Kario Poezija
1954m. 1
ADOMAS JAKŠTAS
PALANGOS JŪRA
JŪRA motinėlė
Tur dukrelių būrį;
Vėjui tėvui liepiant
Visos šokti turi.
Lyg skara kutuota
Ant žalsvos jupelės,
Puta pasipuošę,
Puldinėja, kelias.
Tai lenktynių eina,
Tai prie kranto plakas,
Tai atgal atšokę,
Glėbesčiuojąs, šnekas.
Visados kaip deivės
Šaunios ir linksmutės;
Tik pravirkst, išvydę
Tėviškę Birutės.
Laš jų ašarėlės
Gelsvu gintarėliu,— ,
Mat, ir joms pagailo
Brolių žemaitėlių.
Iš POEMOS KUNIGAIKŠTIS ŽVAINYS
VINCAS MYKOLAITIS - PUTINAS
Vyrai, tekinkit kardus,
Tempkit standžiai kilpines,
Ruoškit buožes plienines,
Ryt, kai tik pradės dienoti,
Kad būt žirgai pabalnoti!”
Tuoj sujudo iš visur.
Bėga, renkasi štai minios,
Eina baugios karo žinios —
Kas, su kuo, kada ir kur?...
Kol išvaikščiojo nutarę:
Kunigaikštis rengia karę.
Vos tik iš rytų šalies
Ankstyba aušra prašvito,
Tuoj balsai skardaus trimito
Suskambėjo iš pilies,
Žvengia žirgai pabalnoti,—
Bernužėli, metas joti.
Ir išjojo. —“Kur gi ves
Kunigaikštis mus kariautų?
Gal Gudų sodybų griautų
Per plačias klampias girias?”—
—“Ne, į Lenkų veda šalį.
Antrąkart mėginsim dalį.”—
—"Ir pas lenkus bus naudos:
Plieno šarvų išbandytų,
Rūbų auksu užsagstytų.
Midaus žemes svetimos;
O mergelę kai užtiksi,
Širdį pats, brolau, paliksi.
Dailios mergos jų šalies:
Štai, ant balto josios veido -
Tamsios kasos nusileido,
Lyg juodi sparnai nakties;
O žemiau, žiūrėk, akutės,
Lyg po debesiu žvaigždutės.”—
—“Kunigaikštis mūs gudrus!
Gėrybes stipraus kaimyno
Už visus geriausiai žino.
Tik, vyručiai, kai sukrus
Lenkai lįst iš pašalių,
Tuomet venkime pilių.”—
—“Pilys baisios, — tai tiesa.
Juk anuomet, patys žinot,
Kiek tai galios sunaikinot!
Dingo tuomet jūs drąsa.
Kunigaikštis ir gi žino.
Kai nelaisvės pamėgino...”—
—“Jaunas, broli, dar esi!
Vyrui karas — tai lošimas!
Jeigu lems gerai likimas,
Ir kova tad nebaisi.
Imt gi pilys — išsimoka:
Lobio tuomet tau nestoka.
—“štai, žiūrėk, kad ir Žvainys!
Kas, kad tąsyk jį nutvėrė?
Žiū, kaip vikriai išsinėrė
Ir dar lenkus pamokys,
Jei laimingai lems likimas!
Vyrui karas — tai žaidimas...”
* * *
Taip jie kalbas jodami,
Žygį tikisi laimėsią
Ir sugrįšią vėl linksmi.
Tuomet giriose plačiose
Sau taurus ramiai medžiosią.
Bet ne lobiai, ne skriauda
Traukia Žvainį iš tėvynes.
Tik geismai karštos krūtinės,
Sieloj gale įdiegta
Žvilgesiais juodų akyčių.
Nors iš lėto, iš netyčių.
Bėga metai ir kiti.
Bet tos juodosios akelės.
Ir slaptingos dvasios galios.
Ir jausmai jų įdiegti
Traukia Žvainį iš tėvynės —
Veltui tad nuo jųjų gynės.
Nepamirš jis Ragnedos,—
Jos išbalusiojo veido,
Kai į laisvę jį išleido,
Nebegrįžti niekados.
Rodos nūn štai pasiryžtų,—
Į nelaisvę vėl sugrįžtų.
1954m. 2
ŽUVUSIŲ KARIŲ PARADAS
(šiais laikaisi)
JUOZAS MIKŠTAS
★★
Parade dalyvauja: Visi Lietuvos NepriklausomybėsKaruose žuvę kariai, anose kovose dalyvavę lėktuvai ir bolševikų nutildytas Laisvės Varpas.
Paradą priima: Nepriklausomybės kovų vietos ir laukai. Gali ir lietuvės motinos atsikelti iš grabų ir atpažinti savo sūnus . . .
Žengia mūsų kareivėliai,
Maršui prisikėlę.
Kas numes kada jiems vėlei
Panemunės gėlę?. . .
Kas parems sermėgių talką?
Purvą taško klumpės.
Prie jaunuolio vyžas velka
Ir tėvuks sukumpęs.
Paraduoja kareivėliai
Per dirvas, per pelkes.
Šaukia, vėliavas iškėlę:
—Bočių žeme, kelkis!. . .
—Pragaro kančioj Tėvynė!.. .
Ant Alytaus tilto
Juozapavičiaus krūtinėj
Vėl per skaudžiai šilta . . .
Povilas Lukšys vėl krenta
Prie Taučiūnų sodžiaus.
“Už žemelę mūsų šventą!”—
Virpa Lukšio žodžiai.
Pro Radviliškio malūną
Kuopos kelia koją . ..
Motina, pažinus sūnų,
Skarele jam moja.
Plakas vėliavos trispalvės
Mieste Gedimino.
Ir nuaidi džiaugsmo salvės—
Taika su kaimynu ...
Bet patrankos prie Širvintų
Riaugčioja perkūnais.
Laisvės rytas dar nešvinta,
Kulkos varsto kūnus.
Dar dangus neprasiblaivė—
Lietuva pavojuj!
Prie Nežinomo Kareivio
Daliniai sustoja - - -
—Kur gimei?
