LIETUVOS KARIUOMENĖJE
J. VAIČELIŪNAS
(PABAIGA)
Karo mokykloje ir vėliau kariuomenės dalyse augštieji karininkai įvairiomis progomis skiepijo savo pavaldiniams tėvynės meilę. Bet teko nustebti, kai, Lietuvai netekus nepriklausomybės, kaikurių tų karininkų vaikai sukūrė nelietuviškas šeimas. Tie karininkai skiepijo tėvynės meilę savo valdiniams, bet nepajėgė jos įskiepyti savo vaikams. Tiesa, tokių nelietuviškų šeimų sukūrė ne tik kaikurių mūsų augštųjų karininkų, bet ir kaikurių augštųjų valstybės tarnautojų — valdininkų vaikai. Taigi, mūsų valstybės kaikurių augštųjų pareigūnų vaikai, kaip ir senovės mūsų bajorai, nuėjo antilietuviškais keliais.
Tokių tautinių nuodėmių yra padarę ir buvusių žemesniųjų Lietuvos valstybių tarnautojų vaikai ir net ūkininkų bei darbininkų vaikai. Bet mažesnio išsilavinimo tautiečiams tuo atžvilgiu yra mažesnė ir atsakomybė. Vienas tautietis, kurs buvo baigęs du pradžios mokyklos skyrius, tuo reikalu taip išsireiškė: “Ar mano žmona bus lietuvė, lenkė, žydė ar negrė, man nesvarbu. Svarbu, kad ji būtų gera žmona..” Nestebėtina, kad Vakarų pasaulyje yra lietuvių, kurie yra vedę net kitų rasių moteris: negres, indėnes, nekalbant jau apie kitų tautybių moteris.
KETVIRTAME PĖSTININKŲ PULKE
Kai 1932 m. spalio mėn. 31 d. baigėme Karo mokyklą, aštuoni jauni karininkai tarnybai atvykome į 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką, kuris stovėjo Panevėžyje—Pajuostyje.
Visi Lietuvos kariuomenės pulkai turėjo savo numerį ir savo globėją-šefą-patroną. Ketvirtojo pėstininkų pulko šefas buvo Lietuvos karalius Mindaugas, kuris suvienijo Lietuvos valstybę ir 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi.
Ketvirtasis pėstininkų pulkas taikos metu buvo dviejų batalionų sąstato. Berods, tuo metu visi Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulkai, kurie buvo lyginės numeracijos, buvo dviejų batalionų, o nelyginės numeracijos — trijų batalionų sąstato.
Pulko vadovybė buvo lietuviška, nors kaikurie karininkai dar buvo suslavintomis pavardėmis. Pulko vadovybė buvo tokio sąstato:
Pulko vadas — gen. št. plk. V. Griganavičius,
Pulko vado padėjėjas ir ūkio viršininkas — plk. ltn. Vizbaras-Paškevičius,
Kapelionas — kun. Kl. Jurkus,
Pulko gydytojas — mjr. gyd. K. Gudelis,
Gyd. padėjėjas — j.ltn. gyd. J. Kazakevičius,
Adjutantas — kpt. Stakionis,
Iždininkas — kpt. Kuodys,
Raštvedys — kpt. V. Čaplikas,
Kapelmeisteris — muz. Domarkas (šen.),
Maisto tiekėjas — ltn. Kriaučiūnas,
I bataliono vadas — mjr. P. Bronevičius,
II bat. vadas — mjr. Ig. Podgaiskis-Pašilys,
1 kuopos vadas — kpt. T. Vidugiris,
2 kuopos vadas — kpt. P. Inickas,
3 kuopos vadas — kpt. A. Lastauskas,
4 kuopos vadas — kpt. P. Sabaliauskas,
5 kuopos vadas — kpt. B. Kairiūnas,
6 k. vadas — ltn. J. Matusevičius-Matusonis,
1 kulk. kuopos vadas — ltn. P. Puodžiūnas,
2 kulk. kuopos vadas — kpt. J. Sečkus,
Mok. kuopos vadas — kpt. F. Neveravičius, Ūkio k. vadas — kpt. P. Starevičius-Staras, Ryšių komandos virš. — ltn. A. Baleišis.
