IR AŠ BUVAU 1934 METŲ “SUKILĖLIS”
P. ALŠĖNAS
Dabar pasidarė labai jau “madoj” rašyti ir kalbėti apie 1934 m. sukilimą prieš Smetonos režimą ir norą valdžios balnan vėl įsodinti Voldemarą.
Toną toms diskusijoms ir pokalbiams davė buvęs tautininkų partijos gen. sekretorius V. Rastenis, parašydamas į “Dirvą” gabalą atsiminimų iš tos 1934 m. sukiliminės nakties, o vėliau — atsiliepė atskirais rašiniais ir laiškais du Povilai (Tyrulis ir Žičkus), vienas buvęs kavalerijos karininkas, truputį nukentėjęs nuo to sukilimo, o antras — buvęs saugumo valdininkas, taip pat nukentėjęs, tik žymiai vėliau (buvęs nacių kacetininkas). Be to, dar savąjį balsą pridėjo ir istorikas dr. J. Jakštas, suabejodamas kai kuriais V. Rastenio teigimais bei pasigesdamas kai kuriose buv. partijos gen. sekretoriaus atsiminimų vietose istorinės bazės; dar gi laiškais ir patikslinimais bei pataisymais prisidūrė plk. Liormanas ir iš to išėjo, galima sakyti, visas “ansamblis” (deja, nesusigiedojęs ar nesusigrojęs) iš anos nakties . . .
Beskaitydamas tuos visus raštiškus gabalus — gabalėlius, tarytum juokais, prisiminiau, jog faktiškai — ir aš buvau tos 1934 m. nakties “sukilėlis” prieš Smetonos režimą ir, nors nebūdamas anti-smetonininkas, nei pro-voldemarininkas, sėdau ant eiklaus gusariško žirgo ir išjojau (žinoma, su kitais draugais —gusarais), deja, . . . nežinodamas, kur išjojau ir kokiu tikslu žirgą pasibalnojau . . .
Šiomis savo atsiminimų trumpomis ir padrikomis nuotrupomis, anaiptol, nei paneigsiu, nei papildysiu anksčiau paminėtųjų asmenų pasisakymus spaudoje apie anuometinį sukilimą, nes tai neturi jokio ryšio, tik pridursiu čia savo “trigrašį”, nusakydamas, ką aš prisimenu iš tos nelemtos (vienok kažkokių ypatingų pasekmių neturėjusios) 1934 m. nakties. Buvo šitaip:
Tarnavau tuomet gusarų pulke. Praėjęs šešių mėnesių naujokų apmokymą ir išliejęs Petro Vileišio aikštės smėlyne kibirus prakaito, betrenkdamas junginį (dažniausia, žinoma — “be kilpų”) ir besimokydamas jojimo, rykščių kirtimo bei per kliūtis šokimo meno, buvau paskirtas ryšių eskadrono (geriau pasakius, komandos) raštvedžiu. Mat, ryšių eskadronas buvo mažesnis vyrų skaičiumi už kitus eskadronus, todėl buvo vadinamas “komanda”.
Paskyrus mane raštvedžiu, tada, žinoma, nebeteko “pliekti” junginio Vileišio aikštėj, nebeteko prausti, šerti ir valyti savąjį juodbėrį, o taip lygiai — nebeteko buvoti ir kareivinių kazematuose su kitais draugais — gusarais. Savo lovą persigabenau į ryšių komandos raštinę, ją gražiai pasistačiau kamputyje, anapus durų (žinoma, su k-dos v-ko kpt. J. Čėsnos sutikimu ir leidimu) ir jaučiausi sau laimnigas, turėdamas privatų kampelį. Niekas manęs netrukdė ir aš nieko netrukdžiau. Savo darbą ir pareigas žinojau, o jos buvo — visad vienodos: dirbdavau raštinėj, kasdien aplankydavau pulko štabą, nunešdavau žinių raportus ir taip slinko dienos pirmyn. Niekas manęs ir į jokius pratimus nebešaukė, tik buvo pasakyta, jog turėsiąs įsijungti į pulko veiksmų sąstatą tuo atveju, jeigu ištiktų bendras pavojus . . .
Ką gi? Anuomet tokių “bendrų pavojų” lyg ir nebuvo matyt. Nei vokiečiai, nei lenkai su ultimatumais dar nesišvaistė — buvo ramu.
O vienok, štai, vieną gražią naktį — kažkas stukterėjo man miegančiam porą niuksų į pašonę, tardamas: “Kelk, pavojus. Renkis, imk ginklus ir stok į rikiuotę. Vykstam į arklidę, balnojamės ir išjojam!”.
Vos praplėšęs akis, su nuostaba pamačiau, kad esu žadinamas vieno iš būrių vadų — karininko. Pamačiau — ir pagalvojau, jog tai nebe juokai ...
