TAI BUVO 1919 METAIS
P. GENYS
KARININKAS JUOZAPAVIČIUS IR ALYTAUS KAUTYNĖS
Karininką Antaną Juozapavičių dar pažinojau Rusijoje. Buvo lietuvių bataliono Vitebske vado padėjėjas.
1918 m. lapkričio mėn. pradžioje atvykęs į Vilnių pirmąjį iš mūsų karininkų susitikau karininką Juozapavičių. Iš pradžių buvo krašto apsaugos ministerio A. Voldemaro adjutantas, o vėliau 1 pėst. pulko vadas.
Karininkas Juozapavičius turėjo visas gero karininko ypatybes. Buvo griežtas, drąsus, energingas ir iš dalies politikas. Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, karininkas Juozapavičius visur vedė su jais derybas, kur tik reikėdavo ginti lietuvių bataliono reikalus Vitebske.
Griežtumo pavyzdys jam jau esant 1 pėst. pulko vadu Alytuje: Viena kuopa be karininkų atėjo į pulko štabą reikalauti, kad būtų iš daboklės paleisti areštuotieji kareiviai. Karininkas Juozapavičius nieko neatsakė, tik padavė griežtą komandą: “Dešinėn, žengte marš!” ir visa kuopa, kaip vienas, pasisuko ir nuėjo.
Antras atsitikimas: 1 pėst. pulko užuomazga stovėjo Alytuje, Vilniaus pusėje, Saratovo ir pionierių kareivinėse. Nakties metu buvo siuntinėjami patruliai iki Nemuno. Kauno pusėje daugiau šeimininkavo vokiečiai, kurie buvo užėmę artilerijos kareivines.
Vieną naktį keletas vokiečių atėjo į mūsų pusę ir pradėjo daryti kratas plėšikavimo tikslu. Žmonės pasiskundė mūsų patruliams. Šie nuėjo ir norėjo vokiečius sulaikyti. Vokiečiams pasipriešinus, vienas vokiečių buvo nušautas, o kiti suimti, pristatyti į 1 pėst. pulko štabą ir uždaryti į daboklę. Vokiečiai įteikė lietuvių pulkui ultimatumą tuojau paleisti jų areštuotus kareivius. Ultimatumas buvo paremtas nemažu būriu jų karių su kulkosvaidžiais. Karininkas Juozapavičius įsakė išstatyti mūsų sunkiuosius kulkosvaidžius ir užimti poziciją. Vokiečių ultimatumas buvo atmestas. Vokiečiai, nieko nepešę, pasišalino. Vėliau jų kareiviai buvo paleisti.
Noriu smulkiau atpasakoti karininko Juozapavičiaus žuvimą ir Alytaus kautynes 1919m. vasario mėn. iš 12d. į 13d. naktį, kadangi drauge teko veikti.
1 pėst. pulko sudėtis buvo tokia: 1 kuopa apie 80 vyrų; 2 kuopa irgi apie tiek. Ginkluotos rusiškais šautuvais be durtuvų. 2 kuopa buvo išvykusi prie Jėzno padėti Kauno įgulos daliniams. 5 ir 6 kuopos po 60 vyrų, apginkluotos tik vasario 12 d. vakare vokiečių šautuvais, atvežtais iš Kauno. Dar buvo mokomasis būrys iš 20 vyrų ir pora neveikiančių sunkiųjų kulkosvaidžių.
Aš su 1 kuopos 60 vyrų nešiau Alytaus ap-
Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę 1919, vasario 13 dieną
saugą nuo Daugų pusės. Viena užtvara iš 30 vyrų su vienu sunkiuoju kulkosvaidžiu stovėjo Švobiškių kaime ant plento Daugai — Alytus. Kita užtvara iš 15 vyrų Daumantonių kaime, ir aš su 15 vyrų ir kuopos gurguole užpakalyje Vinčiūnų kaime. Atstumas tarp užtvarų didelis, o jokių ryšio priemonių nebuvo:
Vasario 12 d. buvo atėjęs rusų šnipas lietuvis belaisvio drabužiais. Pasisakė grįžtąs iš nelaisvės namon. Kitą dieną Viciūnuose tas pats žmogus buvo pastebėtas jau bolševiko kailyje.