Kokie troškimai Tavo širdį kėlė?
Bet seniai jau ji nurimo,
Mielas Kareivėli.
—Ar kulka Tave nuskynė?
Ar mina klastinga?—
Mes nežinom... Tik Tėvynė,
Tau didžiai dėkinga,
Čia iškasus duobę gilią,
Duobę kaulams Tavo,
Kapą amžiną supylė,
Ir Tavim didžiavos.
O dabar Tau galvas lenkia
Mūsų tik šešėliai,
Iš grabų Tave aplankę,
Mielas Kareivėli.
—Ginklu gerbk!... Lėktuvai
Gaudžia girios, gojai, ūžia,
Aidi Laisvės Varpo dūžiai:
—Lietuva pavojuj!. . .
—Vėl ją skaudžiai mindo batai
Kruvinų šėtonų,
Vėl visur kasdien tematom
Vėliavą raudoną.
—Dreba žemė, temsta saulė,
Viešpatie Aukščiausias,
Jeigu jie sutryps pasaulį,
Kur Tu prisiglausi? - - -
Žengia mūsų kareivėliai - - -
Ak, tai jų tik vėlės.
Vai, kada papuoš juos vėlei
Panemunės gėlės?. . .
★
J. PALIONIS
GINKLAS KARIO RANKOJ
Braido šaltis pamišusiais žingsniais.
Linksta mėnuo glėbyje naktų.
Tiktai tu — tu, kary, nepalinksi
Nei nuo šalčio, anei nuo audrų.
Nesustings kietos rankos prie ginklo,
Kai širdis — lyg Tėvynės dangus.
Mezga vėtros Europoje tinklą —
Tu ir vėtrose būsi narsus.
Ir šis vėjo įniršęs gaudimas —
Juk tavęs nepriverčia drebėt.
Tau jis primena kulkų švilpimą
Ir pasako, kad reikia budėt.
Didžia laisve įpratom kvėpuoti.
Ir vergaut — nė nemanome mes!
Tau, kary, rankon ginklas paduotas,
Kad prabiltų už mūsų žemes.
Mezga vėtros Europoje tinklą
Ir rikiuoja patrankas sunkias.
Nepaleisi, kary, plieno ginklo —
Tau jį davė tauta į rankas.
Tau jį davė su didele meile,
Su širdim — laisvės vėjui gyva..-
Žengia mūrai karių mūsų eilės: —
Amžiais laisve kvėpuos Lietuva!
GANA, BROLIAI, MUMS MIEGOTI
IŠ LIAUDIES KŪRYBOS
Gana, broliai, mums miegoti
Ant kapo motinos,
Nėr ką ilgai ir dūmoti,
Nosis pakabinus.
Eik, eik, kariauninke
Į svodbą kruviną,
Marš lietuviški kareiviai
Prikelti motiną.
Būkit sveiki, mieli broliai,
Gentys ir prieteliai,
Nebus laimės mums, pakoliai
Bus čion neprieteliai.
Marš, marš, vajauninkai,
Marš ant visų kelių,
Greit žemaičiai, lietuvninkai,
Naikint neprietelių.
Iš tironų krist tur kožnas,
Arba likt sumintu.
Idant anie mūsų ronas
Po smerties atmintų.
Marš, marš, visi žmonės,
Griebdami už plieno,
Ir kapoti be malonės
Tironą kiekvieną.
Eikit visi, padės Dievas,
Kur Nemunas plaukia,
Ten per girią, kalnus, pievas
Broliai atitraukia.
Marš, marš, lietuvninkai,
Ant didžio bankieto,
Marš valnasties vajauninkai
Greit iš viso svieto.
Marš, marš, lietuvninkai,
Visi drauge greitai,
Marš ir gudų vajauninkai,
Padidinti skaitlių.
Ak, jau esam išmokinti
Gerai vajavoti,
Kaip tironas išnaikinti,
Vierą užkovoti.
Marš, marš, Lietuva,
Marš žemaičių šalis,
Dėkui Dievui dar nežuvo
Tėviškės mūs dalis.
Ar tai girioj, mieste, lauke,
Ant bent kokios vietos,
Tegul kraujas upėms plaukia
Tironų pralietas.
Marš, marš, kas tik gyvas
Smertį aniems nešti,
Bus maskoliui didis dyvas,
Kaip imsime pešti.
Šalin vargai, verksmai, bėdos,
Ir krūvos kalmukų,
Iškentėjom gana bėdos,
Ir taip daugel mukų.
Marš, marš, vajauninkai
Lietuvos, Žemaičių,
Nupuls geležų vainikai
Nuo kojų ir rankų.
Marš, tik drąsiai, išnaikinsim,
Ba jie taip jau stimpa,
Dešimts mūsų išvaikysim
Tų šungalvių šimtą.
Marš, marš greitai, broliai,
Pabaigt tos nelaimės,
Žiūrėk kaip dreba maskoliai,
Ir bėga iš baimės.
Kai maskolius išvarysim,
Tad kitoms durimis,
Ir vokiečius išvaikysim,
Tiktai su kepurėms.
Marš, marš, Lietuva,
Atimt savo Prūsų,
Karaliaučius bus kaip buvo
Ir vėl liks jis mūsų;
Nes ta graži žemė mūsų,
Kur vokiečiai sėdi,
Buvo ilgus amžius mūsų,
Patys savim rėdė.
Marš, marš, vajauninkai
Drąsūs senų Prūsų,
Nes juk esat lietuvninkai,
Kaip mes broliai jūsų.
NESISKIRSIM NIEKADOS
Laikas mūsų skuba šuoliais,
Lauke trankosi šiaurys.
Pagalvoki, mielas broli,
Ar lankys tave KARYS.
Ar žinai, jau keli metai
Varsto lietuvio duris.
Gal esi dar jo nematęs,
O juk atgimė KARYS.
Jei skaitai, brolau, jau KARĮ,
Su džiaugsmu vartai lapus, —
Perskaitęs nemesk į šąlį,
Į Europą jį pasiųsk.
