5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
Plk. J. Petruitis tą apgailėtiną atsitikimą aiškina šitaip:23
— Majoras Čaplikas [8 pulko vadas — KŠ] labai vėlai gavo įsakymą ir pradėjo pulti tik apie 12 val. Beržalauky, Kukliuose ir Želvoj 8 pulko puolančios dalys sutiko lenkų stiprų pasipriešinimą. Čia lenkai ir patys buvo pradėję pulti, bet po kurio laiko 8-tam pulkui pavyko užimti Kuklius, Pamarės ir Želvos ežerų tarpeklį. —
Iš to matome, jog 8 p.p. pradėjo puolimą kokias 5-6 valandas vėliau už 5 p.p., kai šis, pastarasis, faktiškai net jau buvo užėmęs Seinus ir po to dešiniuoju sparnu slinko į jam duotą užimti barą. Kitaip sakant, tarp 5 p.p. kairiojo sparno ir 8 p.p. dešiniojo sparno buvo susidaręs platokas tuščias tarpas ties Gibais, kurį lenkai išnaudojo, netik tolimesniam pasipriešinimui, bet mėgino daryti priešpuolius. Lenkų šaltinis konstatuoja:24
— Seinų ir Gibų puolimai nebuvo suderinti laiko atžvilgiu. Tai reiškinys, kuris nuolat pasikartodavo lietuvių kariuomenės padalinių veiksmuose. —
Matyti turėta omenyje 5 ir 8 pulkų veikimo nesuderinimas ginant Juodosios Ančios barą rugsėjo 6-7 dienomis ir vykdant rugsėjo 8 dienos priešpuolį tai linijai atsiimti, priešpuolį, kuris savo pasekmėmis buvo nustūmęs 5 p.p. kone į katastrofą. Panaši nelaimė su juo galėjo atsitikti ir po rugsėjo 13 dienos laimėjimo — pakartotino Seinų atsiėmimo, jei pulkas nebūtų turėjęs rezerve 2 p.p. II bataliono, kurio pagalba galėjo užkišti skylę tarp 5 ir 8 pulkų ties Gibais. Lenkai buvo suspėję atitraukti į Gibus visą 41 pėst. pulko III batalioną su 3 ui. pulko dalimi ir ten įsitvirtinti! kaip parodyta lenkų šaltinio25 schemoje Nr. 7. Be to, jie jau buvo sutelkę Siersko miškuose visą majoro Reliszkos, vadinamą, sudėtinį ulanų pulką.
Akivaizdoje to, kad ties Gibais susidarė bloga padėtis, rugsėjo 13 d., atsilankęs vėlai, apie 23 val., į 5 p.p. štabą, fronto vadas plk. Katche leido man panaudoti rezervinį batalioną ir įsakė man ir majorui Čaplikui žūt būt Gibus užimti. Tuo tikslu, 2 p.p. II batalionas buvo iš Beržnykų nukreiptas per Paseinėlius pulti lenkų poziciją ties Gibais iš šiaurės-rytų, tuo tarpu, 8 p.p. turėjo supti Gereto-Pamarių ežerų liniją, iš už miškų į pietus nuo Pamario ežero. Be to, buvau šarvuočių būriui nurodęs daryti kovos užvažiavimus prieš lenkus plentu į Gibus, o artilerijos grupei buvau įsakęs daužyti, nuo pat rugsėjo 14 d. ankstaus ryto, priešo pozicijas telktiniais artilerijos smūgiais ir naikinti taikinius už tos pozicijos.
Rugsėjo 14 d. išaušus paaiškėjo, jog lenkai naktį iš rugsėjo 13 į 14 d. Gibų poziciją patys apleido, matyti, pajutę, jog gali būti lietuvių 5 p.p. ir jam priskirtos stiprios artilerijos sutriuškinti, arba nusigandę, kad nebūtų lietuvių 8 p.p. užpulti iš užpakalio, nes to pulko žvalgai jau buvo prasiveržę iki plento iš Gibų į Pranokus.
Dėl pasitraukimo iš Gibų pozicijos lenkams nebebuvo prasmės būtinai išsilaikyti ir tarpekliuose Baltojo - Dmitravo ir šeipiškės ežerų linijoje. Todėl, naktį iš rugsėjo 13 į 14 d. jie pasi-
Schema Nr. 6: Pakartotinas Seinų atsiėmimas, rugsėjo 13 d. (Lietuvių jėgos — šviesiai, lenkų — juodai pažymėtos).
traukė toliau į Juodosios Ančios poziciją, kuri, apgaubta miškais, buvo lenkų strategijai itin tinkama pridengti jų stambesnių jėgų sutelkimą Augustavo miškuotoje srityje ir tą jų manevrą nuslėpti nuo mūsų karo vadovybės.
Priešo jėgų išdėstymas, atsitraukus joms į Ančios liniją, yra parodytas lenkų šaltinio26 Schemoje Nr. 8.
Rugsėjo 14 d., apie 11 val., plk. Katche, vos prieš kelias dienas paskirtas fronto vadu, išleido įsakymą, kurio įžanginis sakinys skamba šitaip:27
— Sveikinu man pavestas dalis su vakarykščios dienos ir praėjusios nakties pasisekimais, įvykusiais ačiū mūsų parodytam dalių karžygiškumui ir griežtumui. —
Iš savo pusės, II divizijos vadas plk. Grigaliūnas-Glovackis, pakartodamas pažodžiui tą fronto vado deklamaciją, divizijos įsakyme ją papildė dar sekančiu keistu reikalavimu:28
— Vienkart Fronto Vadas pažymėjo neleistiną lėtumą ir negriežtumą kai kurių dalių veikime, pasiekiant nurodytų uždavinių. Visus ypatingai atsižymėjusius liepta tuojau perstatyti apdovanojimui, o apie daleidusius negriežtumą, lėtumą ir bailumą įsakyta padaryti tardymą dėlei patraukimo atsakomybėn. —
Fronto vado sveikinančioji deklamacija, pakartota ir II divizijos įsakyme, primena man rusų caro armijoje praktikuotą “blago-darnost’ po polkų” (padėka prieš pulką). Bet lietuvių kariuomenės pulkai ir jų vadai kovojo ne dėl užnugario štabų padėkos ar skambių sveikinimų laimėjus. Jie kovojo iš tyro patriotizmo Lietuvos labui. Todėl minėtos augštųjų vadų deklamacijos skambėjo fronto kario ausyse tik kaip, anot tos rusų pasakėčios: “ir aš ten buvau ir čerkutę išgėriau”...
Pagrasinimą tardymais laikau — kiek tai liečia 5 p.p. — neleistinu fronto karininkijos, tikrųjų kovos vykdytojų, terorizavimu ir abiejų — Glovackio ir Katchės — netaktu. 5 p.p. nebuvo nei vieno karininko, kuriam būtų buvę galima prikišti stoką ryžtumo, lėtumą veiksmuose, juo labiau bailumą. Tą parodo pats faktas, jog Seinus 5 p.p. pakartotinai užėmė rugsėjo 13 d., net keliomis valndomis anksčiau, kaip buvo vadovybės reikalauta.
Užuot terorizavus kovos vadus tardymų grasinimais, būtų buvę išmintingiau, jei būtų kas pa-tardęs pačius tuos, kas taip grasino, būtent tardymo keliu išaiškintų, kas buvo kaltas už tai, kad įsakymas terminuotai užimti Seinus ir Gibus, birželio 13 d., iki 12 val., pasiekė 8 p.p. vadą mjr. Čapliką labai pavėluotai. To pasėkoje, tas pulkas tepradėjo puolimą kai minėtas terminas jau buvo praėjęs ir todėl tarp 8 ir 5 pulkų buvo susidaręs didelis tarpas, įgalinęs, išvaikytus iš Seinų lenkų pėstininkų ir kavalerijos dalinius su artilerija, įsikabinti pozicijoje ties Gibų ežerų tarpekliu ir iš ten grasinti priešpuoliais 5 p.p. kairįjį sparną ir užnugarį.
