LIETUVIAI SUMUŠA TOTORIUS TIES KLECKU
1506 m. rugpjūčio 5-8 d.
GEN. ST. DIRMANTAS
Nuo 1502 m. beveik kasmet pasikartojantys totorių užpuolimai pasiekė DLK sritis gulinčias net į šiaurę nuo Pinsko balų. Čia lik šiol nebuvo nuolatinės gynybos, t.v., užtvaros. 1505 m. vasarą didysis totorių dalinys buvo pasiekęs Naugarduką, Vilnių, Minską, Polocką, Vitebską, Drucką. Mūsų padėtį sunkino tada karas su Maskva. Totoriai ir buvo Maskvos užsiundyti. Kai totoriai puolė ir sekančiais, 1506 m., su Rytų kaimynu galiojo paliaubos, o pati Maskva tada kariavo su Kazanės totoriais. Gegužės mėn. gale iš Krymo išsirengė keli tūkstančiai totorių, kurie, sunaikinę pakely žymius lietuvių Rusės plotus, ties Lojevu peržengė Dnieprą ir įsiveržė Tikrojon Lietuvon. Per Brahiną, Mozyrį ir Petrikavą jie pasiekė Klecką (kiek piečiau Nesvyžiaus).
Pats Klecko miestas, jau 1503 m. totorių sudegintas ir išgriautas, negalėjo apsiginti. Užpuolimas buvo staigus ir Slucko kunigaikštijos vėliava buvo išbėgiojusi. Totoriai Klecke įsitaisė pagrindinę stovyklą-bazę-rinkimosi vietą, totoriškai vadinamą košą (iš čia kazokų koš ir košo atamanas) ir visomis kryptimis išsiuntinėjo mažesnius raitus skaidinius t.v. čambulus, kurie jų įprastu kariavimo būdu, turėjo pelenais paversti kuodidžiausius plotus aplink košą, prisiplėšti gyvulių ir kitokių turtų bei grobio o svarbiausia — prisirinkti jaunesnių gyventojų, t.y., t.v., “jasyro", pardavimui vergijon į Azijos musulmonų žemes. Čambulai kelių dienų bėgyje turėjo baigti kiekvienas savo ekspediciją ir grįžti Klecko košan anksčiau, negu lietuviai suskubs sukelti gynybą.
Did. Lietuvos kunigaikštis Aleksandras jau 1506 m. kovo mėn., turėdamas galvoje pasikartojančius totorių nusiaubimus, Liublino seime pasirūpino apie apsigynimą. PR vaivadijose buvo sukelti bajorai o Tikrojoje Lietuvoje pradėta samdyti karius, daugiausiai serbus (tada vadinamus racais). Vienok tas pasirengimas buvo vykdomas lėtai ir liepos mėn. gale, kai D. k. Aleksandras atvyko iš Vilniaus į Lydą į lietuvišką seimą, — valdovo tarnyboje Lietuvoje buvo tik nedidelis serbų dalinys. O Lydoje buvo sužinota, kad totorių čambulai degina kaimus nuo miesto vos tik vienos žygio dienos atstume. Did. kunig. pašaukė artimųjų Lietuvos sričių “žemės tarnybą”, kuriai vadovauti, pats būdamas nesveikas, paskyrė Lietuvos etmoną Strumilą-Kišką ir dvaro maršalką kniazių Mykolą Glinskį.
Būdamas ligonis, kunigaikštis iš Lydos liepos 25 ant neštuvų grįžo Vilniun.
Laukdama kariuomenės susitelkimo, vadovybė žvalgybon buvo išsiuntusi iš serbų sudarytu joją, kuri suteikė apie priešą jau visai tikrų žinių. Netrukus ties Lyda susikaupė apie 7,000 Lietuvos karių. Šios jėgos branduolį sudarė “žemės tarnybos” Gardino, Naugarduko, Minsko, jau susitvarkiusio Slucko ir dar kitos vėliavos. Taipogi serbai ir dvaro 400 žirgų dalinys. Tai buvo vien tik jotis ir dvi patrankos (raitoji art.).
