Šaknys
NELĖ MAZALAITĖ
Buvo vienas ūkininkas, kuris tikėjo, jog tiktai ant jo kiemo kryžiaus yra miręs Kristus, šitaip pasirodė jam, kada jis pažvelgė paskutini kartą į savo namus, apleisdamas juos, tai tuomet jam pasigirdo Kryžių kalbant: — Kaip tu gali apleisti Mane? — Jis jau norėjo pulti iš vežimo ir pasilikti, bet juto šalimais sūnaus petį: tai dėl šito savo vaiko, dėl vienintelio belikusio jam, bėgo senis. Sūnus nenorėjo pasilikti rusams grįžtant, ir jis negalėjo palikti tėvo — šitaip jie traukėsi abudu.
Bet dar ilgai toje bėgimo kelionėje ūkininkui atrodė, kad reikia pasukti atgal: iš tikro, kaip jis galėjo apleisti savo sodybą? Ir tuojau pat žinojo: priešas yra netoli, per kelių pypkių surūkymą — ir jeigu jie užgaiš, jie neteks ir šito sūnaus, kaip anojo, kuris žuvo. Vadino jį žuvusiu — juk jeigu negirdėjo varpų užu jo vėlę, tai tiktai todėl, kad Sibire niekas neskambina už mirusius. O, kad sūnus tenai būtų ištvėręs, kas galėjo betikėti — net tėvas ne.
Tačiau viena tikėjo — moteris, išvežtojo žmona. Ji buvo jauna ir labai graži, ji buvo išauginta išlepintai, vienturtė ir pertekliuje — ūkininkas nenorėjo, jis priešinosi visom jėgom, kad sūnus pasirinko tokią marčią. Jo širdis neatsileido nė paskui. Nė tada, kai jaunieji susilaukė kūdikio. Bet kada užkrito nelaimė, kada jo sūnų pagrobė bolševikai — ūkininkas nuskubėjo į miestą ir atsivežė marčią ir vaikaitį, kurie buvo išlikę tiktai dėlto, kad užpuolimo naktį buvo svečiuose pas gimines.
Per visą skurdų karo laiką jis teikė tiems dviem namus ir globą, tiktai savo širdies jis nebuvo atidaręs marčiai: vis tiek, ji buvo svetima, poniška miestietė, be jo valios pasirinkta. Tačiau jis nekartą stebėjosi, kad ji niekuomet nerodė nekantrybės, nei pykčio, ji turėjo jam visada gerą žvilgsnį ir malonų žodį, nors jisai neatsilygino panašiai. Bet ji priklausė jo rūpesčiams, ir kai sūnus įtikino ir išmaldavo, kad tėvas privalo bėgti drauge, ūkininkas pirmiausia pasakė moteriai:
— Renkis.
Ji pažvelgė, jos akys buvo labai skaidrios, ir ji tarė:
— Ne. Kaip aš galiu pasitraukti iš savo laukimo sargybos. Aš žinau, kad mano vyras sugrįš. Ir aš saugosiu jam jo tėviškę.
Ūkininkas klausėsi ir žiūrėjo, ir tylėjo jis: nebuvo iki šiolei šiuose namuose tokio, kas nepaklausytų. Taip, kartą jo paties sūnus, ir tai jis buvo padaręs dėl šitos pačios moters, kuriai — dabar juto uošvis — jis nedrįso įsakyti. Bet ūmai pajuto baimę už bernioką, už savo sūnaus sūnų, ir prašydamas prabilo:
— Nors vaiką leisk.
Berniokas, kuriam ėjo vienuolikti metai, pažvelgė į senelį, ir jo akys buvo skaidrios, kaip motinos, ir balsas panašus, kai atsakė:
— Aš saugosiu motiną ir tėviškę — juk čia sugrįš tėvas.
