Partizanai: Istorija ir dabartis

Kuprinės pabiros

1954m. 1

SLAPTAI - ASMENIŠKAI

(Naudotis tiktai tarnyboje: vardinėse, gimtadienio naktį, vestuvėse, išleistuvėse, sutiktuvėse ir kitokių “kainųi” išgertuvėse.

Įžangos vietoje:Negerbiamieji ir Nemylimosios! Tai kas, kad mūsų niekas negerbia ir nemyli. Svarbu tai, kad mes patys gerbiamos ir mylimės.

Kada po darbo-kai susimetame, tai lyg tie Pietario “Algimanto” senovės lietuviai: pakalbame, pašnekaliojame ir “išmetame” visas keturias suledėjusias rožes ... Tik ne tas, kur mūsų mergaitės segasi prie krūtinės, bet tas, kurias žmonės priima į vidurius . . .

Ir, žiūrėk, po kokio pusvalandžio — mūsų “Kirsnos pilaitė” jau gaudžia dainomis, liesais anekdotais (mat, šioje šalyje visokią riebybę meta šiukšlynan). Tegul, sako, valdžia susirenka ir geresnę atominę pasigamina, kad riebusis “Maliutkinas” mūsų nepralenktų).

Tačiau “drabnasis” paukščiukas Dagiliukaspro kiauros KUPRINĖS skylutę mūsuose pastebėjo naują pokylių, pasakyčiau, tradiciją: svečiai pradeda skaityti ne tiktai išgeriamas smin-gamąsias taureles, bet... ir eiles. Tai kas, kad jos kartais būna be taisyklingų ritmų ir rimų (ir brazda, lyg drapakas per akmenuotą pūdymą), tačiau, vis dėlto, kultūringa ir patogu. Ypač po nakties dvyliktos, kada už dainavimą gali susilaukti iš kaimynystės artilerijos ugnies į “Bangalow” pilies sienas (tegul ir akmens amžiaus sviediniais . . .).

Tiesa, kai kas gali mus apšaukti dideliais ponais bajorais dedantis, Girdi, lyg kokie puškinai, atsistoja ir poškina eilėmis. Na, ir tegul sau šaukia. Tegul plyšoja. Ką čia — “ponai”! Mes ne ponai, mes viešpačiai! Pagaliau, pasak šviesiojo rašytojo poeto Petro Babicko, kas nežino, kad esame imperatorių tauta: kiek galvų, tiek “razu-mų”, tiek “valdžių . . .

Taigi, atidarydami šių 1954 m. sezoną, pastebėjome per KARIO Kuprinės radarą (jis pagamintas iš seno kareiviško katiliuko, mačiusio Ilmenio ežerą, Stalingrado pragarą, Liepojaus prietilti ir Italijos gražuoles, kurios basomis kojomis didžiuliuose kubiluose Įsirpusias vynuoges dainodamos traiško...) visą eilę tokių eilių, kurias mūsų programos pradžiai pateikiame tau, meilutis skaitytojau; tau, visokių kuprinių, pundų ir mazgelių kratytojau . . .

POLITIKA (Lietuvoje sakydavo — po lituką, o šioje šalyje — po bili-jonuką . . .).

Žydi taika Korėjoje,
Verkia pana alėjoje.
Kacapas pjaut aviną veda,
Amerika doleriais deda . . .
Apaštalu choras dainuoja,
“Progresyviai” aimanuoja.
"Laisvė” link “džėlos” brenda,
Pakastas šuo genda (nors dabar karas ir šalta)..,

** *

ILGESYS (Mieląjį Vladą B. išlėidžiant į Chicagą 1950-jų rudenį).

Ruduo šilkinis supasi virš marių,
Supas žuvėdra vieniša migloj.
Virpa žvaigždė-našlaitėlė vakare,
Verkia širdys svečiojoj vienumoj . . .

Krinta lapai, kaip auksas iš rankų
Seno turčiaus vergams alkaniems.
Iš ilgesio žmogus apanka,
Jieško draugo pasauliams saviems.

O draugai — kelia taurę ir skrenda,
Skrenda paukščio plieninio sparnais. 
Lai Vladelis ten laime suranda, 
šnabždančią "naylono” skvernais ...

GUNDYMAI (eteryje skraidančiam kolegai Juozui V., dovanos vietoje, švenčiant savo gimtadienį, po didžiosios audros New Yorke):

Šypsos rožės vasaros paskutinės,
žydi skruostai Juozelio meilaus. 
Glauskim širdis, krūtinę krūtinėn, 
Dar po vieną “Meškutės” alaus!

Praūžė audra pro New Yorką,
Prabėgs ir gimtuvių naktis.
Lai ruduo užu lango sau verkia,
Pakeiki, brangioji, akis!

“Look”, gražute! Juozelis vis vienas
žengia liūdnas South Stryto taku. 
Nejaugi taip viens per naktis ir per dienas
Tupės lyg svirplys po lapu...

Kibk į ranką, į širdį, įprotą!
Pakilk į mūšį nuo kėdės!
Meilės velniuks ištaisys ir kuprotą,
Jeigu moteris gražuolė padės ...

* * *

SUTIKTUVĖS (kartą sekmadienį Maspethe, Korėjos karo veterano Vyto A. sutiktuviŲ balius):

Verandoje — rožės ir kraujas,
Puotos stalas — brangaus vyno klanai .. .

Mano gyvenimas vėl naujas,
Kas? Kodėl? Nė pats nežinai.

Nikotino aistra dega lūpos,
Dega skruostai širdelių jaunų...
Pavargus širdis meilėj klūpo, 
Pasiilgus jaunatvės dienų.

Aš nežinau kada tai buvo,
Kai taip mylėjau jus, draugai.
Dainoj ir meilėje pražuvęs
Degu širdy šauniai, ilgai ...

Korėjos pragarą išbraidęs ...
Šypsos Vytelis tarp gėlių: 
Šalimais — dieviškos mergaitės ... 
Gyvenimas — kaip “ant mielių ...”

* * *

BIZNIS ANT BIZNIO (atominio virimo vakarienė kažkur Long Islande. Aplink pečių ir stalą — linksmosios “gardnerių” kūmutės) . . .