Šokau, apsirengiau, o koridoriuje — jau rikiuojama komanda. Apsiginklavom, nuvykę į arklidę — pasibalnojom žirgus ir raiti išsirikiavom rajone prie arklidžių. Laukėm vadovybės žodžio ir uždavinio. Deja, jokio paaiškinimo, jokio uždavinio, jokio žodžio apie esamą padėtį. Karininkas pasuko savo juodbėrį dešinėn — rajono vartų link, ir pusbalsiai sukomandavo:
— Paskui mane žingsniu marš!
Išjojom. Pusbalsiai savo gretose kalbėdamiesi ir stebėdamiesi: “Kas gi nutiko, kas per pavojus, kad joks uždavinys nenusakytas? Kas — lenkai, vokiečiai?”.
Ištikrųjų, bent pradžioj, niekas ir nieko negalėjom suprasti. Kiek vėliau — pašnabždiniai gandai ir gandeliai aplėkė mūsų rikiuotę, jog ten esama kažkokio sukilimo prieš valdžią.
Nujojom, apsupom radio stotį ir — daugiau nieko! Jokių veiksmų, jokio darbo! Sustojom, leido nusipėstinti ir įsakė laukti. Ko laukti — nežinia. Naktis buvo begaliniai graži. Mūsų žirgai muistė galvas, gindamiesi (ypač prieš aušrą) nuo pasitaikančio vieno-kito uodo įkyraus zyzimo. Jie kramtė žąslus ir laužtukus, aptaškydami seilių purslais ir šalia stovinčius savo šeimininkus - gusarus
Pagaliau, pradėjo aušti. Viršum Kauno, didokame augštyje, praskrido kažkoks lėktuvas ... (Tai ir buvo tas padangių paukštis, kuris iš Zarasų atskraidino Voldemarą).
Na iš mūsų pusės — tai ir buvo viskas! Taip mes buvome ir “sukilę” . . .
Komanda: “Ant žirgų sėst!”, vėl rikiuotis ir —namo, Žaliakalnin, į gusarų kareivinių rajoną. Nusibalnojam, pastatom savo nakties draugus — žirgus į savo vietas — arklidėsna, o o mums patiems — liepia rikiuotis rajone pėstiems.
—Dabar, — jau galvojome, — tai bus viskas paaiškinta . . .
Bet kur tau! Nieko! Tik tiek:
— Ačiū, vyrai už tarnybą! Pasekmes vėliau sužinosite!
Gi tų pasekmių ilgai nereikėjo laukti. Už trejetos - ketvertos valandų — vėl įsakymas rikiuotis kareivinių rajone. Išsirikiuojame. Ir — komanda:
— Pulkas ramiai! Pagarba dešinėn!
Atvyksta gen. Jackus ir taria mums žodį:
Esą, gusarai, jūs suteršėt šią naktį savo baltus uniforminius kantus! Išstojote prieš savo legalią ir teisėtą valdžią, nors, žinoma, jūs asmeniškai ir nedaug esate kalti. Kalti jūsų vadai ir tai — ne visi. Kaltieji bus nubausti. Gi, visas pulkas — turėsite atpirkti šitą gėdą gerais darbais. Jūs, eiliniai gusarai ir puskarininkiai, taipogi esat nubaudžiami, nors labai švelniai — tik simboliškai: dvi savaitės be išėjimo! ... Po to — leido išsiskirstyti.
Taip žadėtųjų “pasekmių” — visvien dar nesužinojom. Jos išryškėjo tik dar gal po kokių trejetos ar ketvertos valandų. Pradėta areštuoti ir išvežti pulko karininkai, jų tarpe — ir pulko vadas plk. Bačkus, ūkio v-kas maj. Puodžius, kpt. Žlabys, ltn. Tyrulis ir visa eilė kitų, jaunesnių karininkų.
Tai buvo mūsų sukilimo “pasekmės” . . .
Karininkai, ypač jaunesnieji, buvo nubausti, rodos, labai švelniai, o ir tos bausmės — daugumoj nevykdytos. Tik tiek, kad jiems nebebuvo leista grįžti į pulkus, bet pasiūlyta kitos tarnybinės vietos, daugiausia policijoje — pasienio ir viešojoje. Čia minėtas ltn. Povilas Tyrulis buvo paskirtas, kiek žinau, pasienio policijos II eil. rajono viršininku. Jam kaip tik išpuolė uždavinys vykdyti lenkų karių internavimą, prasidėjus lenkų — vokiečių karui. Gi paskui, kai jau pasidarė Vilnius mūsų (ir, anot Pupų dėdės, atėjo momentas, kada pasidarėm mes “beveik rusų”), ltn. P. Tyrulis buvo paskirtas Vilniaus policijos raitojo rezervo vienu iš būrių vadų. Kaip raiteliui ir rašančiam šias eilutes kurį laiką teko dirbti su P. Tyruliu. Tai labai energingas, gabus, sumanus, judrus ir narsus vyras — kavaleristas ir karys. Jo vadovybėj raitasis rezervas dar išsklaidėme lenkpalaikius nuo Rasų kapinių, kur jie, giedodami “Ješčia Polska nezginęla”, buvo užsimanę organizuotai pagerbti ten palaidotą Pilsudskio širdį. Mat, lenkiūkščiai tuomet nuo bado buvo jau apsigynę lietuviškais produktais ir prisivalgę (netgi veltui!) lietuvių įsteigtose nualintam Vilniuje virtuvėse, tad buvo sugalvoję pademonstruoti, parodydami, jog: “Dar ir Lenkija nežuvusi” . . .
