RYTŲ FRONTE

 (IŠ KARIO DIENORAŠČIO)

V. Č.

1943 metai birželio mėn. 6 diena, sekmadienis

...Šiandieną buvau Naugarde, teatre, kur pamačiau, kad yra žmonių, gyvenančių normalų gyvenimą. Ten taip išsiblaškiau, kad šiuo momentu nebegaliu sugaudyti ir savo minčių. .. Nežinau, neturiu supratimo kuo tas viskas baigsis: arba turi greitai įvykti kokia permaina, arba vieną gražią dieną užversiu kojas ir taip liksiu ramus ant visados.

Na, jau dešimta valanda, turiu eiti patruliuoti. Gal ten, tarp švilpiančių kulkų ir nuolatinio pavojaus, gal kiek susikaupsiu . . .

Birželio 7 d., pirmadienis

Liūdnas ir kruvinas buvo vakarykštis sekmadienis. Apie dešimtą valandą vakar, su minos skeveldra krūtinėje krito mūsų draugas vilnietis Domas Požėla. Kartu su juo atvažiavome viename vagone, kartu, vienoje troboje, šalia vienas kito, miegojome Rakome. Kartu, vienoje gretoje, atžygiavome į pozicijas ir — štai, jis jau šaltas lavonas ...

Išeidavome naktimis su juo patruliuoti, kiek mes prikalbėdavom, kiek gražių prisiminimų vienas kitam pripasakodavom ir dar gražesnių vaizdų ateičiai sukurdavom. Puikus buvo jis vyras, drąsus, draugiškas ir patriotas lietuvis, kurį žiaurus likimas išplėšė iš mūsų tarpo pačiame jo jaunystės ir šios gamtos pavasary.

Prisimenu, vieną kartą, nuvažiavau į jų bunkerį. Jie gyveno palapinėje, nes bunkeris buvo vandens apsemtas. Vargas jam ten buvo: smėlis, šalta, atsirado “partizanų” rūbuose, o be to, palapinė jokia apsauga nuo minų ir kaukiančių kulkų. Tačiau, jis guodėsi, kad laikui atėjus gausiąs atostogų, o jie juk turi gauti pirmieji už visą pakeltą vargą. Taip, atostogas jis gavo pats pirmutinis .. .

Paguldėme jį į mūsų pačių sutvarkytus kapus, šalia vokiečių, ispanų ir latvių, kur išdygo naujas lietuviškas kryžius.

Neateis čia jį apraudoti žmona, neaplankys jo kapo mergaitės su gėlių puokštėmis, nes jis guli taip toli nuo numylėtos Tėvynės Lietuvos. Tik gal vėjelis praskrisdamas nuneš liūdną žinią, kad dar vienas Lietuvos sūnus praliejo kraują už šviesesnį Tėvynės rytojų, kad dar viena pilna jėgų gyvybė nusviro, kaip ir pridera kariui, su ginklu rankoje.

Ilsėkis, Domai, ir lai būna lengva Tau ši tolimoji žemė, nes ir ji kadaise buvo Lietuvos valdovų valdoma ir nevienas Algirdo pulkų vyrų praliejo čia savo kraują . . .

Liepos 1 d., ketvirtadienis

Jau prieš keletą dienų, po bunkerius pasklido žinia, kad į mūsų užkampį atvažiuoja kapelionas.

Pirmąsias pamaldas fronte turėjome birželio 29 d. Kažkas didaus ir ypatingai jaudinančio buvo tose pamaldose. Mūsų bažnyčia buvo panaši į katakombų laikų. Vienuolyno griuvėsių vieną didesnę kamerą išvalėme ir paruošėme altorių: paprastą stalą apdengėm kariškomis milinėmis ir papuošėme laukų gėlėmis ... Viskas

10. Fronto Bataliono karininkai, su vokiečių pareigūnais, Volchovo fronte, 1943 m. liepos 7 d.

taip primityvu, taip paprasta, bet koks džiugus jausmas, kada į tą improvizuotą bažnyčią pradėjo rinktis vyrai iš bunkerių. Kokia didi ir galinga giesmė išsiliejo iš krūtinių tų vyrų, kurie jau ketvirtas mėnuo kaip nieko daugiau negirdi kaip drebančią žemę, patrankų griausmą ir kulkų zvimbimą. Koks jaudinantis momentas, išspaudęs ašaras seneliui kapelionui, kai pakylėjimo metu ant kelių suklupo vyrai, užgrūdinti viskuo. Ne vieno akyse pasirodė ašaros, o mes pasijutome toki mažučiai, kad rodos imtum ir prisiglaustum prie mamytės ir viskuo, viskuo jai pasiguostum . . .