Deja, tas, kas tokį tardymą privalėjo pravesti, būtent sekantis augštesnis viršininkas — plk. Žukas, buvo užimtas “užbovinimu” Steig. Seimo narių tokio turinio pasaka:29
— Mūsų buvo nuo rugsėjo 1 dienos pradėta operacija, kad nieku būdu neleidus lenkams koncentruoti jėgų Seinų rajone. Operacijos buvo labai sunkios. . . Ir laimingų momentų buvo ir labai nelaimingų. Buvo lyg demoralizacija mūsų kariuomenės, bet tai jau išnyko. Dabar visai kitaip dalykai yra... Dabar pradedant nuo rugsėjo 12 dienos mūsų kariuomenė vėl pradėjo eiti pirmyn. Šiandien 11 val. jau buvo paimti Seinai. Ir dabar mes pasiekėme linijos: Vižainiai, Lipavas, Kalietnikas, Seinai, Marychos upė, kanalas. Žvalgyba Juodosios Ančios linijoj. Tas puolimas pavyko ir privedė lenkus pasiųsti mums notą ir pradėti su mumis tartis. —
Nors plk. Žukas neišryškina, jog Seinų pakartotiniame užėmime lemiamas vaidmuo teko 5 p.p., iš sakyto pareiškimo Steig. Seime savaime seka, jog jau rugsėjo 12 d. plk. Žukas buvo pamiršęs apie jo atsiminimuose prisisapnuotą, neva, mano pašalinimą (344 psl.) iš 5 p.p. vado pareigų, kuomet, po susikirtimo su manim pačiu, rugsėjo 11 d. rytą, 5 p.p. štabe Klepačių dvare, buvo su savo seiminiais palydovais grįžęs į II divizijos štabą Seirijuose.
Tačiau, apie tą nebūtą mano “pašalinimą” plk. Žukui buvo vėl prisisapnavę po mūsų kariuomenės rugsėjo 22 d. didžiosios katastrofos, ties Seinais ir Kapčiamiesčiu. Kaip dabar visiems ži-
Schema Nr. 7: Abiejų pusių padėtis ties Gibais, rugsėjo 13 d. vakare.
Schema Nr. 7a: Lenkų jėgų išdėstymas po kautynių, rugsėjo 13 d., 24 val., Juodosios Ančios linijoje.
noma, pagrindinė atsakomybė už tą nelaimę gula ant paties plk. Žuko, ano meto Vyr. kariuomenės vado, bei jo paskirto Suvalkijos fronto vado plk.
M. Katchės.
Tolimesnėse šio rašinio skiltyse bus dokumentaliai paryškinta, jog ir per minėtas sunkias kovas 5 p.p., netik nebuvo keleriopai skaitlingesnių priešo jėgų sutriuškintas, bet priešingai — išėjo tikru laimėtoju, kaip tą pripažįsta ir oficialūs pokariniai lenkų šaltiniai.
7. PILSUDSKIO DIDŽIOJI KLASTA
Rugsėjo 14 d., apie 5 val. 30 min., lenkų parlamentarai, atvykę į Kalvariją, pranešė, jog Lenkų vyriausybė priėmė mūsų pasiūlymą sustabdyti kovos veiksmus ir tartis. Abiejų pusių delegacijos susirinko Kalvarijoje dar tą pačią dieną 12 val.
Tačiau jau iš pirmo jų susitikimo paaiškėjo, jog lenkų delegacija buvo atvykusi ne derėtis, bet diktuoti. Mūsų taikingo pasiūlymo, kad delegacijos sutartų atitinkamą demarkacinę liniją, kuria tolesnis kraujo liejimas būtų išjungtas, lenkų delegacija visai nė nesvarstė. Suformulavusi eilę neteisingų ir nei kuo nepagrįstų priekaištų ir insinuacijų propagandos tikslais prieš Lietuvos laikyseną, lenkų delegacija, rugsėjo 17 d. 11 val., vėlai vakare, pateikė lietuvių delegacijai ultimatyvinį reikalavimą, kad Lietuva savo kariuomenę tuojau atitrauktų į, taip vadinamą, Foch’o liniją. Laiko atsakymui lenkai, iš pradžios, tebuvo davę tik iki rugsėjo 18 d. 10 val., terminą, tačiau, pratęsė 4 valandas, kai suprato, jog iki 10 val. mūsų delegacijai praktiškai buvo neįmanoma pranešti apie viską savo vyriausybei ir susilaukti iš jos instrukcijų.
Pagal karinės prancūzų misijos Lietuvoje viršininko plk. Reboul, 1919 m. rugpjūčio 3 d., raštą mūsų Užs. Rkl. ministeriui, minėta linija — Suvalkų, Augustavo ir dalis Seinų, buvusių rusų apskričių (ujezdy), buvo priskiriami lenkams, taigi ta demarklinija turėjo eiti minėtų apskričių šiauriniu pakraščiu ligi Juodosios Ančios upės, toliau ta upe ligi Nemuno, po to, Nemunu — ligi Merkinės (lietuviams), o nuo čia — paraleliai Varėnos - Vilniaus - Daugpilio geležinkeliu, maždaug 12 km. į šiaurės-vakarus nuo to geležinkelio.30
Savaime suprantama, minėto akiplėšiško lenkų reikalavimo Lietuvos vyriausybė negalėjo patenkinti. Todėl, rugsėjo 18 d., vakare 8 val., derybas lenkų delegacija nutraukė, pranešdama, jog grįžta į Varšuvą. Tačiau raštu pareiškė, jog iki rugsėjo 19 d. 6 val. ryto lenkų kariuomenė mūsų kariuomenės nepulsianti.
Anuomet buvo stačiai nesuprantama, kodėl Varšuvos vyriausybė, iš viso, laikė reikalinga siųsti savo delegaciją į Kalvariją, kai jau buvo iš anksto apsisprendusi pastatyti Lietuvai ultimatumą, o vistiek dar nurodė savo delegacijai pranešti lietuvių delegacijai, jog iki rugsėjo 19 d. 6 val. ryto lenkų kariuomenė mūsų kariuomenės nepulsianti. Vėliau paaiškėjo, jog už šios lenkų taktikos slėpėsi net dviguba klasta, sugalvota paties Pilsudskio.
Nuo pat to momento, kai lenkų kariuomenei pavyko atmušti rusų raud. armiją nuo Varšuvos vartų, Pilsudskis planavo, ne vien tai, kaip greičiau išvyti rusus iš Lenkijos, bet ir kaip ta proga paglemžti dar ir Lietuvą. Tai matyti iš gen. št. plk. T. Kutrzebos pareiškimo,31 jog planas, kaip užviešpatauti žemes tarp Nemuno ir Dauguvos (plan zasadniczy przyszlej bitwy nad Niemnem oraz pozniejszego opanowania terenu miedzy Niemen a Dzwina) buvo suprojektuotas tuo pačiu metu, kaip buvo nustatyti pagrindiniai Nemuno operacijos plano metmenys. Jo bendri bruožai gimė Pilsudskio galvoje dar kovų dėl Varšuvos metu, kai kilo reikalas duoti naujų operacinių nurodymų kaikurioms divizijoms, netekusioms sąlyčio su pasitraukiančiu priešu. Atitinkamai Pilsudskio, Vyr. kariuomenės vado, ateities veiksmų planavimams, taip vadinama 1-ma lietuvių-baltgudžių divizija jau rugpjūčio 19 d. buvo nukreipta į Bielską (Podlesės), o 41 pėst. pulkas, vadinamas Suvalkų pulku, buvo pasiųstas į Grajevą.
