Partizanai: Istorija ir dabartis

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Tęsinys)

Ne viską galima buvo atlikti natūraliai, ne kiekvienas karys tinka filmui. Kaikurios scenos buvo pavestos aktoriams, uniformuotiems ir atitinkamai grimuotiems, bet aktoriams, nėjusiems karinio apmokymo, kartais reikėjo duoti daug pamokų ir bandymų, kad įtikinamai vaidintų tikrus karius, pratybas ir, dar svarbiau, ypatingai specifiškus, komplikuotus momentus. Pridurtume dar lyg ir lengvus iš pirmo žvilgsnio uždavinius, pvz. jojimas, šaudymas, plaukymas, elgsena rikiuotėje. Nepatyrusiems tose specialybėse aktoriams tai beveik neįmanomi reikalavimai.

Iš viso — koreguojamose scenose su bandymais ir specialiais įrengimais, taipgi kariuomenės mažų, didesnių ir imponuojančių dalinių bei grupių reginiuose, dar įtraukiant praeivius, bet-kokius ir su aktoriais, arba minias, ekrane veikė apytikriai 24,000 asmenų. Be savųjų aktoriškų pajėgų, dar dalyvavo iš Valstybės teatro keletas aktorių, vienas kitas iš J. Vaičkaus kino studijos ir daugybė visokių laikinių talkininkų.

Gaila, kad filmas nebuvo garsinis. Publikai rodomas užimdavo apie 2 valandas. Reprezentaciniuose seansuose lydėjo karo orkestras, priderinęs po tam tikrų bandymų savo muziką filmo šokiams, maršams ir dainoms.

Kad ir geistinų tarpais, paviljonų, ar dekoracijų, gamintų nagai dailininkų eskizus, vengta beveik per visą filmą. Karių gyvenimą, tarnybą bei žygius galima vaizduoti be dekoracijų. O vestuvės, apeigos, vakarojimai, kaimo gyvenimas ir darbai vaidinta tipiškuose kaimuose, pridedant vieną kitą dirbtinę detalę pagal reikalą.

Be specialių šviesų, naudota daug saulės, besitaikstant prie užsieniuose leidžiamo kalendoriaus, nurodančio dienas ir valandas, dažniausiai vasaros metu. Saulės šviesa buvo kaupiama gausiais ekranais.

Apytikriai tuo pačiu metu vyriausybės pavesti sudarėme didelės apimties, oficialiu titulu, kronikos reportažinį filmą — Vytauto Didžiojo iškilmės, tačiau, jau kitokiais pagrindais. Filmo vadovybė buvo ta pati, bet jau be vaidybos ir be aktorių. Čia apimta iškilmingos pamaldos, Vytauto Didžiojo laikų bažnyčios, kariuomenės paradai, Rugsėjo 8 dienos, tais metais pirmą kartą minimos šventės įspūdžiai, Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą įvairiausiomis priemonėmis — pėsčiųjų procesijomis, arkliais, autais, laivais, traukiniais ir lėktuvais, Kauno muzėjus, Vytauto Didžiojo muzėjaus pradžia, Vytauto Didžiojo tilto Kaune atidarymas, Karių kapų paminklo atidengimas, Vytauto Didžiojo paveikslo grįžimas į Kauną, ministrams nešant paveikslą nuo Laisvės alėjos iki Karo muzėjaus, Vytauto Didžiojo mirtosios dienos iškilmės, Vytauto Didžiojo paminklo Karo mokykloje atidarymas, eitynės su miniomis ir kitos iškilmės tuo pačiu tikslu.

Filmas per seansą trukdavo 1 val. 10 min. Rodytas buvo visame krašte ir užsieniuose.

Norint filmą įamžinti, vienas jo egzempliorius buvo užkonservuotas taip, kad išliktų garantuotas 200 metų. Liūdna, kad šiandieną net nežinome, kur jis randasi.

ŠALIMAIS

Be jau minėtų K. teatro šuolių už kariuomenės sienų, tenka pažymėti dar vaidinimus, koncertus ir dalinius dalyvavimus programose, rengtose visuomenei, liaudžiai tiek mūsų pačių tiek šalutinių organizacijų, nors kartais tiktai materialiais tikslais.

Oficialiuose užsienio svečių priėmimuose, valstybinėse šventėse, sukaktuvėse ar svarbiuose minėjimuose centrinėje karininkų ramovėje, dalyvaujant valstybės prezidentui ir kiek rečiau prezidento rūmuose, be dalyvavimo programose, dar planavome su visokiais niuansėliais ir vykdėme, arba vadovavome ceremonijoms, oficialiems šokiams, bendrai pokylių eigai, ar pagrindiniams momentams. Tiems tikslams būdavo sudaromos komisijos iš respublikos prezidento kanceliarijos viršininko kun. dr. P. Bielskaus, užsienių reikalų ministerijos atstovų — St. Girdvainio (dabar atstovas prie Šventojo Sosto), dr. St. Bačkio (dabar atstovybės JAV-se patarėjas), mūsiškių ir kitų.

Karininkų bei puskarininkių ramovėse per viešus jų pačių, birutininkių ar kitų organizacijų parengimus dalyvauta Motinos dienose, Kalėdų eglutėse, jaunimo vakaruose, užsienio svečių priėmimuose ir kitokiomis progomis. Štai pavyzdžiai: vienoje Kalėdų eglutėje mūsų Kalėdų Senį lydėjo Valstybės operos solistė J. Dvarionaitė-Montvydienė, viename jaunimo vakare, V. Lozoraitienės globojamame, pasirodė jaunutis pianistas A. Kuprevičius, dabar jau pagarsėjęs JAV-se clevelandietis.

Panašiais kontaktais ir kartkarčiais nuolatiniais glaudžiais santykiais bendravome su Valstybės teatru platesnio masto iškilmių, sukakčių minėjimų, naujų kūrinių nagrinėjimų, debiutų bei audicijų ir kitais reikalais įvairių sudėčių komisijose.

Ir visai kitokio turinio mūsų talka pasireikšdavo tarpžinybinėje Kino filmų cenzūros komisijoje.