Tokia malda gali pakilti tik fronte, tokia ji neaprašomai didi, kilni ir kartu gaivališka.

Rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Laikas bėga nesulaikomai vienodai visur, tiek normaliame gyvenime, tiek fronto bunkeriuose. Labai ryškiai prisimenu, kaip prieš penkis mėnesius išžygiavome iš Vilniaus. Ir tas viskas,atrodo, buvo tik vakar . . . viskas dar atmintyje — mažiausia smulkmena, o jau — penki mėnesiai.

Žygiavome plentu iš Naugardo į Rakomą, kažkas pradėjo kalbėti, jog bunkeriuose turėsime išbūti mažiausia šešis mėnesius. Šešis mėnesius? Dar visur buvo sniego. Reiškia, reikės praleisti visą vasarą ir pamatyti rudenį, kiek visko teks matyti, kiek pergyventi ir iš viso, ar sulauksi tų šešių mėnesių?

Iš pradžių viskas buvo taip įdomu, baisu, keista ir į viską žiūrėjau vis laukdamas dar baisesnių dalykų. Dabar, gi, viskas ir tie nuolatiniai kulkosvaidžių tratėjimais, minų, sviedinių skeveldros virto taip įprasta, kaip kasdieninė duona. Be jų, atrodo, kažko trūktų mūsų gyvenime, būtų kažkaip neramu, nes ne taip, kaip įprasta, kaip visada.

Prieš porą dienų vidurnaktį stovėjau poste ir stebėjau mėnulio spinduliuose žaidžiančias Volkovo upės ir Ilmenio ežero bangas. Svajo-

 

10. Bn. būrys, su būrio vadu Itn. Petru Dumčium (žuvęs), diviz. vado inspekcinės apžiūros metu, Rakome prie Naugardo, 1943 m. rugpjūčio 5 d.

 

jau ir gėrėjausi. Nors daug kartų matytas vaizdas, bet kiekvieną kartą vis kitas ir kiekvieną momentą vis naujas. Vienoks jis būna rytmečio saulei tekant, kitoks karštos dienos viduryje, ar mėnesienos prieblandoje, dar kitoks besileidžiančios saulės kaskadose, su žuvėdromis į planerius panašiomis ...

10. Bn. kariai prie s. kulkosvaidžio Jurjevo vienuolyno cerkvės bokšte, atmuša rusų  puolimą 1943 m. liepos 5 d.

Sargyboje apkasuose prie Naugardo, 1943 m. spalio 5 d.

Antroje Volchovo upės pusėje “draugai”, kuriuos pasitikti yra pasiruošę 10. Bn. vyrai

 

Staiga pabudau iš svajonių, išgirdęs smarkų lėktuvų ūžesį. Galiausiai, pamačiau išmetamas kabančias raketas, kažkur toli. Naktį jos sudaro labai įdomų vaizdą. Tuo viskas nesibaigė. Dar momentas, ir padangę pradėjo raižyti galingi spinduliai pluoštais metami iš prožektorių. Vienas, antras, trečias milžiniškas spindulių pluoštas, paleistas stulpu, kyla augštyn, iš lėto linksta tai vienon, tai kiton pusėn, susitinka su kitu tokiu pluoštu, susikryžiuoja ir vėl išsiskiria. Tarpais, vienon vieton subėga keli ir tada padangėn pradeda kilti raudonos, geltonos šviesos linijos: oerlikonai, kulkosvaidžiai ir zenitinė artilerija pradeda savo darbą. Kartas nuo karto padangę ir debesis nurausvina smarki bombų sprogimo ugnis. Jai užgęsus, vėl pasirodo nardančios ugnies linijos, kurios kartais sulinksta į puslankį, susikryžiuoja ir gęsta nakties tamsoje. Tris kartus padangėje blyksteli didi ugnis ir kometa, palikdama paskui save ugnies liežuvį, krinta žemėn — numuštas lėktuvas. Dar ilgai kyla rausva pašvaistė iš degančio padangių sakalo, kuris prieš keliolika minučių savo galingais sparnais skrodė nakties tylą. Įdomu stebėti tą šviesų žaismą, tačiau jis žiaurus, tai mirtis ...

