

Plunksnos neketinu paleisti. Tačiau tenka dirbti ir profesiniai, tai atima laiką. Gyvendamas Pietų Vietname stengiausi savo betarpiškus įspūdžius užrašyti. Nuotrupas siunčiu ir mūsų spaudai. Gal teko pastebėti “Drauge” keletą mano rašinėlių? Tai betarpiškas aplinkos atpasakojimas. Teko būti kautynių aplinkybėse, džiunglių bunkeriuose, išgyventi pašauto malūnsparnio avariją .. . Tačiau, nemanau skubėti rašydamas. Stengiuosi tobulinti savo rašymą, todėl tenka dažnai ir parašytą tekstą pasilaikyti, nes jaučiu, kad rašinys nepatenkina. Rašyba sunkus darbas, bet man malonus, nes ramina sielą, ir grynina sąžinę.

Kur dabar esate priskirtas, ir ar ateities planai jau susidėstė?

Esu dabar priskirtas prie JAV-bių 6. armijos štabo, kuris randasi Presidio, San Francisco mieste Kalifornijoje. Tarnyba susideda iš generalinio štabo užduotų teisinių klausimų sprendimų. Kaip ir kiekviename kariniame paskyrime, sunku pasakyti kiek ilgai teks vietoje išbūti. Gal dar teks ateityje aplankyti ir Pietų Vietnamą.