AVIACIJOS PUSVALANDIS VIRŠ UOŠVYNO
(iš lakūno atsiminimų)
ST. BAIPŠYS
Žodis uošvis gali būti visaip linksniuojamas, viename ar kitame atstume nuo širdies, bet jau — uošvė, amžių bėgyje, šiltu žodžiu niekada nėra palydėta. Jei, tiesiai, ji ir nevadinama ragana, tai daugiausiai parenkami toki žodžiai ir žodeliai, kurie nesukelia jokio pasigėrėjimo jausmo... Net, dargi, neretai aiškiai palyginama su ragana, visokias išdaigas ir erzelius keliančia jaunųjų žmonių tarpe ...
Aš irgi turėjau uošvį ir uošvę. Laimei, po jų kojomis nesivėliau — už šimtų kilometrų laikiaus ir gal todėl į jokias bėdas nebuvau dar papuolęs. Viskas tarp mūsų, kol kas, ėjo sklandžiai. Dėlto lankydamas tėvus, negalėjau neužsukti ir į uošvyną, ypač, kad jie taip pageidaudavo. Uošvienė jau senai nedavė ramybės, iš anksto užsiprašydama, kad jei aš lankysiąs savo tėvelius, tai jau tegu nepamėginsiąs aplenkti jų, atseit, uošvių. Vis kalbėdavo prisėsdama šalia ir bevaišindama viename svieste ir grietinėlėje keptu viščiuku ir visokiais priedais, bei priedeliais, kuriuos taip mokėdavo padaryti ir patiekti, nuo ko žentelio širdis minkštutė, minkštutė, lyg želatina, pasidarydavo, o jo lūpose tik: — Gerai uošvele, gerai, būtinai aplankysiu, būtinai, kur čia neaplankysiu . . . gal dar pirmoje eilėje Jus, o tik tada savo tėvus. Pasuksiu lėktuvą virš Jūsų visu smarkumu, — kalbėjau uošvės skanumynus kirsdamas.
Tai ne Kauno valgyklų trafaretiniai pietūs — be širdies, be paglostymo . . .
— Kaip mes visi, akis išplėtę, žiūrime, kai tu savo tėvelius lankai. Suki ratą po rato. Kad ir 7 kilometrai nuo mūsų, lėktuvas atrodo toks didelis! Tik augštyn, tai vėl žemyn; tai suglaudžia sparnus, tai vėl juos išplėsdamas, savo apačią parodo, lyg kokį didelį, didelį žvėries pilvą. O tas kaukimas, net už širdies ima, — porino uošvė, tai spigindama tiesiai man į veidą, tai pakeldama akis į dangų . . .
Taip kalbėdavo ir visas uošvynas sotų stalą apsėdęs ir ne tiek besisotindami, kiek bežiūrėdami į mane, besisotinantį, pažadų belaukdami: — Tikrai aplankysiu, kur čia ne . . .
Kad ir buvau žadėjęs pirma uošvynan užsukti, bet, senu papratimu, tėviškėn nupikiravau. Kaip ir visada, tėvo arkliai, grandines nutraukę, iš visų jėgų leidosi per laukus į kaimyno nuosavybės kampą, apaugusį tankiais krūmokšliais, lazdynais bei vijokliais, slepiančiais ne tik nuo saulės ir vabzdžių, bet, matyti, jų supratimu, ir nuo tokių kaukiančių paukščių.
’Tėvas jau žinojo paslaptį: jei nori gauti laišką, beveik į rankas, turi už sodybos ribų nubėgti, nes seni ir dideli apie namus medžiai, savo šakomis grasino lėktuvui jį sučiupsią ir suplėšysią už ugnimi spiaudymą ir baisaus triukšmo kėlimą, už ardymą gamtos harmonijos.
Dėlto ir šį kartą, kaip visada, tėvą jau už sodybos ribų atskubėjusį radau. Dėl išio ligos kojoje, tėvas sunkokai eidavo, bet šituo atveju, sakydavo, ir jo koja atgyjanti ir lazdos nebereikėdavę . . . kad tik laišką iš sūnaus, skrendančiame lėktuve sėdinčio, veik, iš rankų paimti galėtų ...
Išmetęs tėvams laišką ir saldainių pakutį, kuriuos taip mėgo mano motina, dažniausiai pasivartydavau virš sodybos — aviacijos pusvalandį atidarydavau. Tokia naikintojo prigimtis. Tėvas moja laišku, augštai jį iškėlęs, tai ženklas, kad veik tiesiai jį į rankas paėmė, o motina krato pakutį saldainių. Turi kuo pasmaguriauti. O ji taip mėgo saldumynus, net kiaušinį su cukrum valgė.