Jei turi Europoj draugą,
Ir jam džiaugsmo padaryk;
Visiems metams mūsų KARĮ
Negailėdams išrašyk.
Su KARIU mes vėl gyvuojam,
Su KARIU daugiau drąsos.
Su KARIU, kaip Lietuvoje,
Nesiskirsim niekados!
Juozas Kacilauskas
Fort Belvoir, Va.
1954m. 3
Juozas Almis Jūragis
IŠĖJOM Į VASAROS LAUKĄ
Išėjom į vasaros lauką:
Dulkėjo, žydėjo rugiai,
Padvigėje debesys plaukė,
O pievoje žaidė drugiai
Vėjelis, taršydamas plaukus,
Mums nešė kvapus dobilų,
Ir gaudė žydėdamas laukas
Ligi mėlynųjų šilų.
Bitutės, berinkdamos medų,
Ieškojo daugiau vis žiedų,
O mes neieškoję suradom,
Kad laimės daugiau, jeigu du...
Nueikim kur tekančios versmės,
Kur trykšta šaltiniai pilni
Pasėmę vandens atsigersim
Ir būsim per amžius jauni.
Juozas Mikštas
SILPNIESIEMSNEPRIKLAUSO...
(Parafrazė pagal O. S. Marden’ą)
Ne silpniesiems priklauso stebuklų pasaulis,
Tiktai tam, kas išdrįsta sakyt: “Aš galiu
Atsiplėšti nuo purvo, artėti prie saulės,
Nusileisti dugnan vandenynų gilių’’.
Ne silpniesiems laimingu gyvenimu džiaugtis,
Tiktai tam, kas išdrįsta sakyt: “Aš galiu
Savo laimę nukalti, sau džiaugsmą prišaukti,
Ir nesekti keliais silpnavalių bailių”.
Ne silpniesiems visi žemės rutulio turtai
Sukurti amžių Dievo ir Jojo žmogaus.
Tiktai tam, kas neaklas, kas nėra apkurtęs
Balsui žemėje žydinčio grožio brangaus.
Bet kiekvienas nusilpęs juk gali pakilti
Ir galingai sušukti: “Galiu! Aš galiu,
Įsikinkęs liepsnojantį ryžtą ir viltį,
Vėju skristi prie tikslo plačiuoju keliu”.
Juozas Mikštas
BALADĖ APIE ŽIBUTĘ
Upė po ledu dar guli,
Žemėj — mylima motulė.
O daluže, o dalele,
Kas tave palengvint gali?
Žemė po sniegu dar dūsta,
Žiema raukia veidą rūstų.
O naktis ilga be galo
Laimės ilgesiu apsalo.
Pamotėlė - raganėlė
Su aušra mane prikėlė,
Ir padarius miną suktą,
Liepė upėj žlugti žlugtą.
Paupy saulutė kilo,
Paupy prie žalio šilo,
Kai atjojo, atbildėjo,
Bernužėlis žirgu - vėju.
Ir man tarė žodį meilų:
— Man tavęs gaila.
Savo darbą atidėjus,
Sėsk ant mano žirgo - vėjo.
Sėsk ant žirgo, mėlynake.
Ir tegu skubiai jis lekia
Į turtingą mano dvarą,
Kur bus linksma, kur bus gera.
Pamotėlė - raganėlė
Baisią pūgą tuoj sukėlė:
Linko pušys žalio šilo,
Debesys audringi kilo.
Nė užsėsti nebespėjau
Ant šaunaus to žirgo vėjo,
Kaip staiga jisai sužvingo
Neramiai ir sielvartingai.
Laužė ledą rūsti upė.
žirgas slydo, žirgas klupo.
Ir nukritęs bernužėlis
Niekad jau nebesikėlė.
Vėl aš palikau našlaitė,
Nelaiminga ir bekraitė.
Sunkų darbą dirbsiu vėliai
Pamotėlei - raganėlei.
Kai dangus kiek prasiblaivė,
Pasirodė upės deivė.
Ir pagailo jai našlaitės,
Nelaimingos ir bekraitės.
Vedė ją į savo dvarą,
Kurs bangose upės šnera . . .
O kai kovo vėjai pūtė —
Krante kalėsi žibutė.
Ir kasmet ji pirmutinė
Skelbia žemei džiugią žinią,
Kad pavasaris artėja,
Kad atjoja žirgu vėjo . . .
Ir burtais to jum niekas neišburtų,
Ką aš mačiau— mačiau akim gyva.
Aušros keliais sugrįžo laimės kurti,
Paparčio žiedą radus Lietuva.
Tai kas, kad jai nekrovė niekas kraičio—
Už tai dabar, kaip rojaus obelis,
Žemaičiais, kapsais, dzūkais ir aukštaičiais
Žydės Neries ir Nemuno šalis.
Tai kas, kad kulkos jai per širdį ėjo
Kerštu liepsnojančios kovos aidu.
Tada ir dalgis pievoje žvangėjo Pjovėjo
rankose aštriu kardu.
Nejaučia laimės, vargo nepasvėrę,
Neverkę, niekad nesijuoks linksmai.
Tenai, kur brolių kraujas įsigėrę,
Plyta po plytos stiebėsi namai.
Dangus— jisai tėvynei auksu lijo,
Sidabras tirpo vasaros laukuos.
Taip klesti saulėje vandens lelijos,
Taip leipsta nuotaka baltuos šilkuos.
Kur jūra žarsto gintarą ir smėlį,—
Šaly Vištyčio, Vievio, Zarasų,
Dainavo miestai, vėliavas iškėlę,
Dainavo vyrai pergalės balsu.
Visi dainavo, krykštė, kad nelaimės
Ranka jau niekad jųjų nepalies.
Tos upės— jos ramiai tekės pro kaimus
Sparnais malūnų skrendančios šalies.
Ir burtais to jum niekas neišdrįstų—
Ką aš mačiau tada akim gyva:
Sukniubo stumdoma Golgotos Kristum
Žemaičių, kapsų, dzūkų Lietuva.
