VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE
JONAS MIŠKINIS
Senovės laikais Vilniuje buvo jau susikoncentravę švietimo, mokslo ir meno rinktinės pajėgos. Nors tada vyraujantį vaidmenį vaidino nelietuviai, tačiau lietuviškoji idėja kažkaip savaime reiškėsi, kilo, plito, įkvėpdama nevienam kūrėjui, ypač poetui, lietuviškos dvasios idėjų. Anais laikais Vilnius buvo laikomas ir gerbiamas, ne vien kaip Lietuvos sostinė, o daug kas Vilnių vadino Troja arba Atėnais. Kai 1610 m. vasarą Vilnių ištiko ir sunaikino didžiulis gaisras, Jonas Eidmantas savo kūryboje štai kaip rašė:
Kame esant dingę, Lietuvos Atėnai?
Kaip turtus susekti, kurie jums pražuvo?
Niekas jų neįvertins: apverkti tegalim,
Nors ir širdies verksmas jau eina galop.
Ar gi gal užtekti, ašarų tam verksmui?
Vėliau atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus gerbėjų. Iškilo visa eilė kūrėjų lietuviškos kilmės rašytojų, kuriems pirmavo Adomas Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius. Tai jau buvo Vilniaus universiteto metais, susijus su Vilniaus klasicizmu. Kraševskis davė plačius darbus, susijusius su Vilnium ir liečiančius jį. Mickevičius ir Kondratavičius padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. O jau 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, taip rašo:
Marija Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią,
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę Tavo Šaukiamės apgynimo . . .
Be to, šalia lenkiškųjų kūrėjų atsistojo Vilniaus garbintojai žemaičiai. Jųjų priešaky stovėjo Stanevičius, Daukantas, vysk. Valančius. Stanevičius buvo ypatingas Vilniaus gerbėjas, sukūręs ekspresingą “Žemaičių šlovę”, kupiną tautinės dinamikos, primenančią Mickevičiaus “Jaunystės Odę”. Čia poetas piešia šviesiomis spalvomis bundančią Jaunąją Lietuvą, pasikliovusią prikelti visus Lietuvos didvyrius, nuo Rimgaudo iki Kęstučio laikų. Stanevičius taip sako:
Mačiau Vilnių, šaunų miestą
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė kožną privadino
Gerą tėviškei daryti,
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.
Ši romantinės nuotaikos giesmė atitiko lietuvių tautos renesanso laikotarpį — Aušros metus.
Daugeliui yra žinoma, kad pašauktiesiems romantikams, aušrininkams Vilnius buvo didelis įkvėpimas jų darbuose. Todėl Vilniaus vardas nuolat buvo Aušros skiltyse linksniuojamas. Tų romantikų prieky atsistojo dr. Jonas Basanavičius.
1923 m. dr. J. Basanavičius paskelbė savo studiją apie Vilnių dainose. Jis nustatė, kad lietuvių liaudies dainos skelbia Vilnių Lietuvos kovų centru. Jis pagrįstais faktais įrodė, kad:
Anot dainų liudijimo, lietuvių Vilniuje gyventa, ne tik Vilniaus krašte, lygiai ir visos Lietuvos gyventojų su savo sostine Vilniumi įvairių santykių turėta; lietuvių bernelių pačiame Vilniaus mieste ir jo apygardoje į Lietuvos kariuomenę stota, karuose ir kovose dalyvauta, rodos, ne kartą už savo šalelės laisvę ir nepriklausomybę galvas guldant. Yra daug dainų, kurios šita liudija. Vienos jų kilę karų laikais su kryžiuočiais, kitos — karų metu su žuvėdais, trečios — su maskoliais. Yra visa eilė dainų — žinomi net 36 variantai — visuose Lietuvos kraštuose paplitusių ir todėl labai populiarių dar iš senovės lietuvių karo epikos, kuriose apdainuojama kovos Vilniuje ar jos apygardoje ir lietuvių kareivių bernelių žuvimas, jų laidotuvės Vilniuje . . .
Dr. J. Basanavičius remiasi daugeliu dainynų, būtent: Bezzenbergerio, Daukanto, Ivinskio, Niemi, Sabaliausko, Širvydo, Zubricko, Švambario, Kiaušio ir kt.
Vėliau ugningomis raidėmis įrašė Vilniaus vardą į poeziją ir literatūrą mūsų žymusis dainius Maironis. Jis yra po Aušros gadynės pirmasis lietuvis poetas, kuris iškėlė Vilniaus problemą visu platumu.
Su Vilnium yra glaudžiai surištas visas mūsų tautos politinis ir kultūrinis gyvenimas. Kai Vilnius klestėjo, klestėjo ir visa tauta. Vadinasi, Vilniuje yra lietuvių tautos, per visus jos amžius, sukrautas dvasinis ir medžiaginis lobis.
Vytautas Didysis mirdamas neužmiršo savo šalies ir mėgiamiausio Vilniaus. Paskutinis jo reikalavimas Jogailai buvo: “Neskriausti Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus, neliesti jos laisvės ir nelaužyti Lietuvos teisių”.
J. Kuzminskio raižinys — šv. Mykolo ir šv. Onos bažnyčios Vilniuje