Kiek kiekvieną naktį žūva tokių plieno sakalų, ir dėl ko tas viskas? Kas gi gali būti sukurta toks didus, kas atlygintų tokias aukas?! Koki bus to žygio vaisiai, kuris reikalauja tautų puikiausių žiedų, nes tam kas statoma, imama medžiaga, ne paliegę seniai, bet pilni energijos ir noro džiaugtis gyvenimu jaunuoliai. Koks pastatas iškils, sudėjus į jį tiek aukų, kraujo, ašarų ir dejonių? Baisu, jei tas viskas — veltui! . . . Prakeikti būtų vadai, kurie niekais paaukotų tiek jaunų gyvybių, turtų, vertybių ir ne kūrimui, o naikinimui. Dar truputis kantrybės, ir daugumas pamatys tai, ko jau seniai laukia — karo pabaigos.

Liovėsi jau ir gandai, niekas nebešnabžda ausin išvykimo termino. Apsipratom su viskuo ir daugumas jau ruošiasi sutikti žiemą. Aš turiu vilties kibirkštį, kad viskas turi baigtis gerai, ir dar prieš žiemą mes pamatysime Lietuvą ...

Rugpjūčio 3d., antradienis

Netraukia akis žydinčios pievos, nevilioja kvepianti laukai, nes kiek akis užmato, vingiuojasi nupjautų rugių vargingos gubelės. Pavasaris praėjo . . . Laukai kvepia vasara, kvepia nauju derliumi, džiūstančių šienu, o akys nuolat krypsta tolumon, norėdamos pamatyti ką nauja, nes atsibodo nuolatinis monotoniškumas.

Atsibodo vienuolyno griuvėsiai. Išeini už vartų, ir akis pagauna netolimo Naugardo baltus ir raudonus mūro pastatus. Didelis miestas su šimtais cerkvių. Vingiuoja Volkovas, čia pat stūkso garsiojo Naugardo pilis, apvesta storiausiomi mūro sienomis. Ji tokia paslaptinga iš tolo, rodosi, susigūžusi savyje ir nenori niekam atidengti garsiosios praeities, kada ji atlaikydavo didžiausius puolimus. Kiek yra iškentėję jos sienos ir kiek jaunų gyvybių paliko gulėti jos giliuose grioviuose, kurie kadaise buvo pilni vandens, nors dabar juose tik piktžolės viešpatauja. Daug puolimų ji atlaikė, bet neišlaikė Algirdo pulkų vyrų spaudimo. O gal ji buvo patenkinta ir mielai priėmė į savo sienų uždangą Didįjį Lietuvos Kunigaikštį? Gal džiaugėsi kartu su jo vyrais ir laimino juos besilsinčius po sunkaus žygio ir kovos? Kas ir beatspės tos garsiosios pilies paslaptį, jos romantiką? . . .

Senai nutilo ragų balsai, nebeskamba kanklės, ant augštų kuorų nebestovi budrus sargybinis. Netrypia pilies kiemo ristieji žirgai, neskamba šarvų, kalavijų plienas ir negirgžda pakeliamas tiltas. Prie pilies sienų netrimituoja svečių, pasiuntinių trimitai, nesigirdi puolančio priešo įtūžusių šauksmų ir jau labai senai nutilo kovų triukšmas.

Gilieji pilies grioviai priversti grūzdo, metamos į juos sąšlavos, nei žymės nebeliko pakeliamojo tilto, o vartų sargybą neša ne milžinas, nuo galvos iki kojų šarvuotas riteris, bet šautuvą apglėbęs stovi sunykęs vokietukas. Po pilies kiemą vėl girdisi lietuviška kalba, bet jau ne valdovų, o turistų — karių, kurie su didžiausiu įdomumu apžiūrinėja senąją pilį ir mintimis grįžta į senuosius, garsiuosius laikus. Nors daug amžių prabėgo, daug vandens nutekėjo Volkovo upe, tačiau iš kiekvieno kampo, rodos, tave stebi žiloji senovė, kuri stebisi matydama tokius

10. Bn. kpt. Petrulionis (žuvęs) prie savo bunkerio Volchovo fronte. (Virš angos Geležinio Vilko vėliavėlė. Vokiška uniforma su lietuvišku skydeliu ant kairės rankovės.)

Lengv. kulkosvaidis, Volchovo fronte pozicijoje, pasiruošęs pasveikinti puolančius rusus kulkų ugnimi (antras iš k. šio dienoraščio autorius).

 

Po poilsio atgal į pozicijas... (1943 m.)


tylius ir susimąsčiusius buvusių valdovų palikuonis.

O, vistik, nesijauti čia svetimas, papuolęs į nežinomą miestą. Viskas atrodo sava ir net storosios mūro sienos, rodos, klauso su didžiausiu įtempimu lietuviškosios kalbos, jos žodžių.