Nelaisvės pragaras, sparnus pakėlęs,
Slinkte atslinko iš rytų šalies.
Ir kartais rodosi, kad jo šešėlis
Visus, visus, net mirusius, palies.
Dabar tenai nakčia, kaip maro metais,
Tiktai kur-ne-kur spinkso žiburiai.
Išalkęs slibinas ten suka ratą,
Ten suka ratą juodvarnių būriai.
Matau, kaip budelis, nagus suleidęs,
Staiga iškėlė kirvį virš galvos ...
Tarytum ašaros našlaitės veidu,
Šešupėm bėga kraujas Lietuvos.
Praeina dienos, naktys ir pašvaistės,
Atslūgsta žaizdos, kerštas ir kova.
Artojas, prakaitą ir kraują laistęs,
Bučiuoja žemę, eidamas dirva .. .
Ir burtais to jum niekas neišburtų,
Ką aš matau— matau akim gyva:
Ateina laisvės židinio atkurti Žemaičių,
kapsų, dzūkų Lietuva.
JUOZAS TYSLIAVA, Savanoris kūrėjas, poetas
1954m. 4
Juozas Mikuckis
KAREIVIŲ DAINA
Kuprinėse ne šilko skaros,
Ne auksu lietos juostos:
Mes grįšime nuskarę
Į savo krašto uostus.
Sukruvintuose lopuos
Mes slėpsim laisvės skydą.—
Nuo Dzūkijos lig kopų
Pasveikins mus išvydę!
Pražys vėl baltosios ramunės
Žvangės naujų piovėjų dalgės,—
Sūnums pauksny panemunės
Į širdis džiaugsmas bus pažvelgęs!
Bet jūs nelaukit, sesės,
Nei šilko, nei karolių!—
Tik į lankas gimtąsias
Jūs laukit grįžtant brolių!
Leonardas Žitkevičius
BALSAS NUO SLENKSČIO
Slenkstis. Kiemas. Laukas. Miestas. Gatvė.
Žingsniai. Ratai. Žirgas. Traukinys.
Žalios pievos. Ir žalia jaunatvė.
Ir pasaulis margas, kaip genys.
Veda kelias į devintą šalį.
Juo žmogus keliauja be vilties,
Nes užmiršti jis niekaip negali
Slenksčio. Kiemo. Šulinio. Svirties.
Ir neranda žiedo, kurs nevysta.
Ir dievais nusivilia žmogus.
Žengia. Klumpa. Kelias. Kenčia. Klysta.
Visas kelias— klystkelis dygus.
Ir suklumpa. Ir padvelkia šaltis.
Gal ne šaltis. Gal tiktai mirtis.
O nuo slenksčio šaukia balsas keltis.
Ir suklupus keliasi svirtis.
ARTOJO KRAUJAS
Nerašysiu eilėraščio naujo,
Nejieškosiu jam rimų naujų.
Teka upė iš pieno ir kraujo,
Bet ir pienas pavirsta krauju.
O krantu žengia brolis artojas.
Zvimbia kulkos. Jis krinta nuo jų.
Ir žinau— tai ne rimai kartojasi.
Tai arimai patvinsta krauju.
VAI, NEISIM NAMO
Pareis iš laukų žemdirbys ir piemuo,
O mes vis tolyn tebetrauktam čia.
Vai, neisim, broliukai, vai, neisim namo,
Nerasim tėvelio belaukiančio.
Nebrisim per lanką linksmais rytmečiais,
Neklaus mūs motulė, kur lankėmės:
Ne savo merginų pabūsim svečiais
Ir grįšim ne savo polankėmis.
Ir keliam taures ir dainuojam linksmai,
Bet veltui nuo sopulio ginamės:
Ne mūsų čia laimė, ne mūsų džiaugsmai,
Širdis apsivylus merginomis.
Ir plaukia svajonė upelio srove,
Kaip saulė, skaisčiai besidraikanti,
Ir šaukia, tėveli, sugrįšt pas tave,
Pas rankoj dirželį belaikantį.
(Iš spaudai paruoštos Leonardo Žitkevičiaus knygos— “Daiktai ir nuorūkos”)
NEŽINOMAS KAREIVIS
VLADAS ŠLAITAS
Ruduo. Dangus įsiremia į žemę,
Ir debesys per širdį eina.
Gūdų vidurnaktį iš apkasų Nežinomas Kareivis kelias
Prie Volgos ir prie Reino.
Žinau, ateis Nežinomas Kareivis,
Ateis vidurnaktį toks liūdnas ir išbalęs.
Ir ims grūmot, ir ims pamišėliu kvatoti,
Ir amputuotas sopančias rankas iškels.
Nusiramink, Nežinomas Kareivi,
Nusiramink, broli,
Mes su tavim, atsimeni, andai tą patį purvą apkasuose bridom,
Įdrėgną gulėm guolį . . .
Arba, atsimeni, svajojom apie laimę —
Kaip atvirutėj—su mylima po liepom
Bet kad dalia tave lyg tyčia
Sušaudė ir išniekino.
Tik tu nešauk, Nežinomas Kareivi,
Senų žaizdų nejudink:
Tą patį sopulį ir aš nešu
Pavasarį ir rudenį.
Vincas Jonikas
VYTAUTO PRIESAIKA
Kryžiuočiai. Ugnys lig dangaus,
Liepsnoja visas Kaunas.
Nebturi gyvo jau žmogaus
Pilyje vadas jaunas.
Anapus Nemuno srovės,
Ižu aštriu putotos,
Kęstučio armija stovės
Niūri, be karo puotos.
Jaunuolis Vytautas tiktai
Pakėlęs kardą tarė:
—Plėšikų gaujai tai piktai
Suruošiu tikrą karą!
Jisai ne vienus dar metus
Galąs tą kardą kietą,
Kad žodis priesaikos kartus
žibėtų ištęsėtas.
Kryžiuočiai. Žalgirio kova,
Mirties verpetai sraunūs.
Ten teisė priešą Lietuva
Už tai, kad krito Kaunas.
