GYVATĖ
NOVELĖ
ANT. BERNOTAS
Mūsų apylinkės partizanų vadas Žilvinas visada sako savo vyrams: gerai pažinkite apylinkę, kurioje veikiate. Tas jums žymiai palengvins kovą ir nekartą apsaugos nuo nereikalingų nuostolių. Partizanas, nežinodamas, kur jis veikia, dažnai pakliūva į pavojų ir į priešo nagus. Žilvinas griežtai reikalauja, kad jo partizanai pažintų apylinkę ir viską smulkiai įsidėmėtų.
Geriausia, sako jis, jei partizanas yra kilęs iš tos pačios apylinkės. Tada jis pažįsta kiekvieną upokšnį ir šunkelį, ir nepaklys net tamsiausią rudens naktį. Tačiau nevisada taip yra. Jei partizanai kilę iš kitur, juos reikia pripratinti. Tam geriausiai tinka žvalgyba. Todėl jis savo vyrus kartais pasiunčia net į tolimus kampus: žvalgykite ir stebėkite, kad nebūtumėte užklupti netikėtai. Jei apylinkėje priešo nėra, reikia pas vietos gyventojus rinkti žinias. Taip pat pasijieškoti maisto.
Šiandien graži diena ir saulė skaisčiai šviečia. Pamėginkime pasivaikščioti ir pasižvalgyti kartu su partizanais Jogaila ir Patamsiu.
Kol Jogaila su Patamsiu lindės pavieškelio tankumyne ir stebės apylinkę, jūs, niekieno nepažintas ir nepastebėtas, galite padaryti ir didesnę ekskursiją. Kelionė jums nebus pavojinga.
Jūs nusileisite geru vieškeliu nuo nedidelės augštumos į platų pelkių slėnį, prižėlusį medžių ir neišbrendamų tankumynų. Kairėje pusėje oš apytankė giria, išsikerojusi šlapioje durpinėje žemėje, dešinėje — karklynai, krūmai, dumblini užtakiai, prižėlę vikšrių ir nendrių.
Prieš jūsų akis trinkės platus vieškelis, išpiltas geru žvyru ir smulkiais akmenukais, tiesus it styga, tik vienoje vietoje padarąs nedidelį vingį. Vieškelio gale atsišakos kitas toks pat kelias, perkirs plačiai išsimėčiusią dvaro sodybą, perbėgs pelkėtas pievas, peršoks upelį ir dings begalinėje laukų platybėje.
Jūs turite daug laiko ir su malonumu galite sekti abi kelio puses. Jei turite lazdą — pasiramsčiuokite ja. Bus patogiau ir lengviau keliauti. Jei lazdos neturite, ją visada galite išsipjauti artimiausiame pakelės krūme. Lazdą patartina turėti — nežinia, kas pakeliui gali atsitikti. Gali jums kelią pastoti paklydęs šuo, gali iš tankmės iššokti vilkas arba po kojomis pasimaišyti gyvatė. Kelionėje visko pasitaiko.
Jeigu norite, lazdą galite išsipjauti pirmame pakelės gojelyje, kerojančiame šalia plačios pievos. Jums tereikės pereiti pievokšlį ir pasižvalgyti gojūkyje. Be didelių medžių, čia prižėlę jaunų alksniukų ir laibų epušaičių. Galėsite pasirinkti, kokią norėsite.
Gojelis auga mažoje augštumėlėje ir čia nešlapia. Šiame gojelyje vokiečių laikais susitikdavo raudonpartizaniai: jie ateidavo iš anapus pelkių ir čia laukdavo savo draugų, atslenkančių iš vakaruose dunksančių miškų. Iš rytų ateinantieji atnešdavo savo draugams įsakymus ir parėdymus, vietiniai — suteikdavo informacijų, ką nuveikę. Jie buvo drąsūs ir nieko nebijojo. Ir ko jiems bijot? Lietuvių policija pasirodydavo tik retkarčiais, o vokiečio iš viso čia niekas nėra matęs. Perdaug nuošalus kampas.
Didžiausias raudonpartizanių draugas ir globėjas buvo Ilgarūbis, gyvenąs už puskilometrio pamiškėje. Jis juos priimdavo, valgydindavo ir suteikdavo informacijų apie vietos gyventojus. Jei gerai pasistiebsite, galėsite pamatyti jo trobos stogą, kyšantį per medžių viršūnes.
Apsiginklavęs lazda, jūs drąsiai galite keliauti tolyn. Tačiau nemėginkite šokti per griovį ir pasivaikščioti krūmuose. Jei jau koks reikalas ištiktų, galėtumėte pabėgėti tik už artimiausio krūmokšnio. Ne toliau. Čia dar pakenčiamai sausa ir prižėlę vikšrių. Giliau jūs rastumėte užtakius, dumblynes ir marmalynes, prismaigstytas retų nendrių ir karčių puplaiškių. Jei žengtumėte — įmarmėtumėte iki kelių, o gal ir iki juostos, į skystą dumblo masę.
Vasarą čia niekas ir nevaikščioja. Žiemą, jei prieš tai gerai pašaldavo, o paskui gražiai pasnigdavo, dvaro kumečiai retkarčiais atvažiuodavo pasikirsti žabų. Ir tai kartais arkliai įkišdavo kojas ir sniege išdrabstydavo rudą dumblą.
Eidami toliau, abiejose kelio pusėse jūs pastebėsite šen ir ten iš po grindinio kyšančius, visai sutrešusius ir sudūlėjusius, rąstų galus. Jei pasiteirausite, žinantieji jums paaiškins, iš kur tie rąstigaliai čia atsirado.
Šis kelias per pelkes ėjo jau nuo neatmenamų laikų. Tačiau jis buvo išvažiuojamas tik vasaros sausrų ir žiemos speigų metu. Kitu laiku juo niekas nedrįsdavo važiuoti. Eidavo tik pėstieji.
Tačiau Pirmojo karo metu vokiečiams prireikė susisiekti su antrąja puse. Jie kelią ir pataisė. Kas rytą suvarydavo apylinkės kaimiečius prie taisymo darbų. Vieni vyrai kirto rąstus artimame dvaro miške, kiti juos pjaustė nustatyto ilgio gabalais, treti vežė ir klojo ant kelio. Rąstą prie rąsto. Daugiau kaip per porą varstų. Paskui rąstų grindinį užpylė smėliu, ir pasidarė pakenčiamas kelias.