Rugpjūčio 3 d. kita joja atvedė pagautus totorius, kurie parodė, kad košas susimetęs Klecke o čambulai dar nėra grįžę iš “zagonų”. Lietuviškoje stovykloje buvo nutarta skubiai žygiuoti priešo link: pradžioje sumušti — “nusemti” košą, o vėliau paeiliui susemti grįžtančius čambulus su grobiu ir jasyru. Išžygiuota nedelsiant, dar tos pačios dienos vakare ir, t.v. “komuniku”, t.y. be gurguolės vežimų ir kitokių apsunkinimų, bet su patrankėlėmis. Paryčiais buvo pasiektas Ostašinas. Čia nuo pabėgėlių sužinota, kad totoriai plėšia artimiausioje apylinkėje. Trumpai pailsėjus buvo nužygiuota Polonečkos kryptimi. Voros žygis buvo apsaugotas priešakine sauga ir jos priešakyje žygiuojančiais patruliais. Nebuvo pamiršta ir šoninė apsauga.
Pakelyje buvo užkluptas vienas čambulas. Panaudojus šoninį, ties Iškoldze, keliuką čambului buvo smogta iš dviejų šonų ir jis buvo sumuštas, išlaisvinti jasyran patekę ir paimta grobio. Nakvynei buvo sustota Neliepove, 20 km nuo Klecko. Kai kurie iš sumušto čambulo pasprukę totoriai suskubo pranešti Klecke košo vadovybei, kad lietuviai artėja. Susirgęs etmonas Kiška toliau vadovauti nebegalėjo ir vyresnieji nutarė klausyti kniaziaus M. Glinskio, dvaro maršalkos komandos.
Kautynės ties Klecku 1506 m. rugpjūčio 5-8 d.
Prityręs (ypač kovose su totoriais) karo vadas Glinskis (pats kilęs iš totorių; senoji jo pavardė: Batyjus) Neliepove padarė svarbų sprendimą. Jo suvokta, kad smūgis į Klecko košą naudojant artimiausią iš Naugarduko kelią, paliks totoriams laisvą galimybę pasprukti PR kryptimi, link Cepros bei Turovo. Todėl, jis nutarė laukais ir šunkeliais persimesti iš lik šiol žygiuoto Naugarduko kelio į pietus, į Pinsko kelią. Smūgis piečiau Klecko rytų kryptimi leistų perkirsti totoriams pasitraukimo kelią pro Ceprą Turovo ar Slucko kryptimi.
Totoriai mūsų kariuomenės persimetimo iš Naugarduko kelio į Pinsko nepastebėjo, nes žygis buvo pridengtas iškilimų ir miškų. Nuo 230 m kalnelio nusileidžiant mūsiškiai pamatė totorius pasiruošusius kovai.
Prie Klecko buvo maždaug pusė totorių jėgų. Jau buvo suskubta “koše” sukaupti kiek jasyro ir kito grobio. Greit turėjo grįžti čambulai su laimikiais nuo Ašmenos, Minsko, Volkovisko. Totoriai, kiek apsunkinti grobiu ir jasyru, nebuvo linkę be kovos pasprukti, o taipogi nenorėjo palikti be paramos pačius vienus dar negrįžusius čambulus. Todėl jie apsisprendė rizikuoti stoti kovon, pasitikėdami savo jėgomis ir savo taboro gana saugia padėtim.
• Lietuvius nuo totorių stovyklos skyrė, siauroje vietoje, apie 1 km pločio klampus Lanės upelio slėnis. Čia buvo įrengtas ilgokas kamšos kelias su dviem (išardytais) tiltais per patį upelį. Totoriai tikėjosi strėlėmis sukliudyti mūsų raiteliams persikelti per slėnį o persikėlusius per Lanę pulti nuo greta košo esančio kalnelio (192 m) visa savo jotimi ir nustumti lietuvius atgal į pelkę ir į upę.
1506.VIII.5 prieš vidudienį samdytų serbų (racų) žvalgai jieškodami brastų per Lanę susikirto su totorių arcauninkais. Glinskis serbus parėmė penkiais šimtais raitelių o kartu įsakė kuo-skubiausiai paruošti bent kokį perėjimą per upę ir slėnį. Pridengiami lankų strėlių, neskaitlingų tada šaudyklių ir dviejų patrankėlių ugnies, mūsų kariai tiesė iš parankinės medžiagos — medžių, žabų, lentgalių vieną persikėlimą prie Pinsko kelio o antrą, dešinįjį, apie 500 m piečiau. Darbo metu nuostoliai nuo įgudusių totorių lankininkų buvo nemaži. Bet po trijų valandų abi persikėlimo vietos buvo užbaigtos. Ties kiekviena perėja jau laukė siauron vilkstinėn išrikiuota kariuomenė. Abi voros turėjo pulti abipus priešakyje esančio palivarko. Dešinioji vora turėjo uždavinį kuoskubiausiai perkirsti totoriams kelią iš Klecko į Cepros kaimą, esantį už to paties vardo pelkėtais krantais upelio. Į rytus nuo kalnelio 230 užpakaly abiejų vorų tyčia buvo išrikiuota vėliava, kad priešui susidarytų įspūdis, neva dar atžygiuoja paspirtis.