O jaunuoliai mokės vyriškumo,
Nebijot kovoj patrankos dūmo;
Savanoriais įkautynes ėjo,
Pasekmė su laisve juos lydėjo.
Dauguva per brolių latvių šalį
Dviem tautom ribos išvest nebegali,
Kur iš bendro kraujo gėlės skleidė
Ir tos pačios dainos susiaidi.
- SAVANORIAI-
Savanorįkūrėją a. a. kpt. Vladą Ivanauską prisiminus.
Aš pamenu . . . Tada žygiavo gretų gretos
Kovos aprangoje, su šalmais ant galvų;
Riedėjo patrankos, kulkosvaidžiai, granatos
Ir kariška daina aidėjo virš kalvų.
Jaunų veidų, šalmų ritmu bangavo jūra,
Vieni buvo rimti, su šypsena kiti.
Jaunuoliai ir seniai šaligatviuos sužiuro,
Juos laimino tauta ir Apvaizda pati.
Tarp tų veidų ir jo ramus šypsojos veidas,
Kaip visuomet žvalus, su šypsena gryna,
Pamojo man ranka, žingsnių dundėjo aidas
Ir bangose šalmų vėl dingo šypsena.
Praėjo metų daug ir daug žygiavo, ėjo
Laisvės keliais kovoj už ateitį tautos,
Ir jis visur drauge ir ėjo ir budėjo:
Sargyboj ir tankuos prieš priešus Lietuvos.
Kodėl taip jį visur kovų verpetai traukė?
Kodėl gi jo nerimo, draskėsi širdis?
Jis iš vadų ryžto, garbingų žygių laukė,
Ir blaškėsi. .. kai ant tautos jau ritos pražūtis.
Žinau kodėl, žinau! Jis buvo nuo Veliuonos,
Jo bočiai šimtmečiais ten grūdinti kovos,
Ir jo nepalenkė kalėjimai, nei baltas, nei raudonas.
Nei klaidus išdavimas maskoliškoms gaujoms.
Tik vien mirtis užgniaužė drąsų kovos ryžtą.
Palaužė jo jėgas valdžių žiauri klasta . . .
Bet jo darbai žiedų žiedais pražysta, —
Už ką kovojo jis, kovos visa tauta.
L. VIRBICKAS
1954m. 5
Jonas Nevardauskas
FOTOGRAFIJA
Tave kai paimu į rankas,
Tu vis aiškesnė man darais.
Pro mirtj, gaudžiančias patrankas,
Tave nešiausi siaubo vakarais.
Tave sušlapusią per liūtis
Prie žiburėlio džiovinau.
Tolyn per užtvaras ir kliūtis,
Kaip savo laimę gabenau.
Esi nublukusi, mažutė,
Bet širdyje esi gyva.
Taip noris su tavim pabūti,
Kur parašyti žodžiai — Lietuva ...
Jonas Nevardauskas
KARIO MOTINA
Ateis pavasaris, o tu svajosi,
Kad grįžtų nors svajonėse nakčia.
Praeidama prie kapo gal sustosi,
Bet nežinosi, kad sūnelis čia...
Viską užmiršus: sielvartą ir raudas,
Diena liks atminty šviesi.
Jis mirdamas paliko laišką graudų,
Bet žuvo žodžiai ir draugai mūšy.
Žieduose puošis tėviškės žemelė,
Sodely vyšnios, obelys žydės,
Tu lauksi grįžtančio sūnelio,
Išėjusio ginti gimtosios šalies.
Kaip ašaros mirgės rasa ant kapo,
Kaip snaigės kris pavasario žiedai,
Sūnus Nežinomu Kareiviu tapo,
Kovos laukuos užmigęs amžinai.
BALADĖ APIE MOTINĄ
(IŠ “BIRŽELIS 1941 METAIS”)
JUOZAS KRUMINAS
Kai sūnų išleido į gatvių kovas—
Ji nubraukė ašarą tyrą.
Pašvaistė ties priemiesčiais plėtės rausva
Ir nešės kulkosvaidžius vyrai.
Tą naktį dangus negesino žvaigždžių,
Aušra nusigandusi švito.
Ir kraujas iš daugelio vyrų širdžių
Nudažė ant gatvės granitą.
Kulkosvaidžiai lojo perdien ir pernakt.
Skambėjo suduždamas stiklas.
Kiekviena gėlė buvo baimės pilna,
Kiekvienas žmogus buvo piktas.
Ir popietė draskęs sunki ir šalta,
Ir vėliavų suposi spalvos.
Į kapines žengė, lygiuojant gretas,
Sušaudytos rankos ir galvos.
Ir sugulė rankos prie rankų— šalia,
Ir vietos visoms nepakako
Ir buvo velėna kaip lapas žalia
Pakojyje išrausto kapo.
Gaida gedulinga, tyli ir graudi
Ant lapų alyvų užšalo.
Ir pirštai kareivių drebėjo balti
Ant šautuvų juodo metalo.
Ir plakėsi maršas, kaip vėjas šiurpus,
Ir juodosios tūtos blizgėjo.
Tada takeliu į aptvertus kapus
Pavargus senutė atėjo.
Ir tarė ji fleitai ir būbnui jaunam:
— Palaukit, jūs turit dar laiko:
— Aš noriu pažvelgti į akis čia vienam,
— Kurs buvo tikrasis man vaikas.
Sausa ir gyslota, ir liesa ranka
Ji vartė kiekvieną lavoną,
Ir priejuostė josios pasvirus marga
Sumirko į kraują raudoną.
Kareiviai siūbavo nebyle malda,
Ir šautuvus pirštais paglostė.
Senutė lavonus bučiavo veidan,
Nužėrusi smėlį nuo skruostų.
Užlūždamas maršas nutilo staiga,
Ir lapuose vėjas netrypė.
Senutės sausa ir gyslota ranka
Prie kruvino veido prilipo.
Kareiviai pajuto— minutė sunki,
Pridėjo pirštus prie kepurių:
— Norėjau pažvelgt aš į jojo akis,
— Bet štai — jis akių nebeturi.
