SENOVĖS LIETUVA

V. ŠIRVYDAS

I

Po 1917 metų rusų revoliucijos Amerikoje apsigyvenę du rusų istorikai profesoriai, G. Vernadskis (Yale u-to) ir M. Karpovičius (Harvardo), 1940 metais sumanė parašyti amerikiečiams anglų kalba plačią (dešimties tomų) modernišką savo tautos istoriją. Karpovičius mirė nespėjęs nieko išspausdinti, tačiau Vernadskio pasirodė jau keturi tomai. Pirmasis, Ancient Russia, pasirodė 1943 metais, antras, Kievan Russia, 1951 m., trečias, The Mongols and Russia, 1953 m., o ketvirtas, Russia at the Dawn of the Modern Age, 1959 m. Visuose tomuose jis paliečia lietuvius ir senovės Lietuvą, ypač paskutiniame, kur įrodinėja, kad mūsų didžiųjų kunigaikščių valdytosios Vakarų Rusijos istorija privalo būti tokia pat pagrindinė visos Rusijos istorijos dalis, kaip ir Kievo Rusijos ar Maskvos Rusijos.

Senovės slavų istorija susiduria su nemaloniu trūkumu, tolygiu lietuviškam trūksta dokumentų. Vernadskis todėl sako: “Tik archeologijos duomenimis tegalima atkurti senovės Rusijos istoriją — gal kiek pasigelbstint ir kalbotyra”. Tiesa, rusas istorikas Pokrovskis teisėtai prikišo: “Archeologų iškasenos, klausiamos, tyli ir pačios savaime neatsiliepia.” Lietuvis, visgi, nekantriai laukia tolimesnių tomų M. Gimbutienės rašomos, Harvardo u-to leidžiamos trijų tomų serijos apie Rytų Europos archeologiją — bene joje ras modernių duomenų mūsų senovės protėvių proistorei, kuriai, kaip prof. K. Būga, sakydavo, prieš XI amžių dokumentų nėra.

Pirmu savo darbo tomu prof. Vernadskis svarsto rusų tautos susidarymą. Kaip žinoma, indoeuropiečiai (prie kurių mes ir slavai priklausome) Il-to tūkstantmečio pr. Kr. sąvartoje, dėl dar nevisai ryškiai suprantamų priežasčių, ėmė gyventojų prieaugliu sparčiai gausėti bei plisti po Indiją, Europą ir Mažąją Aziją. Pirmieji bene bus hatai(hititai), kalbėję indoeuropietiška “našilų” kalba ir pasirodę dabartinės Turkijos Anatolijoj apie 1900 metų prieš Kr. Kelionėje, spėliojama, būsią perėję Pietų Rusijos (Ukrainos) stepes, tyrlaukius ir Mažojon Azi-jon įžengę iš Europos (Dunojaus) pusės.

Netrukus Graikiją užplūdo pirmieji senovės graikų protėviai, o 1400 m. prieš Kr. Indijon koją įkėlė arijai, kurių sanskrito kalba, sakoma, esanti lietuviškai tokia artima, šešetui šimtų metų praslinkus senovės Persijoj pasirodo iraniečiai (persai ir madai), o jų pusbroliai skitai užvaldė Ukrainos stepių kraštą. Po jų Europoje kilnojasi ir stumdosi, vienas po kito, senovės italai, keltai, germanai. Slavai išsijudino paskutinieji, tik VI-VII a. po Kr. Apie 600 m. jie pasiekė Elbos-Saalės upių ribas, Vokietijoj, nuo kurių germanai, savo Drang nach Osten veržtu palaipsniai juos stūmė atgal (900-1250 metų laikotarpyje).

Ar dalyvavo mūsų protėviai šiuose indoeuropiečių persikilnojimuose? Be abejojimo, dalyvavo, tik raštų nėra, o archeologija neištirta. Bizantijos istorijos profesorius Harvardo u-te, F. Dvornik, savo “The Slavs — Their Early History and Civilization” (1956 m.) sako:

“Baltai iki mūsų dienų gyvena savo pirmapradėje tėvynėje, nepasijudinę niekur” (p. 81). Upių vardus išstudijavęs, mūsų prof. K. Būga, tačiau, pasakoja:

