KOVA UŽ TAUTOS DVASIĄ
V. Mantvydas
Vasario 16 Dienos priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje VVashingtone 1962 m.: p. O. Kajeckienė sveikinasi su JAV gen. Graves G. Erskine; šalia — Lietuvos Atstovas J. Kajeckas ir ponia G. G. Erskine.
Jau baigiasi šimtmetis, kai mūsų kovoje už tautos dvasią buvo rusų caro išsprogdinta pirmoji tvirtovė— Valančiaus tautinės mokyklos sistema. Nereikia įrodinėti, kokį nuostolį laiko eigoje tai padarė mūsų kultūrai ir valstybinei idėjai. Tas priešiškas smurtas dabar vėl rusų bolševikų atkartotas ir vykdomas, galutinai apvagiant ir teriojant mūsų tautą.
Regėdami, kad mūsų tautinė kultūra tėvynėje pasmerkta mirti, turime sukauptomis jėgomis ją ginti. Geras advokatas, prieš gindamas savo klijentą, surenka visus galimus įrodymus jo nekaltumui paremti. Mes turime būti daugiau negu geri advokatai, nes teisiamojo suole dabar yra mūsų aiškiai nekalta tauta, o teisėjai sukti ir klastingi.
Privalome tuojau, nuo šios dienos, kaupti lietuvybės bylai palankią jėgą. Atgaivinkime knygnešių gadynės dvasią. Pažinkime tarptautinio komunizmo paslėptus tikslus ir įsitikinkime, kas už jo stovi. Surasime ne tik savo tautos, bet ir visų tautų tikrąjį priešą ir mokėsime jį apeiti. Dirbkime senu, išbandytu ir patobulintu rezistencijos būdu, remdamiesi asmeniška iniciatyva. Bendrieji, vadovaujantieji, veiksniai ne visada galės mus nurodymais pasiekti. Vadovaukimės protu ir sveika intuicija, kur kitaip negalime. Veiksmas bus kaip religija, degąs lietuvybės ugnimi ir tamsybės pastangos bus peršviestos.
Dabar kovos už lietuvybę problema yra globalinė. Lietuvis, toli nuo tėvynės, yra laisvesnis, kaip savo tėvynėje, todėl privalo tą laisvę išnaudoti tautos gynybai ir kovai už jos išlikimą. Kiekvienas tampa kovotoju, jei stengiasi bent savo gimtą kalbą mokėti ir savo vaikus jos išmokyti, savo spaudą skaityti, savo raštu bendrauti. Kliūties nugalėjimas yra tam tikros kovos laimėjimas. Jausdamasis aktyviu lietuviu, asmuo visur gali savo tautos bylai pasitarnauti. Rinkdami svetimų laikraščių straipsnius apie lietuvius, žemėlapius, istorinius užrašus, mes pinsime Lietuvai pergalės vainiką.
Rašant savo grožinę literatūrą, atremti į tikrus lietuviškus vardus tų vietovių kurios yra mūsų etnografinėse srityse, nors jos administraciškai Lietuvai ir nevisados priklausė. Tokie kūriniai gaus lietuvišką saviškumą ir įsijungs į visą mūsų žemių vardyną, o per jį pasiliks mūsų sąmonėje. Laikui atėjus, kas jau bus mūsų žinoma, mintyse turima, to niekam apsirikę nebeatiduosime.
Lietuvių kalba — mūsų atominė bomba Visas jėgas jai! Visą dėmesį jai! Lietuvis niekur neturi užmiršti, kas jis ir ko jis gyvena. Visur jis atras, pagal savo išsilavinimą sauveiklos pasaulį, atnašautiną tėvynės gerovei. Lietuvis ar tremtyje būdamas, ar tarnybos bei pramogos tikslu keliaudamas turi neužmiršti savo nerašyto įsakymo, kad yra tautos gyvybės sargas ir jos dvasios misijonierius. Kiekvienas sutiktas lietuvis lai palieka paguostas, padrąsintas, kiekvienas žodis nugirstas, kiekvienas įdomesnis įvykis pažymėtas, kiekvienas kūrybos posmelis saugomas. Steigti lietuvišką mokyklą reikia visur ir visaip, kaip tiktai galima, nors ir vieną mokinį turėtumei. Lietuvių kalba per dainą, pasaką ir poeziją, visais moderniais būdais, turi skinti kelią mūsų kultūrai ir lietuvybę perteikti iš pačios kilniosios pusės. Nutylėti tautines ydas ir negeroves, jei negalima jų priskirti tautos priešų pastangoms. ( ? Red.). Skleisti lietuvišką susipratimą per geras knygas iš laisvojo pasaulio, kurias leidyklos turėtų net be mokesčio, tam tikrais atvejais, padovanoti. Visi privalome duoti, ką galime, tiems, kuriems reikia. Kovoje už gyvybę pelnas turi būti pamirštas.
Reikia stebėti ir žymėti tautos priešų veiklą. Kur galima, nuo jų stipriai užstoti lietuvį, be skirtumo dėl jo tikybos, pasaulėžiūros ar kilmės, nes jis yra vistiek mums vertesnis už svetimą. Nesiimti jokio smurto prieš žmones ar valdžią, kur esi, o tik ramiai dirbti, stebėti ir pažinti, kol ateis laikas būtinam sprendimui. Ginčus tarp lietuvių tildyti ir spręsti be svetimųjų pagelbos ir jų teismų. Lietuvos valstybės įdėją laikyti savaime aiškiu dalyku, kaip savo asmens gyvenimą, kuri sprendžiama mums patiems savaime esant lietuviais. Nepasikliauti svetimųjų gera valia, bet sava jėga siekti, kas mums priklauso.
Per paskutinį šimtmetį jau esame laimėję didelę dalį kovos už tautinę dvasią. Nežiūrint mūsų didelių nuostolių dėl svetimųjų žiauraus priešingumo, mes jau turime savo istorijoje šviesų Lietuvos Respublikos vardą ir tūkstančius drąsių kovotojų, brolių ir seserų lietuvių, ir milijonus lietuviškai kalbančios, savo tikslo kantriai siekiančios, tautos. Mūsų yra daugiau, negu statistika parodo! Dabar tik nevenkime rizikos, kartais ir pavojaus, jei likimas mus vėl grąžino į knygnešių gadynės kovų pobūdį. Kova užgrūdina, baimė sužlugdo. Bailiams nėra vietos ant žemės. Didžiausias pavojus prasideda, kai pradedi bijoti. Pirmyn už lietuvišką gyvybę!