Puodai ant puodų,
O ant tų puodų —
Puodai ir maži puodeliai.
Ten viskas šunta,
žmogus atkunta,
Ir tėvai, ir vaikeliai.

Be vandens lašo
Vištą "sutašo”.
Bekoną arba jautį.
Savaime verda,
O kai užverda —
Pats puodas ima bliauti ...

Tad perkam plieną,
Verdam kiaulieną
Ir garbiname Liudą.
Be vandens ir be vargo.
Mes perkame “ant bargo”
Šį paslaptingą bliūdą.

Valio šių plienpuodžių virėjos!
Nuo Palangos, ligi Korėjos...

(Naylono uždanga pamažu nusileidžia ...).

1954m. 5

Borisas Afanasjevičius

VARNA VAGĮ PAŽINO

(SEKANT LIAUDIES JUMORĄ)

Šiandien į Lietuvą prigabenta įvairiausių atėjūnų, kurių tarpe daugybė kriminalinio gaivalo, šiandien vagystės Lietuvoje nebenaujiena.

Vienas rusas per mišką vedasi pasivogęs lietuvio karvę. Buvo pats gražaus pavasario metas.

Kukuoja gegutė, bet pagal Stalino liniją rusiškai:

—    Ku-pil, ku-pil! (pirko, pirko).

Tai išgirdęs, nudžiunga rusas:

—Tai geras sovietinės Lietuvos paukštelis. Jis žino, kad aš pirkau.

Karvę vedinąs, rusas įeina į miestą. Varna, atsistojusi ant stogo ir žiūrėdama į vagį, pradėjo kvarkti. Irgi pagal Stalino liniją— rusiškai:

—    Uk-ral, uk-ral! (pavogė, pavogė).

Užpykęs rusas ir riebiai nusikeikęs suriko:

—    O kas tau išplepėjo, tu buržu

azinės Lietuvos ragana, kad aš pavogiau.    Šs

POLITRUKAI SIELOS NETURI

1941 m. birželio mėn. sukilimo dienomis prieš bolševikus, lietuviai kareiviai kaikuriuose daliniuose likvidavo politrukus. Tie daugiausia buvo įkyrėję.

Vienose Vilniaus miesto kareivinėse nukautus politrukus suvertė į kareivinių kieme vokiečių bombos išraustą duobę. Ir užvertė juos šiukšlėmis.

Vadas užtiko negarbingai palaidotus politrukus ir pradėjo barti savo kareivius:

—    Girdit, vyrai, tai negražu! Reikėjo palaidoti kapinėse, kaip žmones.

—    Tamsta vade, kapinėse laidojama tik žmonės, turį sielą, — pasiteisino kareiviai, — o politrukai sielos neturi.

—    Kaip tai? — nustemba vadas.

—- Visai paprastai! — atsako kareiviai. — Jie visą laiką mus mokė, kad žmogus sielos neturi. Matyt, jie ir neturėjo jos.

JAUNO KAREIVIO NORAS

Kokioje ginklų rūšyje norėtum atlikti karinę prievolę? — užklausė naujokų ėmimo komisijos pirmininkas sėkmingai sveikatos patikrinimą praėjusį naujoką.

— Generaliniam štabe! — trumpai atsakė naujokas.

—    Ar tu esi kvailas? — paklausė tokio neįvykdomo pasirinkimo nustebintas naujokų ėmimo komisijos pirmininkas.

—    Ar tokių kvalifikacijų ten reikalaujama? — vėl paklausė rimtai nusiteikęs naujokas.

STAČIOKIŠKAS PIEMUO

Vienas Žemaitijoje stovinčio pulko vadas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, rudenį vykstančių manevrų metu netyčiomis atsiskyrė nuo savo palydovų ir vienas pats žygiuodamas per laukus staiga panorėjo užsirūkyti. Išsiėmęs savo portsigarą, jis pastebėjo nebeturįs degtukų. Savo laimei pamatė netoliese ganantį piemenį, į kurį pulkininkas ir kreipėsi, klausdamas ar tas neturįs ugnies.

—    Duok man vieną papirosą, tai gausi ugnies! — visai stačiokiškai atsakė piemuo.

—    Labai prašau! — atsakė pulkininkas, atkišdamas piemeniui savo sidabrinį portsigarą.

Piemuo paėmė papirosą, įsidėjo jį į burną ir dideliam pulkininko nustebimui, užbraukęs degtuką pirma pakišo ugnį pulkininkui.

—    Tu, visdėlto, nesi toks blogas vaikas ir esi šiek tiek pamokytas mandagumo, — pagyrė pulkininkas-

—    Nesu toks kvailas, kad pirmutinis degdamas papirosą sugerčiau didžiausius dūmus ir sierą, — baigė pasikalbėjimą su pulkininku ir prie savo kiaulių bėgdamas piemuo.    J. Skaržinskas.

IŠ LIAUDIES KŪRYBOS 1940—1941

Leninas maišą nešė,
Stalinas atrišo, —
Mūsų Lietuvėlėj
ubagų priviso.

*

Viens išėjo (suprask: rusai),
Kits atėjo (suprask: vokiečiai),
Lietuvėle, tau nieko gera.

Politrukas Borisas Afanasjevivičius, vienas ryškiųjų asmenybių iš Raulo Gurgos “šaunaus politruko liūdnų užrašų”. Kaip ‘draugas’ Borisas nusiskundžia, jis dabar esąs tik šaunus brigadierius savo gimtojoj Vologdos srityje, kažkokiame Raudonojo Vailoko kolchoze. Geresnei jo karjerai pakenkė Lietuvos kareiviai. Mat, nepavyko jų užtempti ant raudonojo kurpalio. Be to, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dienomis vos išnešęs sveiką kailį iš Varėnos poligono.

“Draugas” Borisas “Kuprinės pabiroms” rašo: “Aš myliu Lietuvą dėl jos buvusių skanių dešrų, sūrio, sviesto ir lašinių, dėl pigių ir gerų laikrodėlių, bet Lietuvos kareivių nekenčiu iš tolo. Dėl jų ne tik nervų netekau, bet ir iš Varėnos poligono atsiminimą dar tebeturiu:    kairėj šlaunyje neišimtąkulką.

