DAINELĖ GIMUSI NETYČIA
Algimantas Baltakis, 1965
Jis buvo vyras padorus,
Tik jam labai nesisekė.
Jam dvidešimt ir penkerius,
Kažkaip netyčia, įsegė.
Jis kasė anglį po žeme
Ir kirto mišką taigoje.
Geri draugai ir net šeima,
Netyčia jį palaidojo.
Ką liepė jam, tą darė jis
Ir kailį sveiką išnešė.
Tik prižiūrėtojas dantis,
Kažkaip netyčia, išmušė.
Užmiršo pavardę jisai,
Atsiminė tik numerį.
Bet iš netyčių ir tasai,
Kur nemirtingas, numirė.
Pasakė vyrui be dantų:
Esi nekaltas visiškai.
Esi reabilituotas tu
Ir dvasiškai ir fiziškai.
Jis tyčia grįžo pėsčiomis,
Aplink žydėjo vasara.
Tik iš netyčių, raukšlėmis,
Karšta riedėjo ašara.
Aš jį netyčia pamačiau
Ir apdainuoti ryžausi,
Kad dingtų užmaršty greičiau
Tasai baisusis “netyčiomis”.