Ilgainiui, lietaus plaunamas ir nuolat ratų trankomas, smėlis susmego ir nubyrėjo. Beliko tik ilga šonkaulių eilė. Tokiu keliu važiuoti buvo tikra kankynė: turėjai laikyti sukandęs dantis, kad neišbyrėtų.
Tik vėliau Lietuvos valdžia kelią pagrindinai ištiesino, išpylė geru žvyru, iškasė gilius griovius, pastatė tiltelius. Toks kelias tebėra ir iki šiol.
Jeigu jums karšta, galite nusiimti kepurę ir ja pasivėdinti. Čia iš tiesų labai tvanku ir vėjas beveik neužpučia. Jis tik plazdena pakelėje augančių drebulių lapus.
Toliau keliaudamas jūs rasite Ravą ir dar už puskilometrio pasieksite upelį. Prie upelio miškas ir krūmai baigiasi. Prieš jūsų akis atsivers begalinė lyguma, nusidriekianti toli į rytus. Tolumoje matysite kaimo trobas ir medžiuose paskendusį dvarą. Aplinkui daugiau nieko nėra, tik jūs, kelias ir platybėje augąs nuskurdęs beržas. Toks vienišas ir apdžiūvusiomis šakomis. Nepavydėsite jo likimo: visi vėjai jį užgauna, atsiremti nėr į ką.
Jūs gėrėsitės šia platybe. Abipus, kiek tik akys užmato, kupstynė. Kupstas prie kupsto. Kaip susodinti. Apžėlę žole. Pavasarį ši žolė pradeda žydėti baltomis pūkinėmis galvutėmis. Visa platybė tada baltuoja, lyg šviežiu sniegu padengta. Vėliau čia pražysta Dievo ašarėlės. Milionai rausvų žiedelių. Stiprokam šiaurės vėjui traukiant, šis rausvas kilimas tada banguoja it jūra. Žiedeliai tai prilinksta prie žemės, tai vėl pasikelia. Vėjas neša malonų kvapą ir jūs, jei turite poeto gyslelę, šio vaizdo sužavėti, būtinai sukursite eilėraštį savo mylimosios garbei. Tačiau dabar Dievo ašarėlės jau peržydėjusios ir jums eilėraščio kurti nereikės.
Dar galiuką paėjėję jūs nustebsite: tankas! Taip, tikras tankas. Iki pusės įsmigęs durpinėje pievoje. Pamirštas ir paliktas likimo valiai. Jo dangtis nuimtas, vidaus įrengimai išnarstyti, patrankėlė išmontuota, nebėra dešiniojo vikšro. Greičiausia, kad tai apylinkės gyventojų darbas. Mūsų kaimiečiai labai išradingi žmonės ir net keisčiausius daiktus moka pritaikinti praktiškiems reikalams. Patrankėlės vamzdį, galbūt panaudojo kur nors vandeniui nuleisti, o iš dangčio pasidirbdino pečdangtę. Vikšro plokštės gerai tinka plūgo noragui priskelti.
Antai, po Pirmojo karo kaimynas Pranas iš rusiško sunkiojo kulkosvaidžio skydo buvo pečdangtę pasidaręs: kalvis sukniedijo dvi skydo dalis ir gavosi patvarus uždangalas, netgi su rankenomis. Sunkiosios artilerijos nesprogusį sviedinį jis padėjo kampinio akmens vietoje statydamas kiaulidę, o šautuvinių šovinių tūteles mokėjo gražiai supjaustyti ir padarydavo pypkės cibukui sujungti žiedus.
Jei pasiteirausite gretimo kaimo gyventoją, iš kur čia šis tankas atsirado, jis jums paslaugiai paaiškins, kad tai atsitiko savaitę laiko prieš Antrojo karo pradžią. Rusai numanė kad vokiečiai gali juos pulti ir Dubysos kalnuose pradėjo ruošti įtvirtintas pozicijas. Į artimiausią geležinkelio stotį ateidavo kariniai ešalonai su tankais ir patrankomis, ir paskui šiuo pelkių vieškeliu traukdavo Dubysos link. Vienam tankui kažkaip nutrūko vikšras, jis pasisuko į šalį, pervažiavo griovį ir nugarmėjo durpyne. Įgula, nieko geresnio nesugalvojusi, tanką paliko. Taip šis geležies laužas ir teberiogso.
Jūs, turbūt, jau gerokai pavargote ir jūsų kojos apsunko. Toliau ir nebeeisite — grįžite atgal ir sustosite ant tilto pasilsėti. Jūs nusiausite kojas ir pamerksite jas į upelio vandenį. Vanduo beveik siekia tilto rąstus ir jūs galėsite pateliuškuoti. Tik saugokitės, kad neįkristumėte: atramų nėra, o vandens per sieksnį gilumo. Upelis čia gilus ir platus, vanduo beveik neteka — nėra nuotakumo. Vandens paviršiuje plūduriuoja dideli lelijų lapai ir švysčioja žuvys. Jūs apgailestausite, kad neturite meškerės: čia turėtų būti galybė žuvies. Net apkerpėjusios. Čia niekas nemeškerioja, o su tinklu per šiuos liūnus negalima prieiti. Galų gale, niekas tinklo ir nebeturi.
Atvėsę jūs grįšite iki Ravo, peršoksite pakelės griovį ir eisite pakrante gerai išmintu takeliu. Jūsų kairėje plytės retos aikštės, pamargintos krūmais ir medžių būreliais. Tolumoje— sodrus beržynas, uždengiąs visą akiratį. Dešinėje, tuoj už Ravo, toks tankus brūzgynas, iki kelių prižėlęs šilojų, uogienojų ir nendrių, kad į jį niekas nedrįsta įeiti. Ir ko čia jieškotų? Nieko naudingo šiame raiste nėra.
Bet jame apsigyveno mūsų Žilvino partizanų grupė. Čia vieta augštoka, pakankamai sausa ir labai saugi. Joks velnias, šio užkampio gerai nepažindamas, čia neišdrįs brautis. Aplinkui liūnai ir miškai, išvagoti sunkiai peržengiamų upelių.
