Kronika

Ramovėnų vėliavos krikštatėviai, J. Radvenienė ir A. Mironas (Nuotr. L. Kanto)

Šaulių vėliavos krikštatėviai, M. Baronienė ir S. Paltus, kairėje Lietuvos Gen. konsulas dr. J. J. Bielskis ir p. Bielskienė.

LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO AUKSINIŲ SUKAKTUVIŲ MINĖJIMAS

Los Angeles miesto ir apylinkės lietuviai užbaigdami Laisvės Kovų Metus, lapkričio 24 d., sekmadienį,, iškilmingai minėjo reikšmingą ir brangią kiekvienam lietuviui patrijotui sukaktį — Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50-sias metines. Šį minėjimą, sujungtomis jėgomis, ruošė LVS “Ramovė”, Los Angeles skyrius ir Juozo Daumanto šaulių kuopa. Minėjimas pradėtas šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje veteranų ir šaulių vėliavų šventinimu.

Prieš pamaldas, prie altoriaus pertvaros, išsirikiavo dviejų šventinamųjų vėliavų pareigūnai: veteranų— krikštatėviai J. Radvenienė, A. Mironas, vėliavininkas K. Pažemėnas, palydovai J. Puikūnas, J. Spirauskas ir šaulių — krikštatėviai M. Banionienė, S. J. Paltus, vėliavininkas J. Stankus, palydovai — O. Orlovaitė ir A. Galdikas.

Vėliavas pašventino ir šiam momentui pritaikytą pamokslą pasakė prel. J. Kučingis, parapijos klebonas, buv. Lietuvos kariuomenės kapelionas. Prelatas pamoksle nurodė, kad pasitraukimas iš Tėvynės, gresiant gyvybei, nėra nei Tėvynės išdavimas, nei jos išsižadėjimas. Istorijoje yra daug pavyzdžių. Juk šv. Marija ir šv. Juozapas bėgo iš gimtinės gelbėdami Mažojo Ganytojo ir savo gyvybes. Taip pat gelbėdamas savo gyvybę šv. Paulius bėgo iš Damasko ir Jeruzalės, bet nesiliovė skelbęs Kristaus tikėjimo. Dygiai ir mes, gelbėdami savo gyvybes, nuo okupanto bolševiko, buvome priversti apleisti Tėvynę. Lietuvių tauta nesmerks mus už pasitraukimą. Mes neturime atsižadėti savo idėjos, nors ir esame plačiai išblaškyti svetimuose kraštuose, privalome dirbti Lietuvos laisvei atstatyti ir jos nepamiršti.

Už žuvusius kovotojus ginant Lietuvos laisvę, iškilmingas mišias atnašavo ir pamokslą pasakė prel. J. Kučingis. Pamaldų metu giedojo parapijos choras vadovaujamas muz. B. Budriūno, parapijos vargonininko.

Iškilmingą minėjimą parapijos salėje atidarė K. Liaudanskas, Ramovės skyriaus pirmininkas, pakviesdamas sukalbėti invokaciją prel. J. Kučingį. Amerikos Himną solo giedojo R. Dapšys. Įžanginiame žodyje K. Liaudanskas trumpai apibūdino minėjimo esmę, pasveikino Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, kūrėjus - savanorius ir pakvietė visus esančius salėje, atsistojus, minutei susikaupus pagerbti žuvusius kovotojus ginant Lietuvos laisvę, nukankintus ir žuvusius tremtinius Sovietų Sąjungoje, mirusius veteranus, skyriaus narius.

Minėjimą atidarius, organizacijų vėliavoms išsirikiavus scenoje, veteranų ir šaulių vėliavų krikštatėviai, lydimi palydovų, salėn įnešė vėliavas ir scenoje užėmė vietą. Sveikinimo žodį tarė Nepriklausomos Lietuvos gen. konsulas dr. Julius J. Bielskis ir iškilmingai įteikė vėliavas: veteranų — K. Liaudanskui ir šaulių — O. Žadvydui.

Prel. J. Kučingis skaito invokaciją. Iš k.: K. Liaudanskas, J. Radvenienė, A. Mironas, už jo K. Pažemėnas, M. Baronienė, S. Paltus, O. Orlovaitė, A. Galdikas ir J. Stonkus.

Prelatas J. Kučingis šventina šaulių (kairėje) ir ramovėnų vėliavas.

Nuotr. L. Kanto

Garbės prezidiumui užėmus vietas, K. Liaudanskas pakvietė tarti žodį gen. kosulą dr. J. J. Bielskį. Konsulas savo kalboje nurodė, kad Lietuvos kariuomenė atliko pagrindinį vaidmenį atstatant Lietuvos nepriklausomybę. Jei nebūtų buvę savanorių kovojusių su priešais, nebūtų ir laisvos Lietuvos, todėl šalia Vasario 16, minime ir švenčiame Lietuvos Kariuomenės Atkūrimo šventę.

Plk. teisininkas T. Sereika skaitė paskaitą “Lietuvos kariuomenės kūrimosi sunkumai”. Prelegentas iškėlęs tų laikų sunkias sąlygas, pažymėjo, kad stipri moralė nugalėjo priešų gausumą ir jų ginklų persvarą. Paskaitininko nuomone buvo klaida ir mūsų vyriausybėje, nes pasitikėjo lenkais ir iš anksto nesiruošė kovai prieš tą klastingąjį kaimyną.

Meninę dalį paruošė ir pravedė ramovėnas, rašytojas A. Mironas. Jis pradėjo poeto P. Vaičiūno eilėraščiu: “Plieno rankoj laisvės kardas, o širdy kovos gaida . . .

Lietuva mums aukso vardas!

Dėl Tėvynės mirt saldu!”

Muz. B. Budriūno vedamas trio: R. Dapšys, A. Polikaitis, B. Seliukas sudainavo S. Gailevičiaus “Ramovėnų maršą” ir J. Strolios “Kur dangus ugnim liepsnoja. Programos vadovas padeklamavęs A. Giedraičio eilėraštį Fronto kariui”, užleido eilę aktorei O. Mironienei, kuri su dideliu įsijautimu skaitė iš savanorių gyvenimo,

A. Mirono - Norimo rašomos apysakos. Trio dar padainavo: K. V. Banaičio “Vėliavos iškeltos plakas”, M. Petrausko “Gaudžia trimitai ir B. Budriūno “Grąžinkite laisvę”. Baigdamas, programos vadovas humoristiniai palygino šių dienų gauruotąjį jaunimą, vadinamą kūtvėlomis, kuris siekia “taikos” ir kovoja prieš vyriausybę, degindamas šaukimo kariuomenėn lapelius. Teisingai yra pasakęs generolas Galvydis-Bykauskas: “žmagus be kara makslą, — kiaula, ne žmagus.” Minėjime dalyvavusius A. Mironas kvietė tuojaus vykti į Tautinius namus, kur šauliai ruošia antrąją minėjimo dalį — banketą, kur bus tęsiama meninė dalis.

Minėjimas buvo baigtas Tautos Himnu, kurį giedojo visi dalyvavusieji. Visi trumpu laiku susirinko Tautiniuose namuose. Pilna salė prisirinko svečių, pavėlavusiems jau nebuvo parduodami įėjimo biletai. Pradžioje svečiai buvo vaišinami. Pietus paruošė šaulės.

Programą pravedė šaulys, teisininkas S. J. Paltus, pasižymėjęs gražia iškalba, paskaitomis, kurios buvo ruoštos įvairių organizacijų. Meninėje dalyje R. Aukškalnytė padainavo solo: K. Kavecko “Na tai kas”, P. V. Sarpaliaus “Dukružėlė; šaulė E. Vilimienė, irgi solo, išpildė keturias dainas.

šaulė, poetė Dana Mitkutė-Mitkienė sukūrė du eilėraščius, dedikuotus Lietuvos kariuomenės 50 metų sukakčiai atžymėti, kuriuos skaitė: aktorė O. Mironienė — “Neužmiršk Tėvynės” ir rašytojas A. Mironas — “Nežinomam Kariui”. Pabaigai, R. Aukškalnytės ir K. Dargio duetas linksmai nuteikė klausytojus. Dainininkams akomponavo Shannon Gelžin.