Upių vardai rodo, kad lietuvių ir latvių protėvių ateita į dabartinę Lietuvą-Latviją iš rytų ne anksčiau VI-VII amžiuj po Kr. Pirm to jie gyveno dabartinėje gudų žemėje: šiaurinėje Minsko, Mogilevo ir Smolensko gubernijų dalyje. Ten dar tebėra baltų vardų: upė Laučesa (mūsų Laukesa), ir Nača (mūsų Nočia). Iš ten mūsų protėvius VI a. pradžioje (500 m.) išstūmė iš anapus Pripetės besigrūdą slavai. Visų-pirmiausiai išsikraustė prūsai, nes romėnų istorikas Tacitus juos randa aisčių vardu I amžiuje po Kr. prie Baltijos, ties Vyslos žiotimis. Prūsai čia rado jau įsikūrusius germaniškus gotus, kurie tada save vadino ghutaz,iš kur pas mus kilo žodis gudas. Paskutiniai iš senųjų sodybų išsikraustė lietuvių ir latvių protėviai. Juos stūmė slavai krievai (latvių kalboje rusai vadinami krievais) ir jie apsigyveno kur jau gyveno baltiški kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Latviai įsibriovė į suomiškų lybių ir estų kraštą. Mūsų protėviai tada netik atlaikė krievų tolimesnį briovimąsi, bet sulietuvino ir sulatvino gimines kurių krašte apsigyveno. Tokiu būdu, lietuvių tauta palaipsniui susidarė iš senovės tikrųjų lietuvių, Zarasų-Rokiškio srities sėlių, Linkuvos — Joniškio kuršių, Tilžės-Ragainės skalvių ir Suvalkijos jotvingių-sudų. (Kalba ir Senovė, I, p. V-VI, 1922 m)

Be to, Būga dar sako: “Iš skolytinių žodžių mūsų kalboje sužinome, kad baltų susidurta senovėje su suomiais ir mardviais (dar prieš Kristaus gimimą), kiek vėliau su gotais (prieš 300 m. po Kr.), o dar vėliau su slavais (VI a. po Kr.) ir skandinavais (VII-IX a. po Kr.).”

Lietuvių ir latvių protėviai gal taip ir kraustėsi, bet archeologai nuo Vyslos žiočių iki Dauguvos randa gana vienodą kultūrą, kurios liekanas skiria baltams, ir kuri vystėsi nuo 1400 metų prieš Kristų iki 1200 metų po Kr. Taip bent pasakoja mūsų Lietuviškoji Enciklopedija (prof. Salys, 1933 m. laida).

Kur gi gyveno slavų protėviai? Jų tyrimo patriarchas, prof. Niederle, manė, kad slavų tėvynė buvusi miškais apaugusiame ir balomis pertekusiame krašte abipus Pripetės (Dniepro įtako) upės. Žymaus anglų u-to leidžiamoji “The New Cambridge Modern History” tiesmukai ir sako: “Pirmųjų slavų tėvynė buvo Priepetės balų kraštas, pusės Anglijos didumo.” Vakaruose šis kraštas dūrė Vyslos upei, pietuose atsirėmė į Dniepro augštupį. Rytuose siena jam tarnavo tuometiniai Černigovo-Poltavos krašto neišbrendami miškai, o nuo senovės baltų (gyvenusių ties Nemunu ir Dauguva) juos skyrė gilių girių ir balų kraštas. Lietuviškų girių neišbrendamumą gerai pavaizdavo vėlesniais amžiais vokiečių Ordino agentų rašytieji Litauische Wegeberichte. Slavus-lietuvius skiriantieji miškai, tačiau, buvo žemdirbių reikalams gerokai praretinti, nes Liet. Enciklopedija pasakoja: “Nėra pagrindo manyti, kad tuo metu (XII-XIII a.) lietuvių ir slavų plotus skyrė nepereinami miškai” (kalbama apie Naugarduko-Tureisko sritis).

Baltų protėvynę tenka skaityti kraštą nuo Vyslos žiočių iki Kalugos-Tvėries sričių rytuose. Jis atsirėmė į Pripetės balas pietuose. Dauguvą šiaurėje tenka skaityti jų riba. Čia kada tai atkeliavo tie indo-europiečiai, kurie sukūrė baltų protautę. Baltai skyrė tada slavus nuo suomių, o slavai skyrė baltus nuo iraniečių Ukrainos stepėse.

Įdomu paminėti kalbininkų nusikaltą pažiūrą, kurią Harvardo profesorius etnologas Coon, veikale “The Races of Europe” (1936 m.), šitaip nusako: “Neginčytina įrodymų persvara rodo, kad senovės italų, keltų, germanų, baltų ir slavų protėviai kada tai gyveno draugėje apie kurią tai jūrą šiaurės Europoje, kurios vardas išliko visose jų kalbose — ‘marios’.”Prof. Būga manė, ši jūra bus buvusi kur nors apie Priepetės “balas”.