LAIMĖS ŽENKLAS

—    Ar tiki, Petrai, kad pasaga neša laimę ?

—    Ne, netikiu.

—    Kodėl?

—    Aš ir dabar tebenešioju pasagos žymę šlaunyje, kurią man įspaudė manasis žirgelis, man dar tebetarnaujant raitininkų pulke.

1954m. 6

TOŠELĖ nori karo...

VIŽUKAS

Sėdėjo ats. grandinis Bonifacas Tošelė savo hauziukėj ir vačino televizeną. Vačino — news, nes dabar tai vienintelė priemonė susiorientuoti pasaulio įvykiuose. Angliškų laikraščių neskaitė (iš patriotiškumo), o lietuviškieji, girdi deda pasenusias žinias, o orientacijai pavėluotos žinios trukdo. Todėl ir pirko TV setą. Jei ko nesupranta, tai paveiksluose pamato, žodžiu, Tošelė sekė pasaulio ir jo apylinkių įvykius.

Kaip tarnavęs ryšių dalinyje, aiškiai žinojo, kad karas turės vėl kur nors prasidėti. Korėjoj baigtas, Indokinijoj irgi, Europoj dar per anksti, Australijoj — nėra priešų, tad beliko tik Amerika. Bet koks galėtų karas būti? Tošelei sunku buvo nuspręsti. Civilinis — jau buvo. Tarp indėnų ir baltųjų neįmanomas, nes indijonai rezervatuose ir “ugnies vandenio” — whiskes negauna. Jei gautų, gal jie ir pradėtų. Slaptai Tošelė galvojo, — gal kils tarp armijos ir McCarthy, bet neprasidėjo, net ginčai pasibaigė. Sau galvojo ir niekam apie tai neprasižiojo, ir gerai padarė: koks būtų dabar jo autoritetas? Teisybę kalbant, tai nežinojo už katrą pusę laikyti: pagal statutą— reiktų už armiją, o pagal savo politinį nusistatymą — už McCarthy, nes jis ieško komunistų. Džiaugėsi Tošelė pergalvojęs visus būsimo karo galimumus ir savo geru vardu kaimynų bei draugų tarpe.

Staiga news pranešėjas parodė Vidurinės Amerikos žemėlapį ir, parodęs su lazdele kažkokius ženklus, pasakė: “War, Guatemala” — (tiek Tošelė suprato).

O čia jau Tošelė nebeišlaikė, it senas kavalerijos arklys užgirdęs dūdų orkestro maršą! Pašoko nuo sofos, trenkė kumščiu į setą, kad net pranešėjas pradėjo krutėti, lyg drugio krečiamas, ir pagaliau vaizdas pranyko.

“Tiek to” — Tošelė prakošė pro dantis — “Svarbu, kad mano teisybė. Aš turėjau jau Lietuvoj būti generolas, o ne tie, kurie net karinių laikraščių neskaito ... Nuo šiandien — aš tave, Bonifacai Tošele, keliu i kapitonus ir skiriu strateginio skyriaus viršininku. “Be reikalo nepasikeik ir be garbės nenusileisk!” — iškilmingai save pasikėlė Bonifacas.

Pasijutęs viršininku, tuoj pradėjo vykdyti mobilizacijos planą. Per keletą valandų buvo sušauktas ypatingas posėdis artimiausiame bare, kuriame dalyvavo kaimynai, ir vienas kitas iš šapos ir saliūno bartenderis.

Pabaigus pirmą “Meškos” dėžę, Tošelė jau visiškai diktatoriškai aiškino padėtį štabistams:

—    “Aš jums aiškiai sakiau, kad karas kils tik Amerikoj. Dabar į Guatemalą atvežė sovietai ginklus, po žemųjų Rūmų posėdžio veš angiai, ir taip deprešeno neturėsime. Iš Guatemalos karas persimes į Kolumbiją ir kitas Amerikos valstybes. Pats centras bus Panamos kanalas. Bus užimta Meksika, Vendžiogala, amerikoniškai — Vene-cuela, Brazilijos pusė, o Argentinos neims, nes ten diktatūra. Ugnies Žemė liks neutrali ir priims pabėgėlius. Mums svarbu išsilaikyti prie savų, t. y., nekelti panikos ...

—    O jeigu bombarduos? — paklausė sumanus eilinis Nikodemas Šakelė.

—    Kas gali bombarduoti? — supyko Tošelė.

—    Vistiek kas nors bombarduos —, nerimo Nikodemas, — juk atominės bombos buvo savo laiku Amerikoj “for sale”.

—    Nesvarbu, buvo ar ne, — drausdamas žodį Nikodemui, karščiavosi Bonifacas. — Mes esam gana toli strateginiai nuo pavojaus centro, kuris artėja į mus su atomo ir vandenilio bombų vystymu. Aš garantuoju, kad nebom... —, nebaigęs sakinio susmuko kėdėn Tošelė. Mat, tuo metu trenkė į jį bomba, ne atominė ar vandenilinė, bet skėčio pavidalu, iš žmonos, rankos.

Civil Defence — žmona įsakė Tošelei eiti į slėptuvę — namo. Ir vietoj tikro karo, apie kurį pranašavo Tošelė, kilo naminis. Tošelė buvo paimtas į nelaisvę ir laukė žmonos lauko teismo.

IŠ KO SUSIDEDA SOVIETŲ PILIETIS

Brooklyne, Prospect parke, bevaikštinėjant ir besidairant į meškas, prie manęs prieina pažįstamas ukrainietis. Meškos sudaro mums naują temą apie rusus.

—    Žinai tą anekdotą, iš ko susidėdavo Rusijos imperijos pilietis carų laikais? — paklausia mane ukrainietis.

—    Iš kūno, sielos ir paso, — atsakau.

—    Gerai! Bet iš ko susideda dabar Sovietų pilietis? — vėl klausia ukrainietis.

—    Nežinau! —- papurtau galvą.