Jurgio Juodžio piešinys
Petras Babickas
MALDA
O, Dieve! Tu mylimas mūsų Tėveli,
Grąžink mus tėvynėn ... Tu viską gali...
Nerimsta mūs mintys ir nyksta mums galios,
Nyku mums čia būt svetimoje šaly.
Toli nuo tėvynės mums dienos nemielos,
Mes skurstam, mes alkstam be žemės gimtos.
Palaimink mūs viltį, sustiprinki sielą
Ir leisk mums sugrįžti iš tremties nelemtos.
O, Dieve! Maldaujam Tave, Visagali,—
Pažvelk į mūs širdį, į sielos gelmes.. .
Ir viltį, ir džiaugsmą, ir tremtinio dalią
Į Tavo rankas atiduodame mes ...
1954m. 6
LAKŪNŲ DAINA
KAZYS INČIŪRA
Šviečia kelias viršum vandenyno,
Lituanikos kelias drąsus.—
Tau nuo amžių per amžius, tėvyne,
Darbas, žygiai ir pergalė mūs!
Tau padangių sargybon suskridę,
Eskadrilėmis budim greta.—
Te pavasaris amžinas žydi
Ties tavim, tėvų žeme šventa!
Kaip jauni sakalai susibūrę,
Vis budėsim sargyboj šalies.
Mus lydės mūsų mėlyna jūra,
Vilniaus bokštai kelionėje švies.
Jei likimo ranka visagalė
Mūs lėktuvą anapus pamos,—
Kils į erdvę kiti— tėvų šaliai
Savo žygius, gyvybę aukos.
Kaunas, 1939 m.
JUOZAS MIKUCKIS
KAI VARTAI VIRTO
Kai vartai virto
Ir liepsnos širdo, —
Pas seną svirtį
Ne žirgus girdė.
Tai tankus girdė
Pas seną svirtį,
Kad plieno širdys
Nebesuvirtų.
Pas mergą grakščią
Tą naktį giedrią,
Paprašė naščių,
Su naščiais viedrų.
Stačiai kalbėjo,
Akysna smigo ...
Ak, nelabieji,
Per nakt nemigo!
Per nakt nemigo
Ir neberimo,
Ir ne dėl žygio,
Ne dėl arimo. —
Pačių jų širdys
Virpėjo, virė,
Kai tankus girdė
Pas svirtį vyrai.
1954m. 7
NE KARTĄ PAKRITAI, LIETUVI
FAUSTAS KIRŠA
Ne kartą parkritai, lietuvi,
Sunki našta audrų kely
Suraski ašaras ir kraują,
Bet tu kentėt ir mirt gali.
Viršum galvų ereliai skraidė,
Mirtis klajojo vieškeliais,—
Tu ant kapų gėlėm raudojai,
Giedojai giesmes ir meldeis.
Keliai ereliams susimaišė,
Suskilo uolos nuo audrų,
Bet niekas meilės nenumaldę
Nei aukso klodais, nei varu.
Dėl to, lietuvi, žodis žodin,
Kaip aukso knygos išmintis,
Ir amžius saulėm nusijosi,
Ir šmėklom krikštysi naktis.
Praeisim mes— jau daug praėjo, —
Užgeso degę žiburiai,—
Bet liks apaštalų stebuklai,
Liks kartos, liks tėvų keliai.
1954m. 8
DALIA KAREIVIO DAINUOTINĖ
VINCAS JONIKAS
JAUNŲ KAREIVIŲ IŠLEISTUVĖS
Nebereiks bernais bebūti,
Bedainuoti kaime, —
Ošk ąsočiuose, aluti,
Paskutinę laimę!
Surikiavę žalią pulką
Vieškeliais išeime, —
Sidabrines mūsų kulkos
Priešui lems nelaimę!
Neliūdeki, žaliarūte,
Grįšime savaime, —
Grok, armonika linksmute,
Paskutinę laimę!
*
VIENA ŽYGIO DIENA
Marš, gretos geležinės!
Vėl nutilsit, kareivinės,
Už kalnelio ir smėlynės
Jau giria žalia!
Matėm, — pulko žygi sekė
Liekna liepa šilkašakė,
Putino raudonos kekės,
Vienkiemio mergelės akys
Tyra šviesele.
Marš, gretos geležinės,
Vėl atgysit, kareivinės,
Suskambės ir sutartinės
Jaunąja valia!
JŪREIVIŲ DAINAVIMAS
Rytas aušta, vilnija dangus,
Plaukia saulė ant rausvos bangos, —
Vis jauna, nenurimdama,
Mus vilioja jūrų platuma!
Laivas puošias vėliava sava,
Jam toli dainuoja Lietuva:
Vis jauna, nenurimdama,
Mus vilioja jūrų platuma!
Uostas kviečia bokštų žiburiais,
Laukia linksmos moterys būriais —
Vis jauna, nenurimdama,
Mus vilioja jūrų platuma!
GUSARO MEILĖ
Gusarai priešą genasi,
Gusarų daug dailių, —
Gusaro žirgas menasi
Ties rūtų darželiu —--
Gusarą, vėju švilpusį,
Atminti bus graudu, —
Gusaro balno kilpose
Paminta daug vardų — — —
Gusarai drąsiai kaunasi,
Gusarų nėr bailių, —
Gusaras grįžta jaunasis
Su aukso žiedeliu — — —
SENŲ KAREIVIŲ SUGRĮŽIMAS
Daug nužygiuota, daug nudainuota,
Vilniaus kalneliais žirgai gainiota,
Oi lylia liūlia, oi lylia liūlia,
Daugel brolelių žemėje guli.
Nebėr mergužės prisivadinti,
Nebėr ne rankos apsikabinti,
Nebėr nė kojos linksmai pašokti,
Nebėr dalužės bepasijuokti.
Daug nudainavom, daug nudainuosim,
Vilniaus kalnelių nebepaduosim,
Oi lylia liūlia, oi lylia liūlia,
Daugel brolelių žemėje guli.
