DELEGACIJA KYBARTUOSE
Žemiau pateikiami Broniaus Stasiulio atsiminimai apie įvykius Kybartuose papildo anksčiau rašiusių, K. Morkūno ir plk. Šliogerio liudijimus. Tikimės, kad šie, jau KARIO puslapiuose pasirodę atsiminimai ir medžiaga, kuri bus paskelbta vėliau, duos gerą pagrindą ateities istorikui nustatyti ir aprašyti “kaip, gi, ten ištikrųjų buvo”.Red.
BRONIUS STASIULIS
Ištikrųjų, nieko ypatingo nebūtų įvykę Kybartuose, 1940 m. birželio 15 d., jeigu prezidentas A. Smetona, atvykęs į Kybartus, apie 5 val. po pietų, būtų su šeima tiesiai vykęs į Vokietiją. Tiesa, jis norėjo sulaukti savo žmonos p. Smetonienės, kuri keliavo iš jo ūkio, per Šakius, į Kybartus, tačiau ir jai atvykus jis neskubėjo išvykti ir delsė.
Po 10 val. nakties, aš gavau, per policijos departamentą, oficialų ministerio pirmininko įsakymą uždaryti sieną. Situacija pasikeitė ir visiškai susikomplikavo. Skubiai susižinojau su departamento direktoriumi, kuris tą telegramą pasirašė ir jam pranešiau, kad Kybartuose yra prezidentas su šeima ir ketina vykti į Vokietiją. Direktorius aiškiai ir konkrečiai man atsakė, kad tas įsakymas liečia ir prezidentą. Aš dar paskambinau ir į Kariuomenės štabą. Gen. Karvelis man tą patį atsakė, paaiškindamas, kad pas prezidentą yra siunčiama speciali delegacija.
Oficialiai siena buvo uždaryta, maždaug, 10 val. 30 min. nakties, tad nuo 5 val. vakaro buvo laiko prezidentui nekliudomam išvykti, ir jis būtų išlydėtas su prideramu respektu. Tas pats lietė ir visą jo šeimą, palydovus ir jų daiktus.
Sieną uždarius ir prezidentui apie tai sužinojus, jis, jo šeima, bei palydovai, taipogi ministeriai gen. K. Musteikis su A. Tamošaičiu, sėdosi į automobilius ir atvyko prie pasienio pereinamo punkto.
Kybartų pasienio rajono viršininkas tuo metu buvo J. Tiknys, ats. karininkas ir patyręs pasienietis. Mašinų vorai privažiavus prie sienos, jis perspėjo, kad siena yra uždaryta ir be atskiro leidimo jis neturįs teisės atidaryti. Savotiškas incidentas įvyko su gen. K. Musteikiu, kuris priartėjęs prie sienos aiškintis dėl jos uždarymo, nutaikęs patogų momentą, šoko per barjerą ir pabėgo. Savo “Prisiminimų fragmentuose” aprašydamas tą įvykį, generolas kaiką nutyli, o kaiką ir perdeda. Bet, tai ne šio laiško tema.
Negalint pereiti per sieną oficialiai, visi susėdo į mašinas ir pradėjo skirstytis. Kiek pavažiavus nuo sienos, prezidentas su adjutantu plk. Žukaičiu, išlipo iš mašinos ir ėjo miestelio link pėsti. Laikas buvo tarp 11 ir 12 val. nakties. Apie šį įvykį, baro viršininkas Žemaitis, tuoj man pranešė telefonu ir aš skubiai išvykau į Kybartus. Prezidentas, adjutanto lydimas ir pasitaikiusio policininko padedamas, pasiekė “žaliąją sieną” ir per upelį perėjo į Vokietiją.
Policininko pavardę, kuris padėjo prezidentui pereiti sieną, aš neatsimenu ir tuo tarpu užrašuose nesurandu. Policininkui sugrįžus į nuovadą aš turėjau su jo pokalbį, labai trumpą ir liečiantį vien jo asmenį. K. K. Morkūno aprašytas pokalbis su manim visiškai nepanašus nei turiniu nei aplinkybėmis.