—    Ogi iš drebančio kailio, tuščiopilvo, trumpos komunistų (bolševikų) partijos istorijos ir nemokamo bilieto į koncentracijos stovyklas, — atsako ukrainietis.    K-is

VĖLĖS NĖRA NEBYLĖS

Nepriklausomybės karų metu krūmais į apkasus ėjo du geri prieteliai: Juozas nuo Ukmergės ir Antanas nuo Skiemonių. Rusų-bolševikų sviedinys krito visai netoli jų, abu apvertė žemėmis ir gerokai pritrenkė.

Tik po keletos minučių atsigavo. Pirmiausia pakilo Juozas. Žiūri jis į Antaną, kuris guli ir nekruta.

—    Antanai, ar tu dar gyvas? — klausia Juozas.

—    O tu? — nesikeldamas taip pat paklausia Antanas.

—    Aš dar gyvas, — atsako Juozas.

—    O aš, Juozeli jau ne, — prašnibždo Antanas.

—    Tai kodėl šneki, jei negyvas? — nustemba Juozas.

—    Tai ką! Tu manai, kad vėlęs nebylės, — atkerta Antanas. — Kaip jos danguje susikalbėtų ir giesmes giedotų.

NESUPRATO DRAUGO NEMIGOS

—    Bala žino, kokia nemiga šiąnakt buvo mane užpuolusi. Visi laiką varčia,us nuo vieno šono ant kito. — Eil. Skurga skundėsi savo draugui.

—    Taip vartaliodamasis, žinoma, ir aš neužmigčiau. Reikėjo ramiai gulėti, — atsakė draugas.

NEJAUČIA ŽEMĖS

Eilinis Trimba: Onute, kai su tavimi šoku, tai visai nejaučiu žemės.

Onutė: Kurgi jausi, kad visą laiką mindai mano kojas.

1954m. 7

KOREKTŪROS KLAIDOS — BAISIAUSI LIAUDIES PRIEŠAI

Korektūros klaidų visad ir visur pasitaiko. Neretai net bjaurios būna, jog ir spaudoje paminėti nepatogu. O daugiausia “baisių” korektūros klaidų pasitaikydavo 1940 —1941 m. Lietuvoje, pirmosios bolševikų okupacijos metu.

Kompartija visus laikraščius kuo atidžiausiai perskaitydavo ir už pastebėtas žymesnes korektūros klaidas telefonu vanodavo redaktoriams kailį. Pagaliau griežtai redaktoriams įsakė saugotis korektūros klaidų. Tačiau nieko nepadėjo, ir bjauriosios korektūros lįsdavo kaip kipšiukai iš maišo.

Kitos spaudos neminėsiu, tik “Karių Tiesos” keletą klaidų, už kurias vyriausiasis redaktorius gavo gerokai velnių iš kompartijos centro.

Dar okupacijos pradžioje įdėjo reportažą, kaip lietuvių liaudis sutinka į Lietuvą įžygiavusį raudonarmietį.

Rankraštyje buvo parašyta:

—    Sveikas, tu mūsų išvaduotojau!

Raidžių rinkėjas surinko:

—    Sveikas, tu mūsų išnaudotojau!

Korektorius neatkreipė dėmesio, ir laikraštis buvo išspausdintas su šia klaida. Kompartija tai perskaičiusi pasiuto, ir redakcijoje tą vakarą siautė baisi audra.

Antra. Vedamajame straipsnyje vienas kažkoks rašeiva puolė Nepriklausomąjį Lietuvos gyvenimą, girdi:

—    Smetonos laikais Lietuvoje dvarininkai girtuokliavo!

Raidžių rinkėjas surinko:

—    Smetonos laikais Lietuvoje darbininkai girtuokliavo.

Taip laikraštis ir išėjo.

Trečia. Vienas kareiviukas, sėdėjęs karo kalėjime šeštame forte, įtūžęs prieš karininkus parašė:

—    Dabar reakcionieriai karininkai nebedaužys mūs kumščiais ...

Raidžių rinkėjo surinktas šis sakinys išėjo į pasaulį tokiu pakaitalu:

—    Dabar reakcionieriai karininkai nebedaužys mūs kumpiais . ..

Tai buvo pranašingas sakinys. Tuojau kariuomenėje buvo panaikintas geras lietuviškas maisto davinys ir įvestas silpnas rusiškas su kieta ir sūria žuvimi vobla. Dabar patys kareiviai turėjo gerokai daužyti voblą, kad ji suminkštėtų.

Buvo ir daugiau “gražių” korektūros klaidų, kurios gerokai ardė komunistų nervus, tačiau daugumą jų primiršau ir tiksliai nebeatpasa-kočiau.    S. š-is

PROFESORIUS JIEŠKO ŠIMTAMEČIŲ

Vienas profesorius, norėdamas įrodyti savo teorijos teisingumą, kad tik blaivininkai, nerūką ir mažai mėsos valgą gali ilgo amžiaus sulaukti, išvažiavo į kaimus šimtamečių senukų jieškoti. Viename kaime surado 98 metų amžiaus senuką ir paklausė jį dėl kurių priežasčių jis sulaukė tokio gražaus amželio.

—    Mat, pone profesoriau, — aiškina senukas, — savo amželyje negėriau alkoholinių gėralų, nerūkiau ir labai mažai mėsos tevalgiau.

Nudžiugo profesorius, kad jo teorija gauna patikimų liudytojų. Norėdamas daugiau jų turėti, paklausia senuką, gal jis daugiau žino šimtamečių senių.

—    O kaipgi, pone profesoriau! Mūsų kaime gyvena mano brolis, jau turįs 120 metų, bet su juo šiandien nesusikalbėsi. Jau trečia diena guli girtas ir su namiškiais barasi dėl savo pamestosios molinės pypkės.

Nė žodžio nebetaręs, profesorius tuoj grįžo į miestą.    A. S.

BERIJA PRAGARE

Sušaudytas Berija, ilgai nesvarstęs, patraukė pragaro link. Nesitikėjo, kad šv. Petras jam dangų pravertų. Priėjęs prie pragaro durų pasibeldė. Velnias durininkas pravėrė duris:

—    Kas būsite? — paklausė.

— Berija!

Sučypė velniūkštis ir dingo nuo durų. Po keletos minučių prisistatė velnias politrukas su raudona žvaigžde tarp ragų ir su kūju ir pjautuvu prie uodegos.

