ISTORIJA APIE RŪSTŲ PONĄ SU MEDALIAIS IR NENUORAMAS JŪRININKUS
V. PETRAVIČIUS
Tokia jau jūrininko prigimtis: mano manymu panaši į tekanti vandeni: jis amžinai neramus, juda, įieško ir kombinuoja. Stovim ant žydro Nemuno sroves, netoli Rusnės. Mūsų pusėje kasami apkasai, rezgamos spyglių užtvaros, statomi pabūklai. Toliau dunkso fabrikų masyvai, ir dūmai kyla i viršų. Kitoj Nemuno pusėj — lygumų pievos ir elegiškas ruduo su gelstančiais, auksiniais lapais. Slenka dienos ir naktys — laukiam įsakymo. Į mūsų nusistovėjusį ir vis labiau virstantį monotonišką gyvenimą įnešė daug neramumo pasklidęs gandas, kad anoj pusėj viskas evakuojama, ir kiekvienas gali paimti ką nori ir kiek tik gali panešti. Pasikvietęs iš kitų laivų prityrusius operacijose jūrininkus padarėm nepaprastą konferenciją, ir visi priėjom prie bendros išvados, kad laikas yra svarbus faktorius, ir turim neatidėliodami skubiai veikti. Kitą rytą, apsirūpinę kuprinėmis, kas bulbiniu maišu nešinąs, nuvykom į buvusią muitinę, kurios fasade kabojo geležinis, galingas aras.
Miglotais žodžiais išdėstę mūsų intenciją luftwaff’es feldfebeliui (jis tvarkė judėjimą) prašėm leidimo persikelti per Nemuną.
— Tai ką, kalėdot užsimanėt...?
Tyla reiškė sutikimą.
— Žiūrėkit ir manęs neužmirškit, — ir reikšmingai mirktelėjęs padavė išrašytus leidimus.
Persikėlę keltu per Nemuną, trys draugai pasileidom į žygį, turėdami palankų vėją į nugarą ir pasitikėdami mūsų nenusileidžiančia žvaigžde. Kojos vikriai kilnojosi, ir nepasijutom kaip pievos liko užnugary. Ant kalvelės pamiškėje stovėjo didelė, vieniša sodyba. Garsūs sparnuočių balsai kvietė mus ten užsukti.
Tai būta gražios ir turtingos sodybos. Aptvertame prieš baltai dažytus langus darže, blizgėdami rudenio saulėje, baigė nokti vaisiai ir pamidorai. Pasibeldėm į duris. Tyla.
— Uždrožk kaip reikia, gal popiečiui sugriuvę miega, — daviau instrukcijas. Tyla.
— Kas čia galėtų būti: kieme gurinėjo karvės, stripinėjo būriai veršių ir avių. Prispaudę pirštus prie stiklų, peržiurėjom visus kambarius — niekur nė gyvos dvasios. Atsirėmę prie tvoros užsirūkėm, svarstydami, kas toliau daryti. Staiga išvydom neįprastą reginį: iš bulvių išniro kiaulė, tokia ilga ir riebi, kad net pilvas žeme vilkosi. Ji pasižiūrėjo į mus mažytėmis nustebusiomis akutėmis ir pasisveikino jai įprastu būdu:
— Kriuk, kriuk....
Stojo gilios tylos minutė.
— Čia tai bent dalykas, — stebėjomės ja ir jos gera, nerūpestinga nuotaika, atgavę dvasios pusiausvyrą. Daugybė minčių gimė ir geso mūsų galvose.
— Per sunki operacija, — lyg atspėdamas mūsų mintis su rezignuojančia intonacija pratarė Jonas R. buvęs Kauno frantas su vapsvos ūsiukais. Tuojau dėmesį nukreipėm į kiemą, ir grįžom prie pozityvios veiklos, apžiūrėdami sau tinkamus objektus. “Šveikas”, takstydamasis nutverti už gracingo kakliuko, vaikėsi po kiemą žąsele ir būtų puikiai jam pavykę pervietinti ją į savo terbą. Staiga, lyg kažkieno atnešti, išniro pionierių būrys ir. permetę mus bukais, abejingais žvilgsniais, nuėjo sau tolyn.
— Velnias juos parautų, — nuoširdžiai keikėsi
“Šveikas”.
— Ką, gal vėliau reiks užsukti?
Jo nuomonei mes pilnai pritarėme.
— Reikia ir kitur laimę išbandyti.
Perkirtę miškelį sustojome.
Bekraštės lygumos tolimame horizonte matėsi degtuko galvutės dydžio sodybos, o nepertoliausiai švietė kvadrato forma sustatyti didelio dvaro mūriniai pastatai. Pasileidom tiesiog į juos, negailestingai griaudami tvarkingas burokų ir runkelių gretas. Kieme sukinėjosi būrelis žmonių, kurių viduryje kažkas gestikuliuodamas rankomis davinėjo įsakymus ar nurodymus.
