ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS IR VYSKUPIJOS ĮKŪRIMAS
Varnių Pilietis
Tomo taikos sutartimi atgavę Žemaičius, Vytautas su Jogaila susirūpino žemaičių krikštu1 ir bažnytinės provincijos įsteigimu Žemaičiuose, tikslu užkirsti kelią ordino kėslams. Ta mintimi vadovaudamiesi, 1413 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Žemaičius, sunaikino senojo kulto šventyklą ties Medviagaliu (Medininkuose) ir dar keletą kitose vietose. Apkrikštydinę žemaičius, įkūrė ir parapiją,2 kurią pavadino Medininkų vardu su parapiniu centru Varniuose. Parapijos aptarnavimui paskyrė dvasininkų (deja, tie dvasiškiai, ar kunigai nemokėjo lietuvių, ar žemaičių kalbos), kurie turėjo rūpintis tų žemaičių krikštu, kurie dar nebuvo pakrikštyti, jų dvasiniais reikalais ir šventovės statyba. Valdovai dirbo Žemaičiuose neilgai (tik vieną savaitę). Kad išvengtų netikėtumų, prieš išvykstant, Vytautas sušaukė seniūnus ir kunigus ir įteikė jiems raštus, su kuriais turėjo vykti į tas vietas, į kurias negalėjo nuvykti pats Vytautas. Rašte buvo pasakyta: “Tegul jums būnie žinoma, mano tėvūnai, kad turite sušaukti dar nepakrikštytus žmones pas šio rašto laikytojus, o šie, kaip norės, taip juos pakrikštys. Kunigams duokite valgyti ir gerti, taip pat jų palydovams ir arkliams. O nenusiženkite prieš mano, Didžiojo Kunigaikščio, valią, nes kas kitaip elgsis, sumokės savo kaklu”3).
Ar Medininkų parapijos kunigam pasisekė apkrikštyti iki 1417 m. visus dar neapkrikštytuosius žemaičius, sunku pasakyti. Jie darė viską, kas buvo įmanoma. Iš esamų davinių, gaunasi vaizdas, kad apsieita be incidentų.
1417 m. Medininkuose (apskrityje - srityje -valsčiuje) buvo įkurta vyskupija, o 1421 m. ji buvo aprūpinta žemėmis. Medininkų vyskupijos įkūrimo reikalu R. Krs. tvirtina, kad “randama Lvovo arkiv. Jono ir Vilniaus vysk. Petro Konstancos bžn. susirinkimo atstovų, atsiųstų sutvarkyti žemaičių krikšto reikalų ir įsteigti vyskupiją, rašte, kur sakoma, kad pats Vytautas, atvykęs į M. apskritį, vietą, vadinamą Varniais (Worni), paskyrė naujos vyskupijos centru, duodamas jam M. vardą”4). Šiuo pačiu klausimu A. S. teigia, kad “1417 Medininkų vyskupijos įsteigimo akte aiškiai pasakyta, kad pats Vytautas, parinkęs Varnius tinkama vieta miestui įkurti, jiems davė Medininkų vardą (locum dictum Worni in districtu Medinicensi pro civitate satis aptum assignavit, nomen Medniky eidem imponendo).”5 Bendrai imant, vienas turėjo omenyje v i e t o v ę, o antras turėjo omenyje tos pačios vietovės v i e t o v a r d į ir abu vienodai tvirtina, kad Varniams buvo suteiktas Medininkų vardas. Kad Varniuose - Medininkuose turėjo būti vyskupijos centras, tvirtina tik R. Krs. Kokį vardą gavo vyskupija, nei vienas neprasitarė, nei puse žodžio. Vyskupija liko nekrikštyta, bevardė, be pilietinių teisių. Vyskupas su vyskupijos centru ir kapitula atsiradęs Varniuose - Medininkuose, kaip iš dangaus iškritęs, gal būt tik pats vienas temokėdamas lietuvių kalbą, žemaičių tarpe pradėjo platinti krikščionybę ir jų dvasinius reikalus tvarkyti. Pašalinio (neįpilietinto) asmens noras krikštyti ir užviešpatauti žemaičių dvasinį gyvenimą, o jie buvo labai prisirišę prie savo senojo kulto, sunkiai sekėsi. Naujasis kultas — krikščionybė jiems neimponavo. Su kunigais, kurie nemokėjo lietuvių ar žemaičių kalbos, negalėjo susikalbėti ir išsiaiškinti įvairius jiems abejotinus klausimus susijusius su naujos tikybinės santvarkos įvedimu bei vykdymu. Žemaičiai nusiteikė priešiškai naujai tikybinei santvarkai ir