Jūs žvalgysitės, kaip patekti į stovyklavietę. Tam reikalui reikės turėti kartelę arba, mažų mažiausia, tvirtą pagalį. Atsispyręs į dugną, jūs galėsite peršokti pusantro metro pločio griovį. Tačiau kartelę rasti nebus lengva: partizanai ją gerai paslepia, kad betkas nerastų ir nesidomėtų, kieno čia gyvenama.
Nelabai kas čia tuo taku ir vaikščioja. Nebent ubagas arba kaimynas, sumanęs aplankyti savo kūmą, gyvenantį kitoje pelkių pusėje.
Prieš žengdamas į gelmę, jūs dar nusiskinkite uzboniuką. Ra ve jų žydi net keletas. Jums tereikės atsiklaupti ant kranto, įkišti ranką į drungną vandenį, sučiupti už koto ir patraukti. Jie trapūs ir greitai nulūžta. Uzboniuko žiedas ištįsęs ant metro ilgio, piršto storio koto. Geltonas žiedas nepaprastai kvapus. Galėsite gėrėtis ilgą laiką. Net iki rytojaus jis dar nebus sudžiūvęs ir kvapumo nustojęs.
Pasiskynęs gėlę, jūs žengsite į brūzgynus. Jokios žymės, kad čia kas vaikščiotų. Kai keli koją, šiurkštūs šilojai prasiskleidžia į šalis. Ją pakėlus, tuoj susiglaudžia, ir nė ženklo nebelieka. Samanos linguoja ir eiti minkšta. Saugokitės, kad neišsibraižytumėte akių.
Stovykla įsikūrusi bent šimtą metrų pabridus krūmais. Iškirsta graži aikštelė, apstota augštokų beržų ir drebulių. Net pora pušų sultingai šniokščia vėjuje. Pastatytos kelios brezentinės palapinės. Tie, kuriems palapinėse vietos nebeužteko, pasistatė lapines iš krūmų. Sukalė į žemę kuoliukus, šonus išpynė šakomis, o stogus uždengė nendrėmis ir lapuotais krūmais. Viduje pasidarė minkštus guolius iš šilojų ir samanų. Visa būtų gera ir malonu, tik naktimis labai kamuoja uodai. Jų čia milionai ir negalima rasti būdų, kaip nuo jų apsiginti.
Aikštelės pakraštyje, po stora pušies šaka, ant ilgo vielinio vąšo kabo puodas. Apačioje kūrenasi ugnis. Partizanai taip drąsūs, kad nebijo net ugnį kūrenti. Jie tikri, kad tankumyne dūmų niekas nepastebės.
Jau sugrįžo iš žvalgybos ir Jogaila su Patamsiu.
— Na, kas naujo? — pasiteiravo Žilvinas.
— Nieko, tamsta vade. Atrodo, kad į dvarą atkelia naujų gyventojų. Matėme įvažiuojančius vežimus, prikrautus kažkokios mantos.
— Hm, kas jie galėtų būti? Juk dvaro rūmai jau pilni. Į juos susikraustė netik Ilgarūbis, bet ir visi kumečiai, — balsiai mąstė Žilvinas.
— Gal čia bus kolchozo centras, kaip anksčiau buvo gandų. Būtinai reikės susitikti skerdžių ir išsiaiškinti, — nusivilkinėjo švarkus Jogaila su Patamsiu.
Aikštelėje karšta ir tvanku. Kaip gerai prikūrentoje pirtyje. Nereikia netik švarkų, bet ir marškinių. Pora vyrų, visiškai išsivilkę, kepinasi saulėje. Jie jau rudi ir išprakaitavę, kaip blynai. Keli kiti guli pušies pavėsyje ir skaito laikraštį. Ant žemesnių karklo šakų išdžiaustyti skalbiniai ir autai. Vyrai juos ką tik išsiskalbė upelyje. Iš to paties upelio atsinešė ir didelę skardinę vandens gėrimui.
Jie skaito “Tiesą”. Menkas tai laikraštis, pilnas propagandos, pasigyrimų ir partijos garbinimo. Tik paskutiniame puslapyje randi kiek užsienio žinių. Tos ir yra pačios įdomiausios. Kad ir menkas laikraštis, bet skaityti reikia, kad neatsiliktum nuo gyvenimo, kad žinotum, kas dedasi pasaulyje.
“Augščiausios LTSR Tarybos įsakas Nr. 49”, “Soclenktynės tarp ‘Raudonosios Vėliavos’ ir ‘Lenino Keliu’ kolūkių”, “Svečiai iš broliškosios Gudijos”, “Už skubų šieno suvalymą”, “Kas gero Kazachstano grūdų ūkiuose?” — bėga akimis per stambias laikraščio straipsnių antgalves partizanas Rainys.
— Vis tie patys pliauškalai, — piktinasi jis. — Gali paimti praeitų metų laikraštį, gali užpraeitų, jei nepažiūrėsi datos, — skaitysi kaip patį naujausią.
— O, čia jau truputį įdomiau, — randa ką geresnio jis. — “Iš užsienių grįžta mūsų broliai”. Pažiūrėsime, kas tie per broliai. “Vakar į Vilnių atvyko tranzitinis traukinys su iš Vokietijos ir kitų kraštų grįžtančiais mūsų broliais, kuriuos naciai buvo išvežę katorgos darbams. Vilniaus geležinkelių stotyje jie buvo pasveikinti su prakalbomis ir gėlėmis. Vagonai buvo apkaišyti raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino ir kitų vadų paveikslais ir transparentáis. Atvykusieji dainavo kovines dainas ir keikė fašistus. Štai keletas grįžtančiųjų pavardžių: Kirilas Efimovičius Kiričenko, Michailas Petrovičius Bubnovas” ...
— Gyvatė! — suriko Rainys ir pašoko į šalį, pamatęs tiesiai į jį atšliaužiančią rainanugarę. Gyvatė vingiavo į šalis ir kyščiojo dvišakį liežuvėlį.
— Nebijokite! Mes ją sutvarkysime, — išėjo į kautynes lazda ginkluotas Patamsis. Po poros taiklių smūgių į galvą, gyvatė nustojo slinkusi pirmyn ir susirietė į mazgą.
