PER LATVIŲ ŽEMĘ

LTN. RAMUTIS

(žiūr. 1970 m. liepos mėn. KARĮ)

Pamiegoję Latvijos žemėje po Saločių kautynių, su savo naujais likimo draugais vokiečių kariais traukiame mišku į kelią Saločiai - Bauskė. Ankstyvas vasaros rytas, apie 5 val., bet dieną žada gražią. Jaučiamas nuovargis ir nusiminimas — sudiev, Tau, brangi Lietuvos Žeme, mūsų krauju ir žuvusių aukomis nusėta. Iš kelių šimtų mūsų teliko tik keliolika. Liūdna, net klaiku. Jokio turtelio, tik nubrizgęs vasarinis kostiumas, pairę batai, o utėlių į turtą neskaičiuojam, nors jų pas kiekvieną gana apstu.

Vokiečiai mus ramina, kad dalis mūsiškių prasiveržė kita linkme. Negali būti, kad iš jų kelių šimtų (jų tvirtinimų 800) artileristų, pėstininkų ir net tankistų teliko tik 20. Vokiečiai matę juos veržiantis tilto kryptimi. Ir jų plk. von Walter yra laimingai pasitraukęs.

Žygiuojame Bauskės kryptimi. Nuovargis pjauna. Saločiai vėl atgijo. Gerai girdisi kautynių aidai. Susėdam prie kelio. Vokiečiai sustabdysią sunkvežimį ir paimsią ir mus “civiliokus” kartu. Tiesa, į Saločius sunkvežimiai mauna vienas po kito. Logiška išvada aiški, kad jie tušti grįš atgal.

Mus greit paėmė ir pristatė į rinktinės štabą. Ten radome mūsų dalinio vadą. Visi prisistatėm plk. von Walteriui. Gavome gerai pavalgyti, rūkyti ir dar po gerą burnelę. O dabar, iki 14 val., poilsis. Ramiai numigome, be jokių sargybų ir tarnybų. Senai buvome taip be rūpesčio miegoję.

Vakare apsikasėm gulom avižų ir bulvių lauke, prie štabo. Judėjimas milžiniškas. Tik koks rusiškas lėktuvas, tai, galvojau, būtų geros košės. Tikim, kad yra apsauga, jei taip be atsargos bruzda. Mes esam Bauskės šone, viename vienkiemyje.

Rytą mus pakrauna į sunkvežimį. Priskiria vieną vokietį vyr. ltn. Rabę ir traukiame per Bauskę Saločių link. Tik jau ne stabdymui, nes mes per menkai ginkluoti. Sustabdo Bauskės priemiestyje, o auštant žygiuojam į laukus, mūsų vakarykščiu keliu. Ltn. Rabė paaiškina, kad mūsų uždavinys yra lengvas: reikės stabdyti pavieniai prasiveržusius rusus. Prieš mus yra vokiečių pėstininkai, tankai, artilerija, liepsnosvaidžiai minosvaidžiai ir kt. Žodžiu, didelės jėgos. Sustojam prie upelio, netoli miško. Ten — tikras pragaras. Apsikasame greta vokiečių “flacko”. Iškasame apkasus gulom ant augštumos, už negilaus upelio, nors jo krantai augšti ir apžėlę krūmais. Ramiai praeina valanda, antra. Leidžia mums rūkyti ir tarp savęs kalbėtis, bet nesikilojant iš apkasų. Užskrido keli rusų lėktuvai, kuriuos gana sėkmingai pasveikino “flackas”, nes du numuša. Tačiau išmestos bombos sunaikina dalį “flacko” ir tarnybos. Virš mūsų apkasų vienas lėktuvas paleidžia juostą baltų dūmų. Mes palengva pasitraukiame apie 25 m į pakrūmę. Na, ir gražiai mūsų tuščius apkasėlius pasveikina šonine minosvaidžių ugnimi, nes bevėjis rytas lėktuvo pažymėtų dūmų greit neišskirsto. Dar minutė apkasuose ir ten būtų grynas mūsų kapas. Nors ltn. Rabė siuto už pasitraukimą, bet pamatęs mūsų apkasus, nutilo. Tik vėlų rytą grįžome į vadovietę.

Dabar prasidėjo mūsų neuniformuotų įvairus darbas prie štabo, o jis gana dažnai keičia vadovietę. Žiūrėk, pradedam kasti štabui bunkerį — nutraukia. Prie mūsų atsiranda net vokiečių pionierių majoras. Tikrai geras vyras — bavaras. Jis siunčia mus sargybon. Gauname baltus raiščius ir apie mus paskelbia rinktinės įsakyme. Mes neprašome uniformų, o soldbuchų jie mums nesiūlo. Negaunam jokio atlyginimo, bet gauname pilną fronto kario aprūpinimą. Kas nors suplyšta, tai “sukombinuojam”.