Iš jaunesnių karininkų buvo: ltn. A. Kazanas, ltn. M. Janušonis, ltn. V. Miliauskas, ltn. Peldžius, j. ltn. J. Ralys, j. ltn. A. Vasiliauskas, j. ltn. Ig. Kalasauskas, j. ltn. J. Klivečka, j. ltn. S. Nacickas, j. ltn. Ad. Zaluba, j. ltn. J. Čerka, j. ltn. B. Kaupas, j. ltn. V. Ruseckas, j. ltn. J. Jackūnas, j. ltn. J. Burneikis, j. ltn. J. Jakubonis, j. ltn. P. Limba.
Mūsų atvykusi aštuoniukė papildė pulko jaunesniųjų karininkų eiles: j. ltn. K. Sadauskas, j. ltn. J. Vaičeliūnas, j. ltn. V. Aižinas (Eižinas), j. ltn. A. Bernadišius, j. ltn. A. Giedrikas, j. ltn. A. Repšys, j. ltn. V. Šlapelis, j. ltn. A. Slavinskas.
Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės dalyse nemažai tarnavo svetimtaučių karininkų. Gen. št. plk. J. Rapšys, buvęs Lietuvos karo aviacijos štabo viršininkas, jau gyvendamas JAV, 1965 metais kartą savo laiške rašė: “. . . 1920 m. sausio mėn. 8 d., kai su draugais atvykau į 4 pėstininkų pulką, gavau savotišką įspūdį: čia ne tik neoficialioji kalba, bet ir visi papročiai buvo grynai rusiški: girtavimas, paleistuvavimas, kortavimas. Aš, nors ne žemaitis (grynas augštaitis), bet buvau užsispyręs. Kodėl, maniau, lietuvis karininkas negali būti kitoks. Ir buvau kitoks. Bet užtat visi buvo prieš mane, išskyrus mūsų Karo mokyklos Il-ros laidos karininkus: P. Starevičių, Pr. Bronevičių, K. Masiliūną ir J. Naraką. Dėl tokio užsispyrimo teko skaudžiai ir nukentėti. Pulke iš 12-kos kuopų vadų daugumą sudarė rusų karininkai, kurie dar nemokėjo lietuviškai (vėliau išmoko): Kukinas, Petrovas, Gepfneris, Elisejavas, Dobrovolskis, Villeris, Milleris.”
Nestebėtina, kad dėl tokio pulko karininkų sąstato Nepriklausomybės kovų metu ir dar keletą metų po jų, pulkuose buvo karininkų, kurie, nemokėdami lietuvių kalbos, savo komandomis juokindavo kareivius. Esą, vienas toks rusas karininkas manevravimo metu priekiniam patruliui kartais taip nurodydavo kryptį: “Krypčiai — avižai!”
1932 m. I-mos divizijos štabas buvo Panevėžyje. Ir divizijos štabe buvo karininkų su nelietuviškomis pavardėmis: plk. ltn. Huffas, kpt. Kuznecovas, ltn. Lappo. Buvęs I-mos divizijos vadas gen. Pr. Tamašauskas, jau gyvendamas JAV, kartą spaudoje aiškino, kad ltn. Lappo buvo žemaitis Lapas. Gal dėl jo savotiškai rašomos pavardės buvo sunku jį pakelti į kapitono laipsnį, nors keletą kartų tokiam pakėlimui buvo pristatytas.
