Partizanai: Istorija ir dabartis

GYVENIMAS DABARTINĖJE OKUPUOTOJE LIETUVOJE

V. G.

Atvykęs iš okupuotos Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstybes 1965 m. pavasarį, susidūriau su labai įvairiomis nuomonėmis apie gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.

Norėdamas teisingai supažindinti tautiečius, esančius laisvame pasaulyje, parašiau eilę pastabų apie išgyventą “komunistiniame rojuje” laikotarpį ir apie sąlygas, kuriose dabar gyvena lietuviai okupuotoje Lietuvoje.

I. POLITINĖS GYVENTOJŲ TEISĖS

Iš visų Stalino konstitucijos, neva, garantuotų teisių, gyventojai turi tik vieną, vienintelę teisę — teisę į darbą, bet ir tai tik todėl, kad milžiniškoms Sovietų Sąjungoje vykdomoms statyboms reikalinga labai daug darbininkų. Tačiau, visuose okupuotos Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus didžiuosius) trūksta darbo ir yra darbo jėgos perteklius. Tokiose vietose siūloma darbininkams keltis į kitus Lietuvos miestus ar rajonus, kur yra darbo jėgos trūkumas. Tokiomis vietomis laikomi didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda; toliau, Elektrėnai (netoli Vievio), kur statoma apie 1,2 milionų kilovatų šilumininė elektros stotis ir miestelyje gyvenamieji namai, mokyklos; Kėdainiai, kur statoma didelė superfosfato gamykla, su sieros rūgšties gamybos cechu ir pradedama statyti cukraus gamykla; Jonava, kur statoma azotinių trąšų gamykla. Bet čia daugiausia jieškoma viengungių darbininkų, nes šeimyniniams darbininkams trūksta butų. Kiekviename rajone, prie rajono vykdomojo komiteto, yra skyrius, kuris verbuoja darbininkus darbams į Kazachstano plėšinius, žemių statybas, į Karelijos miškus medžių kirsti ir paskutiniu metu į Krasnojarsko miškus, medžius sakinti, t. y. rinkti iš spygliuočių medžių tekančius sakus.

Kitos konstitucinės teisės, teoriškai, veikia, bet, praktiškai, gyventojai jomis pasinaudoti negali.

a)    Bažnyčios padėtis

Pagal konstituciją, visi piliečiai turi sąžinės laisvę. Praktiškai, gi, visa eilė dirbančiųjų neturi teisės eiti į bažnyčią. Tai mokytojai, gydytojai, įstaigų tarnautojai, vyresniųjų klasių moksleiviai, ypatingai komjaunuoliai, pionieriai. Kas vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse nebuvo komjaunuoliu, tam nėra vilties patekti į augštosios mokyklos stacionarą, nes kiekvienas stojantis į augštąją mokyklą, turi pristatyti rajono komjaunimo sekretoriaus parašytą charakteristiką. Nekomjaunuoliams komjaunimo sekretorius charakteristikos neduoda, ir tuomet augštosios mokyklos mandatų komisija tokį jaunuolį, tuo ar kitu pretekstu, nušalina.

Vilniuje iš buvusių 26 bažnyčių veikia tik 8, Kaune veikia tik 4 ar 5. Vilniaus katedra paversta dailės muzėjumi, nuimti kryžiai ir nuo stogo statulos. Kauno buv. Įgulos bažnyčia (Soboras) viduje pertvarkoma, ir ten turi būti patalpintas skulptūrinių ir vitražinių darbų muzėjus.

