Partizanai: Istorija ir dabartis

DANAI PRADEDA PULDINĖTI BALTIJOS KRAŠTUS

Z. RAULINAITIS

Bene seniausias danų karo žygis į Pabaltijį yra minimas Snorės rašytojo Ynglingų sagoje. Aprašydamas senąsias norvegų ir švedų dinastijas, tas islandų istorikas ir poetas pasakoja kaip, paveldėjęs iš tėvo Egilio Švedų sostą, Otaras puolė Daniją. Proga pulti danus atsirado, nes tuo metu (V. a. pabaiga, ar VI a. pradžia — C. Hallendorf and A. Schūck, History of Sweden, 1938) danų valdovas Frodis kariavo ne tik su švedais, bet vykdė karo žygius ir į Rytus: “Sekančią vasarą jis išvyko niokoti į Rytus” (Oestervei — Rytų keliu), rašo Snorė. Reiškia Frodis vykdė žygį į Pabaltijį ir į kraštus, esančius į rytus nuo Švedijos.⁶

Daugiau žinių apie pačius seniausius danų žygius yra danų kronikose ir istorijose. Pagrindinis šaltinis tiems žygiams pažinti yra vienas iš pirmųjų danų istorikų Saksas Gramatikas {Saxo Grammaticus). Būdamas danų arkivyskupo Absalono tarnyboje (comites et clericus), jis parašė Danų istoriją. Pradėjo jis rašyti apie 1179 m. ir rašė iki savo mirties, po 1216 m.

Naudodamas danų senas dainas ir pasakas apie karžygius, o taip pat norvegų ir islandiečių sagas, Saksas nupiešė didingą danų istoriją, siekiančią seniausius legendinius ir pasakiškuosius laikus. Savo istorijoje jis aprašo Daniją ir danų žygius į Skandinaviją ir Suomiją, Permą ir Rusią, Baltijos jūroje ir Aisčių šalyse.

Didele meile savo tautai jis pasakoja jos žygius, kartu parodydamas savo neapykantą slavams, vokiečiams ir kitoms barbarų tautoms, nemėgdamas norvegų, tačiau pakęsdamas švedus. Sakso panaudotose pasakose ir legendose esama daug tikros istorinės medžiagos, kurią, tačiau, dažnai sunku yra atskirti nuo fantazijos. Ir Aisčių kraštus liečiantys žygiai yra apipinti pasakiškais įvykiais, pro kuriuos, vis tik, kai kur, prasišviečia tikri istoriniai faktai.

Dažnai sumaišydamas padavimus su istoriniais faktais, Saksas negalėjo nustatyti tikslios chronologijos. Kai kurie istorikai pamėginę nustatyti tvarkingą įvykių eigą Sakso istorijoje, tik bejėgiškai numoja ranka ir atmeta visus Sakso pasakojimus, lyg jie būtų jo paties išgalvoti. Ir nenuostabu, nes vieno danų valdovo žygiai, kartais būna priskiriami kitam, įvykiai vykę įvairiuose laikotarpiuose yra suplakami ir t.t.

Todėl tik nustačius vieną ar antrą istorinį asmenį, ar faktą, galima apytikriai, dažniau abejotinai, nustatyti įvykių, liečiančių Aisčius, apytikrių datą.

I. FRODŽIO ŽYGIAI

Savo istorijos IV knygoje Saksas mini danų valdovą Hugletus. Istorikai mano, jog jis yra istorinis asmuo Huglek - Hygelac - Chochilaicus danų valdovas, kuris 518 m. žuvo žygyje prieš merovingą Theudebertą. Po šio Hugleto ketvirtasis danų valdovas buvo Frodis (Frotho), trečiasis to paties vardo.¹⁸ Pagal Sakso sumišusią chronologiją, šis Frodis valdęs Kristaus laikais, buvęs galingas karalius, įvedęs šiaurės kraštuose ilgai trukusią taiką (Frodžio taika), todėl buvo pramintas Frodžiu Taikinguoju. Tiksliau, tačiau, šiam valdovui reikėtų skirti VI a. vidurį, bet ne Kristaus laikus. Savo ilgo valdymo metu jis yra santykiavęs ir su Aisčių kraštais — dažniausia, žinoma, tai ten plėšikavęs (Kartais šis Frodis yra tapatinamas su jau minėtu Frodžiu iš Ynglingų Sagos).