— Padėsime prie kitų, — pasakė Patamsis ir, įspraudęs gyvatę į praskeltą pagalio galą, nunešė ją ir pasvėrė ant nulinkusios skirpsto šakos. Ant šakos jau buvo visa kolekcija gyvačių, užmuštų kitomis dienomis. Reta diena, kad stovykloje jie nenudobtų gyvatės. Raiste šių šliužų pilna.
Po kautynių su gyvate vyrai vėl grįžo prie savo darbų.
— Su šia gyvate apsidirbti nebuvo sunku, — balsiai galvojo Žilvinas, nukreipęs savo žvilgsnį į gyvates. — Bet kaip mes pagriebsime tikrąją Gyvatę?
Gyvate jie vadino Ilgarūbį, kurio trobą jūs jau matėte ant kalvos pamiškėje.
Žilvinas įsižiūrėjo į du vanagus, sklandančius dideliais ratais dangaus mėlynėje. Sparnų nejudindami, tik kiek pasvirdami į vieną ar kitą šoną, vanagai lenkė didelius lankus. Atrodė, lyg jie šliaužoja nematomu ledu. It balerinos.
Žilvinas buvo jau beveik pilną sąsiuvinį prirašęs Gyvatės nusikaltimų. Greit ir vietos pristigs. Bet jo paties pagauti vis nesisekė.
Jis varto ir skaitinėja savo sąsiuvinį. Sąsiuvinis visiškai susitrynęs, sumirkęs ir sulipę. Seniai jis jau jį rašo, seniai su savim kuprinėje nešiojasi. Daug plačios mūsų apylinkės nusikaltėlių ir tėvynės išdavikų į šį sąsiuvinį pateko, daug jų nešvarių darbų čia surašyta.
Žilvinas susimąsto. Pati šienapjūtė. Lankose ir atšlaitėse žvanga dalgiai, šnera grėbliai, čeža išdžiūvęs šienas. Auga kupetų būriai. Keliauja pilni šieno vežimai.
Argi jis ir šie vyrai kadaise taip pat nepjovė pradalgių? Ar jų seserys dainuodamos nekirto kirtimų, nemynė plačių vežimų? Ar nevežė į daržines? Į savas daržines.
Į savas. Dabar jie veža į svetimas. Dirba dantis sukandę, prakaituoja, pluša ir už tai gauna tik grašius. Viską reikia atiduoti nematomam, bet visur esančiam ponui — valstybei. Šis žiaurusis ponas lupa tūkstančius, o savo vergams numeta tik likučius.
Pavakarį Žilvinas pasišaukė Jogailą ir įsakė jam kartu su Giriniu vykti ir mėginti susitikti skerdžių. Reikia išsiaiškinti, kas darosi dvare.
Vyrai persimetė per pečius automatus ir tik jiems vieniems težinomais takais nušlamėjo prie Ravo. Šioje vietoje Ravas susiaurėjęs ir užakęs, ir jie galėjo jį pereiti be kartelės.
Sustoję ant kranto apsižvalgė. Nė kairėj, nė dešinėj nieko nematyt. Patraukė paravėm.
Ravas, padaręs keturiasdešimt penkių laipsnių kampą, pakrypo į pietvakarius ir, už gero puskilometrio, atsidūrė į mažą tvenkinį. Kitados, dar baudžiavos laikais, baudžiauninkai iškasė šį griovį, ištiesindami upės vingį. Prie užtvankos stovėjo mažutis dvaro malūnas. Va, dar galima atsekti jo pamatus.
Skersai Ravą jie perėjo rąstų viršūnėmis. Stori rąstigaliai sukalti į upelio dugną ir buvo, turbūt, padaryta tvanka. Dabar tvankos nė žymės nebelikę.
Kaip matyt, menkas čia buvo tas malūnas. Gal tik dvaro kiaulėms sumaldavo. Juk nė gero privažiavimo kelio nėra.
Vasarą prūde maudydavosi netolimo kaimo vaikai, o rudenį, kai būdavo pažėlęs atolas, čia atgindavo pagirdyti bandą.
Dabar aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Tik toli pietuose, už krūmais apaugusio upelio, vos įžiūrimai šmėščiojo šešėliai. Moters grėbė šieną.
Perėję užtvanką, partizanai pasuko dešinėn į alksnynus. Tolumoje girdėjosi karvių baubimas ir avelių mekenimas. Tikriausia, ten ganėsi dvaro banda.
Alksnynais eiti nesunku — čia daugiau aikščių nei medžių. Greitai jie pastebėjo bandą, besiganančią tarpkrūmiuose. Už vieno alksnyniuko stovėjo lazda pasirėmęs sudžiūvęs seniokas ir snaudė. Kitoje aikštės pusėje šūkaudami bėgiojo su šunim du piemenukai — skerdžiaus pagalbininkai. Daugiau nieko nebuvo matyt.
— šššt! — sušnypštė Jogaila.
Senukas krūptelėjo, pasitrynė akis ir bailiai apsižvalgė. Jau buvo beeinąs šalin, kai Jogaila jį sustabdė.
— Ei, tėvai, nebijok! Čia aš, Petras, ar nepažįsti?
Senukas priėjo artyn.
— Mes norėtume su tavim pasikalbėti. Eikš čia, į krūmus. Vaikai vieni paganys bandą.
Senukas apžvelgė bandą ir įkiutino į alksnyną.
— Galime ir kalbėtis, — sutiko jis. — Banda nepabėgs. Saulė jau žemokai ir galvijai nebegyliuoja.
Vyrai pasuko į krūmų gilumą ir susėdo ant kupstų.
— Sakyk, dėde, kas naujo dvare? Girdėjom, kad naujų gyventojų atkraustė.
— Je, atkraustė, o mus išmetė. Velniai neraliuotieji! — keikėsi dėdė. — Kaip žinote, tuojau po ruskių atėjimo Ilgarūbis buvo paskirtas dvaro komisaru ir įvedė savo tvarką. Jis pats ir visi kumečiai persikraustėme į ponų rūmus. Aš gavau trečio augšto pastogės kambariuką, kur anksčiau gyvendavo ponia mokytoja, dvarininkės duktė. Priešais mane apsigyveno kiaulių šėrike. Buvo gražu gyventi: sienos išlipdytos popieriais, lubos išmaliavotos, vaikštai grindimis ir džiaugiesi. Tik visa bėda su virtuve: kai bobos susigrūda su savo katilais ir puodais —prie krosnies nė nosies negali prikišti. Dažnai palikdavau nevalgęs.