Gen. konsulas dr. J. J. Bielskis pasveikino ramovėnus ir šaulius, linkėdamas ir toliau vieningai eiti Lietuvos keliu. Jis patikslino ir paaišknio paskaitininko mintis dėl komunistų suruošto sukilimo 1920 m. A. Panemunėje ir Aleksote. Taip pat nurodė tikras aplinkybes apie Amerikos vyr. ltn. S. Harris žuvimą Aleksote, malšinant sukilėlius. Tuo metu dr. J. J. Bielskis buvo atvykęs iš Amerikos Lietuvon su Amerikos lietuvių brigados štabo karininkais ir minėtus įvykius matė asmeniškai.

Vaišių metu buvo pagerbti vėliavų fundatoriai: gen. konsulas dr. J. J. Bielskis ir ponia Ona Bielskienė įteikė $100 auką, po lygiai veteranams ir šauliams. Šių organizacijų valdybų pirmininkai p. Bielskiams padėkojo. Ramovėnas, rašytojas A. Mironas aukojo veteranams $100, o šauliams šaulė Marija Banionienė — $50. Be to, vėliavos įsigijimui aukojo tų organizacijų nariai, šaulė M. Banionienė yra atvykusi iš okupuotos Lietuvos prieš keletu metų ir nuo atvykimo veikia šaulių organizacijoje. Nors okupantai ir sunaikino dešimtimis tūkstančių lietuvių ir dabar vyksta fizinis naikinimas, bet dvasiniai palaužti lietuvių nepajėgė. Tokia išliko ir Nepriklausomos Lietuvos laikų šaulė M. Banionienė.

Vėliavų krikšto motinos: veteranų — J. Radvenienė ir šaulių — M. Banionienė svečius pavaišino savo “kūmų pyragu’’ — tortais. Vaišes paruošė ir svečius aptarnavo, nors darbo buvo daug, tačiau viską atliko trys šaulės: S. Žadvydienė, K. Bulotienė ir B. Šimkienė.

Veteranų vėliavai brėžinį paruošė ramovėnas inž. J. Steikūnas, o išsiuvinėjo šaulė E. Vilimienė. Ji išsiuvinėjo šaulių vėliavai Vytį, pašalino trūkumus, kuriuos neatliko Geo Lauterer dirbtuvė, Čikagoje. Veteranų vėliavos šventinimo ir įteikimo aktą nubraižė inž. J. Steikūnas, o šaulių — E. Vilimienė.

Jau yra virtusi tradicija, Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimo metu rinkti aukas Lietuvos laisvės kovų invalidams. Iš visuomenės aukas rinko parapijos kieme ramovėnai ir šauliai. Iš rinkėjų daugiausiai surinko dvejetukas: ramovėnas Antanas Pinkus ir šaulė Sofija Vizgirdienė — $116. Iš visuomenės surinkta $200. Stambiausią auką — $10 įteikė prel. J. Kučingis. Juozo Daumanto šaulių kuopa paskyrė auką $50. Lietuvos Laisvės Kovų draugijos pirmininkui B. Tvarkūnui pasiųsta $250.

O. Žadvydas

A.a. plk. Itn.

BRONIŲ PULKAUNINKĄ

amžinybėn palydėjus

1968 m. lapkričio mėn. 30 d. mirė Lietuvos kariuomenės plk. Itn. Bronius Pulkauninkas, sulaukęs 77 metų amžiaus.

Velionis buvo kilęs nuo Ukmergės. Savo jaunas dienas praleido Irkutske, Rusijoje. Ten mokėsi ir dirbo. Vėliau baigė karo mokyklų ir tarnavo rusų kariuomenėje. 1918 m. jam teko tarnauti Rovno lietuvių batalione. Rovno batalionų išformavus jis buvo mobilizuotas į ukrainiečių kariuomenės dalinį. Teko dalyvauti įvairiuose karo frontuose. Kovojant su lenkais, pateko į nelaisvę. Pabėgęs iš nelaisvės, ilgai slapstydamasis, jis pėsčias atvyko į Kaunu ir tuojau prisistatė į kariuomenės štabą, nes jautė pareigą padėti iškovoti savai tėvynei laisvę ir nepriklausomybę. Taigi, velionį matome pirmųjų karių eilėse. Jis tuoj buvo paskirtas į Ukmergę kuopos vadu, kiek vėliau ^:— bataliono vadu. Dalyvavo kovose prieš bolševikus Zarasų ir 1920 m. — prieš lenkus, Augustavo ir Seinų frontuose.

Karui pasibaigus, baigė Augštuosius Karininkų kursus ir pasiliko tarnauti kariuomenėje. 1930 m. buvo paskirtas Telšių miesto ir apskrities komendantu. Be šių pareigų, dar skiriamas ir šaulių rinktinės vadu. Būdamas didžiai pareigingas ir atsidavęs savo darbui, šiose pareigose išbuvo iki II Pas. karo pradžios.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. atvyko į JAV. Jo dukrelei Danguolei ištekėjus už inž. Eugenijaus Bartkaus, kartu su jais apsigyvena Beverley Shores, Indianoje.

Žmogų įvertiname dažniausiai tada, kai jo netenkame. Keletą būdingesnių bruožų, apibūdinančių velionio asmenybę:

Velionis buvo didelis optimistas. Ir sunkiausiais tremties metais nepalūžo ir visad tikėjo į Lietuvos laisvės rytojų. Puikybė ir ambicija jam buvo svetimi. Bet kokia reklama, rodymasis viešumoj, jam buvo nepriimtina. Jo asmenyje netekome nuoširdaus patrioto ir tauraus lietuvio. Savo kukliu gyvenimu ir mokėjimu su visais gražiai sugyventi buvo visų gerbiamas ir mėgiamas. Tai buvo didžios inteligencijos ir tolerancijos žmogus, tad su visomis geromis ypatybėmis jis pasiliks mūsų atminime, kaip šviesi asmenybė.

Jo kūnas buvo pašarvotas Mažeikos ir Evans koplyčioje. Su velioniu atsisveikinti buvo susirinkę daug žmonių. Prie jo karsto pasakyta patriotiškų kalbų.

Sekančią dieną ilgai automobilių vilkstinei pajudėjus, jo kūnas buvo nuvežtas į Lietuvių Tautines kapines. Prie gražiai paruoštos laidojimo vietos ten buvo su velioniu dar kartų atsisveikinta. Sugiedojus Lietuvos Himnų, nuo velionio karsto Lietuvos kariai veteranai nuėmė Trispalvę ir įteikė našlei, jo žmonai.

Reiškiame gilią ir nuoširdžią užuojautą našlei Onai ir dukroms Laimai ir Danguolei, žentams ir artimiesiems. Algirdas Budreckas

OMAHA

Lietuvos kariuomenės 50 m. atkūrimo paminėjimas įvyko gruodžio 1 d. šv. Antano parapijos salėje. Paminėjimą atidarė Omahos Ramovės skyr. pirm. Pr. Totilas. Apie Lietuvos kariuomenę, jos tikslus ir uždavinius kalbėjo svečias iš Čikagos — J. Rapšys.

Meninėje dalyje skautės ir skautai atliko, Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukaktuvėms specialiai parašytą, K. Kodatienės montažą. St. Radžiūnas deklamavo B. Brazdžionio eilėraštį “Molą”. A. Cigleris, akomponuojant S. Kazlauskaitei, padainavo solo, o J. Šermukšnytė, akomponuojant V. Misiūnaitei, pasirodė su trimis dainomis. Pabaigai, vyrų grupė, diriguojama muz. Br. Jonušo, padainavo dar keletą dainų.

Po minėjimo, dalyviai aplankė, ramovėnų globojamą, P. Kvedaro dailės darbų parodą, o taip pat buvo pavaišinti p. Kovienės ir p. Totilienės paruoštais užkandžiais ir kavute.

V. š.

TRAGIŠKAI ŽUVO KAPITONAS

DIONYZAS MEIŽYS

Naujųjų metų išvakarėse, apie 6 v. vakaro, einant iš maisto krautuvės, neatsargios vairuotojos automobiliu buvo pertrenktas ir labai sužalotas kpt. D. Meižys. Nuvežtas ligoninėn nebeatgavo sąmonės ir mirė. Ši, taip staigi ir liūdna, žinia ir dar tokiu metu, labai sujaudino gana didoką lietuvių koloniją Brocktone ir dideliam skausme paliko šeimą, artimuosius ir gimines.

Kpt. Dionyzas Meižys savo gyvenimo didesnę dalį praleido bemokydamas kitus ne tik kaip vairuoti auto priemonę, bet ir kaip laikytis būtinųjų atsargumo taisyklių, tad taip pat žinojo kaip pėsčiam tų priemonių saugotis. Ir kokia keista likimo ironija — pats žuvo nuo automobilio, kada jos išgyventas gyvenimas buvo visas pilnas įvairiausių pavojų.