—    Kaip tik laiku atėjai, draugas Berija, — suurzgė pragaro politrukas. — Stalinas seniai jūsų laukia. Pragare reikia įrengti koncentracijos stovyklų, nes kitaip visi velniai iš pragaro išbėgios. Jau beveik pusę jų išlakstė į balas.

—    O ką veikia Liucipierius? -— paklausė Berija.

—    Jau seniai jį likvidavo Stalinas, kai tik į pragarą atėjo. Mat, jis buvo trockininkas, o paskutiniu metu titininku pasidarė.

LAUKIA MEILĖS PRISIPAŽINIMO

—    Pasakyk, Maryte, kodėl tu esi tokia išbalusi? — klausia grandinis Spurgutis.

—    Tai kad nieko iš tavęs negirdžiu, dėl ko turėčiau parausti — atsako Marytė.

JOJIMO PAMOKA

—    Turbūt, niekada nesi arklio matęs, eilini Sergauti, kad taip bijodamas joji? — klausia leitenentas Valtys.

—Esu daug kartų nukritęs, tamsta leitenante, — atsako eilinis Sergautis.

PAMOKOS METU

Aviacijos viršila klausia jauną kareivį Birbilaitį:

—    Ką ore iš lėktuvo iššokdamas lakūnas pirmiausia turi padaryti?

—    Persižegnoti? — atsako jaunas kareivis Birbilaitis.

MANEVRU METU

—    Ei, klausyk, šiuo tiltu negalima joti. Jis yra priešo susprogdintas, — šaukia tarpininkas per tiltą jojančiam žvalgui.

—    Matai, tamsta, aš įsivaizduoju. kad ne joju, bet plaukiu, — ramiai atsako žvalgas.

JUOKAS, KURIS AMERIKAI NETINKA

Vienas linksmas pulkininkas mėgdavo išdaigas. Kartą išlipęs iš mašinos klausia šoferį:

—    Pasakyk, kodėl perkūnas netrenkia į automobilį?

—    Bijo. tamsta pulkininke.

—    Kodėl bijo?

—    Todėl, kad tik aukšti viršininkai automobiliuose tevažinėja, — atsako šoferis.

POLITRUKAS SU GORSETU

1940 m., rusams Lietuvą okupavus. politrukas vyr. leitenantas V... apsigvveno Kaune pas vienus lietuvius. žmogus buvo malonus ir šnekus. nepanašus į kitus politrukus.

Karta linksmas parbėga namo ir įbėga pas šeimininkę pasigirti:

—    Drauge, ei drauge, girdi. ir mūsų raudonosios arm. karininkams Lietuvoje mūsiškė karinė vadovvbė leido nešioti gorsetus, kaip ir jūsų karininkams.

—    Pas mus tik moterys nėšioja gorsetus. bet ne vyrai. Taigi ir mūsų karininkai jų nenešioja, —linksmam nolitrukui paaiškino lietuvė, sunkiai laikvdamosi nuo juoko

—    O kaip be gorsetu jie taip dailiai atrodo? — nustemba politrukas.    Šs

1954m. 8

MASKVIEČIŲ SVAJONĖS

Viename Maskvos darbininkų susirinkime agitatorius aiškina, kad tik Sovietų Sąjungoje žmonės laimingiausiai gyvena ir nebadauja. Labiausiai puolė Amerikos Jungtines Valstybes. Girdi, ten darbininkai badauja ir sau maisto jieškosi gatvėse stovinčiose, šiukšlėms išmesti skirtose statinėse.

Tai išgirdęs, darbininkas Vanka Grigorjevič gardžiai apsilaižė ir balsiai nustebo: “Tai gyvenimėlis!”

Vankos susidomėjimą pastebėjo agitatorius.

—    Ko, Vanka Grigorjevič, laižaisi kaip veršis! — piktai paklausė agitatorius.

—    Noriu draugą agitatorių paklausti, kur amerikiečiai tas savo šiukšles išverčia?

—    Už miesto, taip sakant, į šąšlavynus .... — paaiškino agitatorius.

—    Tai prakeikti Amerikos kapitalistai! — pasipiktino Vanka. — Kodėl jie, vietoj New Yorko šiukšlynų, neatveža tų šiukšlių i mūsų mieląją Maskvą.

—    Taip taip! — palingavo galvą greta Vankos sėdintis kitas darbininkas. — turėtumėm kur pasijieškoti maisto likučių. O mūsų mielosios Maskvos šiukšlynuose nė velnio nesurandi.

NEPAVYKO NUSKRISTI Į DANGŲ

1919 m. lietuviams kovojant prie Dauguvos su raudonaisiais rusais, apkasuose nuoširdžiai tarp savęs kalbėjosi du buvę moksleiviai: Leonas iš Marijampolės gimnazijos ir Petras iš Šiaulių. Besikalbant apie planetas, visai arti jų krito priešo sunkusis sviedinys. Abu juos apkurtino ir Leono galvoje pradėjo viskas suktis, ūžti, ir akyse skraidyti didžiuliai šviesos kamuoliai. Dar neatsipeikėjęs, Leonas pradėjo galvoti, kad jis jau žuvęs ir skrendąs tarp planetų į dangų.

Petras, pagriebęs už pečių, pradėjo purtinti Leoną:

—    Levuk, kas tau yra? Ei, ei, kas su tavimi darosi?

Tuo pat metu kiek toliau krito kita granata. Leonas kiek atsipeikėjo ir jo akyse nustojo skraidę šviesos kamuoliai. Tačiau dar pilnos sąmonės neatgavo, žiūrėdamas į apkaso sienas ir Petrą, Leonas liūdnai palingavo galva:

—    Petrai, aš nekartą tau sakiau, kad tu per savo išdykavimus pats pražūsi ir kitus pražudysi. Va, dabar mane bepurtindamas ir pats nukritai ir mane nutraukei į kažkokią negyvenamą planetą. O iki tol taip sėkmingai abu skridome į dangų.