Kitą iš gusarų pulko atleistų karininkų — taip pat labai gerai prisimenu. Tai — jau minėtasis kpt. J. Žlabys. O jis — rašytojas, poetas ir žurnalistas. Pasirašinėjęs J. Žengės slapyvardžiu.
Tarnaudamas gusarų pulke ir dirbdamas eskadrono raštinėje, kaip jau minėjau, kasdien turėdavau nuvykti į pulko štabą su žiniomis. Ateidavo ten ir kpt. J. Žlabys tarnybiniais, o kartas ir kūrybiniais reikalais. Kartą atėjo jis tenai, padėjo prie mašininkės glėbį rankraščių ir sako:
— Ar neperrašytumėt, panele, šiuos rankraščius mašinėle?
Mergaitė, žinoma, linkterėjo galva — sutiko.
Deja, ir rytojaus dienos ryte, nuėjus man štaban tie rankraščiai tebegulėjo ant mašininkės staliuko nepaliesti. Jie mergaitei buvo “neįkandami”.
Mat, kpt. J. Žlabys-Žengė turėjo itin savotiškai keistą rašyseną, Jo raštas susidėdavo tartum iš augštokų brūkšnelių ir atrodydavo lyg savos rūšies vartai iš “štankietų” arba kažkokie jeroglifai. Todėl jo raštas nevisiems būdavo lengvai išskaitomas. Tuo labiau — dar iš juodraščio (kada žmogus, kartais, ir pats savo rašto neišskaitai). ..
Bebūnant man tenai atėjo ir Žlabys. Klausia:
— Ar perrašėt, panele? . . .
— Kad . .. kad, ponas kapitone, negaliu išskaityti ...
—Na, gerai! Aš dar kartą perrašysiu ir atnešiu. — Paėmė rankraštį, išėjo.
Atleidus iš gusarų pulko (po nepavykusio perversmo), ir kpt. J. Žlabiui buvo siūlyta tarnyba pas. policijoj. Tačiau jis atsisakė, pasiryžęs gyventi ir pragyventi iš plunksnos darbo. Dažnai jis sėdėdavo Konrado kavinėje arba tekdavo Žlabį sutikti Laisvės Alėjoj vis vienu ir tuo pačiu margai pilku paltu, kiauromis alkūnėmis, aptriušusia skrybėle. Vienok savo darbu ir dalia jis buvo patenkintas. Kurį laiką “Liet. Aido” buv. išsiųstas specialiu korespondentu į Pabaltijo valstybes — Estiją, ir, berods, Latviją. Po to rašė ilgus reportažus (ir įdomius!) į “Lietuvos Aidą” (tęsinyje) apie “Žagarės vyšnias”, kokios jos įdomios — tos vyšnios, kokios didelės, kokios skanios, su kokia pagarba jas ragauja žvirbliai ir t.t. Esą, Žagarės vyšnios — tai nesulyginti su kitų Lietuvos vietovių vyšniomis. Rodos, ir J. Žlabys-Žengė buvo žagarietis.
Tenka pripažinti ir pabrėžti, jog J. Žlabys-Žengė, rašytojas, poetas ir žurnalistas, visose srityse buvo itin gabus, savitas ir originalus. Jo kūryba buvo miela skaityti. Žengės eilėraščių yra patekusių ir į mokyklų chrestomatijas. Žinoma, ne visi ten galėjo tikti, nes Žlabys-Žengė iš seno kai ką kurdavo jau “abstraktiškai” — kitoniškai. Pvz. jo eilėse būdavo galima rasti kad ir tokių posmų (cituoju iš atminties):
“Per pasaulį žmogus ėjo, ėjo,
Savo sėklą— sėjo, sėjo...”
Arba:
“Išbėgdavo šunytis naktį,
Į mėsines, turgus, hales,
Ir tenai užtrukdavo, tarytum kviestas,
pas svetimas doras kales . ..”
Taigi, po nepasisekusio 1934 m. perversmo kpt. J. Žlabys-Žengė gyveno tik iš plunksnos ir gyveno neprabangiai, greičiau — skurdžiai. Bet ir toks asmuo bolševikams užkliuvo. Jį išvežė į Sibirą ir jo likimas —nežinomas