— Prieš kelias dienas atėjo parėdymas man ir kiaulių šėrikei išsikraustyti, — tęsė dėdė patylėjęs ir pasižiūrėjęs į klumpių galus, iš kurių kalėsi nykščių galai. — Kodėl? Ugi į mano vietą atkelia kažinkokį sąskaitininką, o kiaulininkės kambaryje gyvens vaikų darželio vedėja. Taip mus vėl išgrūdo atgal į kumetyną, kur anksčiau gyvenom. Nieko dabar ten nėra: langai išdaužyti, durys išlaužtos, krosnis nugriauta. Gerai dar, kad vasara. Gal kaip susitvarkysime. Atsirado, mat, nauji ponai, o jūs, driskiai, pašol von! — niršo skerdžius.
(bus daugiau)
GYVATĖ NOVELĖ
ANT. BERNOTAS
— Tai tau, dėde, nauja tvarka nepatinka?
— Patinka tik tiek, kiek žmogui duoda naudos. Aš nenoriu būti spardomas, kaip šuo. Jie tik šaukia, kad ponai mus išnaudojo, mus skriaudė, žemino, ėsti nedavė ... O patys daro dar blogiau, kaip tie ponai. Prie ponų nors pastogę turėjom žmonišką, o valgyt visada iki sočiai, o dabar ... — Čia jis pasižiūrėjo į partizanus ir į savo terbą, kabojusią prie šono.
— Vaikeliai, aš čia šneku apie valgymą, o jūs greičiausiai, jau kelios dienos nevalgę. Kas jums duoda? — jis atsirišo terba ir išėmė duonos gabalą ir į laikraštį suvyniotą sūrio kampą. — Paimkite. Aš jau kaip nors. Buvau įsidėjęs pusvakariui. Parginęs gausiu vakarienę.
— Ačiū dėde! Mums tikrai pravers, — sutiko vyrai.
— Sakyk, dėde, ar Ilgarūbis niekada neparvyksta namo pas savo šeimą? — pakišo jam rūpimą klausimą Jogaila.
— Po to, kai sudegino Noreikių bažnyčią, dar nebuvo, bet šią subatą, rodos, bus. Žadėjo.
— Ar tikrai jis Noreikių bažnyčią sudegino? — net pašoko vyrai.
— Nugi kas daugiau? Kito tokio Licipieriaus ir pekloj nerasi. Po smerties ir ten negaus vietos. Pirmiau žmones šaudė, į Sibirą grūdo, iš namų mėtė, o dabar, kai pamatė, kad žmonės vistiek eina į bažnyčią — sudegino. Kur jūs dabar, žalčiai, eisite? — pasakė jis. Puišienė matė. Galite pasikalbėti su Puišiene, papasakos. Žinote, kur ji gyvena.
Jogaila žinojo.
— Ar dažnai Ilgarūbis parvyksta namo?
— Labai retai. Bijo miškinių. Velnias žino, iš kur jie gali išlįsti, — sako jis. O jeigu ir parvyksta, tai nevienas — parsiveda dar porą trejetą stribukų. Ir visi ginkluoti automatais ir granatomis. Pats mačiau.
— Ar jis nakvoja namie?
— Kartais nakvoja. Turi apatiniame rūmų augšte du kambarius. Čia gyvena jo žmona ir vaikai.
— Ar tau jis patinka?
— Patinka?! Jei nebijočiau, pats pirmas galvą nusukčiau. Pirma, rodos, buvo kaip žmogus, ale po ruskių užėjimo persidavė jiems su kūnu ir dūšia.
— Klausyk, kada iš tikrųjų žinosi, kada jis vėl parvyks?
— Turbūt, subatoj. Ratkus šiąnakt virs samogoną. Jis man sakė, kad šeštadienį jie pakels naujiems gyventojams įkurtuves. Į įkurtuves žadėjęs atvykti ir draugas pirmininkas. Jei šeštadienį tuo pačiu laiku čia pasisukinėsite, aš galėsiu pasakyti. Aš su savo banda būsiu čia.
— Gerai, dėde! Tik, žiūrėk, niekam neprasitark, kad čia mus buvai susitikęs! — pagrasino Jogaila.
— Nebijokite! Pas mane — kaip į vandenį. Beje, — prisiminė jis, — aš jums atnešiu automatui šovinių, turiu pilną ripką. Radau. Aną kartą buvo iš dvaro kažkur pavaryta padvada. Rytą, kai iš ratų verčiau šiaudus, radau ir paslėpiau. Matyt, važiavo kokie stribai, ar koks velnias, ir pametė. Jums šoviniai, turbūt, reikalingi?
— Ir dar kaip. Tokių daiktų mes visur jieškome. Būtinai atnešk. Taip pat atnešk ko nors valgomo — duonos, mėsos ar bulvių, ką sugriebsi. Žinai, mes tokie pat ubagai, kaip ir tu, dėde. Iki pasimatymo! — skubėjo vyrai į tankmę, nes į alksnyną, kur jie sėdėjo, šnarėdamos ir bliaudamos buvo susibrovusios avys, ir piemenukai kiekvienu metu galėjo ateiti jų j ieškoti.
Kitos dienos vakare, vos tik saulei nusileidus, Jogaila su Labučiu bėl ištraukė į žygį. Reikėjo aplankyti Puišienę ir ištirti reikalą dėl bažnyčios padegimo.
Jiedu su Labučiu geriausiai sutaria, gyvena vienoje palapinėje, vienas kitam padeda, todėl ir visus žygius dažniausiai kartu atlieka.
Vakaruose geso raudonos žaros. Mirgėjo blankios pirmosios žvaigždės. Pievose tįsojo palšas rūkas, pakilęs tik iki juosmens. Atrodė, kad krūmai ir šieno kupetos plaukia pieninio ežero paviršium.
Pakeliui per pievas Jogaila prisiminė, kad bažnyčia sudegė gegužės pabaigoje. Žilvino būrys tuomet buvo apsistojęs punkte Nr. 200. Vyrai buvo grįžę iš ilgesnio žygio ir gerokai privargę. Greitai visi nuėjo gulti. Sargyboje pasiliko tik Ramūnas. Tačiau, vos tik vyrai sumigo, jie tuoj buvo pabudinti.
