Partizanai: Istorija ir dabartis

KNYGAS BEVARTANT

S. DIRMANTAS

Pasigendu KARY rašinių apie knygas. Žinoma, ne t.v. beletristikos srities, bet istorinio ir karinio turinio. Ir ne plačiojo pasaulio, o tik mūsų tėvynei artimo rajono ribose — Švedija, Suomija, Maskva, Krymas, Odesa, Sučava, Varna, Viena, Praga, Berlynas, Prūsai. Vis tai yra tos žemės, kurias amžių slinkty išvaikščiojo lietuvis karys ar valstybininkas.

Žodis beletristika vienų aiškinama kaip kilęs iš prancūzų belle — graži ir lettre — laiškas -raštas - gromata. Bet profanai ir cinikai teigia, kad pirmoji dalis yra iš lotynų bellum — karas o antroji iš triste — liūdnas; atseit, išeitų: gražūs bet liūdnoki rašiniai. O mūsų ramovėnai paskutiniame suvažiavime pageidavo vėl kitaip suprantamos beletristikos: gražių rašinių apie mūsų karių vykdytus karus! Ypač tuos, kuriuose jie patys yra dalyvavę.

Priekaišto KARIO redakcijai nedarau. Pavojinga. Redaktorius parodė, mokąs kietai atsakyti: “Parašykite patys. Atspausdinsiu.” Sekdamas patarimu, pasiryžau pats pabarškinti savo seną, JAV gamybos, bet dar prieškariniais laikais įgytą Kaune, pas tą patį, čia Čikagoje vėl netoli manęs puošniai įsikūrusį, Karvelį. Nesigailiu ją pasiėmęs. Ištikima, ištverminga. Daug kam padėjo Vokietijoje pokariniais 1945-1950 metais, kai retai kuri mūsų (net vlikinė) įstaiga turėjo su lietuvišku raidynu.

Saugok Augščiausias, nerašysiu apie mūsų premijuotus romanus. Apie šios rūšies beletristiką turiu savo nuomonę ir kartą, prašomas apvalesnės sumos (iš ramovėnų) premijai, pareiškiau, kad premijas verčiau davinėti už mokslinio turinio darbus ir kad pas mus jau reiškiasi “belle et triste” literatūros infliacija. Gavau mandagų atsakymą, kad kreipimosi laiško autorė yra kitokios nuomonės. Reiškia, kai kas jaučia mūsiškių romanų badą. De gustibus non est disputantdum, sako romėniškas, kaip įprasta, išmintingas priežodis. Taigi toliau tik apie mūsų knygas, istorinio - karinio turinio.

Nepradėsiu nuo M. Lietuvio a. 1550 m. lotynų kalba aprašiusio, deja, ne lietuvių, bet totorių gyvenimą. Nekliudysiu nė mūsų pirmųjų istorikų, Kojalavičiaus (lotynų) ir T. Narbuto, kuris savo Lietuvos istorijos devyniuose tomuose (lenkiškai), ne tiek kaip istorikas o kaip karo inžinierius, mėgdavo įdėti visokių pastatų brėžinių, sugalvojo ir išbraižė mūsų tautos kilmės sudėtingą schemą nuo Palemono laikų... ir net gebėjo duoti 1370.II.18 d. Rūdavos mūšio schemą, taip smulkmenišką, kokias darydavo XIX šimtmečio generalinių štabų specialistai istorikai. Taigi fantazijos ir išradingumo jam netrūko, nors buvo susenęs ir ligų nukamuotas. Tėvynės labui, Lietuvos garbei!

Neliesiu rašinių mūsų gerbiamojo pirmojo karybos istoriko S. Daukanto, kurio mirties šimtmetį 1964.XI.24 atžymėjome ir antro, jau ne inžinieriaus, o medicinos daktaro, Jono Šliupo, kuris įrašė nemažai mūsų karinių nuotykių į savo dviejų tomų “Lietuvių tauta senovėje ir šiądien”. Deja, jo šimtmečio proga tinkamai nepagerbėm. II tome yra skyrius: “Lietuvos viešpatystė prie Jagėliunų” — (pagal Ilovaiskį). Čia paminėsiu, kad 1965 m. Varšuvoje išėjo įdomi žurnalisto P. Jasienicos “Polska Jagiellonow”.