RŪPESTINGAS SPORTO KANDIDATAS

Viename Lietuvos kariuomenės dalinyje sporto vadovas paskelbė, kad kitąmet kariuomenės krepšinio pirmenybėse teks dalyvauti ir mūsų daliniui. Vadovybė, norėdama, kad dalinio kariai geriau pasiruoštų krepšinio žaidynėms, paskelbė taisykles, tarp kurių įdomiausia kareiviams buvo ši:

“Kas žaidimų metu dalinyje daugiau įmes i krepšį kamuolių, gaus be eilės atostogų.”

Po keletos dienų sporto vadovas eina pro arklides ir jų užpakaliniame gale girdi kažką kalenant. Paeina pažiūrėti ir mato dalinio pašarininką bemėtant akmenukus į pačią arklidės pagubrę.

—    Ką čia baidai? — klausia sporto vadovas.

—    Ogi lavinuos krepšinį žaisti, — atsako pašarininkas Algirdas.

Sporto vadovas, pakėlęs akis, tikrai pačioje pagubrėje pamatė krepšinio lanką.

—    Tai kam taip aukštai įsitaisei? Argi nesi matęs aikštėje krepšinio stulpo? — vėl klausia sporto vadovas.

—    Mačiau, tamsta leitenante, — atsako Algirdas. — Bet kai išmoksiu taip aukštai įmesti, tai žemai nebebus bėdos.

NEREIKALINGA BAIMĖ

Didelės audros metu vienas keleivių pribėga prie laivo kapitono ir visa gerkle šaukia:

—    Kapitone, kapitone, mūsų laivas skęsta!

—    Visai neapsimoka tamstai jaudintis. Ar čia tamstos laivas skęsta? Bendrovės!... Tegul ji jaudinasi! — visai ramiai, traukdamas pypkę, atsakė kapitonas.

TARP JAUNŲ KAREIVIŲ

—    Kodėl kariuomenėje moko žygiuojant aukštai kelti kojas?

—    Turbūt dėl to, kad jos už žemės neužkliūtų.    M. K.

ĮTARTINAS VEIDAS

Mano geras bičiulis Kazimieras buvo ir neblogas žurnalistas. Likimas mudu suvedė karo pabaigos išvakares praleisti Berlyne.

Viskas būtų tvarkoje, bet tik mano Kazimiero veidas kažkaip nepatiko vokiečių policijai. Turėjo aštrų smailų žvilgsnį ir kur tik eidamas mėgdavo atidžiai į viską įžvelgti. Sakydavo, tai jo žurnalistinė prigimtis traukianti viską aplink atidžiai apžiūrėti ir įsitėmyti. O policija jo žurnalistinės prigimties nesuprato. Jai atrodė įtartinas tipelis, ir gana.

Eidamas Berlyno gatvėmis, jeigu pamatydavau vokiečių kokią nors policiją, prasmukdavau, ji manęs nesulaikydavo, bet Kazimierą kiekvieną kartą sulaikydavo ir pareikalaudavo parodyti pasą.

Kartą mano bičiulis vienoje Berlyno geležinkelio stočių laukė atvažiuojant pažįstamo. Tačiau prasilenkė. Pažįstamasis atvažiavo anksčiau. O mano bičiulis stovi ir aštriu žvilgsniu palydi kiekvieną praeinančiųjų.

Pagaliau, baigiant keleiviams išeiti, prie Kazimiero prisistato vokiečių geštapininkai ir nusiveda jį į geštapą. Ten ištardo jį. Bičiulis pasisako, kur gyvenąs, dirbąs, ir kad esąs žurnalistas. Todėl ir įpratęs yra viską atidžiai sekti. Geštapininkai jo dokumentais dar netiki. Telefonu paskambina į policijos nuovadą, kurios ribose mano bičiulis gyvena, ar ten toks asmuo yra įregistruotas. Gavę teigiamą atsakymą, paleido ir atsiprašė už sutrukdymą. Girdi, mes įtarėme tave Amerikos šnipu, nes ne tik įtartinas buvo atidus žvalgymasis, bet ir veidas panašus į amerikiečio.

Taigi nuo tada supratau, dėl ko policija gatvėse čiupinėja mano gerą bičiulį, ir džiaugiaus, kad mano veidas ne amerikoniškas. B. S.

PAS GYDYTOJĄ

Eilinis Branktas raportuoja gydytojui:

—    Tamsta gydytojau, 3 kuopos eilinis Užpečkis nusilaužė koją.

—    Kurioj vietoj nusilaužė? — klausia gydytojas.

—    Ogi čiuožykloje, — paaiškinoeilinis Branktas.    J. A.

NEREIKŠMINGA PRIEDANGA

Kartą į miestą išėjo pats didysis ir pats mažasis kuopoje. Gatve einant, staiga didysis pereina į kairę ir sako mažajam:

—    Eik lygiai greta manęs, kad va anas tipelis manęs nepamatytų. Mat, esu jam skolingas 10 litų.

1955m. 9

KORTOS IŠGELBĖJO NUO AREŠTO

1940 m. — bolševikmečiu — plk. Ž. vienas sėdi savo kambaryje ir iš nuobodumo lošia kortomis tam tikrą lošimą, kurį galima lošti vienam. Kadangi anksčiau Neprik. Lietuvoje yra ėjęs aukštas ir atsakingas pareigas, todėl bolševikinė NKVD buvo sumaniusi jį suimti.

Įeina pas pulkininką į kambarį NKVD tardytojas ar kitoks pareigūnas, naują portfelį po pažastimi pasibraukęs. Ar norėjo plk. Ž. tuoj pat areštuoti ar tik ištardyti, ir ar lauke buvo apsupę namą kiti raudonieji, neteko patirti. Enkavedistas, pamatęs plk. Ž. lošiant vieną patį su savimi, didelėmis akimis pažvelgė į jį ir tik trumpai paklausė :

—    Loši kortomis

—    Taip, lošiu! — plk. Ž. iš lėto atsakė, nuo kortų nepakeldamas akių.

Enkavedistas kokią minutę pasiturėjo į jį ir nieko nesakęs išėjo pro duris. Užėjo pas greta gyvenančią plk. Ž. kaimynę pasiteirauti apie jį.

—    Turbūt, jis neviso proto, kad vienas pats lošia kortomis, — enkavedistas paklausė moters.