Šiandien sunku būtų atsakyti tiksliai į klausimą, kur esame vaidinę viešai ir neviešai Kaune šauliams, skautams, darbininkų organizacijoms, moksleiviams ir visuomenei dažniau — Tilmanso salėje ar Liaudies namuose. Ypatingai pabrėžtinas, sukėlęs visuomenės smalsumą, pirmas negirdėtas Lietuvoje A. Petrausko lasos atlikimas, pačiam autoriui diriguojant, jo grįžimo Lietuvon proga. Orkestras — specialiai “sumobilizuotas”, solistai ir choras — K. teatro.

Dar teko režisuoti bei įvairiais būdais pagelbėti pačių karo invalidų vaidinamiems veikalams Kaune ir Palangoje. Minėtinas irgi mūsų, kad ir neilgalaikis, dažniausiai tik prabėgomis, instruktavimas keletos įgulų karių scenos mėgėjų kuopelėse, arba elementarių žinių apie vaidybą skleidimas Kariškių Žodyje ir vėliau Karyje.

Per ilgoką metų eilę taip pat panašios įtaigos pašvęsta Aušros mergaičių ir Aušros berniukų gimnazijoms Kaune. Vaidinta ir rengta koncertai atskirai ir jungtinėmis abiejų gimnazijų pajėgomis. Ten ypatingomis Dievo dovanomis žybčiojo S. Pusdešrytė —vėliau operos solistė Adomaitienė, jau tada rašiusi scenai veikalėlius D. Lipčiūtė — vėliau rašytoja Augienė ir E. Braziulevičiūtė — prieš pat karą Vaidilos teatro aktorė Vilniuje — dabar Stepaitienė.

Būdavo ir sunkesnių problemų. Prisimintina kad ir toki faktai:

Lietuvai pagražinti draugijos valdyba savo iškilmėms surengė, kokius galima, pobūvius beveik visose Kauno salėse tą pačią dieną. Vis tik sugebėjome atsargiai paskirstytomis sudėtimis duoti du skirtingu spektakliu skirtingose salėse tuo pačiu metu. Važinėjant po kariuomenės įgulas lengvaisiais automobiliais

Vilniaus Teatro Studijos vinjetė padaryta K. Glinskio 30 metų jubilėjau proga. Iš k. į d.: (virš. eilėj) J. Strazdas, J. Brašiškienė, V. Braziulevičius, V. Dulaitis, E. Rucevičienė, E. Petrauskienė; (apatinėj eilėj) J. Talmontas, V. ščesnulevičius, J. Lukšienė, A. Kernauskas, A. Rucevičius, S. Glemžienė, Z. Arlauskaitė ir P. Žukauskas. Vinjetėje trūksta A. ESusilo. Vinjetės kairėje Glinskių namas Vasilčikovų dvare, o dešinėje — Glinskio vila Kaune, Aleksote.

Nuotrauka gauta iš V. Žukausko teatrinio archyvo.)

kartą teko, dėl svarbių griežto tvarkraščio priežasčių, vaidinti tą patį veikalą tą pačią dieną Ukmergėje ir Panevėžyje. Suskubome ir abu vaidinimu pradėjome punktualiai — dienos metu Ukmergėje ir vakare Panevėžyje. Du vaidinimai per vieną dieną toje pačioje vietoje būdavo dažnas dalykas.

Antra vertus, Valstybės teatras juo toliau, juo dažniau skirdavo vaidinimus kariams. Šiuo atžvilgiu Kauno kariai buvo laimingesni, negu kitų įgulų. Bet retkarčiais V. t. aprūpindavo ir provincijos įgulas, nors ir ne visas, vaidinimais, ypač bendrinių gastrolių metu. Be to, vasaros metu savo iniciatyva kaikurie V. teatro aktoriai sudarydavo lyg ir privačias pramoginiams veikalams statyti grupes, kurios iškylaudamos vaidindavo visuomenei ir kariams. Gaila, kad vienas kitas tų veikalų buvo pigaus, net skurdaus turinio.

Apytikrė nuolatinių dalyvių ir paslaugių talkininkų sudėtis

Be atsakomybės už tikslumą, noriai minime bent tiek asmenų, kiek šiandien pavyko “išknaisioti”:

Autoriai:A. Ambraziejūtė - Steponaitienė, dramaturge, Juozas Cicėnas, dramaturgas, J. Dambrauskas, kompozitorius, P. Gintalas, dramaturgas, L. Gira, dramaturgas, M. Petrauskas, kompozitorius, P. Pundzevičius, dramaturgas, K. Strazdas, dramaturgas, J. Tallat-Kelpša, kompozitorius, kun. J. Tumas-Vaižgantas — dramaturgas.

Dirigentai:P. Adomavičius, J. Dambrauskas, J. Gaubas, L. Hofmekleris, M. Liuberskis, Vl. Paulauskas, M. Petrauskas.

Akomponuotojai ir koncertų dalyviai:

Hofmekleriai, trejetas sūnų ir tėvas, instrumentalistai, V. Kuprevičius, pianistas, M. Leškevičius, smuikininkas, Rozenblatas, pianistas, A. Šerėnas, pianistas, J. Vokietaičio styginis kvartetas, V. Žadeika, pianistas.

Valstybės teatro atstovai:

A. Bručkus, operos solistas, St. Dautartas, operos solistas ir operetės režisorius, J. Dvarionaitė - Montvydienė, operos solistė ir režiso-rė, A. Dvarionas, operos solistas, Vl. Fedotas-Sipavičius, dramos aktorius ir režisorius, L. Gira, teatro direktorius, Kamarauskaitė, operos choristė, Katelė, operos solistas, A. Kupstas, dramos aktorius ir režisorius, J. Laucius, dramos aktorius, K. Orentas, operos solistas, Orentas, operos choristas, J. Petrauskas, dramos aktorius, I. Tvirbutas, dramos aktorius ir režisorius, Vaičiūnienė, dramos aktorė, G. Žalinkevičaitė, baleto šokėja.