Apie 12 val. nakties bolševikai pradėjo pulti iš Daugų. Jų jėgos: vienas batalionas iš 4 pėstininkų kuopų ir vienos sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos. Puolant mūsų užtvarą Švobiškių kaime, buvo nukautas sargybinis ant plento savanoris Žėkas. Tai pirmoji 1 pėst. pulko kautynių auka.
Po kautynių užtvara pasitraukė Alytaus link. Man į Viciūnus pranešė kareivis, atjojęs ūkininko arkliu. Įsakiau atitraukti savanorius iš Daumantonių kaimo, kad galėtų bendrai su kitais veikti. Užtvarai dar negrįžus, atvyko pas mus karininkas Juozapavičius su karininkais Ignu Musteikiu ir Povilaičiu. Prie savęs turėjo penkis kareivius iš mokomojo būrio ir vieną sunkųjį kulkosvaidį be trikojo.
Karininkas Juozapavičius man paaiškino, kad prieš Alytų jis išstatė 5 ir 6 kuopas ir likusius 1 kulkosvaidžių kuopos kareivius, o mes eisime bolševikams į užpakalį. Tą naktį labai snigo ir už keletos žingsnių nieko negalima buvo matyti. Kareiviai neapmokyti ir labai jauni, tarp 15-20 metų amžiaus. Sunku kur vienus pasiųsti.
Aš su vienu savanoriu ėjau apsaugoje, o
Juozapavičius ir Musteikis su likusiais 30 vyrų ėjo užpakalyje. Išėję į plentą Daugai—Alytus pastebėjome, kad bolševikai nuėjo toliau Alytaus link. Mes pradėjome, žygiuoti jų užpakalyje. Nepriėjus Pataronių kryžkelio pamačiau juodą masę. Užklausė mus rusiškai: “Kas ten?” Atsakiau taip pat rusiškai: “Savi!” ir rusai nusiramino.
Suguldę savo kareivius augštumėlėje, atidengėme ugnį. Rusų pusėje pasidarė didžiausias triukšmas. Paskui atsisuko ir pradėjo pulti mus. Išgirdau komandą: “Viena kuopa dešiniau plento, kita kairiau! Kulkosvaidžiai sparnuose!’
Mes turėjome tik po 15 šovinių, o mūsų sunkusis kulkosvaidis nuo šovinių dėžės (neturėjome trikojo) iššovė tik vieną šovinį. Mūsų šoviniai greitai išsibaigė. Turėjome trauktis atgal į Saratovo kareivines, kurias auštant ir pasiekėme. Mūsų kuopos, karininko Čapliko vadovaujamos, jau buvo pasitraukusios. Mat, 12 val. vokiečiai visai pasitraukė iš Alytaus, atidengdami geležinkelio tiltą per Nemuną, per kurį rusai užėjo mums į užpakalį. Vasario 12 d. pora vežimų vokiečių spartakininkų (komunistų) nuvažiavo į Daugus pas rusus —bolševikus. Apie vokiečių pasitraukimą pranešė vienas mūsų kareivis, kurį karininkas Juozapavičius tyčia pasiuntė pas vokiečius tarnauti ir šnipinėti lietuvių naudai.
Kareivinėse radome tik karininką Švambarį, pulko ginklininką, kuris pranešė, kad lieka šautuvai. Karininkas Juozapavičius greitai surado pora vežimų (liepė išmesti netaip svarbų turtą). Nors buvome ir labai pavargę, bet pradėjome krauti šautuvus. Juozapavičius pirmasis rodė pavyzdį. Kareivių liko tik 15 vyrų. Mat, kareiviai buvo vietiniai ir nematant pasitraukė į namus. Į du vežimus visi šautuvai netilpo. Tuomet karininkas Juozapavičius ir karininkas Musteikis su tais vežimais nuvažiavo Alytaus link, o man liepė palaukti, kol jis atsiųs dar vieną vežimą
Karininkas Musteikis greitai grįžo su pulko vado įsakymu nebelaukti vežimo, bet vykti tilto link, nes bolševikai jau netoli tilto ir greitai jį užims. Nuo Saratovo kareivinių iki Alytaus miesto buvo apie trys ketvirtadaliai kilometro.