Pirmas, nelaukdamas Glinskio įsakymo, puolė pirmyn ir prasiveržė kiton pusėn Glinskio asmeninio priešo Manivydo - Zaberezinskio (Didž. Lietuvos maršalkos) nedidokas dalinys. Jis kitam krante buvo apsuptas ir iškapotas. (Manivydas -Zaberezinskas vėliau buvo Glinskio nužudytas.)
Glinskiui davus įsakymą bendram puolimui, pirmoji pajudėjo ir prasiveržė dešinioji vora. To reikalavo jos paskirtis ir ilgesnis kelias. Tačiau ją ištiko nesėkmė: prieš ją stojo dauguma priešo jėgų. Teko sunkiai kautis, todėl perkirsti—užimti Cepros siaurumą iškarto nepavyko.
Tą matydamas, Glinskis pats stoja priešakyje kairiosios voros, prasiveržia per slėnį, nustumia sutiktą priešą ir, apsukęs nemažą pusratį, iš užpakalio smogia pagrindinei totorių masei, kuri kovojo su mūsų dešiniąja vora. Iš dviejų pusių suremti totoriai, palikę košą, paskydo; vieni buvo nudėti, kiti pateko nelaisvėn o daliai jų vistik pavyko leistis bėgti į PR. Juos vytis leidosi lengvoji lietuvių jotis. Dauguma totorių gavo galą tarp Lanės ir Cepros upelių. Persekiojant bėgančius, lietuvių buvo sumušta visa eilė totorių būrių ties Slucku, Petrykovu, Žitomiru, Ovruču, Kopylium ir kt. Prie Klecko nelaisvėn buvo paimta apie 3000. Laimėta nemažai suvaryto grobio, vien žirgų ir arklių — apie 30,000 o, svarbiausia, — išlaisvinta jasyran patekusių apie 40,000 krikščionių, kurių laukė baisioji turkų, ar arabų vergija.
Didžiausioji pergalėtojų dalis pasiliko po mūšio prie Klecko. Jie, kaip žinome, laukė grįžtančių čambulų. Juos vieną po kito nugalėdavo netikėtai iš pasalų užpuldami. Deja, kai kurie buvo įspėti, ar patys pajutę neatvyko ir išsisukę, grįžo kitais keliais. Paskutinis čambulas buvo apsuptas VIII.8 t.y., ketvirtą dieną po mūšio.
Nežinomo vardo autorius, mūšio dalyvis, ne vėliau kaip 1575 m. aprašo tą patį įvykį DLK raštinių kalba lotyniškais rašmenimis taip vadinamoje Lietuviškoje Bychovco kronikoje. Kronikos rankraštis dingo XIX a. Atspausdino jį Teodoras Narbuttas Vilniuje 1846 m. rinkiny Pom-niki do dziejow litewskich”.