Tas pats lenkų šaltinis paaiškina, jog prieš Varšuvos kautynes minėta divizija buvo gavusi pavadinimą “19 pėst. divizija” ir kad 1-os lietuvių - baltgudžių divizijos vardas buvo grąžintas jai tik kelias dienas prieš jos paskyrimą naujam žygiui. Ji susidėjo iš 4 pėst. pulkų, pavadintų istorinės Lietuvos miestavardžiais: Minsko, Naugarduko, Gardino ir net paties Vilniaus, Lietuvos sostinės. Anot plk. Kutrzebos, tie pulkai, kartu ir 41 Suvalkų pulkas, sudarė “pakraščių kariuomenę” (wojsko kresowe), savo kilme ir siela, neva, stipriai susirišę su teritorinėmis sritimis, “kuriose ir dėl kurių turėjo išsivystyti pati kova” (obszarami na ktorych i o ktore miela rozegrac się walka).32
Kaip matome, Pilsudskis jau 1920 m. praktikavo kažką panašų į vėliau pagarsėjusį Hitlerio vokiškojo irridentizmo metodą: sukurstyti tautinę mažumą prieš valstybę, kurioje ji gyvena. Panašios intrygos keliu, kurios vykdyme sverdavo ir pinigas iš užsienių, būdavo siekiama prigaminti valstybės išdavikų, kad, juos subūrus į subversyvines organizacijas ir slapta apginklavus jų narius, palengvinus sau siekti imperialistinių tikslų. Tokia buvo paskirtis ir Kutrzebos minimos “wojsko kresowe”. Jei Pilsudskiui šis planas nepavyko, tai dėl to, kad Lietuvoje nesusirado reikalingo lenkiškos irridentos šalininkų skaičiaus irridentiniems pulkams užpildyti, apart kelių šimtų lenkiškų Lietuvos dvarininkėlių, nuklydusių į Lenkijos pusę. Todėl, Pilsudskiui nebuvo kito kelio, kaip minėtus “pakraščių” pulkus užpildyti mobilizuotais vyrais iš Lenkijos gilumos, nors ir pavadintais Lietuvos vietovių vardais.
Lenkijos Užs. Rkl. ministeris Sapieha rugsėjo 9 d. nota buvo formaliai pareiškęs Lietuvos Užs. Rkl. ministeriui dr. Purickiui, jog Varšuvos vyriausybė “su noru” priėmė Lietuvos vyriausybės pasiūlymą derėtis ir iš savo pusės numatė Kalvariją, kaip derybų vietą “nustatyti lietuvių-lenkų santykius lojalaus draugingumo pagrindais”. Dabar žinome, jog tai buvo lenkų diplomatinis melas lietuviams suklaidinti. Maždaug tuo pačiu metu, būtent, rugsėjo 10 d., Pilsudskis, pasišaukęs į Brastą lenkų 2 ir 4 armijų vadus su tų armijų štabų viršininkais, juos slapta supažindino su jo suplanuotos puolamosios operacijos pagrindine idėja ir nustatė terminą iki kada visi pasiruošimai tai operacijai turėjo būti atlikti.33
Suglaustai tariant, tuo planu buvo numatyta iki rugsėjo 21 dienos:
a) Sutelkti 2-os Armijos kariajame sparne — rajone į šiaurės-vakarus nuo Gardino — stiprią jėgų grupę iš I-os legionų divizijos, 1-os lietuvių-baltgudžių divizijos, 2-os ir 4-os raitelių brigadų; pasinaudojant miškais į pietus nuo Seinų, paslėpti judesius;
b) Sudaryti genrolo Osinskio rinktinę, Suvalkų ir Augustavo rajonuose, iš 17 pėst. divizijos ir Sibiro brigados, apsaugoti armijos kairįjį sparną ir vėliau jos užnugarį nuo lietuvių;
c) Savanorių diviziją (22-rą) pastūmėti daugiau į šiaurę, eventualiai, į Lipsko rajoną, kad puolimo metu galėtų derinti veiksmus su armijos kairiojo sparno grupe;
d) Tikslas — staigiu puolimu, visų pirma, užimti Seinus, atmetant tame rajone esančias lietuvių jėgas į šiaurę, ir ryžtingu kavalerijos žygiu per Kapčiamiestį - Leipalingį, jau pirmąją puolimo dieną, užgrobti perėjimus per Nemuną ties Druskininkais, arba Merkinė, kad prasiveržus į raud. armijos užnugarį Lydos kryptimi.
Čia, augščiau minėtų, didelių jėgų sugrupavimams nuslėpti buvo imtasi specialių priemonių, iš kurių plk. Kutrzeba išvardina sekančias:34 susilaikymą nuo bet kiek didesnio masto oro žvalgybos; bet kokio susisiekimo nutraukimą gyventojams zonose, kur vyko lenkų kariuomenės dalinių susigrupavimai; sutirštinimą apsaugos patrulių jautresnėse kryptyse, bei pafrontės miškuose; vykdymą klaidinančių žygių; vartojimą klaidinančių pareiškimų net operatyviniuose įsakymuose, pavyzdžiui, 2-os Armijos rugsėjo 11 d. įsakyme pabrėžimas: “Paskutiniai atsitikimai Suvalkijoje verčia griebtis tokio jėgų pergrupavimo, kuris tikrai laiduotų šiaurinį fronto sparną nuo bet kokių netikėtumų.”
Plk. Kutrzebos tvirtinimu, politinių santykių įsitempimas tarp Lenkijos ir Lietuvos, o ypač nutraukimas Kalvarijos derybų dėl kovos paliaubų, žymiai paveikė lenkų kariuomenę Suvalkijoje klaidingai manyti, neva, ruošiamasi žygiui tikrai prieš Lietuvą. Prileisdamas, jog apie tokias lenkų karių nuotaikas galėjo patirti sovietų šnipai ir apie tai pranešti kur privalėjo, Kutrzeba padarė išvadą, jog tai galėjo veiksmingai prisidėti prie rusų raud. armijos vadovybės suklaidinmo. Apie tai, kad buvo ruošiamasi “sumušti priešą, ne prie Kauno, bet prie Lydos”, lenkų divizijų ir raitelių brigadų vadai, numatyti tam kovos uždaviniui, pirmą kartą patyrė iš 2-os armijos vado lūpų tik rugsėjo 17 d.34
Visos tos plk. Kutrzebos pokarinės reveliacijos patvirtina, jog per derybas su lietuvių delegacija Kalvarijoje lenkams susitarimas su Lietuva visai nerūpėjo, o tik štai kas:
a) Formaliausiu būdu — pareiškimais nuo pat derybų su lietuviais stalo — pademonstruoti klastą, neva, susitarimas su Lietuva nėra galimas ir kad kovos veiksmai prieš mus sulaikyti tik iki rugsėjo 19 d., 6 val. ryto. Tikėtasi tuo būdu suklaidinti rusus, kad jie manytų, jog lenkų jėgos, kurios buvo telkiamos Suvalkijoje, bei Augustavo miškų erdvėje, buvo ten telkiamos žygiui prieš Lietuvą, o ne staigiam supimui rusų dešiniojo sparno, per Lietuvos teritoriją, prasiveržiant per Nemuno tiltus į rusų užnugarį;
b) Foch’o demarkacijos linijos reikalavimu sudaryti įspūdį tarsi Lenkija laikosi tarptautinio legalumo, nors ta linija nebuvo jokia siena tarp abiejų valstybių, tesiskaitė skiriamąja linija tarp lietuvių ir lenkų karinių jėgų, kuomet šios pastarosios 1919 m. buvo nužygiavusios į rytus prieš rusų raud. armiją, ir buvo faktinai nustojusi egzistuoti, kai lenkų karinės jėgos pasijuto priverstos pasitraukti iš Lietuvos teritorijos dalies už tos linijos į Lenkijos gilumą;
c) Propagandiniai pakaltinti Lietuvą, tarsi, ši pastaroji nesilaikiusi jos pačios deklaruoto neutralumo rusų-lenkų ginkluotame konflikte, nebojant, jog Lietuva jau buvo pasirašiusi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį su Sov. Rusija kaip buv. caro Rusijos palikuoniu, su visomis teisėmis į pastarajai priklaususias teritorijas, imtinai Lietuvą ir Lenkiją, ir tų teisių atitinkamos dalies perleidimu Lietuvai.