Apie 1 val. nakties, jau birželio mėn. 16 d., iš Kauno atvyko siųsta delegacija: min. E. Galvanauskas, gen. K. Tallat-Kelpša, plk. Šliogeris ir plk. P. Saladžius. Visi, išskyrus plk. P. Saladžių, tiesiai atėjo į nuovadą pas mane, pasisakė kad jie atsiųsti ministerio pirmininko pasimatyti su prezidentu. Delegacija buvo korektiška, jokių reikalavimų ar priekaištų man nedarė, tiktai prašė sudaryti sąlygas jai pasimatyti su prezidentu, kuris jau buvo Eitkūnuose. Netrukus, policininko lydimas, iš gimnazijos atėjo ir plk. P. Saladžius. Jis buvo užsigavęs dėl policijos eskorto ir man pareiškė protestą, bet šis incidentas tuoj buvo likviduotas vietoje ir toliau ramiai kalbėjom apie reikalą.
Mums bekalbant, paskambino Virbalio policijos nuov. viršininkas ir pranešė, kad į Kybartus žygiuoja 9 pėst. pulkas iš Mariampolės. Man ir delegacijai tas buvo netikėta staigmena. Pagalvojau, gal rusai persikėlė per Nemuną ir žygiuoja į pasienį. Skubiai išsišaukiau Kariuomenės štabą ir paklausiau gen. Karvelį kame reikalas. Dėl tos mano žinios gen. Karvelis susijaudino, paprašė palaukti prie telefono iki pasiteiraus divizijos štabe. Tačiau, ir divizija nieko nežinojo apie pulko žygį, ir generolas paspėliojo, kad gal kokia provokacija, arba nesusipratimas įvyko. Gen. Karvelis prašė, kad tuoj vykčiau pasitikti pulką ir suradęs pulko vadą, jo, generolo, vardu, prašyčiau grąžinti pulką į kareivines, nes gali susidaryti labai rimtų komplikacijų. Čia pat, mano kabinete buvo ir gen. K. Tallat-Kelpša, pilnoje uniformoje ir aš pasiūliau jį siųsti, kas ir buvo padaryta.
Gen. K. Tallat-Kelpšai išvykus vykdyti įsakymą, aš, tuo tarpu, pasiunčiau baro viršininką Žemaitį į Eitkūnus pasiteirauti pas vokiečius ar jie įsileis iš Kauno atvykusią specialią delegaciją pasimatyti su prezidentu. Vokiečiai sutiko ir po keletos valandų, grįžus gen. K. Tallat-Kelpšai, Žemaitis išsivedė min. E. Galvanauską ir gen. K. Tallat-Kelpšą į Eitkūnus. Po kiek laiko, jiems grįžus, min. E. Galvanauskas skambino į Kauną, su kuo tai kalbėjo ir vėl paprašė eiti į Eitkūnus. Antrą kartą delegacijai sugrįžus, min. E. Galvanauskas man papasakojo, kad jie prašė prezidentą grįžti į Kauną, bet jis nesutiko. Anot jo žodžių, delegacija uždavinį atliko ir rengėsi vykti į Kauną. Laikas buvo apie 6 val. ryto.
Paryčiui, maždaug po 5 val., man paskambino gen. Karvelis ir pranešė, kad ministeris pirmininkas leido išleisti į užsienį visą prezidento šeimą, kas nedelsiant ir buvo įvykdyta. Visi buvo išleisti į Eitkūnus per pasienio pereinamąjį punktą su visais turimais daiktais. Paprastai, vykstant per sieną, daiktus tikrina muitinė, bet šį kartą to nedarė, tik perleisti per sieną automobilius muitinė nesutiko, nes jie visi buvo valdiški ir tam reikėjo atskiro leidimo iš Kauno. Tokiu būdu, visi daiktai esantieji dviejuose kariškuose sunkvežimiuose ir lengvose mašinose, buvo, nešte pernešti per sieną ir sukrauti prie vokiečių muitinės.
Trumpai ir suglaustai aprašiau, kaip ir kas ištikrųjų įvyko Kybartuose birželio 15-16 dieną.
Būdamas dar gyvas ir tų įvykių liudininkas laikau savo pareiga reaguoti į piktą ir neteisingą insinuaciją. Jeigu įtarinėti kolaborantu gen. K. Tallat-Kelpšą ir Judu laikyti baro viršininką Žemaitį, tad nuosekliai galvojant, kolaborantai buvo ir visi delegacijos nariai, aš, ministeris pirmininkas A. Merkys ir t.t. Gi, A. Merkys, remiantis Konstitucijos atatinkamu paragrafu, paties prezidento buvo paskirtas eiti ir prezidento pareigas.