Pirma Karių teatre— vėliau Valstybės teatre:

Andrejevas, V. t. operetės ir operos solistas, V. Gaučiūtė-Braziulienė, V. t. dramos aktorė, grįžusi į K. t., E. Grikevičiūtė-Pakalnienė, V. t. dramos aktorė, Jonušaitienė, V. t. dramos aktorė, O. Juodytė - Chodaravičienė, V. t. dramos aktorė, A. Kalvaitytė - Velbasienė, V. t. operos solistė, Liaugaudaitė, V. t. dramos aktorė, J. Mažeika, V. t. operos solistas, Rutkauskaitė - Tvirbutienė, V. t. dramos aktorė, A. Sprindys, V. t. operos solistas, S. Veselauskaitė - Rudokienė, V. t. operetės solistė, Zauka, V. t. operos režisorius, E. Žalinkevičaitė - Petrauskienė, V. t. dramos aktorė.

Karių teatro dalyviai:

A. Aleksandravičiūtė - Ščepavičienė, K. Ališauskas, plk. ltn., Andriušytė, Balinskaitė, Baronas, B. Bobelis, majoras, Bražytė, Briedis, kapitonas, Budrys, A. Busilas, Dagys, majoras, Dunajevas, Džiugelis, A. Gaučiūtė - Arnastauskienė, Gediminas, Gedmantas, kapitonas, P. Gintalas, Iljinskaitė - Mintaučkienė, Jakštas, majoras, Jasinevičius, A. Jasūdis, M. Kabuketytė - Tamulevičienė, Katinauskas, Kernauskie-nė, St. Kindulaitė - Mikšienė, Kondratavičius, Kubilius, karo valdininkas, Kulys, Kušeliauskai-tė, J. Lanskoronskis, gen. št. plk., Laumakys, Lukaševičius, Lukauskaitė, Lukošiūnaitė, Lukošiūnaitė (dvi seserys), Lukšienė, Lurje, Macevičius, O. Petravičiūtė, Petruitienė, Poškus, Povilaitis, Pratkus, P. Pundzevičius, plk., P. Putirskas, St. Ruzgytė - Augustienė, Sabaliauskaitė, Sakalauskaitė, Sauberlichienė - Zaukienė, Smalstys, Staugaitis, J. Strazdas, Šepetys, majoras, K. Šimonis, Šimonytė (Zavistanavičienė), Špūras, K. Tamošiūnaitė - Zujienė. Tumėnienė - Mažeikienė, Uspenskis, plk., Vilčinskaitė, P. Žaltauskas.

Priderėtų čia pat panagrinėti tųjų idealistų nuopelnus įvairiose srityse, laimėjimus įvairiuose kūriniuose bei vaidmenyse, nurodyti dalyvavimo stažą, lavinimosi bei ištvermingumo pasiekas, pavaizduoti entuziazmą ar aistringą konkurenciją kovoje dėl kaikurių vaidmenų, iškilmingas sukaktuves ir nuoširdžius talentų bei gražių ypatybių vertinimus, aktoriams atlikus rekordinius vaidinimų skaičius, pvz. 100, 150 ir t.t., arba patvariai progresuojant per rekordinę metų eilę, bei kitokiomis, ne mažiau jaudinančiomis, progomis, bet šiandien visa tai bent apytikriai restauruoti būtų pernelyg sunku. Duomenų jau nebegausime.

Drįstume fiksuoti, kad, be kartinių misterijos ir filmų dalyvių, per visą nepriklausomybės laikotarpį K. teatro šeimoje buvo auklėta ir brandinta ne mažiau kaip 360 asmenų. Tai čia, tuo tarpu, įstengta įvardinti, deja, gal tiktai trečdalis bendrakeleivių.

Bendriniai vaidinimų, koncertų ir montažų kiekiai

Neskaičiuojant pavienių aktorių ar solistų vadovavimo bei dalyvavimo už K. teatro ribų, nors K. teatro titulu, vaidinimuose, montažuose ir koncertuose scenoje bei radiofone, visuma apytikriai atrodytų šitaip:

Kiek kartų?

Iš viso    —    166    50

Turbūt niekas dabar nesugebėtų išaiškinti, kiek seansų atliko mūsų filmai Lietuvoje ir užsieniuose.

Pasirodymų scenose bei estradose vietos

Prašmatnių, kuklesnių ir vos pakenčiamų vietų aplankyta nemaža. Kaikuriose pasirodyta daug kartų sistemiškai.

Kaune — nuolatinė vieta buvo, kurį laiką, Kauno Įgulos kareivių klubas. Tai buvo mūsų namų namučiai. Ir gastroliavome karininkų bei dalių ramovėse, Valstybės teatre, Vasaros teatre (Miesto sode), Vytauto parke; Tilmanso salėje, Šaulių salėje, Liaudies namuose, įgulos dalyse ir kitur — apytikriai 16 vietų.

Provincijoje pasiekta:    Alytus, Dotnuva,Jonava, Kaišiadorys, Kėdainiai, Kybartai, Klaipėda, Kretinga, Kulautuva, Liudvinavas, Marijampolė, Palanga, Panevėžys, Radviliškis, Seda, Šakiai, Šiauliai, Šilutė, Tauragė, Ukmergė, Utena, Vilkaviškis, Žemaitkiemis, Žiežmariai. Gal dar viena kita vietovė nepaminėta. Vienur vaidinta dažniau, kitur — rečiau. Salės irgi ne visados tos pačios. Kartais teko naudoti ir geležinkelių stotis.

Bendrai paėmus, visdėlto daugiau vaidinimų teko Kaunui, negu provincijai.

(Bus daugiau)

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Pabaiga)

Planų kaitaliojimai

Nors vienu metu buvo projektuota K. teatrą suvalstybinti, sudarant pradžiai etatus bent keliems pagrindiniams asmenims, bet ir po ilgų diskusijų nepavyko teigiamų išdavų pasiekti. Vėliau kaikurios instancijos savo pakartotiniais žygiais tinkamų vaisių taip pat nelaimėjo. Mūsų nuopelnai veikė prieš mus kaip bumerangas. Kaikas valdžios viršūnėse naudojo toki argumentą: jeigu K. teatras sėkmingai skynė laurus per 11-12 metų, tai gali ir toliau gyvuoti, remdamasis turimomis pašalpomis ir “paglostymais”, bet nepridedant tos naštos prie sunkiai bebalansuojamo valstybės biudžeto.