Vieną kartą mus pasiuntė apie 3 km į šoninę apsaugą — sargybon į gerai įruoštus bunkerius. Sėdim 2 ir 3 dienas bet nebagauname jokio aprūpinimo. Blogai su rūkalais ir druska. Maisto pilna. Ūkiai tušti. Žiaurus nemelžtų karvių maurojimas, o kiaulių ir paukščių pilni laukai. Iš kaimynų vengrų gauname karčiųjų raudonųjų pipirų. Jie sako, kad druskos vietoje juos galima naudoti. Ne. Mes prie tokių aštrių valgių nepratę. Pasiunčiam du vyrus pas plk. Walterį. Ten daug velnių gauna tiekimo viršininkas, o mes, su geru priedu už praeitas ir ateities dienas, gauname maistą, rūkalus ir gėrimą.

Kasame dienomis apkasus niekieno žemėje. Jokios gamtinės kliūties, o rusai tik apie 2 km. Šilta ir net karšta. Dirbam išsirengę. Staiga, kad paima mus rusai artilerijos šakutėn šrapneliais. Laimė, kad jau turėjome pilno profilio apkasus, tai nukentėti teko tik lengvai. Tada prasideda prakeiktas apkasų kasimas, kartu su vokiečiais, naktimis, tiesioginėje priešo ugnyje. Gauname iš vokiečio majoro normą, o ją atlikę, traukiamės į vadovietę.

Slenka tingios dienos puikioje vietovėje prie miško. Maistas geras, darbo jokio. Tik kartais maži darbeliai. Jau visa savaitė ramu. Sode daug serbentų, kurias labai mėgsta mūsų generolas ir pulkininkas, nes jie ten po kelias valandas kas dieną praleidžia. O mes miške randam puikių aviečių, o pieno — marios. Vieną dieną į štabą atveda apskurusį, kokių 10-12 metų, ruselį. Jį tardo vokietis kapitonas. Ruselis papasakoja apie rusų dalinius. Žinios atitinka, nes ir kiti belaisviai ir žvalgyba žinias sunešdavo. Turiu pasakyti, kad rusų belaisvių teko matyti tik tris. Kapitonui žiniose yra skylių, tai jis sumano panaudoti ruselį. Tas sutinka. Pavaišina jį ir išleidžia “rinkti” žinių. Po dviejų valandų “žinias atsiuntė” sunkių rusų minų pavidale ... O mes, paskubomis sumėtėme štabo dėžes į du sunkvežimius ir ant jų sėdėdami traukiamės, stoviniojame ir traukiamės mišku visą naktį. Nors lėktuvai “lempas” kabino, bet mūsų nepalietė. Rytą kuriamės naujoje vado-vietėje, vėl prie miško. O mūsų bavaras majoras juokiasi, kad mes po laiminga žvaigžde gimę (žinoma ir jis, nes kartu važiavo), kad laimingai pavyko nes mes gi sėdėjome daugiausia ant sprogstamų medžiagų, nes bylos buvo išvežtos lengvom mašinom. . .

Vieną dieną, begurkšnojant, austras puskarininkis (inž. studentas-pionierius) prasitaria, kad jis vakar dvare kalbėjosi su 5 lietuviais. Greitai vykstame pas plk. Walterį, kad leistų mus į tą dvarą. Jis sutinka, bet pataria būti labai atsargiems, nes rusai čia pat, tik už Nemunėlio, o mes 500 m nuo jo, o dvaras dar arčiau rusų. Einame trise: puskarininkis, uniformuotas lietuvis ir aš — civiliokas (raištis nuimtas). Aš pasišiaušęs, apskaręs, pistoletas už diržo, po švarku, o jie mane lydi atstatę ginklus. Einame keliu.

Randu savo klasės draugą agronomą Joną, Petrą (mokytoją, ats. jaun. ltn.), ir S-ės “grafą”. Jie visi su džiaugsmu prisijungia prie mūsų. Jonas tapo mūsų gėrimų pristatinėtojas. Kartą buvo pakliuvęs rusams su visais gėrimais, bet “civiliokas” gerai kirto rusiškai ir atvėręs savo vežamą turtą, kurį rusai tuojau šoko likviduoti, laimingai vėl atsirado pas mus.

Visą laiką mes sukinėjomės prie Nemunėlio, Lielupės ir Dauguvos. Dienomis su rusais “sugyvenom” gerai. Kartais pasikeisdavome minomis, art. sviediniais, sunk. kulkosvaidžių serijomis. Jie mums duodavo tris kartus į dieną (9, 12 ir 20 val.) “dabavkos” — priedo “Stalino vargonais”. Bjaurus ginklas, ypatingai vakare, kai dangus pasrūva krauju, o tas baisus maurojimas, kriokimas . . . veikia į nervus. Tiesioginių pataikymų matyti neteko, tik greta nudegino ir išakėjo avižų lauką.