Kunigų seminarijų palikta tik viena Kaune ir tai tik su 25 klierikais. Seni kunigai išmiršta, arba nuo jų atimama teisė vykdyti kunigo pareigas, o vieton jų įstojančio prieauglio yra per maža. Kunigai neturi teisės vesti vaikų tarpe katechizacijos, lankyti ligonių. Mirusius, daugelyje bažnyčių, neleidžiama įnešti į bažnyčią, kunigas tik šventoriuje prie karsto gali atkalbėti maldas. Lydėti į kapus mirusįjį kunigui uždrausta, į kapus kunigui įeiti irgi negalima. Tuo tarpu ateistinė propaganda yra išvystyta pilnu tempu.

b)    Spaudos ir susirinkimų laisvė

Kaip visoje Sovietų Sąjungoje, taip ir okupuotoje Lietuvoje, nėra laikraščių, žurnalų ar knygų, kurios būtų leidžiamos atskirų privačių asmenų. Visi spaudos leidiniai leidžiami valdiškų leidyklų, todėl piliečiai neturi jokių kitų laikraščių, kaip tik komunistinius, jokių laisvų radijo ar televizijų programų, jokių žurnalų ar knygų, kuriose nebūtų giriamas komunizmas ir jame klestintis ateities gyvenimas. Tuo pačiu metu, juodžiausiomis spalvomis piešiamas žmonių gyvenimas Vakarų pasaulyje, ir griežtais išsireiškimais smerkiamas laisvojo pasaulio “imperializmas”.

Okupuotoje Lietuvoje nėra jokių laisvų susirinkimų, nes susirinkimus kviečia arba komunistų partija, arba profsąjunga, arba įmonės ar įstaigos administracija gamybos reikalams. Tuose susirinkimuose leidžiama reikšti mintis tik sutinkančias su komunizmo dogmomis ir pranešėjo pareikštomis pranešimo metu. Kalbančiam prieš bus nutrauktas žodis ir, be to, bus pranešta MGB organams, kad patyrinėtų, kas per paukštis tas priešgina.

Laisvų rinkimų gyventojai irgi neturi, nes: 1) teisė balsuoti Sovietų Sąjungoje yra pavirtusi į prievolę balsuoti, 2) kandidatas, už kurį tenka balsuoti, būna tik vienas, 3) patį kandidatą rinkimams išstato komunistų partija. Tokiu būdu, ar balsuosi, ar ne, visvien kandidatas bus išrinktas, kad ir keliais balsais, nes kito, konkuruojančio, kandidato nėra; tačiau, turi eiti balsuoti, nes, priešingu atveju, būsi laikomas “priešsovietiniu gaivalu”.

Bendra gyventojų politinė padėtis

Partizanų sunaikinimu, areštavimais, nuteisimais ir ištrėmimais buvo stengiamasi lietuvių tautą terorizuoti, kad ją privertus be pasipriešinimo vykdyti Sovietų valdžios patvarkymus. Kitų tautybių žmonės (lenkai, rusai, žydai) nebuvo tremiami, bent apie tai neteko girdėti. Didelės lenkų masės gavo teisę repatrijuoti į Lenkiją ir jie tuo pasinaudojo. Žydams, gyvenusiems buv. Lenkijos ribose (iki rugsėjo 1 d. 1939 m.) irgi buvo leista repatrijuoti į Lenkiją. Tik lietuviams nebebuvo kur išvykti — jie turėjo liktis Lietuvoje.

Iki Stalino mirties (1953 m. kovo 5 d.) lietuvių politinė padėtis buvo visiškai beteisė. Po Stalino mirties prasidėjo kova tarp augščiausių komunistų partijos pareigūnų už valdžią. Pirmoje eilėje žuvo MGB viešpats Berija su savo padėjėjais, kiek vėliau išsivystė kova tarp Malenkovo, Molotovo, Kaganovičiaus iš vienos pusės ir N. Chruščiovo su jo šalininkais iš kitos. Laimėjo Chruščiovas.

Įsigyti gyventojų prielankumą, be to, matydamas, kad vienu teroru valdyti Sovietų Sąjungą jam nepavyks, Chruščiovas nutarė kiek atleisti teroro varžtus ir paskelbė apie MGB likvidavimą, o taip pat, kad joks Sovietų Sąjungos pilietis negali būti suimtas laikomas ilgiau kaip 24 val. be prokuroro sankcijos. Nuo to laiko, t. y., 1954-1955 m., iš palengvo gyventojai pradėjo jaustis kiek laisvesni, nes dingo gyventojų masiniai suėmimai ir trėmimai, o ypatingai gyventojams palengvėjo, kuomet Chruščiovas viešai nuvainikavo “tėvą, draugą, mokytoją ir vadą” Staliną ir net pasiekė to, kad Stalino lavonas buvo išimtas iš Lenino mauzolėjaus ir palaidotas žemėje prie Kremliaus sienos.