Moteris buvo nekvaila ir greit sumetė, ko čia tas “svečias” atėjo. Enkavedistui ji ir atporino:

—    Taip, taip! Jis visai nesveiko proto. Išdarinėja dar netokių pokštų.

Enkavedistas padėkojęs išėjo ir daugiau pas plk. Ž. nebeužėjo nei jis, nei kiti neprašyti svečiai.

St. Širmutis

ŠIŲ LAIKŲ BAUBAS

—    Jonuk, vėlus laikas, tamsu, neik į gatvę. Gali koks velniukas kelią pastoti, — bara motina 6 metų sūnelį tremtinuką.

—    Pagąsdink, mamyte, velniukais bobutę, bet ne mane. Jeigu koks velnias gatvėje pasirodytų, tai tuoj policija jį pagautų ir į cirką atiduotų.

— Na, meškos tikrai tave gali pagauti.

—    Meškomis pagąsdink tėvuką, bet ne mane. Meškos zoologijos soduose uždarytos ir miesto gatvėse nesivalkioja.

—    Mačiau bolševiką, kuris vakarais vaikus gaudo ir į Sibirą veža.

—    Tikrai tamsu, mamyte. Geriau atsuk televiziją. Pasižiūrėsiu koubojų.    K. S.

IŠ LIAUDIES JUMORO

Čigonas ir bažnyčioje apgaudinėja

Dar rusų carų okupacijos metu Lietuvoje vienas čigonas įsigeidė lengvai įsigyti 100 rublių. O anais laikais tai buvo didelis pinigas. Čigonas, atėjęs į miestelį, dirst į vieną pusę, dirst į antrą, trečią ir ketvirtą, kur čia būtų Dievo užslėpti, o čigonui žadėti rubliai.

Čigono akys užkliuvo už katalikų ir rusų pravoslavų bažnyčių bokštų.

—    Je, Pone Dieve! — žiūrėdamas į bokštų kryžius, galvoja čigonas,— kur tu turtingesnis: bažnyčioje ar cerkvėje?

Čigonas ilgai negalvoja. Nutarė, kad Dievas turi būti turtingesnis cerkvėje, nes į ją visa miestelio valdžia susirenka.

Kai cerkvė tuščia, čigonas pradėjo į ją užeįdinėti vieną, antrą, trečią ir ketvirtą dieną, ir balsiai melsdamasis prašyti:

—    Dieve, Dieve, man labai reikia šimto rublių. Jeigu duosi daugiau ar mažiau -— neimsiu. Tik lygiai šimtą rublių.

Čigono maldą nugirdę cerkvės tarnai, pranešė popui. Šis slapta atėjęs į cerkvę, nugirdo tą pačią čigono maldą. Parūpo popui truputį pajuokauti iš čigono. Užlipęs ant cerkvės lubų, prie ilgos virvutės pririšo 99 rublius ir pro lubų skylutę pradėjo iš lėto leisti žemyn. Popas tikėjosi, kad nepilnų 100 rublių čigonas neims.

Nusileidus pinigams, čigonas tuoj puolėsi prie jų. Suskaitė ir radęs tik 99 rublių, čigonas puolė ant kelių padėkoti Dievui:

—    Dėkui, Pone Dieve, nors ir už tiek. Matyt, ir Tu esi neturtingas. Pritrūko Tau vieno rublio. Na, tiek to! Tą rublį. Dieve, atiduosi kitą kartą.

Ir čigonas greitai movė iš cerkvės. Kol popas nusirangė nuo bažnyčios lubų ir pasiekė policiją, čigonas dingo ir iš miestelio.

Lietuvis laimėjo lašinius

1919 m. vasario mėn. kautynių metu su bolševikais Kėdainių apylinkėje, lietuviams savanoriams padėjo ir vokiečiai, žinoma, nedykai, bet už lietuviškus lašinius, sviestą ir kiaušinius, surinktus iš gyventoju.

Tas pačias gėrybes iš ūkininkų plėšė bolševikai.

Po vienų kautynių sumušti ir bėgą bolševikai pametė geroka bryžą lašinių, pagrobtų iš kaimo. Kaip tik tuo keliu ėjo lietuvis savanoris ir vokiečių kareivis. Vokietis pirmas pamatė lašinius, bet lietuvis pirmas juos paėmė. Abu susiginčijo, kam priklauso tie lašiniai.

Po ilgų ginčų lietuvis pasiūlė: abiem dantimis įsikąsti į tą lašinių bryžą ir savo gimtąja kalba tarti mėsos pavadinimą. Ištarus žodį, kieno dantys išlaikys, to ir bus lašiniai. Vokietis sutiko ir abu įsikando lašinius.

—    Lašiniai! — iš lėto tarė lietuvis ir dantyse išlaikė lašinius.

—    Špek! — vokietis greitai ištarė ir tuo tarpu iš jo dantų ištrūko lašiniai.

Sovietinės kultūros pažymys

1940 m. raudoniesiems rusams okupavus Lietuvą, į ją priplūdo daug sovietinių šeimų. O su jomis drauge ir parazitų. Viena sovietinė “katiuša,” grįžusi namo, pasipiktinusi skundžiasi lietuvei darbininkei:

—    Tai tau, ir kultūra Lietuvoje! Išlaksčiau visą Kauną ir niekus negavau pirkti “vošabej” (parazitams iš galvos šukuoti tankios šukos).

—    O ar Vilijampolėje buvai? Ten mačiau dar nuo caro laikų užsilikusių “vošabei,” — juokais sako lietuvė darbininkė.

—    Buvau nubėgusi ir ten. Neradau! — pasisako “katiuša.”

—    Gaila! — nusijuokia lietuvė. — Matyt, kitos jau anksčiau atvykusios jūsiškės išpirko tas paskutines rusiškos kultūros liekanas Lietuvoje.

Nerado zuperinių drabužių

Viena sovietinė “katiuša,” sutikusi lietuvį ūkininką, su panieka jį bara:

—    Na, ir nekultūringas jūsų kraštas. Laukams tręšti nenaudojate mineralinių trąšų, zuperio.

—    O iš ko, tavorška, sprendi, kad mes nenaudojame? — perpykęs užklausia lietuvis ūkininkas.