Aplankęs tėvus, uošvynan pasileidau. Didelė ir sena sodyba, apaugusi senais ir išsišakojusiais medžiais, buvo lėktuvui iš arti neprieinama. Tik medžių viršūnėmis galėjai prasinešti. Nei vienos spragos arčiau kaiminyčios prisėlinti. Bet šį kartą tos spragos ir nereikėjo.
Dar nepradėjęs nešiotis virš šimtamečių liepų, bei klevų, jau nuo seno besaugančių sodybą ir jos kiemo vydury Rūpintojėlį, ne tik nuo audrų, bet ir paties perkūno, pamačiau uošvį kaimyno malūnininko kryptimi žygiuojantį, kur jis daugiausia ir leido savo likusią gyvenimo dalį, ilsėdamasis, pypkelę traukdamas ir žodelį sumesdamas, ne tik su kaimynais, bet ir su plačios apylinkės vyrais, suvažiavusiais čia grūdą susimalti.
Taigi, pasitaikė proga pasveikinti uošvį iš visos širdies. Kaip reikiant. Na, ir pasileidau tiesiai jo kryptimi. Dabar man nekliudė joks medelis. Ilgas, lygus laukas tęsėsi kokį puskilometrį. Nėriau žemyn ir visai skusdamas žeme, artėjau į gerąjį uošvį, iškišęs ranką pro lėktuvo bortą, kaip ženklą mano geriausių jausmų. Bet! . . . nespėjau dar visai priartėti, uošvis lyg žemėje susmigo. Dingo! Gal pasivaideno, pagalvojau, gal išviso jo čia nebuvo. Negi žemė atsivėrė ir gerąjį uošvį prarijo?. . .
Ištraukęs lėktuvą į viršų, žvalgaus, tiriu kas čia ir kaip atsitiko, gal mano akys apgaudinėja mane . . .
Nagi... uošvis, iškėlęs kepurę, lyg tai moja, lyg tai nuo širšių ginasi. Turbūt sveikina mane — pamaniau. Reikia grįžti dar kartą, atseit, nuoširdumą parodyti. Ir vėl artėju į mielą uošvį, išspausdamas visas arklių jėgas iš itališkojo “Fia-to”, veik žemę šluodamas lėktuvo pilvu. Ir, štai, uošvis čia pat... ir vėl žemėje pranyko ...
Dideliame rave, pilname vandens, tamsi figūra, nors labai trumpą akimirką, išdavė uošvio sumanumą. Nebūtų buvęs I Pasaulinio karo kareivis, išnešęs per tiek metų caro armijoje sveiką kailį...
Nusilenkęs dūšioje tokiam uošvio sumanumui, nudūmiau savais keliais.
Nei nereikia aiškinti koks buvo, po to, susitikimas su geruoju uošviu. Gerai, kad uošvė palaikė mano pusę. Girdi, tegu nesivalkioja pas kaimynus liežuvauti. Geriau sėdėtų namuose. Galįs, girdi, daug apie namus pagelbėti. Taip ir reikėję. Argi žentelis galėjęs žinoti kas ten per laukus kiutena ir javą mindo ...
— Neduosi ženteliui laisvai paskraidyti! — kiek toliau, tiek daugiau iršo uošvelė. — Džiaugtumeis, kad pas tave atskrido. Kas čia apylinkėje tokių paukščių susilaukia ... Pamėgink tik dar sumurmėti. .. Griovyje sušlapai! ... Negi neturėjai laiko išsidžiovinti?! Ką gi veiki per dienas? Nebūtum buvęs bailys, nebūtum kritęs į griovį pilną vandens ... Negi, nesupratai, kad žentelis norėjo tau ranką iš lėktuvo paduoti... Eik jau eik. Netikėli! ... — užbaigus mane ginti uošvė visą savo apie šimtinę kilogramų svorį permetusi į vieną koją, trinktelėjo ja į grindis ir rankomis susiėmus juosmenėlį, kilstelėjo smakrą, riebų riebutėlį, tiesiai uošviui į veidą ... Lyg už stipriausių mūrų, lyg nepaimamoje tvirtovėje pasijutau.
Tai ir štai, ko vertos žmonių išgalvotos nešvankios pasakos apie uošvę . ..