Iš to fakto, kad Lenkija taikos sutarties su Lietuva dar nebuvo pasirašiusi neseka, jog ji turėjo bent kokią teisę į teritoriją, ar paskiras sritis, Lietuvos išsiderėtas iš Sov. Rusijos ir preciziškai nužymėtas Lietuvos valstybės siena, pagal liepos 12 d. taikos sutartį su Sov. Rusija. Pilsudskio planas supti rusų raud. armijos dešinįjį sparną augštutinio Nemuno linijoje, staigiu žygiu per Lietuvos teritoriją, reiškė klastingą pažeidimą šios pastarosios neutraliteto ir buvo tipinga agresija prieš Lietuvą. Juo labiau, kad Sov. Rusija buvo sutartimi įsipareigojusi visas savo jėgas, kiek jų tuo metu dar buvo likę Lietuvos pakraštyje augštutinio Nemuno linijoje, atitraukti, kaip jas jau buvo atitraukusi iš Vilnijos. Pilsudskiui rūpėjo ne Lietuvos sutartys, bet jos užgrobimas.
Tą pačią rugsėjo 19d., kuomet kovos paliaubų įsipareigojimas baigėsi (6 val. ryto), Pilsudskis nusiėmė kaukę nuo savo veido ir davė 2-jai Armijai įsakymą35 baigti iki rugsėjo 21 d. pasiruošimus ir pradėti puolamuosius veiksmus pagal planą, kurio pagrindines gaires jau buvo žodžiu atskleidęs 2-os ir 4-os armijų vadams, kai jie rugsėjo 10 d. buvo iššaukti į Brastą gauti Vyriausiojo vado nurodymus.
8. PASIRUOŠIMAI GINTIS
Rugsėjo 14 d. įsakyme, kurio įžanginį sakinį su sveikinimais už “dalių karžygiškumą” jau esu patiekęs, fronto vadas plk. Katchė pažymėjo, jog lenkai tapo atstumti ir randasi linijoje:
III divizijos bare:vokiečių siena - Vištyčio ež. - Rutkai - Baltoji Bala - Lipniakas - Senieji Graužiai - Smalėnai - Šeipiškių ež.
II divizijos bare: Šeipiškių ež. - Dimitravas -Baltasis ež. - Heretų, Pamarės ir Želvos ežerai -Marychos (Maros) upė - Augustavo perkasas -Nemunas.
Tame pat įsakyme fronto vadas įpareigoja priešakinės linijos dalis “atsidėjus sutvirtinti ir atkakliai ginti užimamą liniją.” Atsižvelgdamas į prasidėjusias Kalvarijoje derybas su lenkais, jis, be to, nurodė “sustabdyti iš mūsų pusės kovos veiksmus, išskyrus priešo tėmijimą”; “visokius lenkų išsišokimus prieš mus ginklu likviduoti”36
Pasakymas “sutvirtinti ir atkakliai ginti” užimamą liniją buvo suprantamas. Tačiau, kai jį sugretini su įsakymu “sustabdyti kovos veiksmus” — viskas pasidaro nebeaišku. Visų pirma prašosi klausimas: kaip “visokius lenkų išsišokimus” likviduoti, jei patys kovos veiksmai uždraudžiami, ir antra, kaip tokius priešo “išsišokimus” perspėti, jei nebeleidžiama siuntinėti žvalgus į priešo pusę. Žodžiai: “išskyrus priešo tėmijimą” — buvo tikra migla, o ne koks konkretus nurodymas ką daryti, kad apsidraudus nuo staigmenų iš priešo pusės, juo labiau, kad pulkai nebuvo aprūpinti lėšomis slaptiems agentams siuntinėti bei seklių tinklui priešo užnugaryje organizuoti.
Aišku buvo tik viena, būtent, jog fronto vadovybė apsisprendė laikytis grynai gynimosi taktikos, palikdama veikimo iniciatyvą vien lenkams. Tatai pilnumoje paaiškėjo per plk. Katchės už kelių dienų sušauktą Seinuose vadų pasitarimą. Jame teko dalyvauti ir man, 5 pėst. pulko vadui. Apie tą pasitarimą čia užsimenu tam, kad išsklaidžius nuo anų laikų užsilikusį neteisingą įspūdį, tarsi, tada nebuvo pramatyta, jog pasyvus gynimasis bus visai netinkamas pasipriešinimo būdas didžiajam lenkų puolimui, įvykusiam rugsėjo 22 d., apie kurį buvo nujausta iš anksto, nebojant visų Pilsudskio klastos mandrybių.
Kuomet plk. Katchė atskleidė susirinkusiems divizijų ir pulkų vadamas pagrindines gaires kaip fronto vadovybė numato organizuoti pasipriešinimą ir kad pulkai paliekami išdriekti ilguose pasyvaus gynimosi baruose, nuo Vištyčio ežero iki Nemuno, be jokių stambesnių fronto rezervų aktyviems priešpuoliams, tuojau buvo kilę iš susirinkusiųjų tarpo stiprių abejonių dėl plk. Katchės suplanuotos taktikos tinkamumo. Gerai prisimenu, jog prieš ją pasisakė III divizijos vadas plk. ltn. Musteikis, 10 p.p. vadas mjr. Jakaitis, 8 p.p. vadas Čaplikas, 2 p.p. vadas Laurinaitis ir kt. Visi jie įrodinėjo, jog būtų perdaug rizikinga išbarstyti mūsų jėgas, jau ir taip nepakankamas, ilgame fronte ir kad tokiu jų išdriekimu tik būtų palengvinta priešui visur, kur tik panorėtų, pralaužti frontą ir sumušti mūsų pulkus pavieniui.
Nemažesnė opozicija kilo ir prieš fronto vado nusistatymą atimti artilerijos baterijas iš pulkų ir jas subordinuoti specialiam artilerijos viršininkui, kuris būtų įpareigotas suteikti artilerijos sutelktos paspirties visur Seinų bare, kur tokia paspirtis būtų reikalinga. Toksai artilerijos panaudojimo metodas buvo pasiskolintas iš prancūzų pozicinio karo. Gal jis ten ir tiko, bet ne Lietuvos ano meto karo aplinkybėmis. Jo sėkmingumas absoliutiškai priklausė nuo tobulų ryšių artilerijos su pėstininkais, tarp baterijų ir šių pastarųjų su bendriniu artilerijos viršininku. Kadangi to neturėjome, tai būta aiškios rizikos kovos metu, netik nesusilaukti sutelktos artilerijos ugnies, bet iš viso, gal net jokios artilerinės paramos pėstininkams, ryšiams tarp artilerijos ir pėstininkų pakrikus. Todėl visi pulkų vadai, kaip vienas, pageidavo, kad baterijos būtų paliktos jų betarpiškoje dispozicijoje.
Išklausęs pasitarimo dalyvių pasisakymus, plk. Katchė priėmė tokį sprendimą, koks jam, fronto vadui, atrodė tinkamas, tuo pačiu užsidėdamas ant savęs pagrindinę atsakomybę už pasekmes. Priimto sprendimo esmė ir jo pilna apimtis matyti iš fronto vadovybės rugsėjo 19 d. operatyvinio įsakymo, kurio tekstas čia paduodamas:37
— Yra vilties taikos būdu išspręsti ginčijamus klausimus. Vis tik mes privalome būti pilnai pasirengę griežtai atremti kiekvieną priešo pasikėsinimą. Tuo laiku mes iš savo pusės privalome daryti viską, kad nebūtų konfliktui priežasties.
Dėl anksčiau išdėstyto nusprendžiau pereiti prie gynimosi veikimo būdų ir nustatau šiam tikslui sekančias dvi gynimo linijas:
Pirmoji gynimosi linija:Leškinčiai, Bonziškiai, Maž. Preima, Sen. Graužiai, Bokšų ir Seivų ežerų tarpeklis, ežerų linija į pietus nuo Šeipiškių, Baltasis, Hereto, Pamarės ir Želvos ežerų, Marychos (Maros) upė, Augustavo perkasas ir Nemunas.