Įvairiais vidaus gyvenimo tarpais pašnekesiai rodė polinkio kaiką akademiškai pagilinti, vienai kitai teorinei sričiai daugiau laiko pašvęsti. Šitaip apsisprendus, daugelis svarbių problemų išgvildenta ir praktiškai išbandyta. Kaikas dalyvių studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir iš ten atsinešdavo šviežių įspūdžių, naujų temų, begalinio domėjimosi ir tartum karštų žiežirbų kūrybai. Pakeliui ir universitete prof. B. Sruoga įsteigė teatro seminarą.

Tatai gerokai suretino mūsų vaidinimus. Naudingos reformos nespėta iškelti rampos šviesoje. Platiems sumanymams ir naujoms srovėms pakenkė pražudęs viską karas.

Vargingi mūsų likučiai bei atžalos retkarčiais tepasirodė Jaunajame dramos teatre, mokyklose, iškilmėse, Vičiūnų kaime (šalia A. Panemunės), Kulautuvos stovykloje internuotiems kariams, Vokietijoje — mūsų pabėgėlių stovyklose ir dabar, kiek gauname patirti, dar pasirodo įvairiuose pasaulio kraštuose.

BAIGA. TRŪKUMAI

Teatleidžia kantrūs skaitytojai už keletą digresijų —šuolių į šalis, nuo tiesioginės temos. Palyginimai ar dar tolimesni šalutiniai klausimai yra būtini šių dienų jaunimui arba mūsų palikuonims. Nusmukęs, suskurdęs išeivijos lietuvių teatras bemaž neteikia mums vilčių į bet kokias greitas prošvaistes.

Šioji apybraiža jau verste verčia patikslinti ar bent paminėti kai kuriuos faktus, minimus dabar leidžiamoje Lietuvių Enciklopedijoje, kuri rėmėsi įvairiais šaltiniais, tačiau drįstame tvirtinti, kad šie mūsų duomenys yra tikresni.

Kiek pastebėta:

3 t. 355 psl. Kunigas Br. Bumšas “Kauno įgulos Kareivių klube drauge su K. Glinskiu įkūrė dramos teatro Vilniaus studiją”.

Šioji studija gimė anksčiau Vilniuje.

6. t. 257 psl. Filmas. “.. . Ilgesni F. pasirodė: 1930 “Lietuvos Kareivėlis” (VI. Braziulevičius, operatorius Dunajevas)”.

Tikslus pavadinimas — Mūsų kareivis. Šis pavadinimas minimas ir 11 t. 23 psl. Karių teatras.

7 t. 327 psl. Glinskis Kastantas. “... 1919 pradžioje iškviestas į Vilnių, čia organizavo Vilniaus teatro studiją. Lenkams Vilnių užėmus, su studija išsikėlė į Kauną. Pritrūkęs lėšų, studiją perkėlė į Jurbarką, kur išbuvo 6 mėnesius, iš kur vėl grįžo į Kauną, kur su kitais įst. Kauno Kareivių klubą”.

Glinskis Vilniuje organizavo teatrą, kuris dar nebuvo atidarytas, kai lenkai užėmė Vilnių. Tada teatras buvo perorganizuotas ir pavadintas Vilniaus teatro studija. Glinskis nėra buvęs venas iš Kauno Kareivių klubo steigėjų.

7    t. 328 psl. Glinskis Kastantas. “. .. Kauno Kareivių klubą, kuriame statė Hejermanso Viltį”.

8    t. 172 psl. Heijermans Herman. “. .. H. dramą Viltį vaidino Kauno vst. dramos teatras.”

Abi tos žinios teisingos, bet 8. tome nepaminėta, kad Viltį statęs ne tiktai vst. teatras.

10 t. 537 psl. Kareivių Prietelių Draugija. “. . . turėjo atskiras patalpas, kur buvo ruošiami kariams spektakliai ir kt. Vėliau šias pareigas perėmė švietimo komisijos, kurios buvo kiekvienoje kariuomenės dalyje.”

Nepaminėta, kad kariams spektakliai buvo ruošiami Vilniaus teatro studijos, Karių teatro ir kitų. 1920 m. Kar. Pr. Dr-ja nuo klubo nutolo. Ir tiktai 1922 m. pabaigoje šių pareigų dalį perėmė švietimo komisijos jau ne iš Kar. Pr. Dr-jos.

11 t. 14 psl. Karininkų Ramovė. “. .. K. R. pradžia siekia 1919.7.23, kada buvo įsteigtas Kauno įgulos karių klubas. Dėl patalpų stokos ir mažo narių skaičiaus klubas vėliau likvidavosi”.

Čia turima galvoje jau minėtas Kauno kareivių klubas, kuris ne dėl patalpų stokos ir mažo narių skaičiaus likvidavosi, bet pareigų ir turto dalį perdavė atskiroms įgulos dalims.

11 t. 23 psl. Karių teatras. “(1930 pastatyta Palangoje Putino Nuvainikuotoji vaidilutė)”.

Mūsų vaidintoji Motina vaidilutė yra ta pati misterija. Antraštė autoriaus pakeista.

Ten pat: “. . . Iš viso K. t. yra vaidinęs 480 kartų (apie 45 veikalus), suruošęs 162 koncertus ir kt.”

Labiau artėjant šioje apybraižoje prie tikslumo, skaičiai jau kitokie. Iš viso vaidinta scenoje 544 kartus (apie 79 veikalus), suruošta 166 koncertai, jeigu neminėti nei radiofono, nei montažų, nei kt.

11 t. 394 psl. Kernius - Kernauskas Alfonsas. “. . . 1920 vaidino K. Glinskio vadovaujamoje studijoje Vilniuje”.

Studija išsikėlė iš Vilniaus 1919 m. Kernius-Kernauskas vaidino 1919 ir 1920 m. Kaune.

13 t. 153 psl. Kriščiukaitis Antanas. “... K. 4 veiksmų komediją — Avinėlis nekaltasis — statė Karių dramos kuopelė”.

Statė Karių teatras.

26    t. 48 psl. Rucevičienė Elena. “. .. 1918 įstojo į K. Glinskio sudarytą profesinį teatrą Vilniuje ir 1918-19 lankė K. Glinskio teatro studiją”.

Į teatrą įstojo 1919 m. ir studiją lankė 1919-20 m.

27    t. 57 psl. Scenarijus. “. . . V. Mykolaičio-Putino misterijai Nuvainikuotai vaidilutei įspūdingą s. sudarė Birutės kalno aplinka Palangoje”.