grįžo prie savo senojo kulto — Perkūno ir kitų dievų garbinimo. Žemaičiai net sukilo ir naikino visa kas tik buvo krikščioniška: naujos religinės santvarkos šventoves, teriojo tuos, kurie likosi ištikimi krikščionybei, teriojo ir kunigus. Vysk. Motiejus baimės apimtas ar įgrąsintas, kuriam laikui iš Varnių išsidangino į Luokę.6 Tiesa, sukilimą greitai numalšino. Malšinimas neapsiėjo be aukų (apie 60 asmenų neteko galvų),7 bet žemaičių atkaklumas nebuvo palaužtas. R. Krs. sako, kad “1418 vykęs žemaičių sukilimas turėjo politinį ir socialinį pobūdį, lietė taip pat ir naują religinę santvarką.”6 Tvirtinimas nevisai įtikinantis. Faktai rodo kiek kitokį pobūdį, būtent, kad sukilimas buvo nukreiptas prieš naują religinę santvarką, o politinis bei socialinis klausimai liko visai nuošaliai, ar bent labai mažai tepaliesti. Kas liečia sekantį sukilimą, kuris įvyko tuojau, išvykus kariuomenei kuri malšino sukilusius žemaičius, atrodo, kad sukilimas buvo nukreiptas taip pat prieš naująją religinę santvarką. Tik šį kartą jis buvo persunktas kerštu, už pirmojo sukilimo malšinimo išdavas ir be to, šiame sukilime akcija buvo nukreipta ir prieš bajorus, stambiuosius žemvaldžius bei turtinguosius. Mat, kaip tik tuo metu buvo pasklidę gandai, kad su nauja religine santvarka atvykstanti į Žemaičius ir baudžiava.7 Šis sukilimas buvo dar griežčiau numalšintas negu pirmasis.8 Žemaičiai dar ilgai nenorėjo pripažinti krikšto ir vyskupo—ganytojo, o slapta senasis kultas dar ilgai išsilaikė žemaičių tarpe.8
Išvados.1413 m. valdovai apkrikštydinę žemaičių būrius įkūrė ir parapiją. Kad naujosios religinės santvarkos (krikščionybės) skleidėjai nebūtų persekiojami priešiškai nusistačiusių asmenų, Vytautas paliko griežtą (grąsinantį) paliepimą. 1417 m. įkūrus Medininkų ar Žemaičių vyskupiją, Vytautas, Varnių vietovardį pakeitė Medininkų vietovardžiu, o vyskupiją paliko bevardę, neįpilietintą, be oficialios valdovą globos išreikštos žodžiu, ar raštu. Šią padėtį, priešiškai nusistatę žemaičiai, greit išsiaiškino savaip ir nesitikėdami Vytauto griežtos reakcijos, sukilo. Sukilimą numalšinus, tačiau nepalaužus žemaičių atkaklumo, kariuomenei išvykus, jis ir vėl užsiliepsnojo. Šis sukilimas taip pat turėjo tikybinį pobūdį, bet jau persisunkusį keršto, su socialiniais pagrindais.
1. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines (X a. pab. - XI a. prad.); Mindaugo krikštas ir Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1251- 1253 m.); Lietuvos krikštas (1387 m.). Lietuvos Istorija, kurią redagavo A. Šapoka, III laida, Patria Nr. 52. Fellbach/Wurttemberg 1950 m., psl. 39-41, 52-54 ir 110; Dr. V. Daugirdaitė- Sruogienė, Lietuvos Istorija psl. 51, 78-81, 161-164, 210-212. Chicago 1956.
2. Z. Gloger, Geografia historyczna ziem dawnej Pol-ski (Biskupstvvo žmudzkie, zwane po lacinie samogitiensis, mednicensis) str. 369. Krakow 1900.
3. Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Istorija psl. 211. Chicago 1956.
4. Medininkai 1. L E t. XVIII 92. Boston 1959.
5. Žemaičiai. L E t. XXXV 195. Boston 1966.
6. Motiejus I. Trakiškis. J. Przyalgowski tvirtina, kad M. negalėjęs dėl pagonių spaudimo išsilaikyti Medininkuose ir buvo laikinai persikėlęs gyventi į Luokę. L E t. XIX 316. Boston 1959; K. V. tvirtina, kad vysk. Motiejus buvo išgintas, išvytas iš Varnių. Ėnciklopedičeskij slovar’ t. VII 197. Izdateli: F. A. Brokhauz i I. A. Efron. S.-Peterburg 1892.
7. Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Istorija psl. 214, Chicago 1956.
8. Ten pat psl. 215.