1954m. 9
PETRAS MOCKUS
O ŽVAIGŽDĖS
O žvaigždes šaltosios žiemužes nakties,
Jūs blizgat. bet jūsų blizgėjimas šaltas;
Suprast jūs negalit, kas man ant širdies,
Kaip baisiai skausmų aš sugeltas!
Jūs plaukiat beribėj paskirtais takais,
Jūs nieks nekėsinas išmušti iš kelio —
Dėlto jūs veideliai nušvitę juokais
Ir gėris darbais Visagalio.
Kad linksmos, nors šaltos, beribėj dausų
Jūs ramios ir šviesios mirgėdamos siaučiat,
Aš žiūrau j jus surakintas skausmų
Ir rodos, kad man jūs prijaučiat.
❖* ❖
Vai skriskit su audromis, su vėjais šiauriniais
Jūs nekviestos viešnios — prakeiktos svajonės,
Jūs apsiaučiat sielą tinklais geležiniais,
Kad jūs nepažintų daugiau gyvi žmonės.
1915. 1. 8.
Redakcijos prierašas; Šio eilėraščio autorius mokytojas Petras Mockus buvo Lietuvos partizanas 1919 —1923 metais Seinų krašte ir kovojo prieš lenkus. 1923 m. pradžioje žuvo nuo klastingos lenkų kulkos ir palaidotas Lazdijų kapinėse. Jis rašinėjo eilėraščius ir daug jų buvo likę pas jo draugus bei pažįstamus. Šiandien, turbūt, jau bus žuvę. Išspausdinti, rodos, nebuvo. Šis vienas jo rankraštis nuostabiu būdu išliko ir atkeliavo i Ameriką. P. Mockaus draugas, taip pat Seinų krašto lietuvių partizanas J. R., jį atsivežė j Kauną ir apie 1928 m. padovanojo vienam savanoriui kūrėjui S. B. šis įsidėjo į savo piniginę ir visą laiką joje išsinešiojo iki pat šiol. Kadangi nebuvo spausdintas, dabar atidavė “Kariui.”
ED. BUKELSKIS
VISAIP MES BĖGOM IŠ TĖVYNES
Visaip mes bėgom iš Tėvynės.
Šeimom, pavieniui ir būriais.
Klajūnai tapome. Kuprinės
pečius nuspaudė pakeliais.
Vietovės Jurbarkas, Virbalis,
Žalioji siena, Tauragė
Šauniais vežimais ir žirgeliais
Užtvino, užvirė staigiai.
Tokio grūdimosi, gajumo
Tikrai nuo Vytauto laikų
Lietuvių čia nebuvo buvę:
Jaunimo, senių ir vaikų.
Ne mes vieni nuo priešo bėgom.
Pabėgo sielos nuo velnių.
Dėvėję frakais ir sermėgom
Nelaukė pagarbos iš jų.
Pabėgo žmonės, giesmės, dainos
ir tipai iš literatūros.
Kas liko, nusidažė rainas.
Arba dauboj kur įsikūrė.
Teisė ir pagarba pradingo,
Pradingo meilė ir dievai,
Tiktai žiedeliais pievos sninga,
Tik liūną laukuose javai.
Vieni važiavo ant risorų,
Bekoną zulino blauzda.
Kiti vos peršoko per tvorą
Kaip stovi: kepė ir lazda.
Dėl to nelygus jų likimas,
Nelygios dienos sūkuriuos,
Visko nesuvarysi rimais.
Tiktai kai ką apimt tariuos.
Atvykome įVokios žemę:
Svetys esi nevisados,
Čionai šiukšles ar vargą semiam,
Kai kas net laukia, kas ką duos.
Ne vienas sotus spekuliantas
Su baisiai nuskriausta mina
Dar skundės, kad ne visas trantas
Jam persiųsta. Jam ne gana.
Bet kiek liūdnų nuo miesto tilto
Išblyškę žiūri vandenin,
Kad neturi nei kur sušilti,
Nei ko įmesti gomurin.
Vieni paliko visą mantą,
Prakeikdami visas valdžias.
Kiti laimingai apsipranta.
Atleidę įtemptas vadžias.
Vieni tėvus namuos paliko,
Kiti juos vežas kaip kūmuos,
Kiti vaikučiais kaip gvazdikais
Apsisodino vežimus.
Vieni meilužių nusikratę,
Kitiems tuo reikalu geriau.
Pavydo ir aistros gyvatė,
Atrodo, ir toliau kariaus.
Mes verkdami apleidom žemę,
Kur buvo miela ir gražu.
O likusiems veidai aptemo
Prie savo nuosavų daržų.
O kas gi sava bepaliko?
Tik rankos, oras ir kapai.
Riebiai gyvena pakalikai,
O tu tik žiauberį laupai.
Svetur — ne tėvas, ne tetulė,
Ne brolis, sesė, ar mama,
Čia badmirio sriubas apgulus
Gyva, marga tautų šeima.
Spalvos ir kvapo kaip deguto
Erzac-kavos visiems gana.
Ir krenta svoris, šiaip ir brutto,
Raukšlėta daros šypsena.
Norėtum nervus kur pamest,
Bet dvasinės ir kūno votys
Nepameta kutent ir ėst.
Nesvarbu, kas piklins garą:
Vistiek čia geresni takai.
Pabėgęs nuo mirties ir maro,
Ir šiaudą skęsdamas laikai.
V. KAREČKAITĖ
PARTIZANAS
Vėjas judina žibantį rytą!
Dainų kupini
Saulės vingiai!
Skambanti ryto rankelė
Broleli iš miego kelia!
Bėga jo akys kaip žvaigždės
Po spalvotą padangę,
žemė skamba,
Bet širdis — Baltųjų takelių
į laisvę neranda!
Bėga jo mintys
kaip virpančios bitės:
Ar berželiai nulinks kepurėti,
kai žydinčią sielą
Vėjas nuskins dėl laisvės?
Meldžias varpeliai
ant kruvino tako.
Garbė žvaigždėmis išrašyta,
kur krito brolelis ir miega,
Kaip šaltinėlis bėgiojęs,
suklupęs, užmigęs!