Gaisras!
Šiaurės vakaruose raudonavo visas dangus. Degė koks nors didelis pastatas, nes liepsnos buvo matyt net per medžių viršūnes.
— Nejaugi bolševikai vėl veža žmones ir trobas degina? — susirūpino Žilvinas.
Norėdamas geriau pamatyti, jis įsilipo į netoli augančią šakotą eglę. Bet ir iš eglės neką geriau: užstoja šakos. Vis tik jam atrodė, kad dega Noreikių bažnyčia. Kito tokio augšto pastato apylinkėje nėra.
Rytojaus dieną vyrai patyrė, kad bažnyčia tikrai sudegė.
— Neįmanomas dalykas, — stebėjosi žmonės. -—Kaip ji galėjo užsidegti?
Tiesa, vakarais žmonės susirinkdavo giedoti gegužinių pamaldų. Ir žvakelę užsidegdavo. Bet išeidami žvakę užgesindavo ir bažnyčią užrakindavo. Amžinoji ugnis prie didžiojo altoriaus jau seniai nebedegė: nėra kunigo ir mišių niekas nebelaikė.
Vyrai pasiekė kalvą ir brido paruge. Vėsios rugių varpos brūžavo kojas ir švelniai glamonėjo rankas. It mylimosios prisilietimai. Kairėje pusėje griežė griežlė. Tolumoje, turbūt, pamiškėje — atsiliepdinėjo kita. Kažkur ūkavo pelėda. Kvepėjo vėsa. Girgždėjo vėlyva svirtis. Zyzė uodai.
Jogaila žinojo, kur gyvena Puišienė. Nebe senoje vietoje. Jos ūkis buvo atimtas, o ji pati išvaryta “po velniais”. Sodyboje buvo apgyvendintas vienas pamiškės gyventojas. Nebeturėdama kur dingti, ji prisiglaudė pas seserį. Gyveno siauroje kamaroje, mažu langeliu į sodą.
Vyrai įlindo per tvoroje išlaužtą skylę, peršlameno didele žole prižėlusį sodą ir atsidūrė ties namu. Viskas jau miegojo. Tik svirplys čirškė pamato akmenyse.
Jie pasibeldė į langą. Ilgokai buvo tylu. Dar kartą pabeldė. Viduje kažkas sutraškėjo ir pasigirdo išgąsdintos moteriškės balsas:
— Kas čia?
— Mes savi. Nebijokite. Įleiskite, norime su jumis pasikalbėti.
— Kad aš jūsų nepažįstu.
— Pažįsti, nesakyk. Turėtum iš balso pažinti. Kai pamatysi — tuojau atsiminsi. Ar pas jus nėra svetimų?
— Nėra. Apeikite aplinkui, — neryžtingai ji sutiko.
Vyrai apėjo prie durų. Tik dabar, pažadintas kalbų ir vartelių girgžtelėjimo, pradėjo loti šuo.
Prie durų juos pasitiko netik Puišienė, bet ir jos švogeris, miegojęs troboje. Tik vaikai kitame trobos gale nejuto.
Švogeris rūpestingai skląsčiu užkišo duris, antklode uždengė kamaros langą, ir tik tada uždegė žvakę.
Dabar jie partizanus pažino. Jau ne sykį jie čia buvo j ieškodami maisto.
— Tai klajojate vidurnaktį, — tarsi prikišo švogeris.
— Tokia jau mūsų dalia, — atsakė Jogaila. — Užtat dieną miegame. Reikia ir maisto pasiubagauti, ir žmones aplankyti.
— Tai jau, turbūt, vyrukai esate labai alkani? Aš jums pažiūrėsiu šio to, — pasisiūlė ir Puišienės sesuo, pažadinta naktinių svečių.
Mažai ką teturėjo ir jie — okupantas buvo viską atėmęs, bet turėjo gerą širdį ir bėdoje esantį sušelpti niekada neatsisakė. Kolkas į kolchozą jie dar nebuvo suvaryti ir šiaip taip vertėsi savo žemėje, kad ir mažai gyvulių beturėdami. Greitai ant stalo atsirado rūgusio pieno ir puskepalis duonos.
— Kažkur turėjau ir lašiuką, reiktų svetelius pavaišinti, — prisipažino švogeris ir išėjo jo j ieškoti.
— Nelabai tinka lašiukas prie rūgusio pieno, — pastebėjo Puišienė, — bet nenorime belstis ir j ieškoti ko nors geresnio. Gal jau kaip nors...
Išgėrus po lašiuką ir užkandus, vyrai ėjo prie reikalo.
— Sakyk, Puišienė, mes girdėjom, kad matei, kas sudegino Noreikių bažnyčią. Papasakok, kaip ten viskas buvo. Mums reikalinga žinoti.
Priminus Noreikių bažnyčią, Puišienė labai susijaudino ir pradėjo ašaroti. Jai perskaudūs tie įvykiai ir ji vos galo negavo. Ir dabar tebevaikščioja nė gyva, nė mirus.
O buvo taip. Tuojau po bolševikų užėjimo, į trečią ar ketvirtą savaitę, kareiviai apylinkėje darė “oblavą”: suiminėjo visus jiems įtartinus asmenis ir šaudė vietoje. Kitus suėmė ir kažkur išgabeno. Kaikuriems pasisekė pabėgti į miškus.
Mėlynkepurius rusų karius po kaimus vedžiojo Ilgarūbis. Jis pažinojo kiekvieną apylinkės gyventoją ir kariams nurodinėjo, kas koks anksčiau buvo. Jis pats buvo ginkluotas automatu ir švaistėsi lyg budelis.
Puišienės vyresnysis sūnus buvo buvęs šaulys, o jaunesnysis — jaunalietuvis. Ne kažinkokia veikla jie ten ir pasižymėjo. Bet okupantui ir to užteko.
Vieną rytą jie atsibeldė į Puišių kiemą. Dar visi tebemiegojo.
— Kur tavo vaikai? — pasiteiravo Ilgarū
bis.
— Nežinau. Turbut, tebemiega, — išvilkta iš lovos ir drebėdama atsakė Puišienė.
— Apjieškot sodybą! — sukomandavo vienas mėlynkepuris.
