NUOTAIKOS LIETUVOJE

K. U.

Galvodamas, kad ne kiekvienas turi galimybės kiek plačiau susirašinėti su savo giminėmis ar draugais Lietuvoje dėl įvairių priežasčių, manau, kad bus beveik kiekvienam įdomu sužinoti kai ką apie gyventojų nuotaikas, kaikuriais kasdieninio gyvenimo reikalais. Žemiau talpinu ištraukas iš atskirų laiškų, kurie buvo gauti paskutinių trejų metų bėgyje.

“Jus įtikinėja jūsų valdžia, monopolijos, įvairūs rašytojai, kad pas jus tai geriausia. Tų nuomonių yra įvairių įvairiausių. Gali ir Jūsų galvos susisukti. Šiuo atžvilgiu tikrai Jums prastai. Pas mus kur kas geriau. Ir valdžia, ir laikraščiai ir knygos visi vienodai kalba. Kai viršūnėje sėdintieji, arba kuris vyriausias pasako, kad tas ar kitas dalykas yra baltas — visi šaukia vienbalsiai “baltas”, kai pasako: juodas, visi šaukia “juodas”. Taigi, mums nereikia rinktis, nereikia galvoti. Tas jau palengvina žmogaus gyvenimą. Kaip buvo sunku mokyklose. Reikėjo visokių teorijų mokytis. Dabar jaunimui tikras rojus: viskas patiekiama jau prieš daug metų apgalvota, o viską kas ne taip — atmest. Todėl mūsų jaunoji karta yra vieninga. O ten, pas jus, universitetuose streikai, fabrikuose streikai, mokytojai ir paštininkai streikuoja. Mūsų žmonės tyliai dirba, jaunimas tyliai mokosi.

Lietuvos istorijos vadovėliuose buvo pridaryta klaidų, o dabar jas ištaisė. Dabar jau Lietuvos istorija mokoma sykiu su Rusijos istorija.

Miestuose pastatėme daug fabrikų. Jiems trūksta žmonių, todėl iš kitų respublikų atvažiavo kiek mums jų trūko. Lietuviai tegul žemę dirba, o kai pritruks galės eiti kitur žemę dirbti. Į fabrikus apie 90% žaliavų atveža iš kitų respublikų, o paskui iš mūsų respublikos gatavus gaminius veža atgal.

Negaliu pasidžiaugti, kad tėvynėje geriau yra. Sūnūs, dukterys, kurie žinojo tėvų kišenę besimokydami, dabar, tapę ponais, tėvams vos vieną kitą laišką per metus parašo. Broliai, seserys irgi dažniau susirašinėdavo, o dabar, gerai jei švenčių proga viens kitą pasveikina. Dar prieš keletą metų autobusuose jaunimas užleisdavo vietą senukams ar moterims, o dabar jau tas gražus paprotys nyksta. Mat, senukai ir senelės yra kaimiečiai, o jaunimas — mokslus išėjęs.

Seniau, gražiais vasaros vakarais, girdėdavome dainas o dabar traktorių ir kombainų ūžimą. Svarbu, kad tas dainas dainuodavo patys darbininkai. Laikraščiai rašo, kad ir studentai jau nebemoką liaudies dainelę padainuoti. Pas jus, žinoma, seniai liaudis nebedainuoja. Tiesa, vienur kitur veikia chorai prie kultūros namų, bet ne tas kada visas jaunimas dainuodavo. Dabar kiti laikai, kiti vargai ir žmonės. Ar tos praeities gailėtis ar ne?

Ar mes tapome geresni? Atrodo, kad ne. Mūsų sąjungoje išgeriama po 4.2 kg. spirito per metus skaitant kiekvieną gyventoją. Girtuokliai sako, kad tai nedaug ...

Šiandien perskaičiau Maksimo Tauko “Kalendoriaus Lapeliai”. Jis baltarusis. Aprašinėja, kaip buvo sunku gyventi lenkų priespaudoje. Veikalas parašytas dienoraščio formoje. Vieną kitą posmą ir Jums pacituosiu.

Jei mes neišsaugosimsavo kalbos

Vaikučiams, ir ateičiai žemės savos,

Tegu iš gyvenimo išbraukia mus,

Iš antkapių nutrina mūsų vardus.