Jis buvo gimęs 1906 m. spalio mėn. 11 d. Tirkšlių miestelyje, prekybininko šeimoje. To miestelio pradžios mokyklą baigęs, įstojo į netoli esančią Mažeikių gimnaziją. 1923 m. Klaipėdos lietuviai sukilo ir šaukėsi Didžiosios Lietuvos paramos. Jausdamas savyje patriotinę dvasią, jaunas Dionyzas apleido gimnaziją ir išvyko savanoriu klaipėdiškių sukilėlių paremti. Sukilimui sėkmingai pasibaigus ir Klaipėdą su kraštu prijungus prie Lietuvos, Dionyzas nutarė nebegrįžti į gimnaziją. Jis įstojo į Dotnuvos žemės Ūkio akademiją. Bet ir čia jo dvasia nenurimo, jis troško kaip geriau kraštui patarnauti. Tad, po dviejų metų, apleidžia ir akademiją įstodamas (1926 m.) į Lietuvos Karo mokyklą. Baigęs jos 1928 metų X laidą, buvo pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį ir paskirtas į šarvuočių dalinį — Fredon. Beaugant mūsų kariuomenei, jis su savo daliniu buvo perkeltas į Radviliškį, kur buvo įrengtos specialiems daliniams patalpos ir kareivinės.

Nusistovėjus padėčiai jis su Brone Kaselyte 1936 m. sukūrė šeimos židinį ir susilaukė sūnaus Almanto.

1940 metais užplūdo visus Lietuvos kampelius raudonasis, ateistinis, rusiškasis tvanas. Apsiniaukė ir kpt. Dionyzo Meižio ir jo šeimos dangus. Jis pats vienas iš pirmųjų, kaip pavojingas okupantui karys, buvo atleistas iš kariuomenės ir turėjo per visą bolševikmetį slapstytis; pradžioje, netoli tėviškės — Žemaitijoje, o vėliau, pavojui didėjant — Kaune. Prasidėjus II Pasauliniam karui ir frontui nudardėjus tolyn, jis subūręs kiek buvusių karių ir šarvuotininkų, prie Savisaugos rinktinės suorganizavo Auto Transporto kuopą.

Raudonoji lava antrą kartą pradėjo užlieti rytinius Lietuvos pakraščius. Su dideliu skausmu širdyje ir kpt. Meižys turėjo apleisti, drauge su šeima, mylimą Lietuvą ir pasitraukti į Vokietiją. JAV kariuomenei ir sąjungininkams užėmus Vak. Vokietiją, jis kiek pastoviau su šeima apsigyveno Wuerzburgo lietuvių stovykloje. Ten jie susilaukė antrojo sūnaus Juliaus. Dionyzas ir ten nesėdėjo rankas sudėjęs. Tikrai, beveik iš nieko, stačiai plikomis rankomis, jis įsteigė auto ir remonto mokyklą, sujieškojo tinkamus lektorius ir iki emigracijos išleido apie 70 gerai paruoštų vyrų, kurie galėjo, netik gerai vairuoti, bet ir sugedus auto priemonei, ją sutaisyti.

Susidarius galimybei emigruoti ir Mrs. Nele Linquist su Marcele Kaselis sudarius jo šeimai reikiamus dokumentus, bene 1949 m., jie išvyksta į JAV, į Brockton, Mass., kur įsikuria pastoviam gyvenimui. Būdamas judraus charakterio ir geras organizatorius Dionyzas tuoj įsijungia į įvairias organizacijas, pirmiausia tapdamas šv. Kazimiero parapijos ir šv. Vardo draugijos aktyvus narys. Jį matome BALF’o ir L. Bendruomenės eilėse, o atgijusi karinė dvasia, vertė jį įsijungti į Brocktono M. Jankaus šaulių būrį ir jam vadovauti. Sustiprėjus lietuvių karių veteranų “Ramovės” Bostono skyriui, buvo pakviestas įstoti į sąjungą, ir čia jis 1964-65 m. ėjo valdybos pirmininko pareigas.

Dionyzas Meižys dažnai prisimindavo lietuvių tautos tragediją ir su dideliu skausmu apgailestaudavo, kad lietuvių kariam ir jam pačiam nebuvo leista panaudoti tada patikėtų tankų, nei 1938 m., nei 1939 m., nei, pagaliau, 1940 m.

Pašarvotas jis buvo Jakavonio laidotuvių namuose, gausiai lankantis jo artimiesiems ir bičiuliams. Skaitlingos gėlės ir ant karsto uždėta tautinė vėliava, su juodu kaspinu, priminė visiems, kad jis paruoštas amžinai kelionei. Bostono ramovėnų skyriaus valdybos iniciatyva buvo pastatyta garbės sargyba ir suruošta atsisveikinimo akademija, kur žodį tarė to skyriaus pirmininkas Kazys Šimėnas, ir kaip buvusiam tankų kuopos savo vadui, — veterinarijos dr. Antanas Valiuškis, atvykęs iš Portland, Me. Abu gražiai įvertino velionies, tiek karinį, civilinį, bei visuomeninį darbą ir gyvenimą.

Kpt. Dionyzas Meižys buvo palydėtas į Brocktono Kalvarijos kapines iš šv. Kazimiero bažžnyčios, po tikrai įspūdingų ir iškilmingų lietuviškų šv. Mišių ir pamaldų, kurias atlaikė, visiems mums mielas, kun. S. Vembrė, asistuojant kun. klebonui J. Petrauskui ir kun. W. Valkavičiui, dalyvaujant Nukryžiuotojo Jėzaus seselių kapelionui kun. A. Klimui. Nors ir labai žvarbiam žiemos vėjui pučiant, po pamaldų prie kapo, lyg atspėdamas visų norą kun. S. Vembrė pasakė paskutinį, visiems vertą atsiminti atsisveikinimo žodį ir tik sugiedojus Tautos Himną, skaitlingi dalyviai pradėjo iš lėto skirstytis su giliu jausmu, kad neteko tikrai brangaus asmens.

Velionis dideliame skausme paliko žmoną Bronę, sūnus Almantą ir Julių su šeimomis, o taip pat, seserį su vyru — Vitkus Ročesteryje, N.Y. ir svainį A. Adomaitį su žmona, Pater-sone, N.J. A. Tumas

Trispalvė pridengia a.a. kpt. Meižio karstą, nuleidžiant jį į kapą.

Pilnas vilčių sugrįžti laisvon Tėvynėn, iškeliavo Amžinybėn

Kavalerijos kapitonas Antanas Kirkyla

1968 m. rugsėjo mėn. 7 d. JAV-se, Brooklyne, į Amžinuosius Namus iškeliavo, gimęs Šiaulių aps. Linkuvos mieste, kūrėjas-savanoris, kavalerijos kapitonas Antanas Kirkyla, sulaukęs 69 m. amžiaus.

Su Antanu Kirkyla pirmą kartą susipažinau 1919 m. sausio mėn. 13 d., kai atvykęs Kaunan, užsiregistravęs savanoriu į I-jį raitelių eskadroną, buvau paskirtas į būrį, kurio būrininku jis buvo, prieš Didžiojo karo pabaigą tarnavęs rusų kavalerijoje. A. Kirkyla man ir davė pirmąsias jojimo ir voltižiruotės pamokas ir mokė kaip reikia valyti išduotą rusiškąjį kavalerijos šautuvą.

Vos po keletos tokių pamokų, tų pat metų vasario mėn. 9 d. mūsų du raitelių būriai buvom išrikiuoti kautynių šarvuotėje alaus bravoro “Ragutis” kieme, kur atvykęs karininkas Zaskevičius pasakė kalbą, jog esame siunčiami ten, kur mūsų išsiilgusios laukia Lietuvos mergužėlės, kurios sutikusios mus išbučiuos ir t.t. Dviejų karininkų, Goštauto ir Buterlevičiaus vadovaujami, po valandėlės išžygiavome ir vasario 10 d. jau dalyvavome karin. Zaskevičiaus suplanuotoje Jiezno paėmimo operacijoje.

Nors žiema buvo gana šalta, iš Jiezno pusės mus sutiko ne mergužėlės, bet bolševikų kulkos, nuo kurių zvimbimo šilo veidai ir svilo ausys. Trečiąją dieną po kautynių Jieznas buvo paimtas, bolševikai, palikę vieną lėktuvą ir daug kariško turto, pabėgo, o mes raiteliai, su trofejomis, grįžome į Kauną.