Priminsiu, kad mūsų laikais Karo Mokslo draugija buvo Kaune išspausdinusi I-jį tomą plk. Acuko “Medžiaga lietuvių karo istorijai”. Deja, jo čia neturiu o antrasai tomas iš viso berods nepasirodė.

Rašysiu apie į mano rankas paskutiniu metu patekusias knygas. Karo lakūnas Juozas Vaičeliūnas savo lėšomis 1955 Kanadoje išspausdino “Tėvynės sargyboje”. Viršelis dailininko T. Valiaus. Nebloga Toronto “Žiburių” spauda, 230 p. Tai 1932-1941 metų atsiminimai surašyti vien iš atminties po daug metų. Tikslas: “. . . palikti ateities kartoms ... iš buvusios mūsų Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gyvenimo”. Čia priminsiu, kad pirmoji knygelė apie atsikuriančią Lietuvos valstybės kariuomenę 1919 m. L. Natkevičiaus parašyta išvydo dienos šviesą čia, JAV-se. Ji nesunkiai surandama pas vyresnio amžiaus Amerikos lietuvius.

J. Vaičeliūnas sugebėjo įdomiai, sklandžiai aprašyti savo išgyvenimus. Juos suskirstė 59-mis temomis šiuose skyriuose: Ketvirtam Pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke, Lietuvos Karo Aviacijoje, Lietuva netenka nepriklausomybės, Kelionė į Sovietų Sąjungą ir Vokiečių -Sovietų karas. Daug svarbios, kitur neužfiksuotos mūsų kariuomenės istorijos medžiagos. Yra 15 vertingų, puslapio didumo, retų, pažiūrėti įdomių, iliustracijų. Rašyta atvirai, nenuslepiant ir blogų reiškinių.

Taikos metu pavojingiausioji karinė tarnyba buvo aviacijoje. Pavojai žmones suartina. Iš visų ginklų rūšių turime tik aviacijos žuvusiųjų karių sąrašą. Jame 48 pavardės. Manyčiau, panašius sąrašus reikėtų sudarinėti ne laipsnių bet chronologine ar pavardžių abėcėlės eile.

Galima patikslinti žuvimą - likimą kpt. Marcinkaus. II-jo Pasaulinio karo pradžioje jis atsirado Britų aviacijoje. Bombarduodamas Vokietiją pateko nelaisvėn. Knygoje “The Great Escape” įdomiai aprašyta, kaip po kelių nepavykusių pabėgimų, pagaliau kelius mėnesius kastu tuneliu iš belaisvių barakų pabėgo keliasdešimt britų lakūnų. Jie, tačiau, buvo greitai išgaudyti ir partijomis likviduoti. Kūnai sudeginti, kad nebūtų žymių. Kadangi Marcinkus mokėjo vokiškai (buvo baigęs Kauno vokiečių gimnaziją), tai jam pavyko ilgiau slapstytis. Pagautas buvo toli nuo stovyklos, kelyje į Lietuvą, pereinant Vyslą. Jokio žmoniškumo ir karo teisės nepaisant, jis buvo nacių nužudytas. Anglų lakūnų pelenus, pažymėtus atitinkamomis pavardėmis, po karo vokiečiai grąžino britams. Tur būt niekas nesuseks, kur palaikai lietuvio kario, šaunaus lakūno Marcinkaus, patekusio į anglų literatūrą. Žuvusiųjų sąraše pasigendu paties viršininko, gen. A. Gustaičio. Jis kurį laiką dirbo mūsų V. D. un-to technikos fakultete. Buvo sužeistas ir pagautas, kai mėgino pasišalinti iš “rojaus”. Kas žino apie jo tolimesnį likimą?