Negalima sakyti, kad dabartiniu metu okupuotoje Lietuvoje gyventojų padėtis pasidarė tokia pat, kaip laisvuose kraštuose. Juk bažnyčios lankymo, spaudos, susirinkimų ir rinkimų laisvės nėra. Sovietų Sąjungoje augščiausias įstatymas yra marksizmo - leninizmo mokslas su jo dialektiniu materializmu. To mokslo augščiausias aiškintojas ir visų gyvenimo nuostatų tvarkytojas yra komunistų partija, su jos Centro Komitetu, kurio priešakyje stovi pirmas sekretorius. Ar juo bus Chruščiovas, ar Brežnevas, ar kas kitas, Sovietų Sąjungoje niekas negalės pasikeisti, nes marksizmo - leninizmo mokslas yra augščiausia dogma, kurios nei vienas iš komunistinių vadovų neišdrįs atsisakyti.

d)    Laikraščių ir knygų platinimas

Okupuotoje Lietuvoje kiekviena įstaiga, įmonė, organizacija gauna iš rajono partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus limitą (kontingentą) išsirašomų atatinkamą metų ketvirtį laikraščių ir žurnalų. Tuos laikraščius ir žurnalus paskirsto tarp dirbančiųjų ir kiekvienam jų vertę išskaito iš algos už atatinkamą ketvirtį.

Pavasarį ir rudenį darbuotojų susirinkimai priima “įsipareigojimus” nupirkti knygyne knygų už 3-5 proc. vieno mėnesio atlyginimo, žiūrint atlyginimo augščio. Perkančiam knygas knygynas išduoda pažymėjimą, kuriai sumai knygų pirkta. Šį pažymėjimą dirbantysis pristato savo administracijai. Šiuo būdu išplatinama labai daug laikraščių, knygų, žurnalų ir komunistams yra proga girtis, kad jie išplatina didelius leidinių tiražus. Reikia pripažinti, kad laikraščiai, žurnalai ir knygos, palyginus su kitais pramonės gaminiais, yra apypigios. Dauguma knygų, tarp 300 ir 500 puslapių dydžio, kainuoja apie 0,50 - 0,70 rb., todėl kiekvienas darbuotojas kasmet įsigyja tarp 3 ir 10 knygų.

e)    Mokyklos

Okupuotoje Lietuvoje veikia priverstinas aštuonmetis mokslas nuo 7 m. iki 15 m. amžiaus vaikams. Tolimesniuose ir mažesniuose sodžiuose veikia 4 metų pradžios mokykla, kurią baigę vaikai privalo pereiti į aštuonmetę, nepilną, vidurinę mokyklą mažesniuose miesteliuose, arba kolchozų centruose, arba į pilną vidurinę mokyklą (gimnaziją). Jie turi mokytis bent iki baigs astuonias klases (maždaug buv. 4 gimnazijos klasės). Pilną vidurinę baigia gabesnieji ir norintieji toliau mokytis. Be to, ir dirbantiems suaugusiems veikia vidurinės mokyklos, specialios vidurinės mokyklos — technikumai ir augštosios mokyklos.

Mokslo atžvilgiu, atrodo, kad visose mokyklose įgyjama žinių nemažiau, kaip Nepriklausomos Lietuvos laikais, tačiau, yra labai didelis skirtumas moksleivių išsilavinime. Visas mokymas paremtas dialektiniu materializmu; jokių kitokių filosofinių doktrinų moksleiviai negali pažinti, nes nėra knygų; tikyba iš mokyklų yra išmesta, užtat, įvestas ateizmo dėstymas. Jokių autoritetų ir moralinių sulaikančiųjų centrų jaunimas neturi, todėl masiniai išsivystė jaunimo tarpe, ypatingai tokio, kuris, baigęs aštuonmetę mokyklą, toliau nebesimoko, chuliganizmas, girtuokliavimas, vagystės, apiplėšimai ir panašios išdaigos.