Jos sūnūs miegojo klėtyje. Išgirdę triukšmą ir pamatę, kas dedasi, jiedu išlindo pro klėties langą ir pasileido per sodą į pakalnę. To kareiviams ir tereikėjo. Jie į bėglius atidengė ugnį. Jaunesnysis sūnus kaip akmuo nuriedėjo į slėnį ir dingo krūmuose, o vyresnysis buvo peršautas per vidurius ir sukritęs raitėsi sodo žolėje. Pribėgę kareiviai jį pribaigė šūviais į galvą. Jos vyras, pamatęs sužeistą sūnų, puolė jį gelbėti. Vienas raudonarmietis paleido į jį seriją šūvių ir senukas sukrito greta sūnaus. Puišienė pamanė, kad ir ją sušaudys, nes gelsvos išvaizdos ir kreivų akių žmogėnas laikė ją prirėmęs prie sienos ir mosavo automatu, tačiau ji buvo palikta gyva.
Jaunesnysis sūnus nuo to laiko dingo be žinios. Nežinia, ar jis sužeistas kur sukrito, ar pabėgo ir dabar partizanauja. Į namus iki šiol nebuvo parvykęs.
Tą pačią dieną, Ilgarūbio vedami, enkavedistai nuvyko į bažnytkaimį, suėmė kleboną, žiauriai jį sumušo, po to pakorė šventoriuje po stora ąžuolo šaka.
— Išgąsdinta aš ilgą laiką sirgau ir maniau, kad mirsiu, — skundėsi Puišienė, — bet, va, lyg svieto pajuokai, vis dar tebegyvenu. Ir į bažnytėlę nueinu. Taip ir aną šeštadienio vakarą nuėjau gegužinių pamaldų išklausyti ir kapus aplankyti. Jau buvo pradėję temti, o aš vis klūpojau prie kapo ir meldžiausi. Tik žiūriu pro tankių eglaičių kerą, kad kažkas aplink bažnyčią vaikščioja. Iš pradžių pamaniau, kad zakristijonas. Bet geriau įsižiūrėjus pažinau IIgarūbį. — Velnias jį čia ir atnešė, — pagalvojau. — Į bažnyčią jis nevaikščioja ir nesimeldžia, tai ko čia j ieškotų? Po pažastimi jis turėjo pasibrukęs lyg ir šiaudų gniūžtę, o rankoj nešėsi skardinę, panašiai tokią, kaip kur mes žibalą laikome. Jis patraukė zakristijos duris, bet tos buvo užrakintos. Tada savo daiktais nešinas nuėjo prie bažnyčios priekio. Ką ten darė, negalėjau matyti. Netrukus iš bažnyčios priekio prasiveržė didelė ir skaisti ugnis, ir pradėjo kilti augštyn. Aš baisiai persigandau ir šaukdama pasileidau šventoriaus vartų link. Ilgarūbio nebuvo matyt. Aplinkui viskas degė ir traškėjo. Nieko daugiau nesutikau. Kai jau buvau maždaug pusiaukelėje, su baisiu trenksmu įgriuvo bokštas, įlauždamas stogą ir lubas. Pasiliko tik akmeninės sienos. Tos nedega. Lygiai taip, kaip ir per pirmą karą.
— O kiek mes privargom tada, kol bažnytėlę atstatėm, kiek pinigų ir darbo įkišom, — nuo savęs pridėjo Puišienės sesuo. — Dabar nė poterėlių sukalbėti nebeturim kur užbėgti. . .
Jau buvo gilus vidurnaktis, kai vyrai paliko svetingus Puišių namus. Vakarų žara buvo nuslinkusi toli į šiaurę ir vos matomai blyškėjo horizonte. Griežlės buvo nutilusios.
Vyrai į stovyklą negrįžo. Jie pasiekė lankos pakraštį, įsikasė į šieno kupetą ir numigs iki ryto. Nakties tamsoje po rasas braidžioti nesmagu.
Žilvino užrašų sąsiuvinyje įrašyta:
Jonas Ilgarūbis buvo paprastas P. dvaro darbininkas, netgi ne kumetis. Jis su šeima gyveno pamiškės trobelėje, kur turėjo porą hektarų žemės ir laikė keletą karvių ir avių. Trejetą dienų dirbdavo dvare, kitą laiką — namie. Gyveno neblogai.
Pirmos bolševikų okupacijos metu jis iš dvaro gavo daugiau žemės, buvo išrinktas į vietos kooperatyvą ir pradėjo visur girtis, kad esąs senas komunistas ir jau penkiolika metų, kai priklausąs slaptai kuopelei. Kai tiems jo plepalams niekas nenorėjo tikėti, jis iš palėpės ištraukė pluoštą surūkusių ir sudulkėjusių proklamacijų, kurias buvo išsaugojęs iš anų laikų ir slėpęs kaip įrodomąjį dokumentą.
Vokiečių laikais nenukentėjo.
Kai antru kartu užėjo bolševikai, jau pirmą dieną suorganizavo dvaro darbininkus ir raudonarmiečius sutiko su gėlėmis ir prakalba. Buvo paskirtas dvaro komisaru. Po kelių mėnesių — apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku. Čia būdamas sudarė išvežtinųjų asmenų sąrašus, o paskui asmeniškai dalyvavo prie išvežimų. Suorganizavo apylinkės stribus. Šiais metais numatytas kandidatu į augščiausiąją tarybą.
— O dabar įtrauksime į juodąją knygą ir jo naujausius žygius, — pasakė Žilvinas, pieštuku rašydamas suglamžytame sąsiuvinyje.
Saulė jau siekė medžių viršūnes, kai jis pasiuntė savo vyrus susitikti skerdžių ir išgirsti naujausias žinias.
— Matai, kad žinau, — kalbėjo didžiuodamasis skerdžius. — Mane visi laiko neišmanėliu, o kartais net puskvailiu. Ir nevengia mano akivaizdoje kalbėti paslapčių. Aš viską suprantu. Nesvarbu, kad akys jau nebeprimato, bet galva dirba gerai. Kaip ridikas.
Jis pastukseno lazdos kriukiu į pakaušį.
Ir čia skerdžius vyrams papasakojo, kad šį vakarą į dvarą tikrai atvažiuos Ilgarūbis, lydimas kokių trijų—keturių stribų. Jų tarpe būsiąs ir Ratkiokas. Paimsią pieninės sunkvežimį ir atidumsią. Ratkus jam davęs netgi porą gurkšnių jo išvirto samagono paragauti.