Ūkininkas net nedrįso išsitarti jiems, kad juokinga būtų ir patikėti, jog jie gali išsaugoti sodybą, žemę, šita silpnų rankų miesto moteris, šitas vaikas. Reikėjo iš anksto laikyti dirvas pavirtusias dirvonais ir pamažu gaištančius gyvulius, jis jau dabar matė savo dvasioje, bet jis neišdrįso įžeisti jų gerų norų.
Tačiau tada, kai jis žiūrėjo, išvažiuodamas, į Kryžių ir girdėjo Jį — paskui jis žvelgė į pasiliekančius: motina stovėjo laikydama rankas ant sūnaus pečių, ir tarytum juos dengė kryžius savo šešėliu. Ir staiga ūkininkas valandėlę pasijuto ramus, tarytum padarė testamentą, atiduodamas žemę tam, kam ji tikrai priklausė.
Ne, nebuvo jam ramybės nė kelyje, nė toje žemėje, kur jie, bėgliai, pasislėpė. Ir ne todėl, kad naktimis, ir kad dieną, saulės nesigėdindamos, krito iš dangaus žmogaus metamos ugnys ir degino, griovė žmonių padarytus miestus, ir žudė pačius žmones, ne dėlto ūkininkui buvo neramu. Jis galvojo apie tuos, kur pasiliko ir apie savo dirvas — daugiau apie jas, ir už jas labiausia bijojo, kad jos ten merdėja. Bet ką jis galėjo daryti — juk nesiskųs sūnui, neskaudins jam širdies, tasai gi buvo jo paskutinis turtas, gyvenimas ir parama — taip, kaip jis buvo ramstis, kurio laikėsi sūnus, šitaip jie padėjo vienas kitam.
Jie laikėsi iki atėjo paskelbta taika, o netrukus pamatė, kad tai buvo apgaulingos ramybės, netikrų vilčių ir neišsipildymų metas, ir žmonės ėmė staigiai senti širdimis. Jie neturėjo savo valios, niekas nepriklausė jiems, kartais jie pasidarydavo labai silpni ir prarasdavo net savo sielas. Tačiau jie dar skyrė blogį ir juto kaltę, užtatai teisinosi ir smerkė visus, tiktai ne save. Štai tą viską girdėjo ir regėjo doras ūkininkas, jis nyko, kaip javas blogoje dirvoje, o vieną rytą atsibudo labai nusiminęs ir neiškentė neprasitaręs sūnui:
— Regėjau sapną: po mūsų kryžiumi kieme pasirausė kirmėlė. Mano tėvai statė kryžių, šitaip jie dėkojo Viešpačiui, kad jų įpėdinis buvo jiems suteiktas — su tuo kryžiumi aš gimiau, ir su juo turiu mirti. Aš mirsiu.
Ir piktuoju kalbėjo sūnus, ir prašė, ir juokėsi iš sapnų, bet nepajėgė nuveikti tėvo susigraužimo: ką gi jis galėjo, kad ir paties širdyje atsirado nerimas. Ne vieno akimirksnio jis neužmiršo tėvo sapno: kad įsirausė kirmėlė po kryžiumi, jų tėviškėje.
O toje sodyboje buvo šitaip: jaunoji moteris ir jos vaikas dirbo sunkiau, negu senovės baudžiavoje, tačiau šito sunkumo jie nenorėjo nusimesti. Kaimynai gyrė, kad ji tvarkė ūkį sumaniai, tarsi būtų užauginta prie tų darbų. Jie patys talkino jai — taip, visada atsirasdavo gerų pagalbos rankų, kiekvienas padėjo kaimynui, taip jie visi gynėsi nuo suvarymo į kolchozus — tų dienų talkos nebuvo tam, kad būtų apdainuota ir atšokta pabaigtuvės.