Antroji linija:Vištyčio ež. pietų krantas, Vižainiai, Olšanka, Vigrėnai, Kamionka, Pavaiponiai, Burokai, Kibartai, Galadus ež., Žegarai, Beržnikai, Želva ir toliau sulyg pirmosios gynimosi linijos, iš kurios atsitraukti į Krečių, Kavolių, Kapčiamiesčio, Baltosios Ančios ir Nemuno liniją tik spaudžiant daug didesnėms priešo jėgoms.
Abi gynimosi linijos aprubežiuoja ištisą gynimosi sritį, už kurią ir eina kova.
Pirmoje linijoje kariuomenei priimti priešo antpuolį su tikslu priversti jį ištiesti ir parodyti savo jėgas, tikslą ir svarbiausią puolimo kryptį. Negalint susilaikyti pirmoje linijoje, kariuomenei atsitraukti į antrąją ne kitoniškai, kaip gavus atitinkamą divizijos vado įsakymą. —
Vykdydamas šį fronto vado įsakymą, II divizijos vadas plk. Grigaliūnas-Glovackis rugsėjo 20 d. davė, savo ruožtu, įsakymą tos divizijos pulkams. Jo tekstas labai būdingas Glovackio mentalitetui paberti daug žodžių, kurie operatyviniame įsakyme skambėjo kaip bereikalinga literatūra. Nors, dėl to, tas įsakymas pasidarė labai ilgas, jo pilną tekstą čia vistik paduodu, kaip kuriozišką dokumentą:38
— Pastačiusi nepriimtiną reikalavimą atitraukti mūsų kariuomenę ant Foch’o demarkacijos linijos, lenkų delegacija šio mėnesio 18 dienos vakare išvyko iš Lietuvos. Nuo 6 val. šio mėnesio 19 dienos karo paliaubos pasibaigė. Yra vilties taikos būdu išspręsti ginčijamus klausimus. Vis tik mes privalome būti pilnai pasirengę griežtai atremti kiekvieną priešo pasikėsinimą. Tuo pačiu laiku mes iš savo pusės privalome daryti viską, kad nedavus priežasties konfliktui.
Dėliai aukščiau išdėstyto, Fronto Vadas [taip tada vadino mūsų grupės vadą] nusprendė pereiti prie gynimosi veiksmo būdų. Šiam tikslui užims sekančias dvi gynimosi linijas . . . [čia pakartojami visi gynimosi linijų punktai, kaip nurodyta fronto vado įsakyme], —
Toliau Glovackio įsakyme kalbama:
— Pirmoje linijoje priimti priešo antpuolį tikslu priversti jį išsiskleisti ir parodyti savo jėgas, tikslus ir svarbiausią puolimo kryptį. Negalint susilaikyti pirmoje linijoje, kariuomenei atsitraukti į antrąją liniją, bet nekitoniškai, kaip gavus nuo manęs atitinkamą įsakymą.
Užėmus mūsų kariuomenei antrąją liniją, fronto ir divizijos štabai pasilieka senose vietose.
Nieku būdu nevartoti rezervų skylių kaišiojimui; reikia išnaudoti juos: a) arba tam, kad iš anksto užimti antros linijos barą, b) arba tam, kad griežtu priešantpuoliu suduoti į joje prasiveržusio priešo sparną.
Abu rezervų vartojimo būdai palengvina pirmosios linijos kariuomenės padėjimą, bet antruoju būdu, drąsiai jį pravedant, galima sumušti priešą ir atitaisyti padėjimą.
Baterijoms nusiimti nuo pozicijų ne kitaip, kaip gavus įsakymą iš to pėstininkų viršininko, kuriam priklauso. Baterijoms trauktis, sulyg galimybėmis, ne visoms iš karto. Atsitraukus į naują poziciją, kaip galima greičiau atidengti ugnį, kad sulaikyti priešą, ir palaikius savo pėstininkus. Baterija iki paskutinei minutei palaikanti savo pėstininkus ir žūvanti sykiu su jais, užsitarnauja ne papeikimo, o didžiausią pagirimą.
Fronto Vadas kreipia mūsų dėmesį ant gero ir tikro apsaugojimo savo krypties: Sapockinė -Kapčiamiestis, taip pat ant tam tikro tėmijimo demarkacijos linijos nuo Graudzičių iki Kapčiamiesčio.
Fronto Vadas įsakė atsidėjus daryti žvalgybas partijomis, būtinai karininkui dalyvaujant iki susidūrimo su priešu, bet vengti susišaudymo ir susirėmimo.
Atkreipti didžiausią atydą į slaptos žvalgybos organizaciją.
Dėl šio įsakau:
Majoras Čaplikas:8 pėst. pulko pulko 3 batalionai, 5 baterija.
Užimti ir atkakliai ginti barą: Baltoji upelė (išimtinai) per Hereto, Pamarės ir Želvos ežerus, Budvičius, Marychos upė, Augustavo kanalas, Nemunas.
Antra linija nuo Kiečių ir toliau iki Nemuno. Kapt. Petruitis: 2 pėst. pulko III batalionas
Užimti ir ginti barą nuo Nemuno iki Graudzičių imamai. Pasikeitus su 1-sios divizijos dalimis pereiti per Druskininkus į savo pulką, kur įeiti savo pulko vado žinion.
Majoras Laurinaitis:2 pėst. pulko 2 batalionai, 7 baterijos 4 kanuolės, 9 baterijos 4 kanuolės, gaubicų baterijos 4 kanuolės, du šarvuoti automobiliai.
Užimti ir atkakliai ginti barą ant linijos nuo Kleivų ež. imamai iki Baltosios upelės imamai.
Antra linija nuo Žagarų imamai iki Kiečių išimamai.
Baterijom išsirinkti poziciją ant antros linijos sustatyti schemas apšaudymui. Artilerijos viršininkui nustatyti užėmimo tvarką, o taip pat privalo būti nurodyti keliai baterijoms į tą poziciją.
Kapt. Škirpa:5 pėst. pulko 3 batalionai.
Užimti Beržnikų - Pockūnų rajoną ir būti kaip divizijos atsarga. Priruošti antros linijos poziciją nuo Žegarų iki Kiečių imtinai.
Barų vadams būtinai turėti stiprius ryšius su manim, tarp savęs, su kaimynais ir artilerija.
Artilerijos viršininkui prisiųsti man schemą baterijų vietų su apšaudymo sektoriais, kaip pirmos taip ir antros linijos tėmijimo punktus ir atsitraukimo kelius.
Pulkų štabai ant pirmos linijos turi būti ne toliau linijos Beržnikai - Seinai; antros — Leipūnai - Veisėjai - Klepačiai.
Fronto štabas — Simnas, 2-os divizijos — Seirijai, 3-čios divizijos — Kalvarija.
Mano pavaduotojai — majoras Laurinaitis ir majoras Čaplikas.