Priminęs, kad senovės slavų istorijos apyaušryje (500 m. po Kr.) jų jau būta trys šakos (rytiečiai, vakariečiai ir viduriniai), Vernadskis jų protėvynę linksta ne Priepetės balas skaityti, bet kraštą kiek tolėliau rytuose, veik Vidurinėje Azijoje. Vėliau išėjusiame veikale “The Origins of Russia” (Oksfordo u-to leidinys, 1959 m.) jis teigia: “Gilų pirmųjų slavų kultūros panašumą senovės arijams, alanams ir turkams (tai trys Azijoj gyvenusios tautos) įrodo nemažas skaičius slavų tautosakos, meno ir tikėjimo dalykų.” (p. 41). Vienu tokiu bendru kultūriniu dalyku esąs Dievo vardas: iraniečių Bag yra slavų Bog. Kitas dalykas (bendras ir lietuviams) yra blynų mėgimas ir žodis “rojus”. Iraniečių “rai” reiškė dangaus šviesumą ir palaimą.

Sovietijoje gyveną rusai tyrinėtojai (Deržavinas, Udalcovas, Sobolevskis) mano, slavai susidarę ilgu susiliejimo vyksmu iš senovės ilirų, trakų, skitų ir sarmatų — kitais žodžiais iš trakų ir iraniečių. Jų “tautėjimas” vykęs krašte tarp Vyslos, Karpatų kalnų ir Dniepro. Deržavino pastangos rasti gilų giminingumą tarp senovės trakų ir slavų bus įdomios lietuviui, kuris prisimena dr. J. Basanavičiaus Vilniuje 1921 m. išspausdintą veikalą “Apie trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon”. Labai gali būti, kad kalbos sumetimais Būgos suniekinta Basanavičiaus trakologija dar pasirodys kai ką ir turinti.

Senovės baltai ir slavai rašyti nemokėjo, todėl nepaliko raštų apie save. Į pietus nuo jų gyveno raštingi senovės graikai, kurie 645 m. prieš Kr. Bugo ir Dniestro žiotyse įkūrė Olbijos miestą, prekybai su Ukrainos stepes valdžiusiais skitais. Apie Juodąją jūrą graikai prikūrė nemaža tokių kolonijų. Senovės graikų vietą vėliau užėmė jų ainių civilizuota ir palaikoma Bizantijos imperija. Jie paliko raštų iš kurių patiriame kas dėjosi senovės slavų ir baltų gyvenamuose kraštuose.

Olbiją lankęs senovės graikų istorikas Herodotas (pramintas “istorijos tėvu”), 425 m. prieš Kr. rašo, kad Skitijoj gyventa “skitų žemdirbių” (skythoi georgoi). Į šiaurę nuo jų gyvenę neurai. Latvis P. Šmitas mano, šie gyvenę Priepetės balų srityje ir esą tie patys, kuriuos kai kurie ruso Nestoro kronikos nuorašai vadina neromais(vietoje latgaliais). Suomių kalboje “maa” reiškia žemę. Tokiu būdu, neroma būtų “nerų žemė”. Jei Nestoras manė, kad tai kitas vardas Latgalijai, o žinant, kad turime upę Nerį, esame padrąsinti tikėti, kad Herodoto neurai buvo baltai.

Ukrainos stepėse - lygių pievų tyrlaukiuose — gi dėjosi ypatingų dalykų, kuriuos senovės graikų ir bizantiečių raštai aprašo. Viena po kitos ten kūrėsi, gyvavo ir nyko veik vienodo pavidalo valstybėlės: “ponais” buvo karingi raiteliai (žirgininkai), dažniausiai iš Vidurinės Azijos atplūdę, o pavaldiniai klusnūs, ramūs ir darbštūs žemdirbiai. Apie šiuos ginkluotus raitelius iš kurių gal pas mus atėjo ir mūsų tautos ženklas Vytis (kurį seniau Amerikos lietuviai vadindavo “žirgvaikiu”), žymus prancūzas istorikas, Rene Grousset, savo “L’ Empire des Steppes” (1955 m. susilaukė 4-tos laidos) rašo: “Stepės tai žirgo tėvynė. Čia gyvenančios tautos yra gimę raiteliai. Jie mums sugalvojo mūsų kelnes.” (p. 221). Anglas istorikas Toynbee stepes lygina okeanui — jūroms, o žirgus-raitelius laivams su jūrininkais. Žirgas nesykį tolimiausios Azijos užkampių raitelius kolumbais atneš-davę į naujas Amerikas Pietų Rusijoj ir Europoje.

Politinę žirgininkų ir žemdirbių santykiavimo istoriją Pietų Rusijos stepėse (krašte tarp Karpatų ir Juodųjų jūrų) Vernadskis šitaip suskirsto:

I. Kimerų viešpatavimas (1000-700M. prieš Kr.).

II. Skitų amžius (700-200 m. prieš Kr.).

III. Sarmatų viešpatavimas (200 m. prieš -200 po Kr).

IV. Gotų valstybė (200-370 m.)

V. Hunų viešpatavimas (370-558 m.)

VI. Avarų amžius (558-660 m.)

VII. Chazarų-bulgarų viešpatavimas (650-737 m.)

VIII. Variagų įsigalėjimas (737-839 m).