Kaunan sugrįžus, kautynes laimėjusiųjų niekas tada nepasitiko, nesveikino, o gal dauguma ir nežinojo, kad netoliese ėjo žiaurios, galima sakyti, sprendžiamos kautynės, kurios Lietuvos pavojingiausią padėtį ir visą ateities likimą pakreipė gerojon pusėn ir, po kurių, kad ir neskaitlingai, menkiau už priešą ginkluotai, bet narsiai Lietuvos kariuomenei, laimėjimai sekė po laimėjimų.

Man atrodė, kad pirmuoju laimėjimu Antanas Kirkyla buvo labai susižavėjęs, nes į Karo mokyklą eiti nenorėjo ir, dar man Karo mokyklon neišvykus, 1-jo eskadrono pilname sąstate jis vėl išvyko į frontą. Bet, kadangi A. Kirkyla buvo atatinkamo išsimokslinimo, pasižymėjo būrio vadovavimu kautynėse ir gerai atlikinėjo žvalgymo uždavinius, iš fronto buvo pasiųstas prie Karo mokyklos laikyti egzaminus karininko laipsniui įgyti, kuriuos gerai išlaikęs, Valstybės Prezidento Aktu tuojaus buvo pakeltas į leitenanto laipsnį, o eskadrono karininkai fronte jam prisegė leitenanto žvaigždutes.

Su A. Kirkyla vėl susitikau fronte prieš bermontininkus, tada jau abudu buvome leitenantai.

Kpt. A. Kirkyla dalyvavo visuose žymesniuose frontuose: prieš bolševikus — pradedant Jieznu ir baigiant jų išvijimu už Dauguvos upės, Latvijoje; prieš bermontininkus — Radviliškio - Šiaulių apylinkėję; prieš lenkus — pradedant Seinais, Vilnium ir baigiant Giedraičių - Širvintų kautynėmis.

Po karo, 1 raitelių pulkui, pavadintam 1-ju Gusarų L. D. Etmono Kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku, sugrįžus Kaunan į nuolatines kareivines kpt. A. Kirkyla ėjo įvairias pareigas, iki eskadrono vado imtinai.

Kpt. A. Kirkyla buvo labai draugiškas, visų karininkų ir jų šeimų labai mėgiamas. Jis, tačiau, neskaitant visų geriausių jo draugų, labai mylėjo kovos draugus — žirgus. Buvo geras jojikas, geras arklių žinovas, kavalerijos terminu, turėjo jautrias, švelnias rankas, buvo geras treniruotojas, sportininkas. Arklių lenktynėse ir šokinėjime per augštas kliūtis, be piniginių laimėjimų, jis buvo laimėjęs ir daugelį įvairių kitų prizų.

Visų prizų tarpe, mes kavaleristai, daugiausiai įvertinome Kariuomenės Vado generolo Žukausko pirmąjį prizą — Damasko plieno, sidabru apkaustyta makštimi ir rankena, kaukazietišką kardą, kuriam laimėti buvo smarkiai ruoštasi, treniruojamasi, bet ir čia, kpt. A. Kirkyla visus nurungė.

Kaip gerą jojiką ir treniruotoją, kariuomenės vadovybė kpt. A. Kirkylą įvertino ir perkėlė į Remonto eskadroną Alytuje, kur supirkti jauni arkliai buvo apmokomi karo tarnybai ir išdalinami visiems kavalerijos, artilerijos pulkams ir kitoms dalims. Neilgai trukus, jis buvo paskirtas Remonto eskadrono vadu.

Kai maskoliškieji imperialistai iš Lietuvos vyriausybės, “Lietuvą nuo vokiečių užpuolimo apsaugoti”, pradžioje išreikalavo įvesti raudonarmiečių įgulas, 2-as ulanų pulkas ir Remonto eskadronas privalėjo savas kareivines apleisti ir persikelti į naujai pastatytas kavalerijos pulkui kareivines prie Tauragės miesto. Remonto eskadronas su visu žmonių ir arklių sąstatu buvo įjungtas į 2-jį ulanų L.D.K. Birutės pulką 4-ju eskadronu, kurio vadu, iki paliuosavimo iš kariuomenės ir buvo kpt. A. Kirkyla.

Kai Lietuva buvo maskolių okupuota, 2. ulanų pulke komisaru buvo pasirinktas ar pats pasisiūlęs to paties pulko ltn. Šarupičius Andrius (Šaru-pič Andrėj), ankstyvesnių maskolių kolonistų sūnus. Vieną dieną komisaras Šarupič karininkų ramovėje, priėjęs prie kpt. A. Kirkylos, pasakė: “Tu gerai moki rusų kalbą, mėgsti rusiškas dainas, tai tau bus gerai.” Kpt. A. Kirkylai užvirė augštaitiškas kraujas, griebė komisarą Šarupičių už sprando ir išmetė iš ramovės lauk. Už tokį elgesį, buvęs pulko vadu dar pulkininkas Gudelis kpt. A. Kirkylai pritaikė švelnią bausmę, atleisdamas jį iš kariuomenės.

Atleistas iš kariuomenės kpt. A. Kirkyla, kurį metą tarnavo Raudonajame Kryžiuje vertėju, o kada užėjo vokiečių kariuomenė, su šeima išvyko į savo žmonos dvarą Raseinių apskr., Šiluvos valsčiuje, kur ūkininkavo, iki vėl maskoliškajai kariuomenei besiartinant, viską palikęs, su žmona Henrika, sūnumi Viktoru ir uošviene p. Buikiene (vyriausiojo Lietuvos tribunolo teisėjo Buikos žmona), arkliniu vežimu išvažiavo Vokietijon.

Karui pasibaigus jie apsigyveno pabėgėlių stovykloje, Diepholze (anglų zonoje).

Kpt. A. Kirkylos vyresnioji sesuo Sofija buvo ištekėjusi už artisto Viktoro Dineikos, praeitais metais mirusio Lietuvoje. Jo brolis Povilas, buvęs Žemės Ūkio ministerijos tarnautojas, po karo mirė pabėgėlių stovykloje Ingolštadte, o kitas brolis, Bronius, Atskiro bataljono kapitonas Prienų įguloje, bolševikams užėjus buvo pasodintas kalėjiman, maskoliškų ir Lietuvos žydiškų tardytojų žiauriai tardytas ir kankintas, liko pakrikusių nervų. Lietuvos partizanų iš kalėjimo išlaisvintas, jis greitai, tragiškai mirė.

Negalima praleisti ir kpt. A. Kirkylos tėvą, Antano vardo, kaip susipratusį lietuvį, tais laikais laikomą gerai apsišvietusiu žmogumi, kuris skaitė iš Tilžės atgabenamą, tuo metu maskolių draudžiamą, lietuvišką spaudą ir ją dalino skaityti kitiems. Gal įskųstas, maskoliškiems žandarams jo namuose padarius kratą, buvo patalpintas kalėjiman, bet po didelių pastangų ir kyšių pinigais (o maskoliai, visi be išimties, kyšius ėmė) nuo išsiuntimo į Sibirą katorgos darbams buvo išgelbėtas (tą aprašė prof. Vaclovas Biržiška savo knygoje “Praeities pabiros”). Nors anais laikais mokslas ir brangiai kainavo, jis visiems savo vaikams davė progos eiti mokslus. Iš jų du buvo Lietuvos kariuomenės kapitonai.

Mes, kūrėjai-savanoriai, visų kavalerijos pulkų karininkai su šeimomis, Tavo pavaldiniai puskarininkiai — arklių išjodinėtojai su šeimomis ir visi eiliniai kareiviai, po II Pas. karo išlikę gyvi, po visą žemės rutulį pasisklaidę, slidžiais gyvenimo takais bekeliaudami, didžiausiuose širdies skausmuose pasilikusią Tavo mylimiausią žmoną p. Henriką, sūnų inž. Viktorą su šeima, seserį Mariją Dineikienę, Lietuvoje, ir sunkiai sergančią uošvę p. Buikienę nuoširdžiausiai užjaučiame ir kartu liūdime.

Kūrėjas-savanoris kavalerijos majoras J. Šarūnas

TRAGIŠKAI ŽUVO JONAS VASILIŪNAS

Netikėtai mirtį sutiko geras lietuvis ir buvęs karys Jonas Vasiliūnas. Praėjusiais metais rugpjūčio mėn. 28 d., Brocktone, jis vyko iš darbo ir nežinia kas įvyko, nes jis savo sunkvežimiu trenkė tiesiai į medį ir čia jį ištiko mirtis.