Užpuolikai dar vedė apgaulius žaidimus, dar nebuvo pavartota tikroji prievarta išmesti iš lizdų — tačiau į vieną kitą vietą buvo trenkiama baisiau negu perkūnas. Jaunos našlės arba žmonos tų nevertųjų, kurie pabėgo svetur, arba tokių nedorėlių, kurie teisingai buvo išvežti Sibiran — jos neturėjo skursti sunkiai dirbdamos, neprivalėjo jos vienos džiovinti savo jaunas dienas — toks buvo valdžios galvojimas. Juktiek yra karo didvyrių, nusipelniusių karžygių, jie taipgi turėjo gauti atpildą — tai jiems buvo dovanojama ūkiai, iš kurių pabėgo bailiai, liaudies ir vyriausybės priešai. Vertieji gaudavo ūkius, o ten vargstančios moterys — vyrus, tai labai gerai derinosi, sakė rusai.
O, kad šitoje sodyboje gyveno graži moteris, mokyta, verta gero vyro — ją pasirinko patsai apskrities ponas. Jis buvo neblogos išvaizdos, jis žinojo, kad patinka daugeliui ir patiks jai, jis pasipuošė ten atvykdamas, kaip tikras jaunikis, jo vežime buvo gėrimų, sutartuvėms atšvęsti. Jis šypsojosi pats vienas, važiuodamas, ir juokėsi peržengdamas slenkstį, ir sutikęs šeimininkę šauniai pasisveikino ir stačiai pasakė, jog jis ateinąs užkuriom — jis gi buvo mandagus vyras.
— Aš esu ištekėjus, — atsako moteris, bet rusas dar šypsosi. Jis žiūri į jos dailų kūną ir gražų veidą, ir galvoja: — tai mano — ir kalba:
— Jūs išsisukinėjate, kaip ir dera kukliai moteriškei. Bet jūs žinote, kad tokios gražios našlės greitai susilaukia piršlių.
— Jeigu aš esu našlė — tai jūs esate užmušėjai, — sako išbalusi moteris. — O jeigu žmogžudys siunčia piršlį aukos našlei — tuo piršliu tegali būti giltinė.
Nuo šitų žodžių rusas baigė šypsotis. Ir jis nustojo kalbėti taip, kad patiktų, liovėsi, kaip jis manė, pamėgdžiojęs šio krašto vyrus — jis kietai metė:
— Toks yra įsakymas, kad būsi mano žmona.
Ir dar kiečiau atsakė moteris:
— Jeigu įsakymas tik toks, prašau, išeikite iš mano namų. Galite grįžti, jeigu bus liepta nužudyti mane, — ir ji nusisuko, tokia puiki, tokia išdidi, jog rusas pasijuto esąs elgeta. Tai truko vieną akimirką, tuojau jis vėlei pajuto savo galią ir sušniokštė:
— Aš sugrįšiu! Bet tai bus kitaip!
Jis išėjo, ir skaudžiai kentėjo jo arklys grįžimo kelyje nuo įtūžusios rankos, nes vyras buvo pralaimėjęs savo bjauriausią kovą. O, jeigu jis būtų tiktai pareigūnas, tereiktų paprastai paleisti savo galingą užkariautojo ranką! Bet juk jis yra gražus vyras, visada laukiamas ir priimtas, ir dabar buvo išniekintas. Jis galvojo apie šitą atkaklų kraštą ir apie žmones — jis dabar nebenorėjo tos, kuri jį pavarė, net užplakti ją savo rankomis būtų permažas atsilyginimas — reikėjo kitko. Visą kelią jis galvojo, jo smegenys buvo įkaitę, kaip įvirinta geležis, ir kai jis turėjo pasisakyti tiems, su kuriais buvo aptaręs savo pasirinktas vedybas, su vyresniais už save, jis paniekinančiai tarė:
— Klausykit, aš persigalvojau: ar verta tokiai svetimai beždžionei paaukoti švarų rusų kraują? Mongolą jai. — Ir jau įtūžęs pasakė: — nusiųsime jai mongolą, ir tokį bjaurų, kad tikroji jo motina gailėjosi nenusmaugusi jo mažo.