— Ale degina, kaip ugnis, — džiaugėsi senis. — Iš grynų ruginių miltų darytas. Ratkus dvaro sandėlininkas, tai miltų jam netrūksta. O man mėsytės. Štai, jums atnešiau avies kulšelę. Šunes apdraskė, tai reikėjo pripjauti. Kasgi greičiau gaus, jei ne skerdžius.
Jau gerokai pritemus, vyrai išsiruošė į žygį. Vakaruose stovėjo tamsūs debesys, plieskė žaibai ir dundėjo tolimas griaustinis. Buvo tvanku ir įkyriai lindo uodai.
Dar nelijo, bet lietus galėjo prapliupti kiekvienu metu.
— Mums labai palankus oras, —džiaugėsi Žilvinas, brisdamas per alksnynus. Jį sekė keturi kiti partizanai, spausdami ginklus.
— Kad tik pavyktų, — nerimo Ramūnas, neatsilikdamas nuo Žilvino.
Už geros valandos jie pasiekė dvaro sodybą. Vėjas ūžavo sodo medžiuose ir papsėjo nukrėsti obuoliukai. Sode tvora buvo išvirtusi ir pereiti nebuvo jokio vargo.
Prie rūmų vyrai nutarė artėti per sodą. Taip saugiau. Skerdžius buvo nupasakojęs, kas kokiame rūmų gale gyvena.
Antrame rūmų augšte degė šviesa ir girdėjosi labai nesklandi sutartinė. Įkurtuvininkai jau buvo gerokai įkaušę ir giedojo kiekvienas sau.
Sodo pusėje nebuvo nieko. Netgi šunes nelojo.
— Dabar svarbiausias klausimas, kaip mes prilipsime prie antro augšto, — šnibždėjosi vyrai, sugulę už tankių alyvų krūmų.
— Aš jau žinau, — pasakė Jogaila, žvelgdamas į balkoną, už kurio švietė durys į saloną. — Reikia pajieškoti kopėčių. Prilipsime. Aš manau, kad kopėčias galėtume rasti prie daržinės. Jei neklystu, ten yra taisomas stogas. O tokioje vietoje turėtų būti kopėčios.
— Gerai, judu su Labučiu eikite ir atneškite, mes pasiliksime čia ir saugosime, — įsakinėjo Žilvinas. — Jei kokios — trys šūviai: sutartas ženklas.
Audra artėjo. Griaustinis griovė jau smarkiau. Vėjas sūkuriais pradėjo nešti dulkes ir šapus
Dainininkai vis tebedainavo. Niekad nebaigiamas dainas. Dabar jie traukė liūdnąją gruzinų “Suliko”. Tokiais išgverusiais balsais.
Vienas dainininkas išėjo į balkoną. Turbūt prasivėdinti. Ne, jam pasidarė bloga. Jis persivėrė per tvorelę ir pradėjo “ožius pjauti”. Vyrai girdi, kaip jis žiaukčioja ir spjaudo.
Po kiek laiko, atsigavęs, jis vėl grįžo į saloną ir kietai užtrenkė duris, kad vėjas nesiveržtų į vidų.
Dabar atėjo ir vyrai su kopėčiomis. Labai greitai jas pasisekė rasti. Ir pakankamai ilgos. Jas pristatė prie balkono palei namo sieną. Labai atsargiai, kad netrinktelėtų.
— Jūs saugosite namą iš šonų, — nurodinėjo vietas Žilvinas savo vyrams, — o mudu su Ramūnu lipame augštyn.
Kopėčios svyravo ir lingavo po kojomis. Tvorelė braškėjo. Matomai, papuvusi.
Iš balkono į vidų vedė stiklinės suveriamos durys. Jos buvo užleistos kitados švariomis šilkinėmis užuolaidomis. Dabar užuolaidos buvo parudavusios ir skylėtos. Pro jas gerai matėsi, kas darosi viduj.
Už didelio neapdengto stalo sėdėjo keturi vyrai ir prisimerkę traukė savo dainą. Ant stalo lėkštėse buvo duonos ir pjaustyto kumpio riekutės. Stovėjo kelios tuščios ar nugertos bonkos. Greta, ant sienos, kabojo trys automatai. Palubėje spingsėjo žibalinė lempa, pakabinta greta stiklinio žirondelio.
Dešinėje kambario pusėje, kampe prie sienos, stovėjo aptrinta pliušinė sofa. Jos viename gale snaudė Ratkus, apsikabinęs butelį, kitame sėdėjo jau pagyvenęs vyras su kažkokia moteriške.
Staiga apylinkę nušvietė melsvas žaibas. Jį pasekė duslus, nutęsiamas ir viską drebinantis griaustinis. Į sodo tankmę pabiro pirmieji sunkūs lietaus lašai.
Vienas vyras, sėdėjęs stalo gale, galbūt griaustinio išgąsdintas, pakilo ir išėjo pro šonines duris. Už stalo pasiliko tik Ilgarūbis ir du uniformuoti stribai.
— Dabar! — sušnypštė Žilvinas. — Taikyti į visus tris! . ..
Papliupo dvi ilgai nutęsiamos automatų serijos. Sužvangėjo durų stiklai, pašoko nuo stalo bonkos. Dainininkai nutilo ir be žado susmuko po stalu. Išgąsdintas Ratkus pabudo ir išmetė iš nagų butelį.
Žilvinas su Ramūnu galvotrūkčiais nusileido žemyn ir nuvertė kopėčias. Kad kas kitas nepasinaudotų.
Danguje kryžiavosi šakoti žaibai, nušviesdami sodo medžius. Pasipylė vandens sriautai, šniokšdami ir šnarėdami lapuose. Vyrai, prisidengdami krūmų eilėmis, skubėjo iš sodo.
Jie stengėsi pasiekti pamiškėje esančią daržinėlę. Ten galės palaukti, kol praeis audra.
Dvare buvo ramu ir per audros staugimą nieko nebuvo girdėt. Šviesa salone nebedegė.
Rytoj Žilvinas galės išplėšti savo sąsiuvinio lapus, liečiančius nelemtąjį Gyvatės gyvenimą.