Velionis Jonas Vasiliūnas buvo labai nuoširdus ir tolerantiškas lietuvis. Iš pat jaunystės dienų teko pažinti jo gyvenimą. Su juo net rišo giminystės tolimesni ryšiai. Vos tik paūgėjęs, jis klampodavo apie porą kilometrų iš Lebeniškių-Porijų kaimo į Daujėnų mokyklą, o vėliau į Pasvalio gimnaziją. Nelaimę atnešę abi okupacijos visam kraštui ir jį buvo smarkiai palietę: iš gimnazijos suolo atplėštas nacių rėžimo, jis atsidūrė Vokietijoje lėktuvų sargyboje, vėliau teko išgyventi ir fronto žiaurumus, iki 1950 m. atsidūrė JAV. Laikinai apsistojo pas p. Gureckus Brocktone. čia neilgai' pabuvojęs įstojo į JAV aviacijos dalinį ir jau 1952 m. atsidūrė Korėjosfronte. Ten, karių bazėje, kaip pasižymėjęs sportininkas, mokė karius sporto. Amerikiečių laikraščiai jo nuotrauką buvo įsidėję ir pažymėję, kiek jis daug išgyveno nacių akupacijos metu.

JAV karinėje aviacijoje jis išbuvo 8 metus ir iš jos grįžo įsigijęs viršilos laipsnį. Apsistojo vėl Brocktone. Po trumpo meto sukūrė lietuvišką šeimos židinį su Nele Klimavičiene ir čia sau laimingai gyveno, dirbo ir veikė. Priklausė ALTui ir Sandaros 24 kuopai. Nuoširdžiai rėmė visus lietuviškus darbus.

Melrose kapinėse išdygo vėl naujas kapas, priglaudęs 43 metų amžiaus mielą mūsų tautietį Joną Vasiliūną.

Bal. Brazdžionis

A. A.

ŠAULYS ANTANAS NOVICKAS

1968.XII.2 Kenosha, Wis., po sunkios vėžio ligos, mirė DLK Kęstučio šaulių kuopos sekretorius š. Antanas Novickas, sulaukęs 51 metų.

A.a. šaulys Antanas Novickis

Gimė 1917.V.8 Pabaisko vls., Ukmergės aps. šešetą metų lankė Ukmergės gimnaziją. Karinę prievolę atliko gusarų pulke. Vėliau tarnavo policijos žinyboje. Gyveno lietuvių tremtinių stovyklose Vokietijoje, o 1949 m. atvyko į Kenosha, Wis. Tuoj įsijungė į tremtinių draugiją, virtusia LB apylinke, Vasario 16 gimnazijos rėmėjų būrelį, DLK Kęstučio šaulių kuopą ir Lietuvių Fondą. Ėjo įvairias pareigas tų organizacijų valdybose, vadovavo Vasario 16 gimnazijos rėmėjų būreliui, talkino LB’ rinkliavai. Mėgo skaityti ir buvo susipažinęs su literatūra.

Pašarvojimo koplyčioje prie velionies karsto buvo išstatytos Lietuvos ir šaulių vėliavos. Šauliai nešė garbės sargybą. Su velioniu atsisveikinant kalbėjo: š. Z. Lukauskas—DLK Kęstučio š. kp., L. Pliūra LB apylinkės ir š. Br. Juška — LF vardu. Karstą į bažnyčią ir į kapines nešė šauliai, dėvėdami tarnybiniais raiščiais.

Po gedulingų pamaldų šv. Petro bažnyčioje, velionio palaikai buvo atlydėti į šv. Jurgio kapines, kur LŠST vardu paskutinį atsisveikinimo žodį tarė jos vicepirm. š. P. Petrušaitis, apibarstydamas karstą Lietuvos gintaro gabalėliais. Per pamaldas ir kapinėse giedojo sol. Prudencija Bičkienė. “Marija, Marija .. .” giesmės žodžiais atsisveikino jo brolis Henrikas su šeima, artimieji, šauliai ir draugai su a.a. Antanu, palūžusiu, besiekiant Tėvynei Lietuvai laisvės. Ilsėkis ramybėje svetingoje Amerikos žemėje! P. P.

GENEROLO MYKOLO VELYKIO LIKIMAS

Rašant Liet. Kneiklopedijai apie generolą Mykolą Velykį, sunku buvo gauti patikimų žinių, nes šaltiniai yra neprieinami, tad parašiau trumpai. Neperseniai, per prof. A. Rukuižą, pavyko gauti papildomų žinių.

Generolas M. Velykis, 1944 m. bolševikams veržiantis į Lietuvą, nesitraukė į Vakarus bet liko gyventi Lietuvoje. Gyveno A. Panemunėje. Bolševikams antrą kartą užėmus Lietuvą, generolas, po ilgų kamantinėjimų: “1946 m. tapo suimtas ir draug su žmona be teismo išvežtas į Sibirą. Keletą metų buvo laikomas įvairiuose lageriuose. Kai visiškai nusilpo atvežė į Vilnių. Tą pačią dieną pamatė Vilnių ir mirė. Metų laiko nepraėjo ir žmona mirė.’’ Taip rašoma laiške lietuvio, kuris gerai pažinojo Velykių šeimą. Jam pavyko pasprukti į vakarų Vokietiją 1960 m. kaip klaipėdiečiui.

Kaip ilgai buvo Sibire ir kuriais metais generolas mirė, laiške nėra parašyta. Spėjama, kad mirė 1956 m. Tad Sibire išbuvo apie 10 metų.

Generolas M. Velykis buvo ramaus būdo, pareigingas, sumanus ir darbštus. Daug nusipelnė Lietuvos kariuomenę organizuojant 1919 metais. Gimė 1884(?) m. Panevėžio apskrityje. Mokėsi Panevėžyje. 1909 (?) m. baigė Vilniaus pėstininkų karo mokyklą ir tapo karininku. Tarnavo rusų kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, specialiai pakviestas 1918 m. spalio mėn. atvykti į Vilnių. Antrame

M. Šleževičiaus ministerių kabinete, nuo 1918 m. gruodžio 24 d. iki 1919 m. kovo 12 d., buvo Krašto Apsaugos ministerių. Vėliau šias pareigas perėmė karininkas A. Merkys. Generolas M. Velykis sumaniai vykdė Lietuvos kariuomenės organizacijos darbą, iš savanorių steigdamas naujų dalių užuomazgas, kurios gan greitai išsivystė į batalionus ir pulkus. Vėliau ilgą laiką buvo II pėstininkų divizijos vadas. 1927 m. vasario mėn. tapo pakeltas generolu, išeinant atsargom Gyveno A. Panemunėje, labai ramiai, nebesikišo į politiką ir nebepriklausė jokioms organizacijoms. Tyliai gyveno ir vokiečių okupacijos laikais. Visgi, bolševikų buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą. Tai viena bolševikinio žiaurumo aukų, o tokių buvo tūkstančiai.

K. Ališauskas

Paruošė Kalpas Uoginius

KUKURŪZAI MĖNULYJE

Chruščiovo veiklos ir jo bandymų naujuose plėšiniuose plėsti grūdinių javų kultūras periode, sklido nemaža įvairiausių anekdotų, kurių tarpe buvo pasakojama ir toks: Nusileidę mėnulyje amerikiečiai tuojau ėmėsi topografijos darbų, čiabuvis (mėnulio gyventojas) priėjęs ir klausia topografų: — “Kas čia bus? Ką čia darote?” “Ruošiame fabrikams, aerodromams, sandėliams, įstaigoms ir gyvenamiesiems namams vietą”, — atsakė topografas. “Hm ...,” mįslingai sumykė vietinis: “Prieš pora savaičių čia buvo atvykęs toks neaugšto ūgio, plikas, bulbanosis ir su didele karpa ant veido žmogus, tai jis sakė, kad čia kukurūzus sės” . ..

Nesenai, Ažei Akselbankas iš Maskvos parašė, jog nepaisant naujausių ekonominių reformų, siekiančių įmonių pelningumo ir rentabilumo, taipgi tam tikro spaudimo įpirmojo reikalingumo gyventojams kasdieninės vartosenos prekių gamybos sritį, sovietų šalies žmonės supranta, kad iki tobulumo jiems dar labai toli. Ryšyje su tuo, Maskvoje kursuoja sekantis anekdotas: “Ką reiškia gyventi komunistinėje bendruomenėje?” Atsakymas: —“Tai

reiškia gyventi viskuo pertekusiam krašte, kur viskas gaunama dovanai. Pav.: gyvenamieji butai, automobiliai, įvairūs patogumai, na ir maisto produktai, kaip mėsa ir t.t.”... “čia mažas klausimėlis, drauge: — o kas yra mėsa?”