Čia nesenai būta kovos triukšmo, tik ne kardų žvangėjimo ir nesimatė laužų ugnies. Čia siuto modernaus karo technika. Beliko tik griuvėsių krūvos, degėsiai ir stovintys kaminai. Prabėga vienas kitas žalsva uniforma karys, praūžia sunkvežimis ir vėl viešpatauja tyla. Neliko nė vieno senųjų civilinių gyventojų. Tiesa, kai kada, daugiausia naktį, atgyja senasis miestas. Neprisikelia senovės milžinai, neveda Algirdas raitelių pulkų, bet sprogsta minos, kaukia bombos ir dar daugiau daužo jau ir taip sunaikintą senąjį Naugardą . . .

Rugsėjo 4d., šeštadienis

Nors jau pirma valanda nakties, tačiau tiek daug turiu įspūdžių, jog esu priverstas tą viską aprašyti.

Vakar ligi pietų miegojęs, po pietų nuėjau

 

Rusų lėktuvų puolimo metu ant llmenio ežero (1943 m.)

Sužeistajam suteikiama pirmoji pagalba (1943 m. prie llmenio ežero)

salon, pas Vytautą Alilionį. Jis buvo gavęs keletą filmų, tad galvojau padaryti nuotraukų. Jį radau poste. Užsirūkom ir pradėjom plepėtis. Apgalvojom atostogų malonumus, maršrutą. Jis sakėsi atostogų metu turėsiąs vesti. Giminės jį tam ruošia per laiškus, o jis pats irgi nesibaido. Tuo momentu mane pašaukė prie telefono. Kuopos budėtojas įsakė man ligi penktos valan

dos pasiruošti išvykimui. — Tilto bunkeris, — pagalvojau. Vytautas buvo žadėjęs po tarnybos ateiti vienuolynan, tad neatsisveikinęs išmoviau į savo bunkerį: įsakymas lieka įsakymu. Mat tapau viršininkams nepageidaujamu. Per dažnai pasakydavau tiesą į akis ir, be to, nemėgstu batlaižiavimo.

Tilto bunkeris tai bausmės vieta. Man juo

Sargyboje prieš raudonąjį marą, Volchovo fronte 1943 m. birželio 25 d.

maloniau, kadangi visi gerieji žmonės jame jau yra buvę, arba ruošiasi jam. Ištikimiausi paliko keletas driskelių — bailių. Dzingulevičius jau Dumčiaus buvo skirtas tiltan, bet atsiverkė, jo vieton buvo nukeltas kitas. Aš to padaryti niekada negalėčiau, man tai yra per žema. Tenai jau prieš mane buvo žmonės, tad galėsiu būti ir aš. Šiuo keitimu vienuolynas negalėjo būti liečiamas, bet aš tapau ištremtas ltn. Dumčiaus ir jo ubagočių dėka.

Pasiruošiau važiuoti geriausioj nuotaikoj. Žinojau ten rasiąs Lekavecką, Reivytį, Gudžiuką, Tamošiūną, o su manim keliamas Pribušauskas. Tai vis vilniečiai ir pilna prasme žmonės, kurie mane supranta ir įvertina.

Kuopos vadas išvykęs atostogų. Jo pareigas eina vokietis, kuris jau baigia išprotėti. Blaškosi lyg plaštakė, papuolusi laužan. Vieną dieną duoda vieną įsakymą, kitą — reformuoja, vėliau vėl atstato senąją tvarką, žodžiu, gaunasi chaosas. Lai būva jam gerai. Turiu vilties, kad gyvenime teks susidurti ir viską išsiaiškinti. . .

Atvykau tiltan. Vaizdas nepavydėitnas. Bunkeriai randasi po buvusiu tiltu, tarp milžiniškų polių. Prie pirmųjų polių mūsų ir vokiečių bunkeriai. Kitoje pusėje upės, daugiausia už 400 metrų — priešo bunkeriai. Apkasai ant apkasų, pilna minų ir sviedinių išdaužytų duobių; bunkerių angos sušaudytos. Kiekvienu momentu po kojomis gali sprogti mina. Požėlą užmušė prie pat bunkerio durų. O pats bunkeris, tai pilna žodžio prasme, pirmųjų fronto linijų bunkeris. Naktį ir dieną jame dega žibalinė lempa, nes 4 x 6 m plote gyvena aštuoni vyrai, gulima naruose po du. Čiužinių jokių, nes taip lengviau apsiginti nuo parazitų: utėlių, blusų ir blakių. Asmeniškai aš daugiau bijau tų kraugerių, negu viso pavojaus. Ginsimės, gal pasiseks apsisaugoti. Malkos yra vežamos iš apie 7 km atstumo, o vieną kilometrą, saugantis kulkų, reikia atsinešti jas ant savo nuosavų pečių. Vanduo imamas nakties metu iš Volkovo, kiekvienu momentu rizikuojant savo gyvybe. Pietūs verdami iš eilės. Mėnesį būnant tilto bunkeryje tenka keturis kartus virti pietus.