Mūsų aviacijos praeitį įdomiai KARYJE nuo 1966 sausio mėn. atpasakoja J. Žilys. Deja, “Nepriklausoma Lietuva” 1966.IV.6 praneša apie šio autoriaus mirtį.

Pėstija susilaukė dviejų knygų. Anglijos Londono veikli leidykla NIDA 1964 m. išleido viršilos Antano Šukio atsiminimus: “Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai”. Su ilgoku plk. J. Lanskoronskio įvadu. Tai ugnimi, krauju ir kardu rašyta mūsų atgijusios kariuomenės o kartu ir tautos bei valstybės trumpo, bet lemtingo, 1919 -1921 kovų metų laikotarpio, istorija. Apie 350 p. Energingas ir sumanus karys trumpais sakiniais, ryškiais žodžiais pasakoja apie savo žygius nuo 1919.1.23 Sintautuos, iki savanoriško išėjimo A. Panemunėje atsargon, kai “karštas” karas buvo pasibaigęs ir prasidėjo pirmieji taikos meto manevrai. Tas buvo įvykę anais, jau senais laikais, kai kariuomenės vadu buvo plk. Stanaitis. Pulko vadas, plk. ltn. Butkus, paleidžiant Laisvės kovų dalyvius, tarė jiems šiuos žodžius: “Šie treji metai kariuomenėje karo metu paliks Jūsų atmintyje visam gyvenimui. Jūsų žygius ir kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės tauta perduos kartų kartoms, o istorijoje tie žygiai ir kovos pasiliks visiems amžiams”. Kuklus plk. ltn. Butkus jau pasimirė Čikagoje, Brighton parke, bet jo žodžius patvirtino savo raštu mielas A. Šukys. Štai kai kurios jo knygos temos: Pirmasis karo krikštas prie Jiezno. Su bolševikais prie Radžiūnų. Kelionė priekin į užfrontę. Pasitraukimas nuo Eg-lainės. Kieti mūšiai prie Annenhofo. Sunaikintas bolševikų štabas. Atsiginame granatomis. Prie Dauguvos tilto. Kitam fronte — su bermontininkais. Sukilimo ženklai. Likviduojame sukilimą. Kietas mūšis su lenkais ... Ir visa eilė panašių kautynių vaizdelių. O ir šiaip daug kareiviško gyvenimo fronte gyvai atpasakotų nuotykių. Tokių žaibiškų, kaip filmoje ekrane, vaizdelių yra net 80.

Vertinga buvo mūsų anų laikų kariuomenė turėjusi tokius puskarininkius ir viršilas, kaip kad autorius A. Šukys. Ir didelė padėka priklauso kovingam autoriui, kad, nors ir po tiek metų ir įvykių, pasiryžo ir tesėjo užfiksuoti, kaip kovota tokiu sunkiu ir kritišku tautai metu.

*

Mūsų senovės valstybės, Didž. Lietuvos Kunigaikštijos, pulkų praeities išliko tik griaučiai vienon vieton nesutraukti, knygose, žurnaluose, archyvuose išmėtyti. Ir tai tik iš laikų po kariuomenės žymaus pertvarkymo, įvykusio 1717 metais Didžiajam Šiaurės karui pasibaigus. Tai tik pulkų vardai, šefai, vadai, kai kada taikos metu stovėjimo vietos, retai mūšių datos ir vietos. Lig šiol neteko užtikti vėliavų — nei atvaizdų nei aprašymų. Daugiau išliko uniformų. Ir tas, kas yra išlikę, nėra sutvarkyta, sutelkta vienon vieton. Nėra prasmės jieškoti kaltininkų ir juos smerkti. Priežastys žinomos. Jei kas tą darbą atliks, tai, greičiausiai, . . . lenkai. Jie tuo įdomaujasi, turi daug pajėgių žmonių, muzėjų, dar juose išliko kiek archyvų.

Apsižiūrėkime, kad ateity kas mus nepakaltintų nesudarius atkurtos mūsų laikų Lietuvos Respublikos kariuomenės aprašymo ir nors trumputės istorijos . . . Nejaugi ir tą lenkai mums atliks???