Anekdotai Sovietų Sąjungoje yra nelyginant gyvenimo barometras. Senai jau praslinko dienos, kai Chruščiovas kiekvienoje savo prakalboje vis sakydavo, kad Sovietų Sąjunga netrukus pasivys ir pralenks Ameriką ir Sovietų Sąjungos gyventojai dabar realiau įsivaizdina savo būklę. Ryšyje su tuo yra ir toks anekdotas: Mokytojas pasiūlė mokiniui papasakoti apie JAV žmonių gyvenimą. — “Tai skurdo, vargo, žmonių eksploatacijos ir bedarbės šalis” — atsakė mokinukas. — “Visai teisingai”,- pagiliančiu tonu patvirtino mokytojas ir tuojau pasiūlė papasakoti apie gyvenimą Sovietuose. “Sovietų S-ga todėl privalo pasivyti ir pralenkti Ameriką”, — atsakė geriausias klasės mokinys.

Jau nuo senų laikų rusų liaudis, valdžios smaugiama, pratusi anekdotais ir satyrinėmis apysakomis lengvinti šiurpų savo gyvenimą. Ypač dabar, bevilkdami sunkius komunistinės santvarkos retežius, dažnai slėpdamiesi, žmonės pasijuokia, nors ir pro ašaras.

Atėjus valdžion Brežnievui ir Kosyginui, dėl jų blankumo anekdotų banga lyg ir kiek atslūgo. Visokioms satyroms ir anekdotams kurti Nikita buvo tinkamiausias objektas. Nepaisant to, kad jis nebėra daugiau “persona grata”, kad yra degraduoto lyderio būklėje, iki šiol žmonių vaizduotėje jis tebėra gyvas, kaip “prastas” juokdarys, mažo išsimokslinimo ir žemos kultūros žmogus. Todėl, dar iki šiol tebėra populiarūs apie jį šie kandūs anekdotai. Kartą, Nikita atvykęs į kolchozą panoro apžiūrėti kiaules. Jam patiko kiaulės ir jis nutarė kiaulių tarpe nusifotografuoti. Lydėjusieji jį fotografai mielai nufotografavo. Sekančią dieną toji nuotrauka pasirodė “Pravdoje” su tokiu užrašu: “Nikita Sergiejevičius kolchoze, kiaulių tarpe. Jis yra antras iš. kairės”. Kitą kartą, Chruščiovas, norėdamas pasikalbėti su kolchozininkais, liepė juos sušaukti kolchozo aikštėn. Kolchozininkai susirinko. Tai buvo lapkričio pabaigoje. Buvo šalta. Besikalbėdamas Chruščiovas pastebėjo, jog daugumas kolehozininkų yra basi. Jis ir klausia: “Kame reikalas, kodėl jūs basi, juk jau gruodas?”. “Taip patogiau, greičiau pavysim Ameriką” — pasigirdo balsas iš minios. Kaip visada, šaipydamasis, Chruščiovas atsako: “Maža to, drauge, mes turime ir pralenkti Ameriką”. — “Nepatogu bus, drauge Nikita Sergejevičiau. Esame nuskurę. Amerikonai juoksis, kai juos pralenksim, juk mūsų užpakaliai pliki, nes kelnės kiauros” — pritūpęs minioje atrėžė sąmojingas kolchozininkas.

Yra žinoma, jog Chruščiovas dėjosi meno žinovu ir globėju. Štai, kartą apžiūrėdamas paveikslų galeriją, Nikita sustojo ties gražiais rėmais ir įsižiūrėjęs klausia: “Kuriems galams šią atmatą čia paka-binot?” — “Juk čia tik veidrodis, Nikita Sergejevičiau”, atsakė jam gidas.

Sovietų režimas visomis išgalėmis kovoja su įvairių “iš po skverno” platinamų spausdinių, satyra persunktų feljetonų, apie komunistų “pažangą” gyvenime. Nepaisant sunkiausių už tai bausmių, valdžia bejėgė yra sustabdyti pastabas apie komunistų “rojaus” gyvenimą draugų tarpe, prie “čierkos” vodkos. Mokytojas klasėje kartą klausia: “Kur yra pasaulyje geriausios motinos?” —“Sovietuose”. “Kur gražiausieji pastatai?” — “Sovietų Sąjungoje!”. “Kurioje šalyje geriausia žmonės maitinasi?” — “Sovietų sąjungoje” — choru atsako mokytojui visa klasė. Tuo pat metu, viename užpakalinių suolų, mokytojas pastebi beverkiantį berniuką. “Ko tu verki?” — paklausia mokytojas. — “Noriu nuvykti į Sovietų Sąjungą” — apsiašarojęs atsako jam mokinys.

Kartą Sovietų Sąjungos pasienio sargybinis buvo paklaustas, ką jis darytų, jeigu staiga būtų atidaryta Sovietų Sąjungos siena? “Kuogrei-čiausiai lipčiau medin, kad manęs minia nesumindžiotų” — atsakė jis.

Dabartiniai anekdotai dažnai pajuokia ilgas ir suktas komunistų lyderių kalbas. Viename viešame susirinkime, pranešėjas pasakojo kaip “reljefiškai reiškiasi realusis komunizmas mūsų horizonte”. “Draugas, nekalbėk tokiais mandrais žodžiais”, — sušuko kas tai iš auditorijos. Ir tuojau paklausė: “Ką jūs supran

tate sakydami “komunizmas horizonte?”. Pranešėjas aiškina: “Reikia suprasti, kad tai yra įsivaizduojamoji linija, kur susiduria dangus su žeme, ir juo arčiau mes prie jos artinamės, juo toliau ji nuo mūsų tolsta”.

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS PIRMININKAS — VOKIEČIŲ ŠAULIŲ KARALIUS

Spalio 19 įvyko Eppelheimo (Heidelberg) šaulių klubo (Schützenverein) šaudymo varžybos, kuriose dalyvavo apie 50 asmenų. Jas laimėjo ir šaulių karaliumi tapo PLB Vokietijos krašto valdybos pirmininkas J. K. Valiūnas.

Lapkričio 30 Eppelheimo šaulių namų svetainėje įvyko linksmas pobūvis — vainikavimo iškilmės, kuriose dalyvavo apie 80 šaulių. Naujo karaliaus atvykimą paskelbė fanfarų trimitai. Senasis karalius iškilmingai perdavė karališkosios valdžios ženklą — grandinę naujam karaliui Jonui Droviajam (Jonas der Schüchterne). Po trimitų ženklo naujasis karalius perskaitė savo “tautai” proklamaciją, kuria paskyrė rūmų didžiūnus ir išdėstė valdymo principus: vyriškumas ir riteriškumas, tikėjimas ir ištikimybė, ir pakvietė visus prie stalo pasistiprinti. Vynu vaišino naujasis karalius.

Eppelheimo šaulių klubas įkurtas 1912-13. Per visą savo gyvavimo laiką jis turėjo 15 karalių. J. K. Vailiūnas čia karaliauja antrą kartą — tą vardą jis buvo laimėjęs 1965.

Reikia pažymėti, jog tai nėra joks pripuolamas atsitikimas. Mūsų pirmininkas tarp vokiečių šaulių yra labai gerai žinomas. 1959 m. jis buvo Schwetzingeno šaulių klubo karalium. 1963 visos Vokietijos šaudymo iš pistoletų varžybose Wiesbadene jo 4 žmonių komanda laimėjo 2 vietą ir tik vienu tašku teatsiliko nuo pirmos. Per paskutiniuosius 10 metų įvairiose šaudymo varžybose 4 kartus laimėjo pirmą ir apie 10 kartų antrą vietą. Be to, Bürstadto šaulių klubas yra suteikęs jam garbės nario vardą iki gyvos galvos. Š.m. liepos mėnesį Karlsruhej įvykusiose Badeno krašto šaudymo pistoletais pirmenybėse laimėjo pirmą vietą. Varžybose dalyvavo apie šimtas rinktinių šaulių.