II. GYVENTOJŲ IŠVEŽIMAS Į SIBIRĄ

Pradedant 1946 metais, kasmet būdavo išvežama gyventojų ešalonais į Sibirą. 1947 m. buvo vežama net du kartu: pavasarį ir rudenį. Paskutinis masinis vežimas buvo įvykdytas 1951 metais. Vežė pirklius, net ir smulkių krautuvėlių savininkus (verslininkus), stambesnius ūkininkus — “buožes”, visus, kurie buvo pagauti, arba įtarti, kad palaiko ryšius su Lietuvos partizanais, juos šelpė maistu, pinigais, ginklais, apranga; įskųsti kaimynų, arba sovietinių pareigūnų, kad yra “priešsovietinio” nusistatymo. Buvo išvežta labai daug žmonių, ypatingai pamiškėse buvę ištisi sodžiai liko be gyventojų.

Sibire iš išvežtųjų (ištremtųjų) labai daug pasimirė, ypatingai senesnio amžiaus žmonių ir mažų vaikų.

Be to, NKVD, vėliau MGB nuolatos areštuodavo atskirus asmenis ar grupes žmonių, ypatingai jaunimo —studentų, vyresnių klasių mokinių ir šiaip patrijotinio jaunimo, už prieš-sovietinę veiklą: proklamacijų išleidimas, vieno kito Nr. pogrindinio laikraščio spausdinimas, vėliavų pakėlimas naktimis prieš Nepriklausomos Lietuvos šventes, tautinės demonstracijos Kauno kapuose prie karių kapų Vėlinių dieną ir daug kitų panašių įvykių. Suimtuosius, po ilgų ir žiaurių kankinimų, jeigu likdavo dar gyvi, už akių nuteisdavo 10 metų, o vėliau ir 25 metams priverčiamo darbo stovyklose (lageriuose). Sunkus buvo vėliau išvežtųjų (ištremtų) žmonių grįžimas į Lietuvą. Nežinia, kokiais pažymiais ištremtieji buvo skirstomi grįžtant į Lietuvą: 1) vieni grįždavo su teise apsigyventi savo buvusioje gyvenamoje vietovėje ir teise atgauti savo buvusį turtą (be žemės); 2) antri, taip pat, su teisę grįžti į savo senąsias gyvenamas vietas, bet be teisės atgauti turėtą turtą; 3) kiti — be teisės atgauti savo turtą, bet su teise apsigyventi Lietuvoje, tik kitame rajone; 4) buvo nemaža tokių, kurie negavo net teisės apsigyventi Lietuvoje. Tokie, paleisti iš tremties Sibire, apsigyvendavo kur nors ten pat, Sibire, ar Kazachstane, arba kraustydavosi kur nors arčiau namų į Gudiją, Ukrainą ar Kaliningrado sritį — buvusius Rytprūsius, iš kur, po kelių metų, su draugų pagalba, persikeldavo į Lietuvą.

III. GYVENTOJŲ UŽSIĖMIMAI

Jau 1947 metais spaudoje pasirodė pirmieji kvietimai ūkininkams stoti į “kolektyvinius ūkius”, trumpai vadinamus “kolūkius”, arba iš rusiško -— “kolchozus”. Tačiau, visa ūkininkijos masė vieningai pasipriešino savo žemių ir gyvo, bei negyvo, inventoriaus atidavimui į bendrą sukolektyvintą “visuomeninį” ūkį. Tuomet 1947 m. rudenį, 1948 ir 1949 metais, imtasi masiniai tremti ūkininkus į Sibirą, ypatingai pažangesnius ir aktyvesnius. Buvo skelbiama, kad tremiami “buožės”, t. y. skambūs ūkininkai, kurie išnaudojo samdomą darbo jėgą. Tačiau, ištremtųjų tarpan pateko labai daug vidutinių ūkininkų (10-20 ha) ir net smulkių ūkių (1-5 ha) savininkų, kurie niekuomet neturėjo samdomos darbo jėgos. Šie buvo tremiami, neva, kaip palaikantieji partizanus, faktinai, gi, už tai, kad priešinosi kolchozų tvėrimui.

