PARTIZANO MOTINAI
Pranė Tekutienė
Žalsvo šilko gijos draikėsi miškuose,
Šlaituos baltažiedžiai barstė lapelius.
Veltui motinėle pamiške žvalgaisi,
Su puokšte žibuoklių neateissūnus.
Tavo lepūnėlio garbaną šilkinę
Plačiašakės eglės taršo įkyriai.
Jo rankoje plienas — ilgesys krūtinėj,
Jo mintys nuklysta kūdikio keliais.
— Pabučiuok mamyte, padainuok lopšinę! —
Nejučiomis kalba jo lūpų šypsnys,
— Pabudėk prie kryžiaus maldoj už tėvynę,
Gal mūsų padange debesys nuslys.
Po kovos lemtingos pašvaistėm išblėsus,,
Laisvės varpo aidui banguojant laukais. ..
Pamiške žvalgykis vasarai atvėsus,
Takeliu per lauką sūnus, gal pareis.
Po ąžuolais žydi rožės purpurinės,
Vėlinių naktyje — tai kraujo lašai.
Ten ilsis didvyriai kritę už tėvynę —
Neraudok mamyte, jei sūnus tenai.
1969 m. Kariuomenės atkūrimo minėjime — Montrealyje Pranė Tekutienė sako savo eilėraštį “Partizano motinai”. Foto A. Kalvaitis