Misterijai Motinai vaidilutei.

28    t. 393 psl. Sruoga Balys. “. . . Jo pirmasis veikalas Milžino paunksmė (1932,    1954 JAV, Raštai 2) — jo ir lietuvių dramaturgijos šedevras. Tačiau pripažinimas ne tuoj suteiktas: Vytautinių metų literatūros konkurso jury komisijos veikalas atmestas dėl su literatūra maža bendra teturinčių sumetimų”.

1)    Atsiųstasis jury komisijai veikalas buvo pavadintas Milžino paunksmėje.

2)    Veikalas nebuvo komisijos atmestas. Buvo labai gerai įvertintas. Balsų prieš premijos

“Vilkolakio” gastrolės Ukmergėje. Viduryje, tarp pulko karininkų ir aktorių, 1 p. D.L.K. Gedimino p. vadas plk. Skorupskis; vyr. pulko gyd. dr. J. Nemeikša ir ‘Vilkolakio’ rėžis. A. Sutkus.    (Iš V. Žukausko Teatrinio archyvo)

skyrimą nebuvo. Labiausiai komisija buvo įteigta stipriais ir nuoširdžiais nario A. Olekos-Žilinsko argumentais. Kiti nariai: kan. J. Tumas-Vaižgantas, Faustas Kirša, Liudas Gira ir pirmininkas — šios apybraižos autorius. Bet komisija pagal Vytauto Didžiojo įstatymą buvo priklausoma. Lėšų premijai negavo. Tad ne komisijoje būta “su literatūra maža bendra teturinčių sumetimų”.

29 t. 34 psl. Strazdas Kazys. . . ’lietuviškas vestuves, kurios buvo pastatyos Tilmanso salėj ir Valstybės teatre”.

Nepaminėta nei Karių teatras, nei Gabija.

29 t. 443 psl. Šiauliai. Švietimas ir kultūrinis gyvenimas. “. . . Š. mst. muzikinis teatras. . . pastatė kelias operetes (. . . J. Strauso Šikšnosparnį).”

Šioje apybraižoje minimas vertimas buvo paskolintas iš Valstybės teatro.

Dėkodami vienam kitam dar gyvam ano K. teatro dalyviui, noriai pagelbėjusiam šį bei tą, prisiminti ar patikslinti — faktus, datas, vietas, asmenis, brangias smulkmenas ir kt., visdėlto gailestaujame, dar neturėdami bent šimtelio anų laikų spaudos recenzijų, aktualių esminėmis temomis straipsnių, bent poros šimtų nuotraukų, bent kelių įsakymų kariuomenei, bent keliolikos apdovanojimų ordinais ar medaliais dokumentų ir būdingų susirašinėjimų.

Jeigu dar ką pavyks gauti, tai papildysime šią nelabai teįtikinamą apybraižą ir pasieksim kiek labiau atbaigto vaizdingumo. Apie išsamų tam tikrais požiūriais pilnumą, aišku, šiandien nė svajoti nebegalima.

Tuo tarpu pridedame vieną apžvalgėlę iš 1928 m. Lietuvos Aido 243 nr., antrą — iš 1928 m. Kario 52 (500) nr. ir nuotraukas

Bandysime dar, stengsimės dar rankioti. . . Gal kiek pavyks?

“Lietuvos Aidas” 1928 m. 243 nr.

KARIŲ TEATRAS

Mūsų kariuomenėje ir kultūrinis darbas gana plačiai pasireiškia įvairiose srityse, šalia savo intensyvaus tarnybinio darbo kariai nepamiršta ir meno kultūros.

Ne tik mūsų kariuomenėje, bet ir mūsų visuomenėje labai plačiai yra žinomas karių teatras. Jį įkūrė 1929 m. balandžio 6 d. plk. ltn. Vl. Braziulevičius, kuris ligi šiol jam vadovauja ir visą laiką pats režisuoja. Šio teatro darbas visada ėjo labai sunkiose sąlygose: neturėta nei savo nuolatinio būsto, nei lėšų, pati vaidintojų sudėtis nebūdavo pastovi.

Karių teatras pradžioje veikė buvusiam Kauno įgulos karių klube, kuriame kurį laiką vaidino K. Glinskio Vilniaus teatro studija, J. Vaičkaus trupė ir Braziulevičiaus karių trupė. Pastarojoje įvairiu metu vaidindavo šie žymsnieji asmenys: pulkininkai leitenantai Braziulevičius, P. Pundzevičius (dramaturgas Petliukas) ir Lanskoronskis, karininkai — B. Bobelis, Ališauskas, Gedmantas, Dagys, šepetys, Briedis, puskarininkiai Zauka, Pratkus ir Staugaitis, p. Busilas p. p. Žalenkivičaitė - Petrauskienė, Lukšienė, Grikevičiūtė, Gedeikienė, Tumėnienė ir k. Kai kada vaidindavo kai kurie valst. teatro artistai.

Per pirmus savo gyvavimo metus karių teatras pastatė 100 spektaklių, iš kurių 29 nemokamai, šių spektaklių žiūrėjo apie 9,000 karių (po 300 žm. kaskart). Kai kada spektakliai buvo statomi labdarybės tikslu; pelnas buvo skiriamas kareivių švietimui.

Karių teatras pirmas Lietuvoje pradėjo statyti operetes (1921 m.). Vaidinimo metu salė paprastai būdavo pilnutėlė.

Karių teatras 1921 m. aplankė pafrontės miesteliuose stovinčias kariuomenės dalis, statydamas “Užburtas kunigaikštis” ir S. Čiurlionienės “Kuprotas oželis”. Vieno tokio spektaklio žiūrėjo išsyk net 3000 žm.! O paprastai žiūrėdavo po 1000 - 1500 žm. Pafrontėje spektaklių iš viso žiūrėjo apie 7000 žm. Vienas spektaklis buvo pastatytas tiesiog miške.

Čia malonu prisiminti, kad 1920 m. į kariuomenę buvo savanoriais įstoję p. p. Kipras Petrauskas, Ant. Sodeika, St. Šimkus ir K. Binkis. Pirmieji trys važinėjo pafrontėje ir surengdavo koncertus. Malonu pastebėti, kad sunkiu Tėvynei momentu ir mūsų įžymiausi menininkai sumilitarizėjo.