Šis danų karalius vedė hunų valdovo dukrą, tačiau po kurio laiko, ją atstūmė. Hunų valdovas, žinoma, negalėjęs jam to dovanoti. Susidėjęs su rytiečių (orientalium), manoma su rusinu, karalium Olimaru, jis ištisus du metus ruošėsi karui prieš danus. Tačiau ir Frodis nesnaudė. Jis sutelkė kariuomenę iš danų, norvegų ir slavų. Priešai puolė jį iš dviejų pusių: Baltijos jūra — rusinai, skaitlingu laivynu, Olimaro vedami, o sausuma — hunai.

Frodis pirmiausia apsidirbo su rusinais. Gerai išžvalgęs jų laivyną, savo mažesniu, tačiau judresniu laivynu jis puolė ir visiškai sumušė priešo didesnius, sunkius, irklinius ir nevikrius laivus. Rytiečių vadas Olimaras, mūšį pralaimėjęs, pereina Frodžio tarnybon. Pastarasis siunčia Olimarą su laivynu į Švediją prisiplėšti išteklių sutelktai prieš hunus kariuomenei išlaikyti.

Olimaras sumaniai ir su kaupu atlieka savo misiją, apdeda duokle, ne tik švedus ir jų valdomas salas, bet ir pietinio Baltijos pajūrio nemenkesnes šalis: Aiščius ir Kuršą (Hestiam et cum Oelandia Curetiam . . )¹⁰ taip tapdamas garsiu “barbarų” kraštų užkariautoju.

Sumušę vieną priešą ir virtę stipriausia galybe Baltijoje, danai, pagaliau, jautėsi pajėgūs susitikti hunus. Iš užkariautų kraštų (taigi, gal būt iš Aisčių, pav. Kuršo) susilaukę daug sustiprinimų, danai puolė hunų kariuomenę sausumoje, kažkur Rusios plotuose. Mūšiai trukę ištisas septynias dienas ir buvę toki smarkūs, kad trys didžiausios Rusios upės buvę pilnos nukautųjų lavonų. Nereikėję nei tiltų upėms pereiti. Mūšyje žuvo ir hunų karalius Hunas, jo kariuomenė buvusi visai sunaikinta. Frodžiui ir padėjėjui Erikui pasidavę net 170 karalių, buvusių Huno valdžioje.

Hunus nugalėjęs, Frodis paskiria savo vietininkus: Olimarą valdyti Holmgardą (Naugardą) su šiaurine Rusios dalimi, Oenevą į Koenugardą (Kievą) ir Dagą skiria valdyti Aisčius (Haestia).¹⁹ Visi šie vietininkų valdomi kraštai turėję mokėti Frodžiui duoklę. Tokiu būdu Frodžio valdos tęsėsi, rytuose apimdamos Rusią, iki Reino upės į vakarus (Itaque Frothonis regnum, Rusciam ab ortu complectus, ad occasum Rheno flumine limitatum erat.¹⁹

Minimas rytiečių karalius Olimaras, greičiausiai, yra buvęs švedas — varingas, valdęs slavų ir suomių kilčių gyvenamus plotus apie Naugardą. Po pralaimėto mūšio, perėjęs į Frodžio pusę, jis skiriamas, greičiau ir toliau patvirtinamas, Naugardo valdovu, nes Frodžiui reikėjo sąjungininkų prieš hunus. Sogubrot saga Rytų valstybei su centru Naugarde vartoja du pavadinimus: Gardariki ir Austrriki, lotynų vertime ji vadinama Orientaline, t. y. Rytų, karalija.²¹

Frodžio karvedžiui Erikui vėliau užkariavus Švediją ir dar kaikuriuos kitus Skandinavijos kraštus, nudžiugęs Frodis skiria jį tų užkariautųjų kraštų karalium ir dar prideda jam šiaurinius ir rytinius Baltijos pakraščius su Suomija ir Estija (Aisčių kraštu?) tarp kitų (Helsingiam ei cum utraąue Lappia, Finniam quoque et Estiam).¹⁹ Tačiau, Erikas ir toliau lieka Frodžio duoklininkas.

Pagaliau, po ilgo ir garsaus valdymo, danų karalius Frodis pasimirė.

AISČIŲ KOVOS SU JARMERIKU

Nors Saksas savo istorijoje danų karaliui Jarmerikui skiria vėlesnius kiek laikus, VIII ar IX amžius, pasakiškų įvykių eiga, supanti šito valdovo veiklą, verčia jo valdymo metą atstūmėti atgal bent iki Frodžio laikų. Kai kurie istorikai nukelia jį net į IV a., sutapatindami Jarmeriką su garsiuoju gotų karaliumi Ermanariku, nors tam pateisinti teturi vos keletą panašių, ar panašiai skambančių vardų ir keletą legendinių, iš chronologinės tvarkos iškritusių, panašių įvykių.