Priėję arčiau, pamatėme pagyvenusio amžiaus imponuojančiais veido bruožais asmenį. Jis dėvėjo rudu golfo kostiumu, o ant švarko atlapo buvo suvarstyta daugybė miniatiūrinių kryžių ir kitokių pasižymėjimo ženklų. Žemiau jų kišenėj buvo įstatytas mikrofonas.
Visiems buvo aišku, kad jis yra centrinė figūra, todėl taikstydamiesi kalbėti į mikrofoną, išklostėm savo reikalus.
Jis pritariamai lingavo galva ir, lyg tai būtų visai nesvarbu tepaklausė:
— Kokios jūs tautybės?
—- Lietuviai...
— Kas... lietuviai?
— Lietuviai, -— patvirtinom abejingai.
— Jakub, — suriko lyg įgeltas ir parodė kokį tai ženklą.
Girgžtelėjo klėties durys, ir pasirodė Jokūbas: iš augščio pargriuvęs į priekį ir ant keturkampės galvos užsismaukęs kepurę su blizgančiu matiku. Laikydamas rankoje šautuvą, ilgais gremėzdiškais žingsniais priėjo prie mūsų rodydamas nepavargstantį karingumą ir šuns paklusnumą.
— Wird es gemacht, — drausmingai atraportavo kryžiais apsikarsčiusiam ponui, išklausęs jo nurodymus. Laikydamas šautuvą po mūsų nosimis užšovė naują apkabą ir įleido šovinį į lizdą.
— Los, — ir parodė į dulkėtą vieškelį.
Mūsų geras ūpas nerodė jokios tendencijos kristi žemyn.
— Uh, — kvatojo “Šveikas” apskritas, sveikas, visuomet patenkintas žmogelis su mažytėm gudriom akutėm, — kaip garbingai, šį kartą net su eskortu.
— Mūsų nepražus, ir pietūs tikrai bus, — vaptelėjo vapsvos ūsai, — valdiški kartais net ir geresni. Girdėjęs iš labai patikimų šaltinių, kad ten duoda žirnių košę su sosu, dėstė jis toliau savo samprotavimus.
Visi labai užsinorėjome žirnių košės su sosu. Matydamas, kad jo karingumas nedaro didelės įtakos mums, Jokūbas patogiai užsidėjo šautuvą ant peties ir įsiterpdavo į mūsų pokalbius vienu kitu žodžiu. Nei medžio, nei šešėlio nebuvo prie naujai pravesto tankams kelic, saulė šutino kaip puode. Jokūbas ėmė raižytis ir žiovauti: vakar kažkur buvo išsibeldęs tvarkos daryti, ir grįžo tik ketvirtą valandą iš ryto. Tikėjosi gerai išsimiegoti, o šiandien vėl ta pati istorija.
— Au... au... — žiovavo visa burna.
Vėliau kalbos nukrypo apie dvarus ir ūkius. Jo ponas, baronas von Ropp, pasak Jokūbo, yra turtingiausias.
Gal būtų viskas gerai išėję, jei nebūtumėt pasakę, kad jūs esate lietuviai, — švietė mus Jokūbas, — lietuvių jis nemėgsta, nes lietuviai keturis metus išlaikė jį kalėjime. Jam pačiam nesmagu mus varyti, bet įsakymas lieka įsakymu. Tą ir mes vienbalsiai pripažinom.
Netoli saulės laidos pasiekėm punktą N, kur buvo naujai permestas tiltas per Nemuną. Jokūbas energingai, užmiršęs beįsižiebiantį familiarumą, pristatė mus posto sargybiniams kaip baisaus prasikaltėlius ir perdavė pono įsakymą pristatyti mus į artimiausią komendantūrą. Žandaras pasikrapštęs pakaušį tylėjo, ir kai tik Jokūbas dingo už horizonto, liepe mums skubiai nešdintis ten, iš kur atėjom. Antrą sykį to nereikėjo kartoti: įsakymą žaibiškai įvykdėm, pasirinkdami trumpiausią kelią namo panemuniais. Kelelis vingiavęs pakrantėmis, įnėrė į krūmus ir dingo. Vietoj jo radome įmantriausiai išraitytus griovius ir vielų užtvaras. Lietus pradėjo lyti, pakrantės pasidarė slidžios lyg pamuiluotos. Balansuoji kaip įmanydamas, bet nepasijunti, kad jau griovy atsiradai, išsikrapštai, paeini, ir vėl ta pati istorija.
Taip kovodami su tamsa ir lietumi apie vidunaktį grįžome į savo išeities punktą.
Tą naktį, miegodami Juozapo Teisiojo miegu, sapnavom kiaules, poną su kryžiais ir su šautuvu besišvaistantį Jokūbą.