1925 m. karių teatras pradėjo statyti A. Ostrovskio pieses. Įvertindamas tą žygį, žymus mūsų teatro kritikas Vikt. Pr. šitaip pastebėjo spaudoje:

“Ostrovskis, kaip skaudi rykštė, plakanti būdus ir įpročius paveldėtus ir mūsų iš Rusijos, — be galo yra brangus lietuvių visuomeninei minčiai.

Mes, jaunutėlė valstybė, susidariusi ištvirkusiai Rusijai iširus. Mes dar painiojamės tinkle organizacinio periodo, kurio nuolatiniai palydovai -— biurokratizmas, protekcionizmas, kyšių ėmimas, bičiulystė, valstybinis “šeiminiškumas” ir kitos visuomenės buities votys.

Šiuo atžvilgiu teatrui tenka labai garbingas vaidmuo atlikti.

Reiškia, teatre turi būti rodomi tokie veikalai, kurie vaizduotų, kaip palengvinti ir išvalyti iš visuomenės gyvenimo visus blogumus, ir tokie, kur kultūringi kilnūs motyvai kuo aiškiau švytėtų”.

Tad karių teatro nuopelnas šiuo atžvilgiu yra tas, kad pradėjo žadinti teatrinės visuomenės sąžinę.

Karių teatras pirmas po did. karo pradėjo statyti originalius liet. veikalus —Žvirgždės 4 v. dr. “Talka”. Kaip tik po to įvykio atsiranda Čiurlionienės “Aušros sūnūs”, Tarvydo “Per audrą” ir P. Vaičiūno veikalai (visi — valst. teatro repertuaro).

1927 m. karių teatras bendrai su “Gabijos” choru pastatė K. Strazdo “Lietuviškas vestuves”, kurias režisavo ir patobulino Braziulevičius. Taigi, karių teatras palietė ir tautiškąjį mūsų liaudies meną.

Karių teatras pirmas Lietuvoje pradėjo statyti radio spektaklius (1927.3.4). Tą žygį pagyrė “Lietuvis”, “Aidas” (Echo) ir k. laikraščiai. Ta naujenybe liko patenkinta Lietuvos visuomenė ir net lenkų okupuotieji mūsų tautiečiai. Visuomenei labai naudingi yra patriotiški, per radio transliuojami veikalai ( k. a. L. Giros “Beauštanti aušrelė” ir Paparčio žiedas” ir k.), kuriuose tarp kita ko įspūdingai skleidžiama Vilniaus vadavimo idėja.

Karių teatras, kaip žinome, taip pat pirmas pradėjo statyti pirmą lietuvišką kino filmą “Lietuvos kareivis”, dalyvaujant valst. teatro, karių teatro ir k. artistams. Šios filmos pasirodant kino ekrane nekantriai laukia mūsų visuomenė ir patys kariai. Ją pamatysime dar prieš naujuosius metus.

Taigi matome, kad karių teatras pirmas susirūpindavo daugeliu naujų meno sričių ir pirmas imdavosi naujo sunkaus darbo.

Ligi šiol karių teatras suvaidino šiuos veikalus: Čechovo 1 v. kom. “Jaunikis” — 28 kartus, Baluckio 2 v. kom. “Vyro ieškojimas” — 9 kartus, 1 v. “Alyvos žydi” — 13 kartų, Petliuko 2 v. kom. “Velnias — ne boba” — 21 kartą, žemaitės 2 v. k. “Apsiriko” — 16 kartų, Bafico 1 v. k. “Advokato patarimai” — 16 kartų, Vaižganto 1 v. “Namai — pragarai” — 14 kartų, 3 v. tragikom. “Lapkus’ ’— 24 kartus, 1 v. k. “Žvakutė užgeso” — 14 kartų, žemaitės 3 v. k. “Trys mylimos” — 10 kartų, Baluckio 3 v. k. “Aukso dievaičiai” — 16 k., 1 v. k. “Nesipriešink” — 15 k., 3 v. dr. “Kova” — 16 k., M. Petrausko 1 v. operetė “Consilium facultatis” — 29 kartus, Čiurlionienės 1 v. k. “Gegužis” — 18 k., 4 v. k. “Avinėlis nekaltasis” —    12 k., Čiurlionienės 1 v. “Kuprotas oželis”, 1 v. f. “Tai politika” — 29 k., 3 v. k. “Prano laimė” — 11 k.. 3 v. pjesė “Skenduoliai” — 8 k., Čechovo 1 v. k. “Meška” — 36 k., M. Petrausko 3 v. operetė “Užburtas kunigaikštis” — 19 k., 3 v. dr. “širdies kerštas” —    6 k., 3 v. k. “Karolio teta” — 9 k., Cicėno 4 v. dr. “Našlaičiai” — 2 k., M. Petrausko 3 v. operetė “Apvesdinkite ir mane” — 14 k., Ostrovskio 5 v. dr. “Pelninga vieta” — 5 k., M. Petrausko 1 v. operetė “Milionierius” —1 k., “Talka” — 1 k., Ostrovskio 4 v. “Prilips ožys liepto galą” — 9 k., 1 v. oper. “Agutė rauda, juokias Jonuks” — 8 k., “Beauštanti aušrelė” —    15 k., “Lietuviškos vestuvės” — 1 k., “Paparčio žiedas” — dalimis 9 k., Feldmano 3 v. dr. “Gyvenimas” —    1 k., Gaigalo 4 v. “Laisvės kovotojai” — 16 k., L. Giros 1 v. “Vaduotojas” — 3 k., ir V. Braziulevičiaus 1 v. k. “Augila nebrendila” — 3 k. Be to, per radio buvo vaidinta: Bačkio 5 v. pasaka “Aukso žirgas” —    1 k., Averčenkos 1 v. “Irgi galva” — 1 k., Dobino 1 v. vod. “Daug triukšmo dėl vieno” — 1 k., Ozarovskio 1 v. š. “Egzaminai į operos — dramos kursus” — 1 k., Vydūno 1 v. “Lietuvos pasakėlė” — 1 k., Vydūno 1 v. tragedija “Vėtra” — 1 k., Vienuolio 1 v. “Ugninis rutulys” — Ik.

