MŪSŲ RYŽTAS IR KOVA
V. M. KLAUSUTIS
Kame glūdi Lietuvos išlaisvinimo viltis ir galimumai?
Dažnai girdim klausimą: ar yra kokių galimumų mūsų tėvų žemę — Lietuvą, išlaisvinti? Tokius klausimus girdėjome Lietuvoje Caro žandarų valdomoje, Muravjevo viešpatavimo laikais Vilniuje, ir kai dr. J. Basanavičius, dr. J. Šliūpas ir kiti taurieji lietuviai įkūrė “Aušrą”. Tais labai klaikiais “Aušros” patekėjimo laikais, dr. V. Kudirkos “Varpo” suskambėjimo ir skatinimo lietuvius pakilti, kovoti už politinę, kultūrinę ir ūkinę laisvę, buvo lietuvių kurie netikėjo į Lietuvos prisikėlimą ir išsilaisvinimą.
Visgi, tais vergijos laikais lietuviai šalino iš savo bažnyčių lenkų kalba pamokslus ir giedamas giesmes, drąsiai reikalavo politinės, kultūrinės ir ūkinės laisvės; atgavo spaudai laisvę 1905 metais; lietuvių sąjūdis plėtojosi, kūrėsi draugijos ir organizacijos. Atėjo I Pas. karas, žiaurus ir viską naikinąs, sustabdė lietuvių kultūrinį ir švietimo darbą, bet nenustelbė politinio sąjūdžio. Baigiantis karui, tuojau po revoliucijos Rusijoje, nuaidėjo JAV prez. Woodrow Wilsono deklaracija paskelbta JAV Kongrese, reikalaujanti pavergtoms Europos tautoms apsisprendimo teisės. Tuomet Lietuvos Taryba, vadovaujama dr. J. Basanavičiaus ir A. Smetonos, vasario 16 d., 1918 m., paskelbė pasauliui Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją, išnaudodama Woodrow Wilsono paskelbtą teisę apsispręsti.
Tas drąsus, dramatinis Lietuvos Tarybos žygis atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę sukrėtė Lietuvoje ir užsieniuose gyvenančius lietuvius. Kėlėsi Lietuva tarsi iš karsto, po šimtmečių vergavimo lenkams, rusams ir vokiečiams. Tuomet Lietuvos miestų, bažnytkaimių ir kaimų jaunuoliai, pėsti ir savus arklius pasibalnoję, keliavo į Vilnių ir Kauną, savanoriais stoti į organizuojamą Lietuvos kariuomenę.
Kodėl beviltiškai nusiteikę lietuviai dabar abejojo jog Lietuva išsilaisvins? Gal dėlto, kad jie nežino pasaulinės politinės ir savo tautos istorijos, jie nežino, kad nieko pasaulyje nėra amžino išskyrus pasaulio Kūrėją. Lietuvos valstybė praeityje buvo didelė, nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, iš svetimo molio sulipinta, todėl, netekusi genialių valdovų, subyrėjo.
Ligi I Pas. karo ir rusų revoliucijos retas užsienių žmogus žinojo jog lietuvių tauta tebėra gyva, gaji ir siekia laisvės ir nepriklausomybės. Tokių buvo JAValstybėse, Britanijoj, Prancūzijoj, buvo ir Lietuvoje. Britų vadas Lloyd George prisipažino, kad jam buvo naujiena sužinojus jog lietuvių tauta yra dar gyva. Lietuvių tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę todėl buvo sunkesnė negu kitų Europos tautų — lenkų, suomių ir čekų.
Nepriklausomą Lietuvą sudarė tiktai pusė Lietuvai priklausančių kraštų. Daug sričių, lietuvių apgyventų nuo neatmenamų laikų rytuose, pietuose ir vakaruose nebuvo įjungtos į nepriklausomą Lietuvą. Lietuva atgavo Klaipėdą, bet neatgavo Tilžės, Karaliaučiaus, Įsručio ir Gumbinės kraštų, rašytojo Donelaičio ir dr. Vydūno, Martyno Jankaus tėviškių, neatgavus Gardino ir Suvalkų sričių. Ši problema nebuvo išspręsta po I Pas. karo, neišspręsta ir po II Pas. karo, bet mes turime viltį, kad bus išspręsta po III Pa. karo, kuris, mūsų manymu, yra neišvengiamas.
Lenkija II Pas. karo metu subyrėjo, lietuviai atgavo sostinę Vilnių ir Trakus. Neabejotina, jie atvaduos ir kitus slavų valdomus kraštus ateityje. Nesu pranašas ir nepretenduoju pranašu būti, tačiau sakiau, tiems kurie abejojo, kad Lietuva atgaus sostinę Vilnių ir istorinius Trakus. Dabar drąsiai sakau, kad netenka abejoti Lietuvos išsilaisvinimo reikalu, visų kraštų įjungimu į būsimą Lietuvos valstybę. Laikas išgydo žaizdas, laikas ruošia Lietuvai sąlygas suvienyti visus, Lietuvai amžių teisėmis priklausomus, kraštus.
Nepamirškime, po II Pas. karo Europa nesusilaukė taikos, susilaukė tiktai karo paliaubų, nesusilaukė taikos ir Azija. Padalinta Vokietija, Korėja, Kinija ir Vietnamas nežada taikos, žada tik III Pas. karą. Padalintas pasaulis į du politinius, ūkinius ir ideologinius dalinius, vienas kitam priešingus, nebus amžinas pastatas. III Pas. karo atveju sukils rusai prieš savo kompartijos valdovus, sukils žmonės Vakarų pasaulyje, tuomet patekės politinės laisvės aušrinė, bus proga išsilaisvinti pavergtoms tautoms, tuomet vėl kelsis laisva ir nepriklausoma Lietuva, jos kova už laisvę bus sėkmingesnė, bus geresnės sąlygos kovą laimėti, negu buvo 1918-1920 m.
Su rusais lietuviai ras “modus vivendi”, bet ne su lenkais, kurie tebeserga savo “didybės” ir imperializmo liga. Rusai respektavo lietuvius praeityje, jie žino, kad lietuvių tauta yra gaji, ryžtinga, kad lietuvis geras, teisingas žmogus, kad Lietuva buvo didelė valstybė praeityje, lietuviai valdė slavus — ukrainiečius ir lenkus geriau negu lenkai ir rusai; šį faktą pripažįsta ukrainiečiai žodžiu ir raštu, jie tebėra lietuvių bičiuliai ir toki bus ateityje. Visas civilizuotas pasaulis bus mūsų pusėje. Šiandieną visas pasaulis žino Lietuvą ir nepripažįsta Kremliaus valdovų prievarta įjungimo Lietuvos į sovietinę imperiją. Todėl netenka abejoti ir beviltiškai nusiteikti Lietuvos išvadavimo reikalu.
Lietuvių ryžtas pavergtoje Lietuvoje ir užsieniuose gyvenančiųjų yra ryškus ir aiškus, civilizuoto pasaulio matomas. Mūsų pareiga auklėti mūsų vaikus užsienių kraštuose būti Lietuvos laisvės bičiuliais, pavyzdingais lietuviais, ryžtingais ir kovingais. O jei mes, lietuviai, tokiais būsime, kovą už mūsų tautos laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę, anksčiau ar vėliau, laimėsim.