Šitaip dėjosi jo sodyboje, kai toli nuo jos, tremtinys ūkininkas susapnavo kryžių. Jis laukė mirties, rengėsi jai, niūriai ir prislėgtas, kad teks atsigulti nepažįstamuose kapuose — tačiau praėjo savaitė ir kita, ir jis nesijautė didesnis ligonis. Jis jau buvo patikėjęs, kad sūnus teisus, jog tai buvo šiaip sau, nieko nereiškiantis, slogutis, juk ir niekas dabar nepajėgia susapnuoti namų, kur dangus būtų neapsiniaukęs, ar, kad rusai negaudytų ir miege, niekas nė sapne nemato savo pasilikusių sveikų ir linksmų. Taip, jis jau buvo bepradedąs nurimti, tačiau vieną rytą jis pabudo dar labiau išsigandęs, negu aną kartą:
— Ne, sūnau — tokie sapnai nemeluoja. Negali meluoti, ypač, jeigu pasikartoja: kryžių mačiau. Jis susmuko į žemę — kiemas prasivėrė ir jis nugrimzdo į neužmatomas gelmes. Jis man yra, kaip dvynis brolis — kartu gyvenome vieną amžių: aš mirsiu.
Sūnus kalbėjo jam raminimo žodžius, bet jam vėlėsi liežuvis, jo kalba neturėjo įtikinimo nei svaros, jis pats sau netikėjo. Savo širdyje jis buvo taip pat pilnas nusiminimo, kaip ir tėvas — jis negalėjo suimti, kaip jis galėtų pasilikti vienas, gyventi. Kol jie buvo drauge, jam atrodė, tarytum jie turėjo pažadėtą teisę grįžti, tarytum dokumentus į savo žemės paveldėjimą — tačiau tiktai, kai abu. šiuo metu tėvas jam nebuvo tiktai jo gimdytojas, bet visa tėviškė. Ir jis juto ,kaip jo širdis gelia — ir jis tarytumei savo tėvo sapne, buvo namie, tačiau negalėjo matyti, kas ten dedasi.
O ten, namie, buvo rytas — neseniai išaušę, tačiau ir motina ir jaunasis sūnus jau atsikėlė, apžiūrėjo gyvulius ir ruošėsi lauko darbams. Jie ką tiktai susėdo prie pusryčių stalo, ir tuo metu atsidarė durys. Dar neatsisukę į jų pusę, abu stebėjosi savyje, kad negirdėjo nė šuns sulojimo, tačiau, kai jie pažvelgė į tas atsidariusias duris, jie pajuto, jog ir žvėris praranda balsą, pamatęs tokį sutvėrimą, kuris žiūrėjo į juos.
Nuo anų piršlybų, moteris gyveno taip, kaip žmogus po Paskutinio Patepimo — ji visą laiką juto, koks yra mirties kvapas. Ji buvo ilgai svarsčiusi, ar tylėti, ar pasakyti sūnui — ji gailėjosi jo jaunystės— taip, juk jis jau vaikystėje, turėjo tapti vyru, vaiku nebuvęs. Tačiau, jeigu ją ištiks pražūtis, ar turi jis pasilikti nebylys, nežinantis? Ne, — tarė ji sau,— jisai turi žinoti. Tada, jeigu ji bus išvežta į tremtį ar kalėti — jo laikas bus pasitraukti pas tuos, kurie niekuomet nepavargsta, neišsižada vilties, ir su ginklu laukia aušros. Tenai jis bus saugesnis, negu prie šio slenksčio, kurio užsigeidė velnias. Gal būt, nors jam dangus leis sulaukti tėvo.
Nė vienai akimirkai ji negalėjo patikėti, kad jis jau neturi tėvo — jos širdis nepajėgė pajusti savęs našle, tiek meilės gyveno joje, tokios, kuri nepriima mirties. Tačiau, jeigu — jeigu ir nuėjo jos mylimasis pirmiau už juos į šviesos šalį — vaikas sulauks dėdės ir senelio — jiems pasakys, kad ji buvo ištikima iki galo, kaip sako šventraštis, kad jos meilė buvo viena ir nepakeičiama, kaip tikėjimas. Taigi, viską ji buvo pasakiusi vaikui, ji kalbėjo ramiai ir be ašarų, ir taip pat klausėsi jis.