Mums pulke tarnaujant dar buvo karininkų, kurie mėgdavo išgerti ir rūkyti, jei rūkymą laikyti blogybe. Vėliau tokių karininkų procentas mažėjo. Iš mūsų Karo mokyklos XIV-tos laidos į 4 p.p. atvykusių aštuonių jaunesniųjų leitenantų penki rūkė, o trys nerūkė ir visi nebuvo mėgėjai išgerti, nors abstinentais irgi nebuvo. Sekančiais — 1933 m. iš Karo mokyklos į 4 p.p. atvyko devyni jauni karininkai. Iš jų tik trys buvo rūkantieji ir gal tik trys buvo mėgėjai išgerti. Tais metais į 4 p.p. atvyko jaun. leitenantai: A. Tindžiulis, L. Bagdonas, A. Pustelninkas, Kalpokas, A. Tumavičius-Tumas, V. Pečiūra, J. Juodis, V. Narbutas, K. Šeinauskas.
KETVIRTO PĖST. PULKO KARININKŲ LIKIMAS
1940 m. birželio mėnesio viduryje raudonasis siaubas iš Rytų—bolševikai, užėmė Lietuvą, pavergė lietuvių tautą. Su pirmomis pavergimo dienomis Lietuvoje prasidėjo fizinis ir dvasinis lietuvių tautos teroras: žymesniųjų lietuvių areštavimai, tardymai, kankinimai, deportacijos, žudymai. Dar didesni žiaurumai užgriuvo lietuvių tautą, kai bolševikai, su Vakarų valstybių parama, 1944 m. antrą kartą užplūdo Lietuvą. Šį kartą bolševikai prieš lietuvių tautą pavartojo dar žiauresnes represijas, apiplėšimus, atimdami lietuvių nuosavybes: ūkius, namus, įmones ir t.t.
Raudonojo teroro siautėjimo metu žuvo daug lietuvių, daug lietuvių karių, kurių skaičiuje ir kaikurie 4 p.p. kariai. Čia pažymiu apie tuos pulko karininkus, kurius 1932-34 m. pažinau ir kurių likimą žinau.
Gen. št. plk. V. Griganavičius 1940 m. jau buvo atsargoje. Jis gyveno savo dvare Ukmergės apskrityje. Jis buvo kavalierius. Bolševikams užplūdus Lietuvą, jis pamatė, kad jam gyvenimo nebus. Jis 1918-19 m. kovojo prieš bolševikus, o dabar gyveno savo stambesniame ūkyje. Nelaukdamas iki jį bolševikai areštuos ir pradės kankinti, jis nusprendė pats iš šio pasaulio pasitraukti. Plk. Griganavičius buvo mėgėjas išgerti, todėl nusipirko keletą litrų degtinės, atsigulė į lovą ir gėrė tris dienas, nieko nevalgydamas. Taip jis baigė šios žemės kelionę. Apie jį man papasakojo gen. št. plk. A. Gaušas.
Kiti to pulko karininkai, jau pakilę į augštesnius laipsnius ir kurie dirbo kitose pareigose ir net kitose vietovėse, buvo bolševikų areštuoti, išvežti į Sibirą ir tenai beveik visi buvo išžudyti. Jų skaičiuje buvo: Utenos komendantas plk. ltn. P. Bronevičius, Varnių įgulos viršininkas plk. ltn. J. Sečkus, kpt. V. Čaplikas, kpt. A. Lastauskas, kpt. J. Matusonis, kpt. S. Nacickas, ltn. A. Giedrikas, ltn. Kalpokas.
Zarasų kalėjime komunistų buvo nužudytas, buvęs Zarasų komendantas, plk. ltn. Ig. Pašilys. Plk. ltn. P. Inickas mirė 1943 m. Šiauliuose. Kpt. P. Puodžiūnas žuvo 1944 m. kovoje su bolševikais. Kpt. Ig. Kalasauskas mirė 1938 m. Kpt. J. Jakubonis žuvo 1944 m., Panevėžyje. Kpt. A. Tindžiulis žuvo 1949 m. būdamas partizanų vadu, kovodamas prieš raudonąjį okupantą. Ltn. L. Bagdonas žuvo 1941 m. pradžioje jau bolševikinėje karių stovykloje. Ltn. A. Slavinskas žuvo 1934 m., Panevėžyje—Pajuostyje, šaudymų pratimo metu.