Spektaklių pastatyta: kareiviams Kaune ir provin-cijoje 263, šauliams — 12, visuomenei — 104, Kaune darbininkams — 6, radiospektaklių — 24. Iš viso pastatyta 406 spektakliai, iš kurių 206 nemokamai.

Lietuviškųjų veikalų suvaidinta — 19, verstinių — 26. Iš viso pastatyta 45 veikalai, iš kurių 6 operetės

Plk. leit. Braziulevičius yra nuostabios energijos veikėjas ir gabus režisierius. Dirbdamas labai sunkiose sąlygose ir dargi savo laisvo laiko (netarnybos) metu, jis nuolat plečia savo teatro veikimą, reikšdamas įvairiose srityse iniciatyvą, ir yra pelnęs visuomenės ir kariuomenės simpatijų. Ir mūsų spauda jį visada palankiai pamini, pritardama sunkiajam jo darbui, kuris yra taip naudingas tiek kariuomenei, tiek visuomenei.

Dėl tokio pasiaukojimo nedėkingam meno kultūros darbui karių teatras ir jo įkūrėjas — režisierius yra teisingai pelnąs visų pagarbos ir padėkos. Linkime dar didesnio pasisekimo!

P. Jurgelevičius

“Karys” Nr. 52 (500) 1928 m.

KARIŲ TEATRO VEIKIMAS

Mūsų kariuomenėje, be tiesioginės tarnybos, kaip žinome, gyvai rūpinamasi švietimo bei meno kultūros reikalais. Kariai, nelyginant tos skruzdės, nuolat triūsia ir dirba visokeriopą kultūros darbą, Šitos rūšies darbas tenka mūsų kariams dirbti dažniausiai netarnybos metu. Ši sritis tiek rūpi mūsų ginklo draugams, kad jai mielai naudojamas laisvalaikis.

Visų dėmesį jau seniai į save kreipia viena ypatinga neetatinė kariška įstaiga, kuri nuostabiu būdu pati iš savęs veržiasi ir yra plačiai žinoma ne tik mūsų, karių, šeimynoje, bet ir visuomenėje. Tai yra plk. ltn. VI. Braziulevičiaus vadovaujamas karių teatras.

Šį teatrą labai gražiai apibūdina garsusis kritikas p. Vikt. Pr. (majoras Lubickas): “Vienintelis Lietuvoje teatras, kuris faktiškai niekados neatidaro ir neuždaro sezono, — tai Vl. Braziulevičiaus karių teatras. Jis dirba be perstogės, nesudėdamas rankų. Tur būt, todėl, kad ir pati aplinka, kur svarbiausia karių teatras skleidžia savo kultūrinį darbą, savo esme yra irgi “be sezono”: armija nežino poilsio. Armija niekuomet nenutraukia savo muštros ir nesiskiria su šautuvu: dieną jis jų rankose, naktį — gale galvų. Ir sapnuose ir tikrumoje. Vadinasi, jai daugiau, negu kam kitam, reikalinga mokamai atgaivinti siela, kad paįvairintų ir palengvintų be galo sunkius karinius darbus. Karių teatras — pati armijos skeveldra, jam artimi kareivių masės troškimai. Dėl to tad karių teatras noroms ir atsidėjęs atlieka savo didelį ir garbingą darbą”.

Braziulevičiaus įsteigtas karių teatras pradėjo veikti nuo 1920 m. balandžio 6 d. šio teatro įsteigėjas nuo pat pradžios ligi šios dienos buvo kartu ir režisierius. Suorganizavęs pradžioje karių scenos mėgėjų kuopęlę (apie 20 žm.), per 8 mėnesius uoliai rengė būsimus vaidintojus scenos darbui ir tik po to ryžosi vietai išeiti į sceną. Pirmas veikalas pastatyta Čechovo 1 veiksmo komedija “Jaunikis”.

Šio teatro darbas visada ėjo labai sunkiose sąlygose: neturėta nei savo nuolatinio būsto, nei pakankamai lėšų; vaidintojų sudėtis gana dažnai keisdavosi. Buvo dirbama su nepaprasta energija ir pasiaukavimu.

Karių teatras nuo pat pradžios veikė buvusiam Kauno įgulos karių klube, kuris pirma buvo Maironio gatvėje (kur dabar yra muzikos mokykla), o po kiek laiko persikėlė į dabartinę karininkų ramovę.

Pradžioje neturėta pakankamai scenos įrengimui reikalingų daiktų, nė lėšų. 1920 m. į Kauną buvo atvykusi viena įžymi prancūzė, kuri buvo tiek sužavėta karių klubu, kad net buvo pažadėjusi atsiųsti klubui 16 vagonų įvairių dovanų, kaip ir kitų naujų valstybių panašioms įstaigoms. Bet vėliau patirta, kad tasai skirtas karių klubui turtas ėjo pro Varšuvą ... Matyt, nesurado kelio į Lietuvą ... (“Mūsų žinyno” 13 nr. 142 psl.).

Karių teatro vaidintojai įvairiu metu buvo ar tebėra šie svarbesnieji asmenys: pulkininkai leitenantai — Braziulevičius, P. Pundzevičius (Petliukas) ir Lanskoronskis; karininkai — B. Bobelis, Ališauskas, Gedmontas, Dagys, Šepetys, Briedis; puskarininkiai— Zauka, Staugaitis ir Pratkus, p. Busilas, pp Žalinkevičaitė - Petrauskienė, Lukšienė, Grikevičiūtė, Gedeikienė Tumėnienė ir k. Kai kada vaidindavo vienas kitas valstybinio tatro artistas.

Per pirmus savo gyvavimo metus karių teatras pastatė 100 spektaklių, iš kurių 29 nemokamai (be bilietų). Šių spektaklių žiūrėjo apie 9,000 karių (maždaug po 300 žmonių kiekvieną kartą). Keletas spektaklių buvo pastatyti labdarybės tikslu — pelnas buvo skiriamas kareivių švietimo reikalams.

Labai didelio pasisekimo susilaukė tragikomedija “Lapkus”. Mat, publika susižavėdavo komiku Braziulevičium, kuris sukuria labai įdomius žmonių tipus kuris teatrą lankančioje visuomenėje greitai liko populiarus dar dėl Glinskio trupės statomų S. Čiurlionienės komedijų “Pinigėliai” ir “Visai pasisekė”.