Savo slaptoje viltyje jis buvo padaręs priežadą:
— Aš apginsiu tave! — Jis norėjo jai sakyti: — Mes abu turime pasitraukti pas partizanus, ir negaištant,— bet jis žinojo, jog vos tik bus iškėlę koją, jau praras tėviškės raktus. — Taip jie gyveno tas savaites, iki šios dienos, iki šito durų atidarymo, iki dabar, kol išvydo žmogų. Jeigu jis yra žmogus.
Jeigu jis žmogus — nes jis atrodė toks bjaurus, jog pati jo motina turėjo apverkti, kad toksai nelaimingas gimė, — manė moteris žiūrėdama į mongolą. Tačiau jis vilkėjo rusų kareivio uniforma, jis buvo ginkluotas, ir ji suprato, kad jos žodžiai išsipildė: budelis siuntė piršlį. Ji tiktai galvojo: — Kaip išgelbėsiu sūnų? — Akimis ji kalbėjo vaikui, ji liepė jam išeiti, tačiau jis nesijudino iš vietos, o jo širdis plakė: — Jeigu tas baisybė palies motiną, aš nužudysiu jį!
Gi tasai ateivis pasitraukė nuo durų, jis artėjo į stalą, jis prabilo, ir nors jo rusiška kalba buvo neaiški, moteris girdėjo:
— Gera sodyba. Man patinka. Ji mano. — Jis ilgai pasižiūrėjo į moterį ir ją perpylė šiurpas. Jis nusišypsojo ir pasidarė dar baisesnis. — Ir boba graži,— tarė jis. — Tu mano.
— Žvėris, — pagalvojo moteris, — jis tiktai žvėris, ir staiga ją apėmė nusiminimo narsumas. O gal todėl, kad ji buvo įžvelgusi savo vaiko akis, nors jos buvo nuleistos — ir pro uždaras jo blakstienas ji juto jo mintį: jis gins ją, jos kūdikis, gins ir žus. — Aš turiu jį išgelbėti, — šaukė ji viduje sau, — turiu išsaugoti. O, kodėl neatidaviau išvežti jį seneliui į saugią laukimo vietą, kodėl nemokėjau išsižadėti! Ji galvojo apie muzikos užburtas gyvates, ji galvojo apie moters malšinamus plėšrius tigrus, ji galvojo apie laiką ir būdą išsiųsti sūnų iš namų, ji meldėsi, ir šypsojosi. Taip, ji nusišypsojo ramiai ir pasakė atėjūnui:
— Sodyba tavo, kaip sakai. Sėskis prie stalo ir valgyk.
Tasai atsisėdo — jis valgė godžiai, kaip laukinis — bet ji galvojo tiktai apie vaiko nuleistas blakstienas ir jo gyvybę, ir vėlei kalbėjo ramiai:
— Kaip yra tavo gimtame krašte: ar moteris, kuri jau turi vyrą, gali priklausyti kitam?
— Vyras užmuštų ją, — pasakė atėjūnas, ir jo balsas buvo duslus, nes jo burna prikimšta valgio.
Ir dar ramiau ji kalbėjo:
— Tu pagalvok, jeigu tu namie turėtum žmoną, ir tuos namus užimtų svetimieji, ir pasiimtų tavo moterį.
— Nužudyčiau! — sušuko atėjūnas, ir jo balsas karkė taip grasinamai, ir ji matė, kaip krūptelėjo berniokas, ir jos širdis drebėjo už ji. Bet ji negalėjo parodyti savo baimės — ir dar ramiau kalbėjo:
— Matai, žinok, kad aš esu ištekėjusi.
— Meluoji. — Paniekinančiai pasakė atėjūnas. — Man sakė, kad tu meluosi.
— Paklausk kiekvieno žmogaus. Visi tau pasakys, kad sakau teisybę, — tarė ji. — Vistiek, kad šią minutę mano vyras nesėdi už stalo, aš esu tiktai jo nuosavybė.