Divizijos vadas pulk. Grigaliūnas-Glovackis Štabo viršininkas — kapt. Giedraitis. — Vertas pažymėjimo faktas, kad augščiau minėtieji vadovybės įsakymai plk. Katchės ir plk. Glovackio buvo duoti maždaug tuo pačiu metu, kaip Pilsudskio rugsėjo 19 d. įsakymas užbaigti pasiruošimus ir pradėti puolimą. Kiek šis Pilsudskio įsakymas atrodė dinamiškas, tiek mūsiškių įsakymai dvelkė pasyvaus pasipriešinimo dvasia ir jau senai karo mokslo atmesta linijine taktika. Nereikėjo būti jokiu karo mokslininku, kad supratus, jog jėgų išsklaidymas neproporcingai jų didumui ilgame fronte, jų atsparumą tik dar labiau silpnino. Buvo natūralu, jog tokia atgyvenusi taktika negalėjo nesukelti kritikos iš subordinuotų pulkų vadų tarpo, bei fronto karininkijos. Apie tai plk. Petruitis savo atsiminimų knygoje rašo:39
— Ir be to mūsų, eilinių karių, ūpas buvo nepakenčiamai biaurus, bet kai perskaitėm šį paskutinį gynimosi įsakymą, galutinai rankas nuleidome. Nejaugi, taip manėm, mūsų vadai iki šiol dar nieko neišmoko ir nesuprato, kad taip išdėstytomis jėgomis, net nuo vieno priešo pulko neapsiginsime. Tušti posakiai, kad “nieku būdu nevartoti rezervų skylių kaišiojimui”. Kaip rezervus vartoti, nurodo pats reikalas ir dėl to iš anksto numatyti ne visada galima. —
Be kritikos, nestigo betgi ir pozityvių pasiūlymų iš rikiuotės dalių vadų, kaip mūsų jėgos turėjo būti sugrupuotos. Tas pats plk. Petruitis, anuomet kpt. ir bataliono vadas, primena jog40 “Nebuvo jokios abejonės, kad jie [lenkai] žygiuos per Seinus ir Druskininkus bolševikams į sparną. Į mūsų teritoriją, toliau Veisėjų, jie nesibraus, nes taktikos atžvilgiu tuomet jiems nebuvo dar jokio tikslo taip daryti.” Pastebėdamas, jog Marychos upės ir Augustavo perkaso linijoje būtų pakakę kelių eskadronų, plk. Petruitis toliau rašo:41
— 8 pulkas turėtų stovėti kur nors prieš Seinus arba dar daugiau į dešinę. Jei ten būtų rimtesnės jėgos, tai čia lenkai niekad nelįstų. O Lazdijų, Seinų ir Gibų kryptimi jau kur kas sunkiau būtų prasiveržti. Tada lenkų vadai turėtų galvoti ką nors kitą, o gal kitaip ir kalbėtų su mumis. Dar geriau būtų buvę, jei čia ir 1-mos Divizijos koks pulkelis atsirastų. Dabar gi čia stovi 2 pulko pusantro bataliono ir 5 pulkas, kuris kasa antros linijos apkasus. Tiesa, artilerija čia beveik visa sukoncentruota, kuriai įsakyta “mirti sykiu su pėstininkais”. Nereikia jai nei įsakyti, ji mokės garbingai numirti, bet kokią naudą turėsime iš jos garbingos mirties. —
Nuo savęs čia tegaliu pridėti, jog ir nekariškiui galėjo būti suprantama, kad su pusantro bataliono ilgo baro — nuo Baltežerio iki Kleivų — apgynimas buvo neįmanomas, ypač kad buvo laukta ta kryptimi pagrindinio smūgio iš priešo pusės Plk. Glovackio anonsavimas įsakyme divizijai, jog 2 p.p. III batalionas, tada tebestovėjęs Asužoje prie Nemuno, bus grąžintas to pulko vado žinion, kai tik bus ten pakeistas I divizijos daliniais, nieko 2 p.p. vadui mjr. Laurinaičiui nedavė, o tik šį pastarąjį klaidino. Tikėdamasis savo to bataliono grįžimo, mjr. Laurinaitis buvo, dėl baro ilgumo, sunaudojęs kuo ne visas turėtas jėgas, kad sudarytų pirmos linijos gynimosi užtvarą, likdamas be pulko rezervo. Kai tos užtvaros tapo priešo stipresnių jėgų numuštos, bei priverstos trauktis, mjr. Laurinaitis, nesusilaukęs III bataliono, faktinai neturėjo jokio rimtesnio rezervo pulko pasitraukimui pridengti. Be to, ryšiams tokioje situacijoje suirus, veikusi 2 p.p. bare visa artilerija (keturios baterijos) neteko pėstininkų priedangos ir žuvo, išskyrus kpt. Šklė-riaus bateriją, suspėjusią savo iniciatyva pasitraukti į Beržnyką, į talką 5 p. pulkui.
Tačiau, fronto vadas plk. Katchė buvo kurčias bet kokiems įtikinėjimams iš apačios. Priešingai, jis raštu pareiškė 2 p.p. vadui mjr. Laurinaičiui, neva, visos blogybės pareinančios nuo to, kad dalių vadai kritikuoja savo viršininkų įsakymus ir kad jų deramai nepildo. Tame rašte mjr. Laurinaitis buvo įspėtas, jog — jei ir ateity kritikavimai pasikartos — tai tie, kas tuo užsiims, būsią be pasigailėjimo atiduodami teismui.
Kai dėl 5 p.p., tai jis, tuojau po pakartotino Seinų užėmimo, buvo atitrauktas į fronto rezervą ir nuo rugsėjo 16 d. ilsėjosi Klepačių, Rudziškių, Kučiūnų ir Valmero Holmų rajone. Jis tikrai buvo užsitarnavęs poilsio, nes nuo rugsėjo 1 d., kai išsikraustė iš karinių traukinių Alytuje, jo batalionai težinojo varginančius kovos žygius pirmyn ir atgal, puolimus, gynimąsi ir priešpuolius, be jokio atsikvėpimo, lyg jo karių — karininkų ir kareivių — fizinis pajėgumas nebūtų turėjęs ribų, arba tarsi pulkas nebūtų buvęs reikalingas pasitvarkymo po patirtų nuostolių žmonėmis, ginklais ir apranga.
Galiu pasakyti, jog 5 p.p. turėjo labai rūpestingą ir tikrai energingą pulko ūkio vedėją. Tai buvo kpt. Kabaila, kuris iki paskyrimo į nelengvas anomis aplinkybėmis pulko ūkio vedėjo pareigas, pats tarnavo rikiuotėje ir, būdamas kuopos vadu, gerai nusimanė rikiuotės karių kasdieniniuose reikaluose ir visame tame, nuo ko parėjo žymia dalimi pulko kovos veiksmų sėkmingumas. Kai tik painformavau jį telefonu, jog pulkas tapo atitrauktas į fronto rezervą, kpt. Kabaila tuoj pasiskubino prisiųsti į Klepačius visokių gėrybių iš pulko sandėlių, kurie buvo Panemunėje, prie Kauno.
Labjausiai mane džiugino tai, kad pulkas susilaukė papildymo, viso, ant kiek pamenu, 400 vyrų su viršum. Jie pasiekė pulką šiam esant fronte ir jau giliai įsitraukusį į kovos veiksmus. Taip atsitiko, ne vien dėl to, kad būtų perilgai nusidelsęs naujokų karinis apmokymas, bet dėl to, kad mūsų ano meto intendantūra nepajėgė laiku parūpinti, iš kur nors, aprangos — drabužių ir apavo — naujokams, siunčiamiems į frontą, tinkamai aprėdyti. Nors gautas papildymas ir žymiai pagerino padėtį — leido kiek padidinti kuopų ir komandų sudėtį, — bet jis toli gražu nebuvo pakankamas užpildyti kuopas ir komandas iki pilnos sudėties; jos tad ir toliau liko skystokos kovotojų skaičiais.
Maždaug kartu su papildymu, pulkas susilaukė ir naujo pulko vado padėjėjo kpt. Kauno, pakeitusio plk. ltn. Paškovičių, kuris jau prieš kelis mėnesius buvo iškeltas iš pulko ir paskirtas, nepamenu kurio tai, pulko vadu. (B.d.)
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
Deja, neilgai teko 5 p.p. naudotis poilsiu, nes netrukus buvo gražintas iš fronto rezervo į II divizijos rezervą Beržnyko - Pockūnų rajone. Divizijos vado rugsėjo 20 d. įsakymas “paruošti antros linijos poziciją nuo Žegarų iki Kiečių” buvo neabejotinas ženklas, jog ir pasilikimo divizijos rezerve dienos, greičiausia, bus irgi trumpos, tik tada kęstutiečiams buvo kilę daug abejonių kam jie buvo verčiami eikvoti savo jėgas kasimui apkasų ir ruošimui įtvirtinimų tame ilgokame bare, kai nesimatė pakankamų jėgų tiems apkasams ir įtvirtinimams užimti, bei jais pasinaudoti gynimosi tikslams.