Bekovodamas su savo kaimynais slavais ir išvadavęs savo kraštą iš švedų užkariavimo, danų karalius Jarmerikas tiek įsigali, kad net pasidaro ir Švedijos valdovu. Toks galingas pasidaręs, jis pavergia kaimyninius slavų kraštus, galimas dalykas, dabartinę Meklenburgo sritį. “Tada jis suruošė karo žygį prieš Sembus ir Kuršius ir kitas kiltis Rytuose. (. . . Sembonum, Curetum compliurumque Orientis gentium . .). Jis jiems padarė daug nuostolių”.¹⁷ Žygis, aišku, buvo jūrinis. Kuršas ir Semba, pajūrio kraštai, geriausiai yra pasiekiami iš Danijos jūros keliu. Žygio būta tipingo plėšiamojo, daug žalos gyventojams padariusio. Danai būtų kraštą dar žiauriau nuniokoję, jei tuo metu nebūtų sukilę jų pavergti slavai:

“Slavai pagalvojo, jog šie tolimi karaliaus žygiai teikia jiems gerą progą išsivaduoti. Jie išžudė pastatytus krašto valdytojus ir pradėjo plėšti Daniją. Tačiau, grįždamas iš savo plėšiamojo žygio, Jarmerikas užklupo jų laivyną ir sunaikino.”¹⁷

Žiauriai numalšinęs sukilusius slavus Jarmerikas pasistatė stiprią pilį ir: “išvyko į jūrinį žygį. Susitikęs jūroje keturis brolius helespontiečius, narsius ir prityrusius jūrų plėšeikas, jis nedelsdamas juos puolė. Jūrų mūšis vyko ištisas tris dienas. Po to, sutarties keliu, jis gavo jų seserį ir pusę duoklės, kurią jie buvo uždėję nugalėtiesiems, ir taip nutraukė kovą”.¹⁷ (Igi-tur navigatione coepta, quattor fratres genere Hellesponticos, obvios pelago factos piratisque admodum studii assuetos . . ,)¹⁹

Tais senaisiais amžiais svetimų kraštų plėšimas sudarė valstybinio ūkio vieną iš svarbiausių šakų. Jarmerikas, tokios tipingos plėšikaujančios valstybės valdovas, rėmė savo krašto ekonomiją, plėšdamas kaimynus ir puldinėdamas laivininkystę Baltijoje. Čia jis susiduria su prityrusiais jūrų plėšeikomis helespontiečiais, kuris yra ne kas kitas, kaip Pabaltijo gyventojai, aisčiai. Helespontu normanai vadino rytinius Baltijos kraštus, ypač Dauguvos sritį, t. y. dabartinę Latviją, Lietuvą ir Prūsus.¹⁸ Jie tapatino šias sritis su graikiškuoju Helespontu, nes per tas sritis vykdami jie pasiekdavo Bizantiją, jų vadinamą Grikalandu, Graikija.

Žinia apie Jarmeriko kovą su helespontieč'ais yra įdomi, nes liudija, jog ne tik normanų būta gerų jūrininkų, siautusių Baltijoje, bet ir mūsų protėvių, pirmoj eilėj, pajūrinių kilčių: kuršių, žiemgalių ir sembų, kurios danų padavimuose dažnai yra vadinamos bendru vardu — helespontiečiais, estais (t. y. aisčiais), kartais orientalais - rytiečiais.

Vykstant tam jūriniam mūšiui tarp danų ir helespontiečių — aisčių, pasibaigusiam danų daline pergale, iš aisčių nelaisvės paspruko lybių karaliaus sūnus Bikas (Livorum regis filius Bicco) Jis pabėgo pas Jarmeriką.

Atrodo, jog aisčiai, tais laikais besiverždami Baltijos krantų link ir juos jau pasiekę, dar vis tebekovojo su senaisiais pajūrio šeimininkais, suomių kilmės tauta lybiais, iki šių laikų beveik išnykusią.