— Tu meluoji, — jį išvežė, — pasakė jis prikimšdamas burną nauju kąsniu.
— Žiūrėk, tu pats pripažįsti, kad jis yra. Prieš dvi dienas aš gavau jo laišką — pamanyk, jis gali grįžti bet kuriuo laiku, staiga, ir kaip sakei, jis turi teisę užmušti.
Ji kalbėjo taip rimtai ir drąsiai, jog ji matė, kad tasai patikėjo, jis net nustojo kramtęs ir sumišo. Jos įtampa atslūgo: Dieve mano, kad tiktai jis pasitrauktų dabar, kad tam kartui juo galėtume nusikratyti! Ji žinojo, ji juto, kad daugiau jie nebegali pasilikti čia, jie nebepaneša ant savo pečių tėviškės. Kad tiktai šiai dienai jie būtų išgelbėti iš tiesiogines pražūties, jie tuojau pasitrauks, pasislėps.
Ta pati mintis valdė vaiką — dabar buvo metas, manė jis — jis pakilo nuo stalo ir pasakė garsiai, lyg paprasčiausią daiktą:
— Aš atvesiu Juodvarnį.
Kai berniokas buvo prie durų, atėjūnas suriko:
— Kur? Kur eina vaikėzas?
— Gyvulius pagirdyti. Juk sakai, kad sodyba bus tavo — reikia pasirūpinti, kad viskas būtų tvarkoje. Ir tavo arklį pagirdys — juk tu keliavai. — Ji kalbėjo, o tasai šypsojosi, ir labai bjaurus atrodo, tačiau patenkintas, ir jis nebestabdo vaiko.
O, kaip jis bėga! Jis žino, kad motina supranta: jis atves Juodvarnį ir jo vyrus — ir motina bus išgelbėta. Kokia ji drąsi, — didžiavosi vaikas, — kaip tikras partizanas. Kaip ji nukalbėjo tą baidyklę! Jeigu ji būtų atsakinėjusi šiurkščiai — tas galėjo griebti už plaukų ir nukirsti peiliu jos galvą — kaip darė jo protėviai. Berniokas užsimerkė sekundei nuo šitos minties — dabar jis vėl buvo apimtas abejojimų: kiek jis turi laiko? Mongolas sunkiai galvoja — matė berniokas — taip sunkiai, tarsi keltų akmenis ar medžius rautų — taip, negreit susigaudys esąs apgautas. Tačiau reikėjo skubėti — jis bėgo atsargiai, apsižvalgydamas, beveik prisimesdamas prie žemės — reikėjo skubėti, kad motina nepradėtų bijoti palikta viena su velniu.
Ji bijojo — ji galėjo sau tvirtinti, kad nebijo, kad dabar bijo mažiau, nes jos sūnus buvo laisvas — tačiau ji bijojo dar labiau, negu pirma. Dabar ji troško, kad jie ateitų greičiau, kol ji nepradės rėkti iš baimės ir drebėti — ir tada, ji žino — priešas bus laimėjęs. Ji džiugino save svajojimais, kaip jie iš paslaptingų, nepasiduodančių miškų, išeis vieną dieną pasitikti tėvo ir laisvės. Ji ramino ir guodė save, kaip kažką pašalini, kuris yra silpnesnis už ją. Ji stebėjo, kad atėjūnas visą laiką valgė ir atrodė alkanas — ji stūmė jam valgius, kad tiktai jis būtų užsiėmęs. Ji negalėjo perprasti, ką jis dabar sprendė — po to, kai jis, atrodo, priėmė jog jo piršlybos yra netikros, ji nedrįso prasižioti, kad neprasitartų netinkamo žodžio ir nepasidarytų prasčiau. Tačiau ir tylėjimo ji bijojo.
Pagaliau tasai buvo pasisotinęs — jis pastūmė duonos kepalą, kuri iki šiol laikė prie pat savęs, ir gailėdamasis sumurmėjo:
— Puiki sodyba!