Pėstijos pulkų buvom suorganizavę nedaug ir ne visi jie išsilaikė iki liūdnos pabaigos. Didžiausias pėst. pulkų skaičius, kiek pamenu, buvo dvylika. Neatsimenu, ar be numerių jie visi buvo gavę šefus ir vardus. Kitus, regis, buvo mėginta, rusišku papročiu, vadinti miestų vardais. Ilgiau išsilaikė pulkai numeruoti iki devinto (imamai). Tik 3-jo Vytauto Didžiojo vardo pulko laimė buvo nekokia: jis gana ankstyvai ir pastoviai buvo išformuotas ar, kaip mūsų prabočiai sakydavo — “suvyniotas” (iškilmingai buvo suvyniojama pulko vėliava). Mūsų mėgiamajam populiariam valdovui kompensuoti, visą laiką egzistavo jo vardo mokslo ir mokymo įstaigos — Universitetas, A. Karininkų Kursai o kurį laiką V. D. metais Jonavoje buvo įsteigta atskira kuopa: dviem tiltam per Nerį saugoti. Liet. Enciklopedija pažadėjo XV tome duoti mūsų 1918-1940 m. pulkų biografijų. Aišku, jos, jei ir bus, tai visai trumputės. Kiek pamenu, dar Lietuvoje buvo pasirodžius kiek ilgesnė istorija 5-jo pulko. Svetur, tremtiniškoje emigracijoje susilaukė savo, kad ir nepilnos, istorijos mūsų vienintelis “karališkasis” pėstininkų pulkas. Ją parūpino pareigingas to pulko kūrėjas - organizatorius ir kovos metų vadas J. Variakojis. Jis suprato ir jautė, kad be jo, šio reikalingo darbo niekas tinkamai neatliks. Nors sirguliavo ir dėlto net buvo pasitraukęs iš L.V.S. RAMOVĖ centro valdybos, bet, draugų kalbinamas ir padedamas, savo pareigas jam artimo pulko atžvilgiu atliko. Deja, išspausdinto darbo autoriui neteko pamatyti. Ir jis pasimirė.

Pagrindinė dalis knygelės “4 Pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo Pulkas” surašyta paties J. Variakojo. Tai pulko genezė ir garbingi laimėjimai kovos laukuose. Pulkas pradėjo vystytis iš saujelės jaunimo su ginklais susibūrusio 1918 m. žiemos pradžioje. Kovos ugnyje iš partizanų būrelio išaugo pilnas pulkas. Paskutinės aprašytos kautynės vyko. 1921.XI. 21 Kernavės-Musninkų - Širvintų - Maišiagalos rajone, su lenkais. Autorius buvo paskirtas III karo apygardos štabo viršininku; tolesniuose mūšiuose nedalyvavo ir vėlesnės pulko praeities neaprašė. Didelį darbą atliko autoriaus sūnus, berods Jono vardu, inžinieriškai parūpindamas net 14, kiekvieną per visą puslapį, kovų schemų. Turime būti jam dėkingi. Knyga sukapota į daug skyrių - skyrelių. Skyriuje aukos — skaičiais duoti pulko nuostoliai ir čia pat nejučiomis prasideda suglaustas atpasakojimas mūsų kariuomenės tolesnio vystymosi ir mintys apie Lietuvos ateitį. Trumpai nušviestos ir pulko paskutinės gyvavimo dienos. Įdėta nemažai fotografijų: visi vėliau buvę pulko vadai. Kas kart vis puošnesni, stambesni, ordenuoti. Tik paties pulko kūrėjo ir autoriaus kuklus, miniatūrinio veido atvaizdas, kapitono uniforma. Vėlyvesnio laiko foto yra, bet ne tekste o viršelio aplanke. Gi aplanko amžius trumpas . . . Nieko nerandu apie ginklus, etatus ir k. Jei nebūtų vilties susilaukti šio pulko istorijos tęsinio ir kitų pulkų monografijų, tai būtų galima pateisinti knygelės perkrovimą iliustracijomis ir tekstais, pvz. 16 Vasario 1918 m. Akto, prezidentų ir ministrų pirmininkų, generolų atvaizdais ir jų biografijomis. Mažai ką bendro jie turi su pulko istorija ir prie jų tiek esame pripratę, kad nenorime nei matyti nei skaityt. . . Pakanka bendroje spaudoje. Nejaugi tas kartosis prie kiekvieno pulko istorijos?