1947 metais prasidėjo kolchozų steigimas, kuris baigėsi 1951 metais. Trėmimų įbauginta ūkininkija išpalengvo pradėjo įsirašinėti į kolchozus, tuo labiau, kad stambesniems ūkiams (10-30 ha) nuo 1947 m. pradėjo iš naujo perskaičiuoti mokesčius už paskutinius 4 metus, uždėdami ūkiams nuo 10,000 iki 30,000 rublių papildomų mokesčių. Negalintieji išmokėtų tų papildomų mokesčių, ūkininkai būdavo teismo nuteisiami nuo 1 iki 5 metų priverčiamų darbų kalėjimo ir atsidurdavo Sibiro ar Vorkutos lageriuose. Daug ūkininkų, matydami negalėsią mokesčių išmokėti, perduodavo visą savo ūkį kolchozui, o patys kraustydavosi į miestus, tapdami miesto proletarais.

Pradžioje kolchozai buvo labai maži — 200-300 ha (500 - 800 akrų). Bet suėmus visus likusius nuo tremties ūkininkus į kolchozus, 1951-1953 m. kolchozus pradėjo stambinti į ūkius, turinčius 1,000 - 3,500 ha (2,500 - 9,000 akrų) žemės, sujungdami į vieną keletą gretimų mažažemių kolchozų. Pirmuosius 2, 3 ar 5 metus kolchozai nemokėjo savo nariams kolchozininkams už darbą jokio atlyginimo.

Paskutiniais metais, kolchozams materialiai kiek sustiprėjus, išmoka už darbadienį nuo 0,5 rb. iki 4 rb. Tačiau tokių, kurie moka už darbadienį po 4 rb. visoje okupuotoje Lietuvoje yra gal kokie 20-30 reprezentacinių ūkių. Likusieji moka žymiai mažiau. Viso Lietuvoje yra apie 1,800 kolchozų ir sovchozų. Be to, kolchozai išduoda už darbadienį nuo 1 iki 2,5 kg grūdų, šiek tiek stambių pašarų karvei.

Darbadienio sąvoka irgi nėra vienoda visuose kolchozuose, pav. viename kolchoze paskirta per darbadienį su pora arklių suarti 0,5 ha., kitame — 0,6 ha, o, kai kur, net visą hektarą. Taip skiriasi ir kitų žemės ūkio darbų atlikimas, kuriuo apibūdinamas darbadienis.

Laukuose dirbantieji kolchozininkai, per metus, retai kas sudaro 200 darbadienių. Kiek geriau dirbantiems gyvulių fermose (karvių melžėjos, kiaulių šėrėjos ir t.t.), kuriose retkarčiais išdirba iki 500 darbadienių į metus, bet užtai jų darbo diena tęsiasi nuo ankstybo ryto iki vėlaus vakaro.

Kaip taisyklė, kolchozininkų šeima gyvena savo nuosavame name, turi 0,6 ha (pusantro akro) dydžio žemės sklypą, įskaitant ir sodą, turi teisę laikyti 1 karvę, 2 kiaules, keletą vištų. Sovietiniai ūkiai (sovchozai) susidarė buvusių didesnių dvarų centrų bazėje, prie jų buvo priskirtos žemės keletos apylinkės sodžių. Sovchozai turi nuo 2,000 - 5,000 ha (5,000 - 13,000 akrų) žemės. Gyvenusieji priskirtuose prie sovchozo sodžių žemėse ūkininkai galėjo likti gyventi nuosavame gyvenamam name ir automatiniai pasidarė sovchozų darbininkais (pavartojus seną terminą — kumečiais). Šie darbininkai apmokami pamėnesiui už atliktą darbą pagal vienetinį apskaičiavimą. Jie turi 0,15 ha (0,37 akro) sodybinio sklypo, gali turėti karvę, kiaulę, vištų.