Nors tai tikras fronto bunkeris, tačiau po visko išgyvento jis mus mažai jaudina. Gavome po pusbonkį romo. Būtina yra padaryti įkurtuves — geriam. Už bunkerio angų sproginėja minos, kaukia kulkų serijos ir pasiutusiai loja kulkosvaidžiai, o mes apsėdę bunkerio stalą traukiame: “Lietuva, brangi mano tėvyne...” Tai fronto bunkerių romantika, kurią tegalima išgyventi, ji neatpasakojama.

Pietūs, Juos virė Reivytis . . . Skaniausi pietūs ir daug geresni, negu virtuvėje virti prityrusių virėjų. Po pietų vienas žmogus išeina kuopon parnešti pašto. Pašto jokio, tačiau jo parnešta žinia šiurpu nukratė mus visus. Vėl nauja auka, žuvo — Alilionis! . .. Visų mylimas Vycka! Tik dvidešimt vienerių metų gražuolis ir mano draugas Vytautas!

Nutirpau. Žuvo ne-nuo priešo kulkos, bet nuo draugo rankos. Kokia priežastis, dar nežinau, tačiau viskas blanksta prieš faktą: Vycka jau šaltas lavonas, kulka pervėrė jo krūtinę. Tą krūtinę, kuri turėjo tokią draugišką širdį ir taip troško gyventi. Tačiau, ką pajus tėvai netekę vienintelio sūnaus. O jie jį taip mylėjo. Siuntinukas vydavosi siuntinuką, o laiškų jam visuomet būdavo. Rašė tėvai, sesutė ir daug mergyčių. Vestuvės, atostogos, džiaugsmas — o čia šaltas lavonas! Tai baisu!

Prisimenu, praėjusį pirmadienį laidojome kovos draugą Tvaskų. Jis buvo garbės būryje. Ginklu atsisveikinom su kovoje kritusiu draugu, daug nuotraukų padarėme prie naujai supilto kapo. Ar jis pagalvojo, jo širdis ar atjautė, kad sekmadienį bus daromos nuotraukos vėl prie karsto, kad kiti klausysis pilamų žemių bildesio ant jo karsto lentų . . .

Šią naktį atėjo mano eilė nešti vandenį. Daugumas silpnesnių nervų to atlikti negali ir savo vieton samdo kitus. Iš tikrųjų nervai ir šaltakraujiškumas čia yra reikalingi. Nesu bailys ir nervus turiu stiprius, bet kai grįžau bunkerin, kojose jaučiau kažkokį neįprastą sunkumą.

Praeinama pro paskutinį atramos punktą, už kurio pasislėpęs seka vokiečių karys. Siauras takutis veda nuo griuvėsių prie upės. Upės pakraštys yra užminuotas, paliktas tik siauras tarpukas pasisemti vandeniui. Išeinama prieš pačias bolševikų bunkerių angas į plyną lauką. Atsistojamą ant griuvėsių, į kuriuos gan dažnai sproginėja kulkosvaidžių kulkų eilės. Brrr... šaltis pereina visu kūnu.

Didžiausio atsargumo reikia nenukrypti nuo takučio, nes būsi išneštas į orą, pervers ir subadys kaip rėtį. Tai bene baisiausias turėtas mano pergyvenimas. Kitas reikalas yra puolimas, ataka. Čia yra visai kas kita. Be jokios apsaugos esi priešais priešo kulkosvaidžius ir šautuvus, kurių vamzdžiai — tik kelių šimtų metrų atstume. Kiekvienu momentu gali būti pastebėtas, o kur pasislėpsi? Laukia tik žiauri mirtis. Tai didysis nervų patikrinimas, o taip bus dar tris kartus! Jei grįšiu — būsiu perėjęs vandenį ir ugnį, ir nežinosiu, kur tyko manasis likimas. A. a. Vytautas Alilionis irgi atliko savo normą prie tilto, tačiau išliko nepaliestas, o krito ten, kur pavojaus tik pusės besama. Tik netikėtumui įvykus ten žūstamą, o čia mirtis tai natūralus dalykas.

Pusė trijų. Išskiriant esančius sekykloję, visi miega. Aš budžiu prie alarmo varpo ir nuo trijų einu sekyklon.