9. UŽPUOLIKO PLANAI
Tuo metu kai lietuvių kariuomenės daliniai buvo, pagal fronto vadovybės rugsėjo 19 d. įsakymą, užimti savo pozicijų įtvirtinimo darbais, lenkų 2-os armijos vadas gen. Smigly-Rydz, vykdydamas tos pačios, rugsėjo 19 d., Pilsudskio įsakymą, baigė pergrupuoti tos armijos jėgas ir jas pilnai paruošti brutaliam lietuvių užpuolimui ties Seinais ir Kapčiamiesčiu. Pagrindinis smūgis, pirmiausia, buvo lenkų nukreiptas prieš Seinus, supant juos iš pietų rytų ir šiaurės vakarų, su skaitlinga kavalerija žygiuojančia, per Kapčiamiestį, Druskininkų link ir specialia gen. Osinskio grupe pagrindinio smūgio, nukreipto į Seinus, pridengimui nuo lietuvių galimo priešpuolio iš šiaurės, Suvalkų kryptimi.
Pagal lenkų šaltinius 2-os armijos vienetai, rugsėjo 19 d., buvo pasiekę šiuo rajonus:42 4-ta rait. brigada — Mikaševa, Rygalė, Rudauka; 2-ra rait. brigada — tebesitelkė rajonan Czarny Brod, Sucharzeczka; 1-ma leg. divizija — užėmė barą Okolek, Pranckai, Juodosios Ančios upė ir Krasnopolis; 1-ma lietuvių-baltgudžių divizija — Augustavo rajone.
Gen. Osinskio grupė: 17 pėst. divizija — viena brigada bare Kaletnik, Lipowo, Sidarowka, ež. Ančia; kita brigada pakeliuje į Suvalkus. Sibiro brigada — išsikrauna Grajevo stotyje tikslu žygiuoti į Augustavą.
Puolamųjų operacijų planas buvo lenkų iki smulkmenų išdirbtas kelias dienas prieš puolimą, ir paduotas 2-os armijos vado gen. Smigly-Rydz įsakyme Nr. 55, datuotame rugsėjo 18 d.43 Žemiau pateikiami to plano esminių dalykų išrašai kalba patys už save:
Kavalerija
4-tai rait. brigadaipradėti žygį X dieną 12 val. bendra kryptimi Mikaševa - Kolietai - Kapčiamiestis - Druskininkai tikslu užimti Druskininkų tiltą X plus 1 dieną, apie pietus;
2-rai rait. brigadaipradėti žygį X dieną 12 val. iš rajono Dvarciškės ir žygiuoti kryptimi He-lenowo - Kapčiamiestis paskui 4 rait. brigadą;
Visi kavalerijos daliniai turi apleisti Kapčiamiestį iki X plus 1 dieną, 9 val.
Smūgio divizijos
1-ai leg. divizijaipersigrupuoti rugsėjo 20 d. vakare taip, kad X dieną, popiet, galėtų stipriu dešiniuoju sparnu išvystyti Seinų puolimą bendra kryptimi Augustavas - Seinai, tikslu atmesti į šiaurę ten esančias priešo jėgas ir pralaužti sau kelią į Druskininkus. X dienos vakare 1 leg. divizija turi būti rajone Beržnykas - Kreivėnai, savistoviai apsisaugodama iš Alytaus ir Kapčiamiesčio pusės. X plūs 1 dieną auštant, 1 leg. divizijai žygiuoti bendra kryptimi Beržnykas - Kapčiamiestis - Nielubancy - Wilkonosty - Druskininkai. (Vietovės nerandamos lietuviškame žemėlapyje, vadinamos, pagal šaltinį, lenkiškai. Red.)
1-mai lietuvių-baltgudžių divizijaiX dieną, 12 val. būti pasiruošusiai žygiui paskui 1 leg. diviziją ant Augustavo - Seinų plento, voros galva į pietus nuo Serski Las. Tą pačią X dieną ji turės pasistūmėti pirmyn ir pasiekti vakare rajoną Konstantynowka - Pomorze - Gibai - Wiersnie, savistoviai apsisaugodama. X plus 1 dieną, auštant, 1 lietuvių-baltgudžių divizijai išvykti žygiui bendra kryptimi Beržnykas - Lejpūni - Druskininkai. Kol bus praeinama per lietuvių teritoriją, 1 lietuvių-baltgudžių divizija turės pasirūpinti netik savo, bet ir 1-os leg. divizijos žygio priedanga Lazdijų ir Seirijų kryptimi.
Osinskio Grupė
(17 pėst. divizija)
33-čiai brigadaiginti sektorių į šiaurę nuo Suvalkų;
34-tai brigadai— rugsėjo 20 d., vakare, susitelkti rajone Kresne - Aleksandrowsk. X plus 1 dieną, po to, kai 1 leg. divizija bus užėmusi Seinus, ta brigada turės būti nukreipta per Krasnapolį į Seinų rajoną, kad jau X plus 1 dieną perimtų to susisiekimo mazgo apsaugą iš šiaurės ir rytų pusės. Būdama Seinuose 34-ta brigada bus, be to, atsakinga už supamosios jėgų grupės sparno ir užnugario apgynimą Lazdijų kryptimi, kol tebevyks Nemuno peržengimo operacija.
Po to, kai Nemuno perėjimas bus jau įvykdytas, 17 pėst. divizija turės ginti Suvalkiją prisilaikant rugsėjo X plus 1 diena kovų linijos, nuo Rytprūsių iki Augustavo kanalo.
Pagrindinis vaidmuo Seinų puolime buvo skirtas 1-ai leg. divizijai, veikusiai pirmame kovos skaidinyje. Jai vadovavo plk. Stefan Dąb Biernacki.
Atitinkamai armijos vadovybės rugsėjo 18 d. įsakymui, 1-os legionų divizijos padaliniai, rugsėjo 21 dieną, vakare, buvo užėmę jiems nurodytą išeities padėtį šitaip:44
1-ma leg. brigada, vadovaujama plk. Knoll-Kownacki, dešiniajame divizijos sparne su
— 5 leg. pulku ir 1-jo lengv. artil. pulko I divizionu miškuose palei Juodąją Ančią, bare tarp Pranokai - Sernetka, su viena kuopa iškišta į Krasnos kaimą ir vieno būrio užtvara Versnių kaime;
— 1 leg. pulku ir 1-jo lengv. artil. pulko II di-vizijonu brigados rezerve Strzebkowizna;
— 1-jo raitųjų šaulių pulko eskadronas, priskirtas brigadai — Dolni Las kaimo rajone.
— Brigados štabas — Makarce.
3-čia leg. brigada, vadovaujama plk. ltn. Popowicz, sudarė kairįjį divizijos sparną su — 6-ju leg. pulku ir I-jo lengv. artil. pulko I ir III divizionais — bare į šiaurę nuo 5 leg. pulko, palei Juodąją Ančią, nuo Sernetka iki Ciemny Las ir toliau — per Padegėliai, Pakrauskas, Gremzdų ež. vakarinis pakraštys, iki Gremzdy Polskie kiemo.
— 41 pėst. Suvalkų pulku — priskirtu 1 leg. divizijai ir 9-to leng. artil. pulko II divizionu — bare Krasnapolis - Smalėnai;
— Divizijos štabas — Sierski Las.
Pagal plk. Dąb-Biernacki planą, 1-os leg. divizijos jėgos buvo sugrupuotos į sekančias dvi kovos grupes:43 (žiūr. Schemą Nr. 8)
Pietinė grupė, vadovaujama plk. Kow-nackio, susidėjo iš 1-mo ir 5-to leg. pulkų, I ir II/ 1-mo lengv. artil. pulko ir rait. šaulių eskadrono, sustiprinto pulkų rait. žvalgų komandų.
