GUSARŲ PULKE
Turėjau laimės ne tik kad kariuomenėje tarnauti, bet kavalerijoje ir dar gusaruose. Ir kas tuomet Kaune nežinojo gusarų? Tų gražių raudonkelnių ir raudonkepurių vyrukų? O kaip gražu būdavo, kai sekmadieniais pulkas eidavo į bažnyčią.
Aš manau, kad ne vienai Marytei ar Magdutei širdį kutendavo, kuomet ji žvilgsnį mesdavo į žygiuojančias gusarų gretas Parodos gatvėje ar Laisvės Alėjoje.
Ne tik gusaruose tarnavau, bet ten ir gerą postą turėjau. Dirbau pulko štabe. Štabas tai pulko galva. Čia kaip veidrodyje atsispindi visas pulko gyvenimas. Čia sueina visos žinios ir raportai. Dirbdamas štabe lengvai galėjau sekti viso pulko gyvenimą. Visokių nuotykių būta. Žmonės keičiasi kas pavasarį ir rudenį. Vieni išeina, kiti ateina. Naujokų apmokymas, mokomas eskadronas, išleistuvės, kariuomenės šventės, poligonas ir manevrai. Oi kaip viskas tas gražu buvo. Galima būtų prirašyti ištisus tomus apie pulko gyvenimą. Tačiau tik viena kita smulkmena dar užsiliko galvoje, kurią aš ir norėčiau čia paminėti.
Balandžio mėn. 1 d. proga Lietuvoje buvo paprotys siųsti vienas kitam kokį nors linksmą atviruką ir vienas kitą apgaudinėti. Tokio papročio laikydamasis gusarų pulko arklidės budėtojas susitaręs su tvarkiniu nutarė, balandžio mėn. 1 dienos proga apgauti savo eskadrono vadą. Tvarkinys atsigulė ant grindų ir vaizdavo susilaužęs koją, o tuo tarpu budėtojas pranešė apie tai eskadrono vadui. Atvykęs vadas įžiūrėjo, kad juokas ne vietoje ir neatsižvelgdamas, kad tai buvo balandžio mėn. 1 diena, paskyrė abiems atatinkamą atlyginimą.
Užėmus Lietuvą rusams, gusarų pulkas paskubomis buvo perkeltas į Marijampolę ir ten apgyvendintas. Vieną rytą iš po nakties, buvo rasta visur išklijuotų, ranka rašytų, tokio turinio raštelių: “Po kareivinėmis yra paslėpta bomba, ji sprogs (buvo net ir data nurodyta), pasisaugokite! Smetonos karys”.
Gusarų gretos Kaune Laisves Alėjoje 1938 m.
V. Augustino nuotr.
Gal būt tie lapeliai buvo juoko tikslu išklijuoti, bet, reikia pasakyti, kad daug baimės visiems įvarė. Kareiviai tą naktį bijojo kareivinėse miegoti. Kad nekiltų panika ir kareiviams drąsiau būtų kareivinėse tą naktį turėjo nakvoti karininkai. Be to, buvo pranešta ir rusams. Kiek jie čia vargo, kiek darbo padėjo su visokiais įrankiais bejieškodami paslėptos bombos. Bomba nebuvo surasta. Ji ir nesprogo.
Rusams Lietuvą inkorporavus į rusų teritoriją tuo pačiu laiku iš Lietuvos kariuomenės buvo sudaryti nauji daliniai ir ji visa įjungta į 29 Šiaulių teritorijos korpą. Iš visų trijų kavalerijos pulkų buvo sudarytas tik vienas kavalerijos pulkas pavadintas 26 kavalerijos pulku.
Sudarius naujus dalinius ir čia neapsiėjo be komedijos. Visi kariai turėjo priimti bolševikišką priesaiką ir bučiuoti jų raudoną skudurą. Tuo laiku, naujai suformuotas 26 kavalerijos pulkas vėl stovėjo Kaune, senoje savo vietoje. Atsimenu, kad tai priesaikai gan iškilmingai buvo pasiruošta. Į iškilmes buvo atsiųstas ir einąs komunistinės respublikos prezidento pareigas J. Paleckis. Jis čia pasakė labai ilgą kalbą, kurioje įrodinėjo, kodėl lietuvių tauta turėjo pasirinkti šitą kelią.
Priesaika buvo pravesta su visomis ceremonijomis, kokias tik bolševikai galėjo išgalvoti. Priesaiką ėmė visi, kaip karininkai, taip ir kareiviai, nes visi dar norėjo gyventi ir pamatyti kuo tas viskas baigsis. Bet ir čia įvyko netikėtumas. Vienas pulko karys atsisakė priimti tą priesaiką. Iš viso pulko, ir tik vienas. Aš manau, didesnio didvyriškumo nereikia nei jieškoti. Gaila, kad jo pavardės man neteko sužinoti. Buvau štabe ir pats savo akimis mačiau tą narsų vyruką lydimą dviejų sargų. Laukė nurodymų iš korpo štabo, nes šiaip nežinojo ką su juo daryti. Ką su juo pagaliau padarė ir kur jį padėjo, tolimesnių žinių neturiu.
A. G.