Karių teatras pirmas Lietuvoje pradėjo statyti operetes.

1921 m. spalių 28 d. karių teatras minėjo savo gyvavimo 2 metų sukaktuves, statydamas 2 operetes “Consilium facultatis” ir “Kuprotas oželis”. Buvo atsilankę aukšti kariuomenės viršininkai su krašto apsaugos ministeriu. Per tuos 2 metus pastatyta 188 spektakliai, iš kurių 45 buvo nemokamai pastatyti vien kareiviams.

1921 metais karių teatras pradėjo lankyti pafrontės miesteliuose stovinčias kariuomenės dalis, statydamas “Consilium facultatis” ir “Kuprotas oželis”. Vie no spektaklio žiūrėjo net 3000 žmonių! Vaidinant senam sandėly, kuriame buvo paruošta 2000 sėdimųjų vietų, o kiti žiūrovai stovėjo užpakaly arba buvo užlipę ant sijų.

Kitų vaidinimų pafrontėje žiūrėdavo po 1,000 -1,500 žm., o iš viso pafrontėje vaidinimų matė apie 7,000 žm. Vieną kartą buvo vaidinama tiesiog miške.

Įdomu prisiminti, kad per karą su lenkais į kariuomenę savanoriais buvo įstoję įžymūs mūsų dainininkai Kipras Petrauskas ir Ant. Sodeika, kompoz. S. Šimkus, poetas K. Binkis. Pirmieji važinėjo pafrontėje ir surengdavo kareiviams koncertus. Dėvėdami kareivio mundurą, Binkis sukūrė nemirštamąją ir mūsų taip mėgiamą Geležinio Vilko maršą, o Šimkus sukūrė jam motyvą ir dar “ Lietuvos kareivėli”; esame jiems už tai dėkingi!

1925 m. karių teatras pradėjo statyti Ostrovskio veikalus. Tą žygį net ir visuomenė aukštai įvertino. Mat, Ostrovskio veikaluose vaizduojamos įvairios bjaurios ydos, kurių kiek paveldėjo iš Rusijos ir lietuvių visuomenės dalis. Su tomis ydomis neįstengia kovoti nei įstatymai, nei teismas, nei spauda, šiuo atžvilgiu labai įtakingas visuomenei yra teatras, kuriam tenka garbingas uždavinys taisyti visuomenės gyvenime pasireiškiančius blogumus. Net mūsų civilinė spauda su pasitenkinimu pažymėjo ir pasveikino karių teatro žingsnį ta kryptimi. Tai buvo karių teatro nuopelnas, kad pradėjo kiek jaudinti ir žadinti visuomenės sąžinę.

Karių teatras pirmas po didžiojo karo pradėjo statyti originalius lietuviškus veikalus, pradėdamas Žvirgždės (Steponaitienės) 4 v. dramą “Talka”.

Kaip tik po to įvykio atsiranda Čiurlionienės “Aušros sūnūs”, Tarvydo “Per audrą” ir žinomieji P. Vaičiūno veikalai.

1927 m. karių teatras bendrai su “Gabijos” choru pastatė K. Strazdo “Lietuviškas vestuves”, kurias surežisavo ir pritaikė scenai Braziulevičius. Tuo būdu, karių teatras pirmas palietė ir tautiškąjį mūsų liaudies meną.

Jis pirmą kartą Lietuvoje pradėjo statyti radio-spektaklius (1927 m. kovo 4 d.). Ta naujenybe liko labai patenkinta Lietuvos visuomenė ir net lenkų pavergtieji mūsų broliai. Per radiją buvo perduodami beveik patriotiški veikalai, kuriuose tarp kita ko skleidžiama Vilniaus vadavimo idėja.

Kaip žinome, kariu teatras taip pat pirmas susirūpino ir pradėjo statyti pirmą lietuvišką kino filmą “Lietuvos kareivis”, apie kurią jau buvo “Kary” rašyta. Pasirodo, kad šios filmos nekantriai laukiame ne tik mes, kariai, bet ir Lietuvos visuomenė. Ją, pagaliau, jau pastatysime dar šių metų pabaigoje.

Taigi matoma, kad mūsų karių teatras yra pats seniausias Nepriklausomoje Lietuvoje ir, be to, pirmas palietė daugelį naujų Lietuvoje meno sričių, imdamasis to sunkaus darbo.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios ligi šių dienų karių teatras suvaidino: lietuviškų originalių veikalų — 19, iš svetimų kalbų išverstų veikalų — 26, taigi iš viso suvaidinta 45 veikalai, iš jų 9 operetės.

Karių teatras per tą laiką kareiviams nemokamai vaidino Kaune 123, o provincijoje įgulose — 68 kartus; kareiviams mokamai vaidino Kaune 44, o provincijoje — 19 kartų; iš viso kareiviams vaidino 254 kartus. Mokamai vaidino visuomenei Kaune 65, provincijoje — 36 kartus, iš viso 101 kartą.

Šauliams provincijoje nemokamai vaidino 9 kartus. Kaune darbininkams nemokamai vaidino 6 kartus. Per radiją vaidino nemokamai 15, iš viso 24 kartus. Karių teatras suvaidino iš viso 406 kartus.

Plk. ltn. Braziulevičius yra senas artistas ir sumanus, talentingas režisierius. Jis yra šio teatro siela ir nenuilstantis jo vadovas. Dirbdamas labai sunkiose aplinkybėse, dažnai keičiantis sudėčiai teatro artistų, kurie reikia parengti vaidybai, ir nuolat plėsdamas savo nedėkingą veikimą, jis pareiškia savo sumanumą ir nepaprastą energiją. Be to. pats dar dažnai vaidina.

Iš to, kas aukščiau pasakyta, aiškėja jo ir jo vadovaujamo teatro nuopelnai, kurie tuo labiau visų vertinami, kad karių teatras neieško jokio pelno ir vos įstengia verstis. Tiek kariai, tiek visuomenė mato karių teatro vaidintojų ir jo vadovo pasiaukojimą kilniai idėjai.

Su pasigėrėjimu minėdami karių teatro veikimą, reiškiame jam pelnytą padėką, pagarbą ir linkime jam kuo geriausios kloties!

Teatralas

(Petras Jurgelevičius-Jurgėla)