REIKĖTŲ VENGTI

“Kario” žurnale Alg. Budreckis kartais vartoja rusiškus žemėlapius savo straipsnyje Lietuviškoji ekspansija.Neleistina lietuvių žurnale duoti vėlesniais laikais nubraižytų žemėlapių su rusiškais įrašais. Pateisintina, jei būtų labai seni, istoriniai žemėlapiai. Kitais atvejais reikia perbraižyti lietuviškai. Rusai savo kariniuose žurnaluose kažin ar duoda diskusiniams straipsniams žemėlapių su lietuviškais įrašais. Lietuvių kalba ir kultūra senesnė, garbingesnė už rusų. Ją turi branginti patys lietuviai.

“Kario” 7 (1444) nr. paskutiniam viršelio puslapyje seną Lietuvos karį vaizduojanti nuotrauka. Naudinga populiarinti senuosius lietuvių apsirėdymus, bet kodėl su buože rankoje? Senovės lietuviai buvo puikiai ginkluoti. Duomenų yra net svetimųjų raštuose. Kai turėjo tvirtus, metaline sagtimi, diržus, turėjo ir gerus apsiavimus, ne vien vyžuotus apsivyniojimus. Ir vėl: patys daugiau branginkime savo praeitį, nesišaipykime patys iš savo didingos praeities faktų. J. Bartas

JAUNIMO ŽYGIS UŽ TIKĖJIMO LAISVĘ

Lietuvių organizacijų įgaliotiniai, susirinkę Clevelande 1968 m. spalio mėn. 22 d., nusprendė sudaryti žygio už tikėjimo laisvę komitetą.

Šio komiteto uždavinys būtų pasiųsti pas šv. Tėvą lietuvių jaunimo organizacijų atstovų delegaciją ir jo paprašyti, kad jis primintų pasaulio vyskupams ir katalikams apie tikinčiųjų, ypatingai besimokančio jaunimo, religinę priespaudą komunistų pavergtuose kraštuose.

Apie kitus konkrečius šio komiteto uždavinius bus paskelbta spaudoje vėliau.

Spalio mėn. 30 d. komitetas pareigomis pasiskirstė: pirmininkas Rimas Laniauskas — Moksleivių Ateitininkų Sąjunga, vėicepirm. Romualdas Bublys — Moksleivių Ateitininkų Sąjunga, sekretorė Marytė Gailiušytė — PLB Jaunimo Sekcijos atstovė, iždininkas Gintautas Sniečkus — Lietuvių Jūrų Skautija, nariai: Lietuvos Vyčiai, Lietuvių Skaučių Seserija, Lietuvių Skautų Brolija, Lietuvių studentų tautinė korp. Neo-Lituania, Akademinis Skautų Sąjūdis ir Studentų Ateitininkų Sąjunga.

Komiteto adresas: Už TIKĖJIMO LAISVĘ, 1911 Beverly Hills Dr. Euclid, Ohio 44117.

JTL 1968.XI.5

Pažaislio bažnyčia žiemą

BIRUTININKIŲ SUVAŽIAVIMAS

L.D. Kunigaikštienės Birutės D-ja, švęsdama Lietuvos Nepriklausomybės ir L. Kariuomenės 50 metų atsikūrimo jubilėjų, 1968 m. lapkričio 23-24 d.d. sušaukė skyrių atstovių suvažiavimų Jaunimo Centre Čikagoje. Suvažiavimo iškilmingas atidarymas į-vyko drauge su ramovėnais. Buvo sukalbėta malda ir sugiedotas Lietuvos Himnas. Sveikinimo žodį tarė gen. St. Dirmantas, LVS CV pirm. ir LDK Birutės D-jos CV pirm. M. Babickienė. Alto Čikagos sk. pirmininkas J. Pakalka, Lietuvos Laisvės Kovos metus prisiminti, įteikė dovanas -— Lietuvos valstybės, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ženklais papuoštas lėkštes: LDK Birutės draugijai, LVS-gai “Ramovė”, Kūrėjams-Savanoriams, Lietuvos partizanei kūrėjai- savanorei Stasei Statkevičienei, LŠ Sąjungai ir Laisvės Kovų muzėjaus vedėjui Šeštakauskui.

Po iškilmingo atidarymo birutinin-kės ir ramovėnai turėjo atskirai savo organizacijų darbo posėdžius.

LDKB D-jos suvažiavimo darbo posėdį atidarė Centro valdybos pirmininkė, pakviesdama į prezidiumą pirmininkauti S. Oželienę ir V. Nagevi-čienę, o sekretoriauti N. Norienę. Susikaupimo vaalndėle buvo pagerbtos mirusios ir iškankintos žiauriuose Sibiro lageriuose moterys ir D-jos narės bei mirusios narės čia išeivijoj.

Pranešimus iš skyrių padarė: Čikagos sk. pirmininkė M. Babickienė (90 narių), Clevelando skyriaus — Jonaitienė (32 narės), Los Angeles sk. — Dudienė (30 n.), Detroito sk.

M. Šepetienė pranešė raštu (20 n.) ir New Yorko sk. L. Sperauskienė pranešė raštu (30 n.). Visi skyriai, pagal susidariusias vietines aplinkybes, dirba gražų šalpos ir kultūrinį darbą: rengia kultūrinius parengimus ir pramogas, stengiasi įtraukti į juos jaunimą, šelpia lituanistines ir kitas jaunimo organizacijas, šelpia Sibire ir Lietuvoje nuoskaudas ir vargą kenčiančias karių šeimas, šelpia Lietuvos karo invalidus, remia lietuvišką spaudą ir kitas lietuvybės kultūrines apraiškas. Gyviausia veikla pasižymi Los Angeles ir Centrinis Čikagos skyriai. Visuose skyriuose jaučiamas jaunų narių trūkumas. Visi skyriai kartu yra įnešę $1,000 į Liet. Fondą.

Po pranešimų iš skyrių sekė LDK Birutės D-jos Statuto papildymas, ir kai kurių punktų patikslinimas. Atstovės bei susirinkusios narės gyvai dalyvavo diskusijose ir vieningai priėmė pataisymus. Nutarta LDK Birutės D-jos Statutą naujai perredaguoti iš išleisti atskira knygute visoms narėms. Suvažiavimas patvirtino Clevelando skyr. valdybos pristatytą į D-jos Garbės nares pakelti Veroniką Nagevičienę, kuri atkūrė Clevelande D-jos skyrių ir ilgai bei sumaniai jam vadovavo.

Suvažiavimą sveikino Lietuvos Diplomatijos šefas St. Lozoraitis ir Ponia, Skaučių Seserija, “Eglutės” redakcija, New Yorko birutininkių sk. Draugijos Garbės Pirmininkė, dabar jau a.a., S. Smetonienė ir PLB pirmininkas, dabar jau a.a., J. Bačiū-nas. Suvažiavime dalyvavo C. Čikagos sk. 8 rinktos atstovės, Clevelando 2 , Los Angeles 1 ir Detroito 1 atstovė. Be to, suvažiavime dalyvavo C. Čikagos sk. visa valdyba ir revizijos komisija ir daug birutininkių kaip viešnios. Suvažiavimas praėjo vieningoje bei gyvoje nuotaikoje ir buvo baigtas su gražiausiais linkėjimais tolesnei veiklai ir su viltimi į skaidresnę ateitį iki Lietuvos laisvės atgavimo slenksčio.

Po posėdžio įvyko bendri su ramovėnais pusryčiai. Vakare Didžiojoje Jaunimo Centro salėje įvyko birutininkių, ramovėnų ir svečių bendras pobūvis—balius su menine programa, šokiais ir vaišėmis. Pobūvio vaišėmis rūpinosi energinga C. Čikagos skyriaus vicepirm. V. Kulikauskienė, padedant v. narėms ir ramovėnams.

Lapkričio 24 d. iškilmingas minėjimas praėjo labai įspūdingai. Šv. Mišias atnašavo vysk. V. Brizgys ir pasakė pritaikintą Lietuvos kariuomenei pamokslą. Prie Laisvės Kovų paminklo susirinko didžiulė minia žmonių, o birutininkės ir viešnios, pasipuošusios tautiniais drabužiais, sudarė puošnų įvairiaspalvį vainiką, žodį tarė gen. J. Černius. Giedant “Marija, Marija” buvo padėtas ramovėnų ir birutininkių simbolinis "Vyties Kryžiaus” vainikas. Vainiką nešė gen. S. Dirmantas, asistuojant biru-tininkėms V. Nagevičienei ir M. Babickienei. Ugnelę ant aukuro įžiebė partizanė S. Statkevičienė ir invalidas Br. Tvarkūnas. Kūrėjams-sava-noriams tautinius ženklelius prisegė M. Tumienė ir plk. Rapšys.