Vieną dieną gauname uniformas, bet jokių dokumentų. Vieną popietę mus karininkus (net 5, o karių 16) pašaukė į štabą. Sode prie stalo sėdi plk. Walteris, majoras ir dar apie dešimt vokiečių karininkų. Pakviečia mus prie stalo, kur cigarai, šokoladas, biskvitai ir gerų markių konjakai, likeriai. Po kelių “prozit”, pulkininkas pradeda girti mūsų didvyrišką Lietuvos istoriją; lietuviai kariai — geri kariai, todėl, matote, mes vokiečiai pripažįstame jūsų laipsnius. Gražiai kalba, bet juntam, kad kvepia tai jau nelabai gerai. Be reikalo mūsų į puikybę nekels augšto laipnsio ir augštų ordenų karys. Ir tas jų visų perdėtas lipšnumas. Nors gėrimų “marios”, bet tik labai palengva siurbčiojame. Kortos, pagaliau, atidengiamos: Rytoj rytą bus vykdomas didelis puolimas. Gauta daug tankų, nes vienoje vietoje rusai persikėlė per Lielupę ir juos reikia grąžinti atgal. Mūsų pareiga yra padėti vokiečių kariams pėstininkams apsaugoti tankus. Mūsų atsakymas trumpas, kad mes tankų kautynėms esame neapmokyti. Pulkininkas atsisveikindamas priminė, kad jis dar pagalvosiąs. Pagalvojo mūsų naudai, nes likome tik štabo apsaugoje.

Ilgą laiką buvome apsupime, kai rusai perkirto geležinkelį prie Tukumo. Buvo likęs tik jūros kelias, tačiau, vokiečiai rusus vėl atstūmė atgal.

Vieną pavakarę gauname įsakymą skubiai trauktis plentu Rygos link ir sustoti netoli, rodos, Uogri, viename dvare. Traukimasis buvo bjaurus. Mes dar vis turėjom puikų savą lietuvišką eržilą ir gerus, tvirtus ratus. Į juos sumėtėme savo menką turtą, kuprines. Eržilo savininkas irgi vargo su mumis, tai girininkas, ats. leitenantas.

Traukiamės pamiške. Mums buvo įsakyta, kuo skubiausiai persikelti tiltu per Dauguvą ties Tukumu (didžioji Latvijos užtvanka), kad rusų tankai neužkirstų kelio. Traukiasi panikoje visos ginklų rūšys. Keliais trauktis neįmanoma, mes traukiamės paplente, lauko keliais.

Prieiname didelę lauko ligoninę. Aš užbėgu pasiteirauti. Sutinku vokietį gydytoją, kapitoną. Jis labai nusiminęs ir piktai koliojasi. Jie — trys gydytojai, keli sanitarai ir keliolika seserų, o sužeistų keli šimtai. Evakuacijai dar jokių žadėtų priemonių negauta. Apsauga, gauta iš Vlasovo armijos, jau baigia išbėgioti. Kapitonas mane gausiai apdovanoja pirmosios pagalbos priemonėmis, cigaretėmis, biskvitais ir šokoladu. Atsisveikinu ir skubu vytis savuosius. Deja, jų nebeprisiveju, tik miške sutinku du latvius. Puskarininkis gerai pažįsta vietovę. Jis turi žemėlapį ir kompasą. O kitas — labai išvargęs, visiškai atsisako beeiti.

Prieinam upelį. Apsiprausiam, nuplaunam veidus ir kojas. Pritrynimams turiu pagalbos. Žygiuojame miško spindžiais. Puskarininkis sako, kad jau nebetoli yra girininkija, o nuo jos Tukumas tik už 2 km. Bėgte bėgam. Randame kelyje sustojusią lengvą mašiną, o prie jos — seną vokietį pulkininką ir puskarininkį, besiknaisiojantį apie motorą. Pasisveikiname. Pulkininkas sako, kad jo šoferis geras, bet kai bėda, tai pameta galvą. Atsisveikinam ir spaudžiam ligi girininkijos. Čia išgeriam šilto šviežio pieno ir dar visi apdovanojami po sūrį. Žinios geros — rusai dar neprasilaužė. Aplinkui dreba žemė, o miško kautynėse aidas labai klaidina. Atsisveikinam su girininko šeima, nes ji lieka, ir mes jau prie tilto.