Tiek turime menininkų ir visokių rūšių dailininkų, o 97 puslapy iki šiol vienintelis visų pripažintas mūsų karalius atvaizduotas karia ranka iškeltu kardu ... Ir tai man tenka matyti jau bent 70 metų! . . . Ar tam yra istorinis pagrindas? ar tai tik, gal lenkų, šposas? ar mūsų neapdairumas ir stoka savigarbos? Knygoje daug baltų puslapių: lyg norėta ją pastorinti. O paskutiniam puslapy įkištas tiek kartų spaudoje sukritikuotas žemėlapiukas. Jame vietoje Mažoji Lietuva kaž kodėl angliškai įrašyta Germany o mūsų miestai vokiškai: Tilsit, Wehlau, Stalluponen. Ne Baltija o Baltic Sea ir p. Kam lietuviškame žemėlapy toksai kalbų mišinys? Ar laukiama vokiečius sugrįžtant? Viršelis praktiškas, aplanko nereikalingas. O pats aplankas? kai kas jį nupeikė spaudoje. Mano pirmas įspūdis buvo švelnesnis. Užsirašiau: “Nei šioks, nei toks”. Nes jokiu būdu nesugebu to rebuso iššifruoti ir surišti su tekstu. 120 puslapių, kaina 3.50 dol.

*

Nejučiomis mintis vėl palietė mūsų grožinio žodinio meno veikalus. “Romanų” tarpe pasitaiko istorinių ir karinių dalykų. Žinoma, ne tokio masto, kaip, pav., V. Hugo mūšio ties Vaterloo aprašymas. Man padarė įspūdį vienam mūsiškių šių laikų romane miško kautynių to paties Mindaugo laikais aprašymas. O 1965 m. pabaigoje jau minėtoji leidykla Nida paskleidė P. Gliaudos “Agoniją”. Nėra čia karo aprašymo. Tačiau gyvenime yra tylių, bet baisesnių įvykių, negu karšto karo triukšmingas žudymasis. Kariams ir šauliams verta pasiskaityti “Agoniją”. Ten aptariami ne tik mūsų bendri, mūsų valstybės, bet ir kiekvieno mūsų pavieniai išgyvenimai. . . Romano personažai vadinami tikromis pavardėmis. Jų tarpe mūsų augštosios civilinės ir karinės vadovybės vyrai. Yra ir moterų. Mano galva, “Agonijos” autorius vykusiai pavaizdavo anų tragiškų dienų atmosferą. Nors be perkūnų, bombų ir gamtos audrų. Autoriui savo kūrinį pavadinus romanu, nesijaučiu kompetentingas daugiau ką pridėti.

Lenkų literatūroje “Aognijos” atitikmuo yra jų Tautos Gynybos Min-jos išleista J. Putramento “Wrzesien 1939” — atseit 1939 m. rugsėjis. Rašyta 1946-1952. Kelios laidos. Viena “masinė” 50,000 egz. Vaizduojama Lenkija: sostinės sferos, darbas vyr. štabo operacijos skyriuje, mobilizacija, pora savaičių karo veiksmų: mūšio scenos, bėgimas ... Ir čia mirga garsios pavardės: Beko ir Šembeko, Ribbentropo, Smigly Rvdzo, Stachievičiaus, generolų, damų, karininkų, komunistėlių . . . Karo katastrofos chaosas. Pas Gliaudą daug cigarečių dūmų ir kalbų, pas Putramentą nepalyginamai daugiau karo dūmų, lėktuvų ir tankų ūžesio, bombų trenksmo. Kariams verta pasiskaityti. Du tomai.