1954m. 10
BŪDAVO
JUOZAS MIKŠTAS
(Ištrauka iš to paties vardo sodietiškų prisiminimų pynės)
Jau senyvas mūsų dėdė,
Truputį sukumpęs,
Būdavo pas krosnį sėdi,
Ir sau drožia klumpes.
Gruodžio vakarai nuobodūs,
Tegu juos kur pikis!
Vėjas trankosi po sodus,
Neramus, įpykęs.
Štai, pribėgęs kiemą šuoliais,
Riejasi su vartais,
Ar į kaminą įpuolęs,
Aimanuoja kartais.
Dūzgia, sukasi ratelis,
Bėga siūlas lino;
Koks painus jo vargo kelias—
Sodžius tik težino.
Pleška pagaliai beržiniai
Molinėj krosnelėj.
Šilta troboj, ir krūtinėj ...
Kur jaukiau būt gali?
O senyvas mūsų dėdė,
Truputį sukumpęs,
Vis pas krosnį tebesėdi,
Tebetašo klumpes.
Ant plačių pušinių suolų
Pusberniai susėdę,
Kartais ima ir užpuola
Mūsų mielą dėdę:
—Vai, papasakok mums vėliai,
Ką žinai iš seno,
Apie ką mes, pusbernėliai,
Nieko neišmanom.
Dėdė, pypkę užsikūręs.
Šypteli pro ūsą ,..
Mes visi, į jį sužiurę,
Nekantriai suklusom — — —
-o-
Nors vis tą patį tekartoja
Tas mūsų dėdė Grigas,
Bet klausomės net išsižioję,
Kaip dėsto lyg iš knygos:
Apie turtingą vieną poną,
Kurs laikė savo saujoj
Šimtinę sodžių ir kleboną,
Bet ... pasikorė jaujoj.
Apie “metiežą” ir maskolius,
Palaidotus už Kartų,
Apie du vyresniuosius brolius,
Anuo metu pakartus.
Apie žandarus raudonsiūlius
(Jie knisdavos po trobas),
Ir apie tai, kaip Gabrio bulius
Vienam išmaišė grobus ...
Apie tarnybą “vaiske” caro
Toliausiuose pasviečiuos,
Kurios bijodavo kaip maro
Visi jauni sodiečiai.
Apie Kaukazą ir Uralą,
Apie Rasiejos plotus,
Nuo Krymo iki “žemės galo”
Mūs dėdės išklajotus.
Apie pageltusį kitajų,
Klastingąjį mandžiūrą,
Kur pliekė ruskį samurajai
Kažkur prie Portartūro.
Apie grįžimo kelią mariom
Ilgam varge, pavojuos,
Kur saulė vandenynus geria,
Viršugalvy sustojus.
Apie tą metą “nespakainą”,
Apie tą laiką niūrų,
Kai vėl reikėjo eit į “vainą”
Prie ežerų Mozūrų.
Apie Denikiną, Kolčaką,
Ir vėl kokioj ten plynėj,
Kur dėdei “vajavot” užteko, —
Ir grįžo į gimtinę.
Apie nedorą bolševiką,
Kurį jis su muškieta
Prie gimto sodžiaus pasitiko,
Apėjęs šitiek “svieto”...
Apie Galinio pirtį seną,
Kurioj kadais girdėjęs
Kažkas lyg tai ožiu mekena,
Lyg tai dejuoja vėjas.
Apie papeikęs kipšą striuką,
Kurio jis nebijojo,
Kadais palikęs jam cibuką
Už seno ožio koją ...
Apie vaiduoklį Dūkšto dvaro,
Kuris dar ir šiais metais
Žmonėms kiaulysčių daug pridaro,
Iš seno taip įpratęs ...
-o-
Daug matė, daug kur buvo dėdė.
Dabar jis jau sukumpęs,
Pas šiltą krosnį tebesėdi,
Ir kalinėja klumpes.
Ir jas pardavęs, kurią dieną
Sau perka buteliuką.
Ir nedaugiau — tiktai tą vieną —
Išlenkia kliuku — kliuku...
Ir taip sulaukęs amžiaus žilo,
Ir vis dar “neženotas”,
Nuėjo į kapus prie šilo
Anų dienų “saldotas”.
Iliustravo G. BOTYRIUS
1954m. 11
J. Stašaitis
ŽUVUSIEMS DĖL TĖVYNĖS
Nuo gyvenimo audrų palūžę,
Didvyriai senos tautos,
Nebegirdit, kaip aplinkui ūžia
Pikti viesulai įnirtusios audros.
Jums norėčiau viską apsakyti—
Pasiguost dalia sunkių vargų . . .
Gal sugrįžtų laimė, nors trumpa, mažytė
Nežinion išguita iš tėvų namų.
Dėl tėvynės laisvės priglaudė jus žemė
Vidury jaunystės, žydinčios baltai ...
Ir liūdėjo jūsų žvaigždynai aptemę
Ir į kapą žengė jūsų pažadai.
Tad šiandien vainiką dedam ant jūs kapo—
Tegul bus tėvynės žemė jums lengva!
Tegul jūsų darbus mūs darbai apsako,
Lai tarp jūs ir mūsų Ji išliks gyva!
BRANGIOJI ŽEMĖ
Buvai tu žemė juoda ir smėlėta,
Buvai margais arimais pridengta,
Pakilę vėjai draskė rūtą, mėtą,
O man likai brangi, šventa.
Plikuos laukuos skrajojo pikti vėjai,
O naktimis pro ūkanas verkšleno dargana
Ir pešėsi beržai suėję,
Bet tavo laimės buvo visada gana.
Ir siautė kartais pūgos dieną, naktį—
Žvaigždės paspruko nuo dangaus . . .
Ir buvo net sunku tikrus kelius susekti—
Tavojo krašto, praeitim brangaus.
Esi tu žemė prakaitu aplieta,—
Neduodi grūdo vaga neversta,
Pakilę vėjai drasko rūtą, mėtą,
Bet man esi brangi, šventa.