Skirtumas atlyginime tarp sovchozų darbininkų ir kolchozininkų yra tas, kad sovchozų darbininkai kas mėnuo gauna atlyginimą už atliktą darbą, nežiūrint nei derliaus, nei kitų davinių. Kolchozininkai, gi, dirba visus metus, nežinodami, kiek jie uždirbs. Mat, kolchozininkai gauna už darbadienius atlyginimą iš bendrų kolchozo pajamų, atmetus sumas, skirtas nedalomam fondui (pagrindinės lėšos skirtos kapitalinėms statyboms), atmetus mokesčiams, bendras kolchozo išlaidas — remontams, atlyginimus pirmininkui ir specialistams, smulkiems įsigijimams ir pan. Kas lieka iš bendrųjų pajamų, skirstoma kolchozininkų darbadieniams. Iš to ir seka, kad geriau tvarkomi kolchozai, su geresnėmis žemėmis ir geru pirmininku, išmoka kolchozininkams šiokią tekią sumą. Gi, prasti išmoka už darbadienius tik grašius.

Gyvenantieji miestuose gyventojai, kadangi visiškai neleidžiama užsiimti net ir smulkiais amatais ar panašiais privačiais užsiėmimais, yra priversti eiti dirbti į valdiškas statybas, įmones, įstaigas, kooperatines organizacijas.

IV. TERITORINIS LIETUVOS PADALINIMAS

Iki 1949 m. Lietuva buvo suskirstyta į maždaug 30 apskričių. Organizavus kolchozus pasirodė, kad jų kiekviename apskrityje susidarė virš 100. Tokį kolchozų kiekį nesugebėjo kontroliuoti, bei jiems vadovauti, nei apskrities vykdomasis komitetas, nei apskrities partijos komitetas. Todėl, nuo 1949 metų rugsėjo 1 d. okupuotoje Lietuvoje buvo pravesta apskričių reorganizacija: buvo panaikintos visos apskritys ir įsteigti 87 rajonai. Be to, kaip minėjau, 1951-53 m. kolchozai buvo sustambinti ir tokiu būdu kiekviename rajone jų liko nuo 20 iki 30. Tokį kolchozų kiekį jau galėjo lengvai kontroliuoti ir jiems vadovauti rajono vykdomasis komitetas ir rajono partijos komitetas. Laikui bėgant, administracijai įgijus daugiau patyrimo, rajonų kiekį nuo 1957 m. pradėta mažinti ir 1964 metais buvo likę tik 41 rajonas. Tačiau

1964    m. rudenį buvo įsteigti vėl 2 nauji rajonai — Širvintų ir N. Akmenės. Tokiu būdu 1965    m. sausio 1 d. Lietuva buvo paskirstyta į 43 kaimų rajonus ir 6 didžiųjų miestų teritorijas.

V. PRAMONĖ

II Pasaulinio karo eigoje buvusi Lietuvos pramonė didesniame ar mažesniame laipsnyje buvo sugriauta, elektros stotys išsprogdintos. Karo audrai praūžus, likę tų įmonių inžinieriai ir darbininkai pradėjo pramonės įmones atstatinėti. Iki 1947 m. galo beveik visos įmonės buvo aplopytos ir pradėjo gamybą.

Pokarinių penkmečių planuose buvo numatyta okupuotoje Lietuvoje žymiai išvystyti pramonės produkciją ir todėl, iš pradžių, Vilniuje ir Kaune, o vėliau ir kituose miestuose, pradėta statyti didelės pramonės įmonės, skirtos visą Sovietų Sąjungą aprūpinti savo gaminiais. Šiuo laiku visuose rajonų miestuose statomos pramonės įmonės, kuriose, užbaigus jų įrengimus, dirbs po keletą tūkstančių darbininkų.

Pagal sovietinės statistikos davinius iš 1965 m. sausio 1 d., jau veikianti Lietuvos pramonė pagaminanti per 27 dienas tiek, kiek prieškarinė nepriklausomos Lietuvos pramonė pagamindavo per visus metus. Tačiau, šių gaminių didžiausia dalis išvežama į kitas sovietines respublikas ir šiek tiek į užsienį, žinoma, ne kaip Lietuvos, bet kaip Sovietų Sąjungos produkcija.