Dabar leidžia rašyti tik apie viršininkams malonius dalykus, bet trumpas tų kūrinių amžius. Galima rašyti ir apie nemalonius gyvenimo reiškinius, bet tada labai trumpas autoriaus amžius.

Man labai nemalonu, kad lietuviai Amerikoje susiskaldę. Vieni ant vienų malūno ratų pila vandenį, kiti ant kitų. Senas posakis sako, kad “skaldyk ir valdyk”. Taip svetimieji ir daro Jums reikėtų žiūrėti kas lietuvius jungia o ne kas skiria. Vienas gal kalba poterius, o kitas ne, bet ar dėlto turėtų skirstytis. Mes esme maža tauta, todėl negalime manyti, kad kas keis dėl mūsų savo pažiūras.

Aš, kai pavartau Lietuvos istoriją, ar lietuvių literatūros istoriją, stebiuosi, kad senovės lietuviai labai tikėjo, kad Lietuva atgims gi kada. Jų, šviesuolių, buvo tiek maža, o visgi, jie tikėjo. Iš jų juokėsi, net vaikais vadino, o jie tikėjo gražia ateitimi. Buvo išgamų. Jų nei vienoje tautoje netrūko. Turime dabar daug mokytų žmonių, bet ir jų daug pasiduoda nutautinimo bangai.

Turbūt buvai mokytojų suvažiavime Kaune 1940 metais. Dabar tą suvažiavimą vadina I-ju mokytojų kongresu. Šiemet buvo IlI-čias kongresas. Žurnale Pergalė Nr. 7 1968 m., rašytojas A. Venclova, kuris 1940 m. buvo Švietimo ministeris, rašydamas savo atsiminimus, kurie vėliau bus išleisti atskira knyga, skyriuje “Saulėtas metas”, rašo:

“. . . Į mokytojų suvažiavimą atvyko nemažiau 10 tūkstančių liaudies švietėjų. (Kitaip sakant, beveik visi, kadangi tuo metu iš viso mokyklose dirbo 10,474 mokytojai.)

Naujosios santvarkos priešai savo minčių reikšti viešai nedrįso, bet baigiantis suvažiavimui jie rado būdą priminti, kad jie egzistuoja ir sustoję sugiedojo senąjį buržuazinės Lietuvos himną. Jie patraukė svyruojančius ar šiaip nesusigaudančius mokytojus. Be abejo, iš esmės, neturėjome nieko prieš demokratines idėjas kadaise Vinco Kudirkos išsakytas “Tautiškoje Giesmėje”, bet himnas daug metų buvo giedamas fašistų bei klerikalų ir, deja, įgijo atatinkamą atspalvį. Maža to, jį dar labiau sukompromitavo policija ir kalėjimų administracija, kuri, pasityčiodama, vertė giedoti jį įkalintus revoliucijonierius. Tomis dienomis todėl nuo jo buvo atsisakyta. Dabar, sugiedojus, tas senasis himnas, pažangesniesiems mokytojams ir visiems naujosios Lietuvos kūrėjams, priminė, kad senąjį pasaulį reikės nugalėti ne tik ekonomikoje ir kultūroje, bet ir žmonių galvose (9-10 puslapis).”

Komentarus patys pasidarykite.

Atsimenu, kad prieš daug metų skaičiau vokiečio profesoriaus Retzelio parašytą 2-jų tomų geografijos veikalą, kuriame, tarp kitko, buvo parašyta, kad Lietuvoje žemės sklypas, palyginus su tokiu sklypu apie Maskvą, ar toliau, esąs 1000 kartų vertesnis. Tada aš jaunas buvau ir negalėjau visko įvertinti. Amerikos lietuvių jaunimas irgi turbūt neįvertina mūsų tos mažutės tėvynės?

Respublikinis biudžetas priimtas didesnis kaip vieno milijardo rublių. Lietuvoje pramonė turi išsivystyti 10% daugiau, kaip kad praėjusiais metais. Žinoma, tokiems dideliems darbams atlikti savų žmonių neužteks. Jų užtenkamai atvyks iš broliškų; respublikų. Jiems apsigyventi suteikiamos geriausios sąlygos miestuose, naujuose namuose. Jie taip mielai pas mus ir važiuoja.”