Iškilmingame minėjime buvo daug gražių sveikinimų bei viltingų linkėjimų, plk. K. Škirpos paskaita ir meninė dalis. JAV ir Lietuvos Himnus sugiedojo sol. Mažeikienė ir pilna salė, susirinkusių svečių. Tuo ir baigėsi abiejų giminingų ir tampriai bendradarbiaujančių organizacijų — birutininkių ir ramovėnų suvažiavimas.

Suvažiavimo metu birutininkių pastangomis buvo suruošta birutininkės Elenos Grudzinskienės paveikslų paroda. Paroda susilaukė didelio susidomėjimo, buvo gausiai lankoma svečių ir buvo išparduota apie dvidešimt kūrinių. M. Babickienė

KLAIPĖDOS ATVADAVIMO MINĖJIMAS

IR METINIS RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS

Minėjimas.Sausio 26 d. vienoje šv. Jurgio parapijos mokyklos klasėje apsčiai prisirinko Clevelando visuomenės, nors beveik be jaunimo. Ramovės Clevelando skyriaus valdybos pirmininko VI. Knistauto pakviesti garbės vietose pasirodė Klaipėdos sukilimo dalyviai — Vytautas Braziulis ir Feliksas Eidimtas. Iškilmingai į-neštos Ramovės ir nuoširdžių talkininkų — Jūros skautų vėliavos. Pirmininkui jausmingai paraginus, jaudinančiu susikaupimu pagerbti, ne tik žuvusieji Klaipėdos sukilime, bet ir visi kiti kariai ir nekovojusieji kankiniai, žuvusieji ir žūstantieji iki šių dienų. Skausmą dar padidino PLB valdybos pirmininko J. Bachuno, visiems žinomo garbingo veikėjo ir pavyzdingo vienybės kūnytojo, mirtis sausio 23 d. Lyg ir spontaniškai suskambėjo Lietuvos Himnas, jungiąs kraugerių aptemdytą praeitį su šviesiomis viltimis viliojančia ateitimi.

Judrus ir gyvas visuomenės veikėjas ir JAV LB-nės I Clevelando apylinkės valdybos pirmininkas F. Eidimtas, kad ir gyvendamas bemaž be poilsio, maloniai sutiko pavaduoti susirgusį prelegentą ir gerokai pateikė rimtos medžiagos tiek apie Klaipėdos sukilimą, tiek iš Mažosios Lietuvos istorijos ir pailiustravo svarbesniųjų momentų eigą schemišku brėžiniu. Įtikinamas pranešimo turinys klausytojus sudomino ir pelnė karštų padėkos katučių. Vistik lieka klausimas, kas pasirūpins surankioti, kiek įmanoma, pogrindžias paslaptis, likusias dar gyvų artimiausių, jau mirusio sukilėlių vado J. Budrio, bendradarbių atmintyje.

Susirinkimas. Po pertraukos įvyko metinis Ramovės Clevelando skyriaus susirinkimas. Pirmininkauti išrinktas F. Eidimtas ir sekretoriauti Z. Tarutis. Patvirtinus praeitų metų susirinkimo protokolą bei išklausius valdybos pirmininko ir kitų tam tikrų pareigūnų pranešimus, paaiškėjo, kad darbščios valdybos daug nuveikta.

Ir piniginė apyvarta ir labai įvairuojantieji kiti darbai, darbeliai tatai aiškiai įrodo. Pajamų turėta iš viso $1,357.76, išlaidų — $666.70, Kariui auka -— $128.16, Lietuvos karo invalidams — $201.00, L. Fondui (Nežinomam kareiviui) — $95.50, Ramovės CV-bai — narių mokesčių — $94.25, kitoms organizacijoms — $75.00 ir k. Plačiai veikta daugelyje sričių: prezidento A. Smetonos nauzolėjaus lankymas, pamaldos bažnyčiose kai kuriomis progomis, kooperacija su Ra-

Pasiruošimai “Kalakutų” šaudymui. Iš kairės: V. Beliūnas, J. Vyšniauskas, J. Grigas, A. Vickosas.

movės CV ir jos nurodymų bei pageidavimų vykdymas, Kariuomenės atkūrimo šventės minėjimas, Klaipėdos atvadavimo minėjimas, gegužinė Kario naudai, sergančių ramovėnų lankymas ir mirusių laidojimas, tradicinis kapų lankymas bei apeigos gegužės 30 d., bendravimas su kitomis organizacijomis, bei dalyvavimas visuotinio pobūdžio iškilmėse ir t.t.

Naujų narių įstojo į Ramovę 6.

Prisiminta vienas iš svarbiausių per ilgus metus Klaipėdos krašto veikėjų E. Simonaitis, artimas J. Budrio bendradarbis prieš sukilimą, paties sukilimo metu ir po sukilimo, dabar vargstąs Vokietijoje. Susirinkimas noriai ir greitai surinko pašalpai $70.00.

Lietuvių klubas sudarė atskirą Lithuanian Village bendrovę. Jos pirmininkui S. Mačiui painformavus susirinkimą apie didesnių erdvių rūmų statybą platesniems kultūros tikslams, ramesnėje miesto dalyje, nutarta valdybai įsigyti akcijų.

Vieną kitą naudingą sumanymą iškėlė dr. K. Pautienis, A. Jonaitis jr. ir kiti.

Diskusijų beveik nebuvo. Viskas praėjo sklandžiai ir darniai. Susirinkimas prašė tą pačią valdybą pasilikti pareigose, bet dviem valdybos nariam — V. Jokūbaičiui ir J. Kazlauskui, parodžiusiems didelio darbštumo ir pasišventimo, negalint toliau dalyvauti valdyboje dėl laiko stokos, teko perrinkti, tartum papildyti, valdybą. Tad 1969- metais vadovaus: pirmininkas VI. Knistautas, jau penkti metai, patvarus ir labai taktingas, vicepirmininkas L. Staškūnas, iždininkas Pr. Mainelis, “amžinas” ir beveik neklaidingas, sekretorius A. Jonaitis jr. ir parengimų vadovas, bei vėliavos globėjas V. Petkus.

Veiklus ir išradingas Kario atstovas F. Eidimtas sutiko likti tose pareigose. Jis jau rado 5 naujus prenumeratorius ir, beplatindamas kiekvieną Kario numerį nepriklausančių Ramovei asmenų tarpe, vis randa bent penketą skaitytojų. Pažanga užtikrinta.

Prašmatniai valdybai ir visam skyriui mielai linkime dar geresnės sėkmės. Vladas Braziulis

NIAGAROS PUSIASALIS, CANADA

Niagaros . Pusiasalio ramovėnai, prisilaikydami tradicijos, susirenka p.p. Beliūnų ūkyje, R. R. 1 Welland-, Ont., kiekvienais metais prieš Kalėdas sportiniam šaudymui, kuris vadinamas “Kalakutų” šaudymu, čia vyksta rungtynės dėl geriausio sušaudymo į taikinį ir tuo pačiu laimėjimą, už 1 dol., kalakutą, žąsį, antį, arba išmokama laimėjusiam premija pinigais, šaudyme gali dalyvauti ne vien tiktai “Ramovės” organizacijai priklausantys, bet ir kiekvienas lietuvis ir ne lietuvis, kas tik moka šaudyti iš medžioklinio 12 cal., arba sportinio 22 cal. šautuvų.

1968 m. gruodžio 7 d. įvykusiame sportiniame šaudyme laimėtojai buvo: A. Vyniautas — 3 prizus, A. Zo-sanas — 2, A. Šukys, J. Skeivelas, L. Markelis, K. Galdikas ir J. Vyšniauskas — po 1 prizą. Po laimikio pasidalinimo vyko šiltos vaišės — pietūs, už ką šaudymo dalyviai širdingai dėkingi p.p. Beliūnams; už jų savos gamybos sūrius, vėdarus ir kadugiais rūkytus kepsnius. Ne vien tiktai ramovėnai gėrisi p.p. Beliūnų ūkio pavėsiu, bet ir skautai, šokėjai ir dainininkai, visiems vietos pakanka, visuose metų sezonuose.

Tad, visiems nuoširdūs linkėjimai ir geriausios kloties iki sekančio pasimatymo “Kalakutų” sportinio šaudymo metu! J. V.