Ltn. Afanasevas Kazanas buvo sulietuvėjęs rusas. Antrojo pasaulinio karo metu jis aktyviai kovojo prieš bolševikus. Jo vyresnysis sūnus žuvo Rytų fronte. Ltn. A. Kazanas nusišovė 1945 m. pavasarį prie Karaliaučiaus, kur bolševikai apsupo didesnius vokiečių kariuomenės dalinius; ten buvo ir lietuvių mažas dalinys.
Ltn. V. Pečiūra buvo vienas būdingiausių pulko jaunesniųjų karininkų. Jis į 4 p.p. atvyko 1933 m. Jis buvo ne tik karininkas, bet ir skautas. Turėjo, berods, paskautininko laipsnį. Jis papasakodavo, kaip su skautais atsilankydavo į prezidentūrą, prezidento A. Smetonos vardinių ar kitomis progomis. Visą laiką apie prezidentą jis kalbėdavo pagyros žodžiais. Jis aiškino taip pat, kad karininkui reikia vesti turtingą žmoną, kad nepatektų į skurdžius, į liaudį. Jis pats vedė Lietuvos banko, Panevėžiaus skyriaus direktoriaus, Jurgučio dukterį.
Bene vieno skautų vadų — plk. J. Šarausko, tarpininkavimu, jis 1934 m. iš Panevėžio persikėlė į Kauną, į kokį tai technikinį dalinį. Netrukus, kaip gerai mokąs rusų kalbą, jis buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungą kokiam tai kariniam stažui atlikti. Kai grįžo iš Sovietų Sąjungos, jis Centrinėje karininkų Ramovėje skaitė paskaitą — pranešimą iš bolševikų kariuomenės gyvenimo. Jo pranešimas buvo ištisa bolševikinės kariuomenės panegirika. Tarp kita ko, jis pasakė tokią naujieną: esą, sovietai turį tokių patrankų, kurių negalima iššauti, jeigu nenutaikoma visu 100% tiksliai. Mes juokėmės, kad tokių patrankų negalima vartoti, nes sunku būtų jas iššauti. Argi patranka žino į kokį taikinį ji nutaikoma? Tai žino tik žmogus—karys. Ir po 30 metų, nei bolševikai nei Vakarų pasaulio kariuomenės, tokių patrankų neturėjo, nors per tą laiką ginklai buvo ir patobulinti.
Ar ltn. Pečiūra buvo bolševikų užverbuotas, ar ne — nežinau. Tik labai nustebau, kad ltn. Pečiūra, bolševikams užplūdus Lietuvą, buvo vienas iš pirmųjų, kuris, jau tada subolševikintame “Karyje”, savo straipsnyje vartojo žodį “smetonijada”. Taip atsiliepė buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas apie savo krašto vyriausią ginkluotų jėgų vadą. Taip atsiliepė žymus skautas apie savo buvusį šefą. Taip darė ne tie karininkai, kurie gal buvo Smetonos valdymu nepatenkinti, bet daugiau tie, kurie anksčiau Smetoną taip labai garbino.
Antrosios bolševikų okupacijos metu V. Pečiūra buvo pavergtos Lietuvos teatrų departamento direktorius. Vėliau buvo pažemintas — paskirtas tik direktorium meno galerijos, kuri buvo įrengta Vilniaus katedroje.
Į JAV atvyko šie buvę 4 p.p. karininkai: mjr. P. Staras, kpt. A. Baleišis, kpt. V. Ruseckas, ltn. J. Burneikis, ltn. A. Repšys, ltn. A. Tumas ir ltn. A. Pustelninkas. Pastarasis V. Vokietijoje baigė gydytojo mokslus. Į Angliją nuvyko plk. ltn. T. Vidugiris ir kpt. F. Neveravičius. Į Kanadą — ltn. V. Aižinas-Eižinas ir kpt. J. Vaičeliūnas.