“7015 o nuo Viešpaties gimimo 1507 m. po bedieviškųjų totorių nualinimo lietuviškų žemių, atvažiavo karalius ir didysai kunigaikštis Aleksandras iš Lenkijos į
Vilnių, labai sergąs, ir atlaikė Lydos mieste seimą, o kai buvo su visais ponais Lydoje, pasiekė jį žinia, kad Pere-kopo carevičiai, Bitykirėjus Soltanas ir Bumuš Soltanas atėjo su 20,000 prie Slucko ir eina ant Naugarduko. Labai sergąs karalius nežinodamas ką veikti pasišaukė savo tarybos ponus ir savo etmoną poną Stanislovą Petro sūnų Kišką ir savo mylimą dvaro maršalką-kniazių Mykolą Lvovičių Glinskį ir į jų rankas atidavęs visus savo valstybinius reikalus, — įsakė save neštuvais iš lėto nešti Vilniun. Tarybos Ponai, etmonas ir maršalka, kniazius Mykolas Glinskis, su visais žmonėmis pasiliko Lydoje. Totoriai atėję prie Naugarduko, greitai perėjo Nemuną ir neprieidami Lydos, aplink miestą, iš visų šonų, per mylią ir pusę mylios nuo miesto kariavo, Dievo cerkves ir dvarus didžiuosius, viską, padegdavo, o žmones gaudydavo ir užmušinėdavo. Tą savo akimi matydami lietuvių ponai, kad ant jų su tokiu žiaurumu atėjo pagonybė, suvažiavo visi (paėmę Visagalintį Dievą pagelbon) — vienon vieton ir surinko 10,000 parinktų, raitų ir ginkluotų, žmonių, kurie tuo metu tegalėjo būti, nes taip skubiai nebuvo galima surinkti daugiau žmonių, ir visi, vienas pagal kitą, priėjo vieną rodą ir mintį: paėmus Dievą pagelbon tik eiti ir su jais kautis. Kiek įsitvirtinę vietoje ir pasirinkę kiek žmonių išvažiavo žvalgybon, pamatyti jų ir apie mylią nuo Lydos užpuolė juos ir su Dievo loska sumušė, kiek gyvų pagavo, o kitiem galvas nupjovę, sudėjo jas į maišus. Totoriai matydami, kad negali jiems pasipriešinti, pabėgo. Tie gi gyvuosius imtinius atvedė prie ponų, o nupjautas galvas atnešė maišuose. Tą matydami, linksminosi ponai ir džiaugsmo perpildyti, tuojau patys sėdosi ant žirgų ir visai kariaunai įsakė sekti į Naugarduką. Totoriai tą pamatė ir suprato, kad žmonės artėja ir nori su jais kovoti, — taigi pradėjo grįžti iš “zagonų” — išpuolių iš už Nemuno.
Ponai su visa kariuomene atvykę Naugardukan, liko Naugarduke 3 dienas ir pasiuntė žmones tiksliai sužinoti, kur carevičiai su savo košu stovi. Ponai Nemirovičiai, ponas Jurgis ir ponas Andrius, tapo pasiųsti ir ties Horodyščiu sugavo 6 totorius ir juos atvedė prie ponų. Anie gi pasakė, kad carevičiai stovi košu ties Klecko miestu ir kad taip greit visi iš “zagonų” negali sugrįžti. Apie tą sužinoję ir save pavedę mielam Dievui, ponai išvažiavo iš Naugarduko rugpjūčio mėnesio 4 dieną, pirmadienio vakare, dar prieš sutemas ir ėjo iš Naugardėlio pro Ostašyną. O sekančią dieną, antradienį, atbėgo kai kurie bajorai nuo Cyryno ir nuo Polonečkos sakydami, kad totoriai juos vijosi, ir randasi arti jų kariuomenės. Ponai ir visa kariuomenė, mažai pasilsėję Ostašyne, nuėjo link Polonečkos, o priešakinės sargybos už Iškoldzės pasivijo 500 totorių, grįžtančių iš “zagonų” į Klecką ir pasiviję, sumušė juos, o kitus gyvus pagavo, likučiai gi pabėgo už upės, už Ušos ir pribuvę Kleckan, į savo stovyklas, pasakė carevičiams, kad Lietuva ateina pas juos kautis. Puikybės perpildyti ir savim pasitikį carevičiai nieko nesibijodami pasiruošė kovai. Tą dieną ponai su visa savo kariuomene nakvojo Neliepovo kaime, nedaėjus Molevo, o kitą rytą, trečiadienį, rugpjūčio 6 dieną, Viešpaties Per-simainymo dieną, anksti atsikėlę ir surikiavę voras (huf-ce—tuntus) kaip dera mūšiui, — tiesiai nuėjo Klecko link. Gi etmonas, ponas Stanislovas Petro s. Kiška, tuo laiku labai sergąs, negalėjo sėsti ant žirgo, bet didelėm pastangom įsakė save vežti vežime ir ponai, matydami, kad etmonas labai nesveikas, o be jo negali būti kariuomenėje tvarkos, sugalvojo ir tam laikui etmonystę pavedė kniaziui Mykolui Lvovičiui Glinskiui ir visi sutiko jam būti paklusnūs. Taigi, kniazius Mykolas Glinskis pradėjo vadovauti kariuomenei ir patraukė į Klecką o priešaky pasiuntė kelius šimtus raitelių ir taip atėjo prie Klečesko, prie Lanės upės nuo pietų prie Krasnostavo ir nuo kalno prie upės. Pamatė totorių pulkus stovinčius parengtyje mūšiui, nuo jų atskirtus upe, o dėl blogo perėjimo per tą upę negalėjo greit su jais susikauti ir ilgiau negu 3 valandas kovėsi su jais per upę. Vėliau lietuvių kariuomenė įvykdė du persikėlimus, abu į pietus nuo kamšos ties prūdu. Totoriai matė, kad Lietuva stovi kietai ir nesiskubina kautis, o stato persikėlimus norėdama greit prie jų prieiti. Ir pradėjo iš lietuvių kariuomenės į juos šaudyti iš armotų, šaudyklių, lankų. Tuo metu kiek tai bajorų per anksti pasiskubino per upę. Totoriai pagavo Kaptį (Kop-cia), pono Zabrzezinskio raštininką ir nukirtę jam galvą, nešiojo ją ant koto ir tyčiojosi. Kniazius Mykolas su ponais ir visa kariuomene matydami jų juoką ir jų pašaipas, įsakė visiems pulkams greit keltis per upę abiem perėjimais. Ir užtriūbiję triūbomis ir mušdami surmomis (zagravšy v surmy) nuėjo už upės.