Ant tilto susigrūdimas. Rusai šaudo iš lėktuvų į tiltą tik kulkosvaidžiais, toliau girdisi ir bombų sprogimai. Priešlėktuvinė gerai dirba, bet tų lėktuvų kaip amaro. Pėsti greitai persiritame per tiltą. Už tilto, prie miško, pamatau mūsų eržilą ir vyrus. Džiaugsmas neišpasakytas. Nesvarbu, kad čia ir bombos iš lėktuvų krinta. Vyrai sušunka, kad gulčiau į vežimą ir su eržilu leisčiaus į surinkimo vietą. Nutveriu vadžias ir pirmyn!... Tačiau bombų sprogimas eržilą varo į pasiutimą. Norėdamas jį suvaldyti, pats iškrintu iš vežimo ir jis mane velka plentu, nes vadžių nepaleidžiu. Miške apsiramina. Išsuku iš plento, nes kelias pilnas, 4-5 eilės sunkvežimių ir artlerijos. Sulaukęs saviškių, perduodu eržilą savininkui, nes daug geriau pėsčiam. Galų gale, anksti rytą pasiekiam numatytą vadovietę ir ten jau randame majorą ir stebėtiną vokietį leitenantą, rodos, pavarde Mobe. Jis dirbo štabe, bet mėgdavo užsukti pas mus. Majoras sako, kad jame švinas daugiau sveria už jį patį. Tai smulkaus sudėjimo vyras.

Iš eilinių pakeltas į leitenantus. Turi auksinius sužeidimo ir artimųjų kautynių ženklus, du geležiniai kryžiai ir dar keletas pasižymėjimo ženklų. Jo visas kūnas nusėtas randais, veidas irgi išakėtas šrapnelių ir randų. O vyras gana malonus, truputį pošlubis, nes kojos šlaunies raumenys išnešti minos. Mes juokiamės, kad mums neteks taip likti “išmargintiems”, nes karo galas ne už marių, arba gausime “amžino atilsio žaizdą”...

Čia vos spėjome apsitvarkyti, apsiprausti ir užkąsti, o akių sumerkti nei minutėlės, kai užgirstame šaukimą:

“Vyrai, iš miško puola rusų tankai!” Panika. Susmukom į mažą prie namų augantį beržų gojelį. Iš viršaus pradėjo šventinti lėktuvų bombomis. Iššliaužiau iš beržynėlio grioveliu kartu su A. Netoli vokiečių vikšrinis sunkvežimis pilnas karių. Mes pakibom ant jo šonų.

Traukiame plento link. Aplinkui dega triobėsiai. Lėktuvai nutilo. Iš plento traukiamės į laukus. Rusų tankai atkirto plentą ir duoda patrankėlėmis ir kulkosvaidžiais išilgai plento. Mus sustabdo majoras ir lauko žandarmerija ir varo sustabdyti tankų. Nusiimti vieta labai patogi — krūmai ir pamiškė. Mudu su A. palengva nusliuogėm žemyn ir sugulėm. Palengva šliaužiame į mišką. Aplinkui maišosi “žemė su dangum”. Miške prislenkam prie plento. Matom plentu perbėgančius vokiečius. Rizika, tačiau, pasiseka ir mums. Nešamės mišku pirmyn, sekdami pamiškę. Po valandos pamiškėje pamatom mūsų mielą eržilą apstotą mūsų vyrų. Vienas liko gojelyje amžiams. Tai mūsų mielas vertėjas Stasys.

Vargais, vos tik antrą dieną pasiekiam Rygą. Čia lauko žandarmerija nurodo dalinių surinkimo vietas. Ten visų ginklo rūšių ir laipsnių kariai. Net lakūnų, tankistų ir jūrininkų nestinga. Susiranda daugiau ir lietuvių. Norisi iškišti nosį į Rygą. Uniformos bjaurios. Neturim dokumentų. O aš tik pusiau uniformuotas, nes man leido dėvėti tvirtom šauliškom karininko kelnėm ir auliniais batais. Išeiname palengva, kartu su gerai latviškai kalbančiais. Prie kito punkto, per gatvę, matome, kad vaikai valo batus. Markių turime, tai ir mums puikiai išblizgina. Prie manęs prisisuko du civiliai latviai, parodydami ženkliukus, kad jie yra geštapistai ir paklausia dokumentų. O aš jų, nei ku-kū ... neturiu. “Na, tai eisi su mumis”, vienas jų taria, imdamas mane už parankės. “Jonai, ko jie nori iš manęs”, sušukau. Jonas latviams latviškai paaiškina ir aš laisvas. Jie perspėja, kad esant be soldbuchų karo lauko žandarmerija juokų nekrečia. Pataria pasisaugoti.

Tačiau, vietoje nesėdėjau. Netikėtai, gatvėje sutikau žurn. V. K. ir rašytoją P. B., per kurių malonų tarpininkavimą gavau dokumentus ir virtau grynu civilioku. Dar pamačiau Žemaitijos kampelį, o iš ten ... į benamių ilgą kelionę.