Vienas tos grupės batalionas laikinai paliekamas prie Juodosios Ančios, Pranckų - Tartaczysko rajone, demonstruoti puolimą Gibų kryptimi, kad ten, pirmiausia, tik prilaikius lietuvių jėgas; tam batalionui buvo numatyta prisijungti tik vėliau prie koncentriško grupės Seinų puolimo.
Vyriausiosios grupės jėgos, susitelkusios rajone Strielčiavinė - Okolek, turėjo 10 val. žygiuoti miškais Wilkoluk’o link ir užėmus kelių mazgą prie Želvos, ten pasidalinti į dvi puolamąsias voras: viena — sudaryta iš 5-to leg. pulko dviejų batalionų — turėjo pulti Seinus per Beržalaukį -Bosę; kita — sudaryta iš trijų 1-jo leg. pulko batalionų ir rait. šaulių eskadrono (sustiprinto pulkų raitųjų žvalgų komandomis) turėjo žygiuoti daugiau į rytus, per Suworowo Beržnyko link ir pulti Seinus iš rytų per Pockūnus.
Rait. šaulių eskadronas(sustiprintas, turėjo atsidalinti už Beržnyko nuo minėtos voros ir pagreitintu žygiu iššokti pirmyn Pulkotai - Dvarciškės link, kur pasistengti uždaryti perėjimą tarp ež. Berzniak ir Stabingio ež., ir sunaikinti ten esantį plento tiltą.
Šiaurinė grupė, vadovaujama plk. ltn. Popowicz, susidėjo iš 6 leg. pulko ir 41 pėst. pulko, 1-mo lengv. artil. pulko III diviziono, 9 lengv. artil. pulko 1 ir 2 baterijų ir 1-jo sunk. artil. pulko I diviziono.
Susikoncentravusi miškuose Eglinė - Murowany Most rajone, ši grupė turėjo pulti Seinus iš šiaurės.
Grupei buvo nurodyta palikti du pusbatalionius linijoje: vieną — ties Rudka, kitą — ties Krasnapoliu — demonstruoti Seinų puolimą iš fronto.
Vyriausioms grupės jėgoms buvo nurodyta žygiuoti per Murowany Most, Toklinowo ir Wilkopedzie link, iš kur
— vienu batalionu pasukti į šiaurinius Klevus; čia susijungus su pirmuoju pusbatalioniu — pasistūmėti vieškeliu į pietinius Klevus ir po to, pulti Seinus, pakeliuje susijungus su antruoju pusbatalioniu;
— likusiai voros daliai žygiuoti toliau Ochotniki kryptimi, kur pasidalinti į kitas grupes po du batalionus, iš kurių
viena — puolimui Seinų bendra kryptimi Nowosady - Lumbie - Marcinkowce; kita — daugiau į rytus nuo Jodeliszki, per Bubeliai - Gryszkowce. Nuo Bubelių ta grupė turėjo pasiųsti mažą padalinį užimti tarpežerį prie Žagariai.
Tačiau, šio rašinio tikslas yra, pirmoje eilėje, nušviesti įvykius, kurie lietė mūsų 5 p.p. šiuo požiūriu ypatingai įdomus yra sprendimas, kurį buvo padaręs plk. Knoll-Kownacki, pietinės kovos grupės vadas. Jo grupei teko vykdyti puolimą
kaip tik tokiame bare, kur karo dievaitis buvo lėmęs mūsų kęstutiečiams uždavinį pastoti kelią tam kelis kartus stipresniam užpuolikui — visai lenkų 1-jai leg. brigadai, Pilsudskio militarizmo išgarsėjusiai pažibai. plk. Knoll-Kownackio sprendimas numatė dvi veikimo fazes:
1. Veiksmus iki prasiveržimo pro Heret-Pomorze ir Želva ežerų liniją, ir
2. Seinų puolimą tą liniją pralaužus.
Tą planą plk. Knoll-Kownacki suformulavo I-os leg. brigados operatyviniame įsakyme Nr. 501 / 2L, datuotame rugsėjo 21 d. 8 val., kurio atitinkamą dalį čia paduodu ištisai:46
Pirmoji fazė
Rugsėjo 22 d. 9 val. pradeda žygiuoti:
5 leg. pulkas: dviem batalionais iš Pranckų, miško keliu į rytus iki augšt. 143, kur išskiria vieną kuopą. Po to tęsia žygį iki miško skersinio kelio iš Dvarciškės link Želva (3 km. į rytus nuo augšt. 143) ir toliau — miško keliu netoli augšt. 145 Želvos kryptimi. Išskirtoji prie augšt. 143 kuopa žygiuoja Pomorze - Zelva tarpežerio kryptimi; vienas batalionas plentu — Gibų kryptimi.
1 leg. pulkas— iš Dvarciškės rajono žygiuoja visais trimis batalionais miško keliu palei augšt. 125, iki kryžkelės nurodytos 5 leg. pulkui, po to — paskui šį pastarąjį.
Apie 11 val. 45 min. 5-to leg. pulko daliniams liepta atakuoti Želvą ir tarpežerius tarp ež. Pomorze, Želvos ir Gibų.
Siuntinėjimą patrulių šioje fazėje sumažinti iki minimumo, kad neišeikvojus jėgų smulkiems susidūrimams su priešu, bet užklupti jį išsyk didesnėmis jėgomis.
Raitųjų šaulių eskadronas žygiuoja iki Želvos, tarp 5 ir 1 leg. pulkų dalinių.
Antroji fazė
Pralaužus Heret - Pomorze - Želva ežerų liniją ir užėmus Gibus ir Želvą, brigados jėgos grupuojasi į sekančias tris puolamąsias voras:
Viena,vadovaujama 1-jo leg. pulko vado ir susidedanti iš I, II ir III/ 1 leg. pulko batalionų ir vieno artil. diviziono. Tuojau po Želvos užėmimo puola Seinų link per Suworowo, Dubiai, Beržnykas, Olkielszczyzna ir Pockūnai;
Kita,vadovaujama 5 leg. pulko vado ir susidedanti iš dviejų to pulko batalionų ir 1 lengv. artil. pulko dviejų baterijų. Koncentruojasi Želvos rajone ir puola Seinų link per augšt. 140, Beržalaukis, Bose ir Paseiniai;
Trečia, susidedanti iš 5 leg. pulko vieno bataliono ir 1 lengv. artil. pulko vienos baterijos, puola abipus plento ir per Pasiejanka Seinų link.
Raitųjų šaulių eskadronas(sustiprintas 40 raitelių iš 1-jo leg. pulko žvalgų komandos) rot-
mistrui Grzybowski vadovaujant, atsiskiria prie Suworowo kaimo nuo 1 leg. pulko voros ir, apeidamas Ilgiel ežerą, sups Beržnyką iš rytų pusės tuo momentu kai minėta vora atakuos tą vietovę.
Kai Beržnykas jau bus užimtas, minima raitelių rinktinė turės iššokti pirmyn Dvarciškės kryptimi, sunaikinti plento tiltą per upelį jungiantį Stabingio ir Berzniak ežerus, po to vėl susišlieti su 1-jo leg. pulko grupe.
Tame pat įsakyme plk. Knoll-Kownacki paduoda 1-os legionų divizijos vado pageidavimą, kad bendra koncentruota ataka Seinams užimti būtų įvykdyta apie 16 val., kad iki 20 val. visa akcija būtų užbaigta ir kad atsipalaidavusios jėgos būtų, tuoj po to, pergrupuotos tolesniems veiksmams, kaip suplanuota. Be to, įsakyme suformulavo tokį įvykių prognozą:47
— Galimas dalykas, jog priešas, koncentriškai atakuojamas, mėgins gelbėtis prasilaužimu per plk. ltn. Popowicziaus grupę. Kad suteikus jai pagalbos, įsakau, priešą sumušus, jį persekioti ir po Seinų užėmimo, bei pulti toliau tuoj pat. —