Dešiniojo šono kariuomenė greičiau paskubėjo ir perėjo per upę. Totoriai, matydami, kad ne visi kartu pereina per upę, smogė į juos ir daug tame dešiniajame šone pažeidė ir vos nesumušė. Todėl kniazius Mykolas paskubėjo kairiu šonu (sparnu) ir, perėjęs persikėlimą, — smogė kiaurai visus totorių pulkus, juos perskyrė pusiau. O po to ir tie mūsų žmonės iš dešiniojo šono pasitaisė ir ant jų puolė ir iš abiejų šonų taip sumaišė totoriškus pulkus, kad totoriai ne tik kautis prieš lietuvišką kariuomenę, bet nei akių nei rankų neįstengė pakelti. Kniazius Mykolas su visa kariuomene vijo juos iki Cepros upės, gaudydamas ir galabindamas, o kai totoriai atbėgo prie Cepros, tai beveik visi upėje ir baloje paskendo... Taip daug buvo totorių ir jų žirgų upėje ir baloje, kad lietuvių kariuomenė žirgais perjodavo ir pėsti pereidavo per negyvų totorių ir jų arklių kūnus. O tuos neskaitlingus totorius, kurie pabėgo su carevičiais, sučiupo prie kelių iš Slucko, Petrykovo, Ovručo, Žitomiro, iš Volynės, visuose šonuose juos žudė ir plėšė taip, kad mažai jų grįžo ordon (t.y. Kryman).
Kniazius Mykolas Glinskis ir lietuvių kariuomenė tą dieną stovėdama mūšiavietėje ir kiaurą dieną jodinėdama ir gainiodama apie Ceprą ir už Cepros — pagavo ir užmušė daugybę totorių. Grįžo Kleckan vesdama su savim skaitlingus imtinius ir laimėtą auksą bei sidabrą, ir šarvus, ir aprangą, ir labai vertingus žirgus. Ir juos pripildė neišpasakytas džiaugsmas bei linksmybė. Tą naktį praleido ramiai. Totoriai, kurie nebuvo mūšyje ir nežinojo apie tai, kas nutiko, ėmė grįžti su grobiu, bet..
Šioje vietoje rankraštis buvo nutrūkęs. Turbūt metraštininkas toliau buvo aprašęs likvidavimą iš plėšiamųjų žygių grįžtančių totorių čambulų . ..
Pagaliau trečiasis aprašas:
“1506 m. atėjo Magmatas Kirej Soltanas, Perekopo caraitis, su savo broliais. Ir atėjo prie Dniepro ant Loje-vo kalno ir tenai persikėlė per Dnieprą pats Magometas Kerej Soltan ir nuėjo prie Minsko pilies Lietuvos viduryje o prie Slucko pasiuntė savo du broliu. O Slucko pilyje buvo užsidariusi kunigaikštienė Anastazija. Ir taip aplink Slucką griovė, “podmioty čynili” ( ? darė) ir ugnį pakišdavo. Ir pilį šturmavo. Vienok sluckėnai vyriškai gynėsi, taip kad daug totorių paklojo. O pats vyriausias caras Magmatas Kerėjus Soltanas tą pačią dieną košu (taboru—stovykla) sustojo ties Minsku ir paleido užjojimus (raidus, zagonus, plėšiamus žygius) iki Vilniaus ir Užnerto krašto, taipogi į Vitebsko, Polocko, Drucko žemę ir visus lietuviškus ir rusiškus kraštus. O anie jo du broliai, aplankę Slucką, nuėjo prie Naugarduko. O tuo metu visi Lietuvos ponai sėimavo Naugarduke, kurie pamatę “gvaltą”, išvažiavo iš Naugarduko už Nemuno. O totoriai, paėrnę Naugarduką, juos Vijosi ir daug žalos padare. O caraitis Magmatas Kirėjus, kuris tiesiai Minsko pilim košu stovėjo, sunaikino visus aplinkinius valsčius ir daug žalos padarė lietuviškai žemei: sudegino Minsko miestą, sunaikino cerkves, vienuolynus ir Vitebsko ir Polocko ir Drucko žemėje.”