— O, — manė ji, — tai jis vistik supranta, jog turės išeiti iš čia! Ją apėmė begalinis džiaugsmas, tačiau tuojau ji regėjo, jog jo gailestys virsta piktumu
— jis bematant galėjo pasikeisti, ir ji skubiai tarė:
— Valdžia ir šiaip sau tau gali atiduoti geriausią ūkį. Juk tu esi didvyris, tu kraują už ją liejai. Gali tau padovanoti sodybą, o merginą pats pasirinksi iš savo giminės — kam tau svetimos moterys.
— Tu sakai tiesą, — palingavo jis galvą, ir ji pajuto, kad jos širdyje auga sparnai, ji gali išlėkti. Ji atsistojo nuo stalo ir pradėjo nurinkinėti indus, vistiek ji norėjo atsitolinti nuo jo, nors iki durų. Ji juto, kaip ją drąsko jo žiūrėjimas, tačiau jis tebesėdėjo už stalo, sunkus, apsirijęs. Ir staiga prabilo:
— Man buvo įsakyta pasilikti šioj sodyboj.
Ji tylėjo — sparnai buvo palūžę, širdis plakė blaškydamasi. Ji stovėjo, dabar atrodė bus saugiau, kad jis nematytų jos judant — kaip tykojantis žvėris jis laukė to. Tiktai atsakyti ji nežinojo nieko.
Ir ūmai tasai ėmė kilti nuo stalo, kalbėdamas:
— Tu man patinki. Aš pasiliksiu ir būsiu tavo vyras. Ir visus nudobsiu, kas ateis arti.
Jis žengė į ją: — ji girdėjo jo kojas, juto, kaip jis žiūri, žinojo, kad ateina ir negalėjo atsiplėšti iš vietos: — Kaip galėčiau, — manė ji, — juk sparnai nulaužyti. — Tačiau tai praėjo, tas sustingimas, ji traukėsi atbula, nes jai atrodė, jeigu ji nusuktų jam nugarą, jis pultų, tarsi lūšis, kuris krenta į auką nuo medžio — ji galėjo gintis tiktai matydama jo veidą, juk žvėris bijo žmogaus akių. Ji traukėsi, ji jau stovėjo ant slenksčio, jau peržengė jį — mongolas sekė iš paskos, neskubėdamas — jis gi žinojo, kad pagaus, jam nebuvo ko skubėti — ji matė jo galvojimą.
Laimingi tie, kuriuos kerta gyvatės ir jie miršta vietoje, laimingi, kuriuos sudrasko liūtas — šaukia ji viduje. Ir ji šaukiasi į nežinomas tolumas savo vyro, ir ji ragina savo sūnų, kad jis bėgtų ir išsigelbėtų, ir prošvaistėmis galvoja, kad ji dar gali būti išvaduota— ir jau buvo už durų, ir trenkė jas visa jėga.
Ji išgirdo keiksmą — ji žinojo, kad buvo pataikiusi į jo veidą — reikėjo bėgti, kol jis atsipeikės. Ji jau bėgo per kiemą. Jai atrodė, kad bėgo šimtą metų šituo taku, kuriuo pasuki už trobos — dabar tiktai tereikia pastumti vartelius, nuo tenai jau prasideda krūmokšniai, tankūs juodalksniai auga patakiais -— į ten reikėjo bėgti, kaip nors suklaidinti besivejantį, užkristi kur nors pagriovyje.
Bet jis buvo čia pat — dundėjo kiemas nuo jo batų, ji pajuto, kad kažkas trenkė jai į pečius: tai akmeniu jis metė, ir į kojas akmeniu sviedė, ir ji suklupo. Ji sušuko, bet tai buvo veltui — niekas neateis — ne tokie laikai, kad į šauksmus atbėgtų žmonės, tokie pat beginkliai ir užpuldinėjami. Jeigu ji prisišauktų vyrus iš miško — juk jie turėtų artėti!