Kiek pažygiavęs pamačiau, kad prie pat Alytaus stovi mūsų vežimai, o apie juos slankioja kažkokios pilkos žmogystos. Greitai išgirdau rusišką komandą “ugnis,” ir tuoj pradėjo į mus šaudyti. Iš pradžių iš šautuvų, o paskui ir iš sunkiųjų kulkosvaidžių. Laimingai nesužeisti pasiekėme Nemuną ir ledu perėję patraukėme Balbieriškio link. Manau, kad karininkas Juozapavičius, jodamas prieš vežimus, galėjo nematyti bolševikų, priartėjusių prie tilto. Iš gatvelės nuo Saratovo kareivinių tilto nesimatė. Norėdamas prasiveržti ir buvo nukautas ant tilto.
Mums bėgant ledu mačiau, kad ir ties tiltų mūsų kareiviai bėgo ledu ir bolševikai juos šaudė. Kitą dieną atvyko iš Suvalkų vokiečių šarvuotas traukinys ir padėtis buvo atstatyta. Tarp Alytaus ir Daugų pasilikę mūsų savanoriai gaudė bėgančius bolševikus.
NESUSIPRATIMAS SU LENKAIS BIRKINĖLIUOSE
1919 m. lietuviai turėjo su lenkais bendrą frontą prieš rusus-bolševikus, bet skiriamoji linija tarp abiejų kariuomenių nebuvo pravesta ir jokių ryšių neturėjo. Tik mėgstantieji išsigerti galėdavo lenkų karinėse krautuvėse nusipirkti degtinės. Pas mus “valstybinės” degtinės dar nebuvo.
Lenkų kaimynystėje veikė mūsų 1 pėstininkų pulkas. Mūsų brigados štabas buvo apsistojęs Birkinėlių dvare. Jis buvo mažos sudėties. Mūsų 1 pėst. pulko štabas stovėjo kairiau. Birkinėlių dvaro, daugiau ties pulko viduriu. Laikinai pulko vado pareigas ėjo karininkas Čaplikas. Jis nakvodavo pas brigados vadą karininką Liatuką.
Vieną naktį į Birkinėlių dvarą atvyko lenkų batalionas ir apsinakvojo. Karininkas Čaplikas paskubomis apsirengęs ir pagriebęs savo arklį, atvyko į 1 pėst. pulko štabą ir paskelbė pulkui pavojų. Buvo įšaukti batalionų vadai ir baterijos vadas karininkas Pečiulionis. Karininkas Čaplikas pranešė, kad mūsų brigados vadas areštuotas ir įsakė man su pirmuoju batalionu pulti Birkinėlius iš vakarų pusės, o karininkui Dunduliui iš rytų pusės. Karininkui Pečiulioniui įsakė pastatyti bateriją augštumoje prie plento ir šaudyti tiesiai taikant (iš atviros pozicijos). Pirmuoju ugnį atidaryti turėjau aš, o pagal mane ir kiti.
Jau žygiuodamas pagalvojau, kad čia labai rimtas dalykas. Gali kilti karas su lenkais. Bendrai šis puolimas man buvo neaiškus. Čia bendrai puolam bolševikus, čia vėl vienas kitą. Pasiunčiau raitininką, kad paprašytų pulko vadą raštiško įsakymo. Priartėjęs prie dvaro gavau ir raštišką įsakymą.
Batalionas išsidėstė visai arti dvaro. Buvo matyti sode sustatyti į gubas lenkų šautuvai. Patys lenkų kareiviai buvo sugulę. Pulti miegančius nesiryžau. Dar kartą priminiaukarininkui Čaplikui, kad prasidėjus susišaudymui, nuo mūsų pačių ugnies gali žūti ir karininkas Liatukas.
Tuo pačiu metu pas lenkus pasiunčiau du gerai lenkiškai mokančius karininkus išsiaiškinti. Lenkai pranešė, kad jie mūsų brigados vado neareštavo. Jis yra laisvas ir gali eiti kur tik nori. O išaušus jie žygiuos toliau pulti Daugpilį—Tuo laiku gavau pulko vado pranešimą, kad puolimas atšaukiamas.
Iš tikrųjų praaušus lenkai išsirikiavo ir išžygiavo Daugpilio link. Dar tą pačią dieną nesėkmingai bolševikus puolė ir daug lenkų žuvo.
Kaip jie elgėsi su mūsų brigados štabu, atvykę į Birkinėlius, smulkiau nežinau. Po to toliau Daugpilio fronte santykiai su lenkais buvo įtempti. Daugpilio link siaurėjant frontui ir lenkams skubant minėtą miestą užimti, jie buvo užlindę dešiniajame sparne į mūsų priešakį.