Iš ukrainiečių šaltinių:
“... tais pačiais metais vėl susirinko 30,000 totorių ir įsibrovė lietuvių žemėn ardydami, degindami, piešdami..., patraukę prie Klecko ir, sustoję “košu” pagal pilį, išsiuntinėjo čambulus plėšikauti bei terioti. O Lietuva, būdama pagonių nualinta, vos surinko 10,000. Smogė košą, su Dievo pagelba sudirbo totorius ir grįžtančius su grobiu čambulus paeiliui mušė visus (porazilana golovu). O lietuvių etmonu buvo Michailas Hlynskyj.”
Lietuvių karybos istorijoje mūšis ties Klecku yra reikšmingas tuo, kad jame, grynai lauko mūšy, kur abiejose pusėse veikė vien tik raitija, lietuviuose dalyvavo raitoji artilerija, aišku, lengviausioji, raitoji artilerija, gebanti neatsilikti nuo joties. Jau prieš kelis metus 1500 m. lietuviai su patrankomis žygiavo nuo Smalensko į rytus. Bet susitinkamose kautynėse su daug skaitlingesniais maskvėnais keli km prieš Dorogobužą ties Vėdrošos upeliu smarkiai, pirmą kartą nuo Vytauto laikų, pralaimėjo stambų mūšį atvirame lauke. Čia jie prarado augštąją karo vadovybę, daug karių, artileriją ir gurguolę. Patrankos staigiam apsupimo mūšyje nebuvo ir panaudotos.
Abiejų tautų respublikos sričių totorių užpuolimų STATISTIKA — LITERATŪRA
A. Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i krajach sąsiednich w latach 1450-1586. 2-ji dalis: Zniščenia wojenne i požary, Lwow, 1935 — paduoda per 137 metus 84 užpuolimus.
A. Rolle paduoda per 100 metų (1450-1550) 24 užpuolimus; per 33 metus (1566-1599) — 6 užpuolimus; per 33 metus (1600-1633) — 5 užpuolimus. A. J. Rolle, Zameczkl podolskie na kresach multanskich, Varšava, 1880.
M. Hruševskyj, Barskoje starostvo, Kijevas 1894.
T. Korzonas: Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, I-II, Krakovv 1912. I-jam tome: 218-234; II-jam t. 105-107, 110, 113-116, 156, I 196-227 psl.: per 47 metus (1600-1647) — 76 užpuolimus; per 39 metus (1605-1644) — 75 užpuolimus.
T. Narbutas: Pomniki do dziejow litewskich. Vilnius, 1848, 75-78 psl. Studia i materialy do historii wojskowosci. VIII -1, 1962.
Horn, Maurycy Chronologiai sasięg najazdow tatar-skich na ziemie Rzeczypospolitej Polskiej w 1. 1600-1647.
Kai kuriais metais totoriai užpuldinėjo pakartotinai, net po penkis kartus, pav., 1605, 1610, 1612, 1617, 1618, 1622. Etninių lietuviškų žemių totoriai nepasiekdavo. Vytauto apgyvendinti totoriai ištikimai ėjo savo pareigas ir prisiimtas prievoles kariškai tarnauti valdovui, o vėliau Lietuvos etmonui, pareikalavus. Tam nebuvo reikalingas seimo sutikimas. Kovojo gerai net prieš savo tautiečius —- Krymo totorius, Lietuvą užpuldinėjusius.
Neretai Krymo totoriai buvo mūšų sąjungininkai— talkininkai kovose su Maskva, švedais, o su Lietuvos kariuomene (vadovaujami etmono V. Gosievskio), 1656.X. ties Prostkais, Grajeve, sumušė brandenburgiečius-prūsus.