VI. PREKYBA

Didesniuose miestuose:    Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje ir kurortiniuose miestuose: Druskininkuose, Palangoje ir Neringos kurortuose, prekiauja Valstybinės Prekybos įmonės, tiesioginiai priklausančios Prekybos ministerijai. Visuose kituose miestuose ir kaimų vietovėse prekiauja Vartotojų kooperacija — žemiausia grandis vartotojų kooperatyvų, kurie sujungti į Rajono vartotojų kooperatyvų sąjungą — sutrumpintai vadinamą Rajkoopsą junga —RKS. Rajoninės sąjungos įeina į Lietuvos Vartotojų Kooperatyvų Sąjungos sudėtį, trumpai vadinama Lietkoopsąjunga — LKS. Valstybinės prekybos įmones patalpomis (parduotuvėms, valgykloms, restoranams, sandėliams) aprūpina Miestų Vykdomieji komitetai. Vartotojų kooperacija, kaip mieste taip ir kaime, nesant iš senesnių laikų prekybos įmonių patalpų, pati iš savo lėšų turi statyti prekybos įmones.

a) Aprūpinimas prekėmis

Iki 1960 m. buvo didelis prekių badas. Trūkstant prekių, gyventojai išpirkdavo kad ir žemos kokybės prekes. Nuo 1960 m. prekių tiekimas prekybos įmonėms pagausėjo, tačiau jų kokybė nepagerėjo. Dalis tinkamų prekių išparduodama, tačiau labai didelė dalis parvežtų prekių užsilieka, nes ar savo išdirbimu, ar medžiagos rūšimi, gyventojams nepatinka, o, svarbiausia, dėl augštų kainų ir labai menkos pirkėjų perkamos galios, gyventojai prekių negali įpirkti. Neinančių ir neturinčių paklausos prekių kiekiai, metai iš metų, didėja visose prekybos tinklo grandyse ir į juos įdėti milžiniški kapitalai guli be apyvartos.

b) Prekių kainos

Okupuotoje Lietuvoje didžiumos prekių kainos yra 1.2 - 1.4 karto augštesnės, negu J. A. Valstybėse. Tačiau, kaikurių prekių kainos yra dar augštesnės: sviesto kilogramas Lietuvoje kainuoja 3,5 rb., o J.A.V. kainuoja 1 dol. 72 centus, t. y. per pusę pigiau; cukraus kilogramas Lietuvoje kainuoja 78 kap., čia — apie 26 centus, t. y., tris kart pigiau. Be to, kaimo krautuvėse dalis prekių (cukrus, saldainiai, įvairūs audiniai, avalynė, pasiūti rūbai, trikotažo gaminiai ir dar kai kas) kainuoja 7 proc. brangiau, negu miesto krautuvėse.

VII. DIRBANČIŲJŲ ATLYGINIMAS

Dirbantieji, bendrai, gauna tarp 40 ir 80 rb. atlyginimo į mėnesį. Dirbantieji fabrikuose, ypatingai metalo apdirbimo, gauna apie 100 rb. į mėnesį. Inžinieriai gauna kiek daugiau — tarp 120 ir 160 rb. į mėnesį. Pradedantieji dirbti gydytojai dabar gauna 100 rb. į mėnesį, mokytojai gauna nuo 70 iki 120 rb. į mėnesį, žiūrint mokslo cenzo, darbo stažo ir pamokų skaičiaus į savaitę.

Kadangi, palyginus su prekių kainomis, atlyginimai yra labai maži, todėl tenka eiti į darbą žmonoms ir kiek subrendusiems 16-17 metų vaikams.

VIII. GYVENTOJŲ KIEKIS IR SUDĖTIS

Kaip matosi, bendras gyventojų sumažėjimas siekia 504 tūkstančius; iš to skaičiaus lietuvių sumažėjo 197 tūkstančiais. O kiek per 20 metų turėjo būti prieauglio?