Tačiau tiktai vienas artėjo — tas, nuo kurio bėgo. Ir tuo akimoju ji pamatė sodybos kryžių — švietė saulė, neseniai patekėjusi, skaisti, rasota ir labai šviesi, ji švitėjo stačiai į kryžių, kryžius gi stovėjo įstatytas į akmenis, tarytum buvo išaugęs iš jų, iš jų senų žalių sąmanų, o aplinkui augo erškėtrožės, krūmų krūmai, ir jos visos žydėjo — baltos erškėtrožės. Ji matė tą viską, bet labiausia prieš jos akis saulė švietė į Kristų ant kryžiaus — ir ji puolėsi ten. Ji nejuto savo kojos, nežinojo ar šlubavo, nežinojo ar iš jos peties bėga kraujas — ji tiktai žinojo, kad stovi po kryžiumi, atsirėmusi į jį — taip, kad ji buvo jo laikoma, tarytum priaugo visa savo nugara prie jo medžio.
Ir ūmai ji nebeturėjo baimės — ji žiūrėjo į bjaurią žmogystą, kuris prislinko ir jau tiesė į ją rankas — ji tarė garsiai, lyg ne tiktai tam sakė, kuris užpuolė ją, bet Kažkam, kas klausėsi, kad paskui liudytų. Ji tarė:
— Jeigu tu mane paliesi, aš nužudysiu tave per tavo pirmą miegą.
Ji matė, kad jis nepabūgo. Ji matė jo mintis: ne, ji nebuvo tokia, su kuria jis išdrįstų gyventi, tačiau šioje minutėje niekas negalėjo sulaikyti, ir jis pradėjo ją tempti už rankos ir už plaukų. Ir tada, ji girdėjo, kad iš jos gerklės, tačiau jai pasirodė, jog nuo kryžiaus atsiliepė — vieną žodį:
— Partizanai.
Tokius dalykus atėjūnas suprato — jis neturėjo laiko kada atsisukti ir pasitikrinti, bet jo pyktis buvo toks, jog ir bėgti jis negalėjo neįvykdęs to, ką padarė, — senu giminės papročiu, jis išsitraukė peilį, ir laikydamas moterį už plaukų, suvarė ašmenis į jos kaklą. Kai jis pradėjo pats bėgti — neturėjo laiko pamatyti ar jį supa, ar vejasi, jis net savo arklio nepasiėmė, taip jį varė baimė, nes tiems, kurie atėjo plėšti šią žemę, nebuvo baisesnio vardo, kaip tas, kurį buvo išgirdęs: partizanai.
Jie atėjo netrukus — labai skubėjo keturi vyrai ir berniokas. Saulė nuostabiai švietė visur, ir ypač kieme ir labiausiai prie kryžiaus — į erškėtrožes, kurios žydėjo krūmų krūmais — baltas erškėtrožes. Tiktai viena šaka buvo pasidariusi rausva nuo kraujo, ir drėgna nuo šitos rasos. Ir jie rado vaiko motiną — ji buvo taip prisiglaudusi prie kryžiaus, tarytum buvo to medžio dalis. Jie tarė, kad ji, likusioji savo meiles sargyboje, buvo verta pasilikti čia ir šiame poilsio miege laukti grįžtančiųjų: jie atkėlė akmenis nuo kryžiaus, iškasė duobę gilią, lygią su kryžiaus šaknimis — ir palaidojo ją, prigludusią prie to švento medžio. Ir vėlei uždėjo akmenis į jų seną vietą.
Tą rytą senas tremtinys ūkininkas prižadino savo sūnų labai anksti. Baimingai pašoko sūnus, tačiau jis pamatė tėvą tokį sveiką ir tvirtą, tarytum ant jo buvo buvusi uždėta gydanti ranka.
— Aš sapnavau mūsų sodybos kryžių, mano sūnau. Jis yra pasidaręs stipresnis, negu ąžuolas, negu akmuo ar metalas. Ir jis auga vis gilyn į vidų, ir jo šaknys yra gyvos. Jis nėra išraunamas iš mūsų žemės. Ir jis nemiršta.