Tas Bikas atnešė Jarmerikui nelaimę. Keršydamas karaliui už savo seniau danų nužudytus brolius, įgijęs Jarmeriko pasitikėjimą, jis prikalbinėdavęs ir suvedžiodavęs jį įvairiems nelemtiems žygiams prieš savo giminaičius ir kaimynus. Grįždamas iš tokio vieno karo žygio prieš savo seserėnus Vokietijoje, pergalintis Jarmerikas susitiko helespontiečius, atgabenančius jam vedyboms, pagal sutartį priklaususią, kunigaikščių seserį Svanildę (Occurunt Hellesponti-ci, pactis sororem nuptiis offerentes)¹⁹

Biko suvedžiotas, vėliau jis nužudo seserėnus ir net savo žmoną Svanildę. Išdavikas Bikas nuskuba pas helespontiečius pranešti apie jų kunigaikštystės žiaurią mirtį. “Kai broliai pakilo žygiui keršydami už savo seserį, jis nuskubėjo atgal pas Jarmeriką pranešdamas, kad helespontiečiai rengiasi jį pulti. Manydamas, kad bus saugiau pasislėpus už mūro sienų, kaip kautis mūšyje, karalius paspruko į pilį, kurią buvo pasistatęs. Besiruošdamas atlaikyti apgulą, pilies vidų jis pripildė maisto, o gynimosi įtvirtinimus — karių. Apskriti ir pailgi, auksu žibantys, aplink iškabinti, skydai puošė pastatų viršutinius augštus”.¹⁷

Gintaro pakrantė ir Aisčių (Iste -Este - Aestii) kraštas tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Pagal R. W. Chambers, M.A. Widsith, A Study in Old English Heroic Legend, 1912 - repr. 1965.

Tokią stiprią pilį paimti, aišku, nebuvo lengva, juo labiau, kad sėkmingas žygis į Daniją ir gausus ten paimtas grobis sukėlė helespontiečių — aisčių tarpe kivirčus. Besidalindami grobį prie apgultos pilies, apgulėjai susivaidijo ir tarpusavy smarkiai susikovė. Žuvus jų nemažam kiekiui, viltis paimti stiprią ir gerai ginamą pilį žymiai išblėso. Pagal kronikininką, nepasitikėdami savo jėgomis, apgulėjai kreipėsi pagalbos į burtininkę Gutrūną (Guthruna):

“Savo burtais ji staiga apakino karaliaus kovotojus, kurie dėl to ginklus atsuko patys prieš save. Helespontiečiai tą pastebėję sudarė iš skydų stogą (testudine) ir tuoj užėmė prieigas prie vartų. Po to jie išvertė vartus, įsiveržė į pilį ir pradėjo kapoti apakusių priešų eiles”.¹⁷

Nedaug betrūko, danai būtų buvę aisčių sumušti ir pilis būtų buvusi užimta. Tačiau, dievas Odinas (Othinus) atkreipęs dėmesį į kovos triukšmą, ėmėsi gelbėti savo žmones. Šokęs į kovos sūkurį, jis grąžino danams regėjimą ir pamokė juos kaip kovoti su helespontiečiais, kurie burtų pagalba padarydavę savo kūnus atsparius ginklams. Jis liepė svaidyti į juos akmenis. Taip bekovodamos abi kariuomenės viena kitą sunaikino. Netekęs abiejų rankų ir kojų, Jarmeriko lavonas voliojosi kitų žuvusiųjų krūvoje.

Apie Jarmeriko kovą su aisčiais mini ir kitas metraštis Annales Ryenses. Pagal šį seną šaltinį, Jarmerikas (Yarmarus) įsiveržęs su kariuomene į slavų kraštą, nužudė slavų karalių Ismarą (Ysmarus) ir išplėšė jo kraštą. Kiek vėliau Danijon įsiveržė helespontiečiai (Aellespontici). Jarmerikas, nedrįsdamas juos pasitikti, pasislėpė pilyje ant kalno. Tik kai helespontiečiai nuniokojo jo karaliją, jis išdrįso išeiti iš pilies ir susikauti su jais Oeraesunde.

Literatūra

6. Snorre Sturlason — Heimskringla, by E. Mon-sen, 1932.

17.    P. Herrmann, Saxo Grammaticus Daenische Ge-schichte. I Teil (Uebersetzung), 1901.

18.    P. Herrmann, Erlaeuterungen zu den ersten neun Buechem der Daenischen Geschichte des Saxo Grammaticus. II Teil (Kommentar), 1922.

19.    Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus, T. I, 1931.

21. Kongeligt Nordisk Oldskrift Selskab, Antiquités Russes. I t., 1850.