—    Ogi pravažiavau visą Lietuvą ir nemačiau nė vieno žmogaus, kuris dėvėtų iš zuperinių maišų pasiūtus drabužius, — paaiškina sovietinė “katiuša.”

1955m. 10

KNYGNEŠYS APGAVO URIADNIKĄ

Didysis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis-Bieliakas buvo gudrus žmogus ir rusų carinę policiją apmaudavo per akis. Rusų policija saugodavo, sekdavo ji, bet Bielinis su draudžiamąja lietuviškąja literatūra prasmukdavo pro pat žandarų nosis.

Kartą rusų policija per savo šnipus susekė, kad Bielinis su lietuviškąja literatūra eis per vieną kaimą. Uriadnikas (carinės policijos pareigūnas) atvažiavęs į tą kaimą ir užėjęs pas vieną ūkininką laukė Bielinio.

Tikrai, Bielinis atvyko į tą kaimą, pasivertęs elgeta. Pilnos terbos, užantis ir kišenės buvo prikimštos lietuviškąja spauda. Bielinis įeina į ūkininko trobą ir pamatęs palei stalą uriadniką, išsprogdina akis. Bet nenusigąsta. O ūkininkai, pažinę Bielinį, gerokai išsigąsta. Na, mano, dabar Jurgis tikrai prapuolęs.

Bielinis atsiklaupia palei duris, persižegnoja ir pradeda kalbėti poterius. Atsigauna ir ūkininkai. Šeimininkė atpjauna didelę riekę duonos, lašinių ir paduoda “elgetai almužną.” Uriadnikas, matydamas šeimininkės gerą širdį, irgi nenori apsileisti. Išėmęs padavė Bieliniui griviną (10 kapeikų) ir paprašė :

— Seni, še tau griviną ir pasimelsk, kad man Dievas padėtų Biedaką pagauti.

Bielinis vėl persižegnojo ir pradėjo už griviną melstis, tik, žinoma, kad Dievas padėtų ne uriadnikui, bet pačiam Bieliniui pabėgti.

Išėjęs iš ūkininko, Bielinis paskubėjo išsinešdinti iš kaimo. Uriadnikas, iki vakaro pralaukęs Bielinio, piktas išėjo iš ūkininko. Vėliau sužinojo, kad tas elgeta buvo Bielinis. Uriadnikas ilgai spjaudėsi ir pyko pats ant savęs, kad Bielinio ne tik nepagavo, bet dar jam davė griviną. O elgetos šiaip paprastai tegaudavo tik po 1 bei 2 kapeikas.    šs.

JAUNO KAREIVIO RŪPESČIAI

Būrio vadas, baigęs aiškinti apie pagrindinių ir padedamųjų ginklų rūšių bendradarbiavimą kautynėse, klausia:

—    Kas turit klausimų?

—    Tamsta leitenante, jaunas kareivis Zurza.

—    Na ką?

—    Man batus per didelius išdavė.

G-kas

KELIAS SU KLIŪTIMIS

Įpavasarį eilinis Ropė visai retai belankė savo mergaitę, todėl ji nutarė išsiaiškinti:

—    Juozeli, tu manęs nebemyli, nes vis rečiau beatsilankai.

—    Palauk, Danute, kol laukai pradžius.

—    Taigi keliu gali ateiti.

—    Kad, mat, keliu iš kareivinių nevisad gali.

RŪPESTINGAS FUTBOLININKAS

Per rytinius bėgimus eil. Daukša spardo kiekvieną po kojomis pasitaikantį daiktą. Tai pastebėjęs būrininkas bara jį, kam gadina batus. Eil. Daukša drąsiai atkerta būrininkui:

—    Esu futbolininkas, ir kadangipavasaris jau ateina, tai taisau formą.    A. K.

PAKĖLUS Į EILINIUS

Po priesaikos Drylius, pakviestas pas įgulos budėtoją ir staiga negalėdamas susiorijentuoti, kad jis jau nebe jaunas kareivis, bet eilinis, raportuoja:

—    Tamsta leitenante, jau... jau... eilinis Drylius.

Bet budėtojas staiga pertraukia raportą.

—    Be jokių pasigyrimų. Žinau,kad tu jau eilinis.    A. K.

DAR NEPASKELBTI RUSŲ IŠRADIMAI

Raudonieji rusai beveik visus išradimus savinasi ir vakariečius kaltina, kad jie pasivogę iš rusų. Tačiau dar nevisus savo išradimus paskelbė, “Kuprinės pabirų” istorikas prof. Trambambičkas patyrė, kad kartuves išrado rusas Poviesytel po antrosios ledų gadynės. Pirmasis buvo pakartas Volgos burliokas Vodkin už nukniauktą iš draugų “vodką.”

Giljotina ne prancūzų išmislas. Dar pirmojo Rusijos valstybės kūrėjo Riūriko laikais ją išradęs rusas Giljotin Nikita. Pirmasis į ją galvą įkišo rusas bajoras Borodow už persigėrimą iškilmėse pas kunigaikštį.

Koncentracijos stovyklas pirmasis išrado rusas Lageriov Jono žiauriojo laikais. Pirmieji į ją buvo suvaryti rusų bajorai, nenorį padoriai susišukuoti savo ilgųjų barzdų.

Šs

VISUR NEVIENODOS KOJINĖS

Kuopos vadas, rytą rengdamasis, pasišaukia savo pasiuntinį ir sako jam:

—    žiūrėk, Jurgi, tu man padavei nevienodas kojines: viena ruda, kita pilka.

Pasiuntinys, priėjęs prie spintos, sako:

—    Tamsta kapitone, ir čia likotik dvi nevienodos: viena ruda, kita pilka.    M. K.

NEPATENKINTAS VESTUVĖMIS

Vienoje Lietuvos nedidelėje parapijoje buvo senas klebonas ir jau nebepajėgė parapijos reikalų tvarkyti. Nepatenkinti parapijonys pradėjo skųstis vyskupui ir prašyti jaunesnio klebono.

Vyskupas atsiuntė jauną ir labai energingą vikarą, kuris ne tik bažnyčios ir parapijos reikalus pavyzdingai sutvarkė, bet ir pristeigė įvairių organizacijų. Vikaru buvo patenkintas ir senas klebonas, ir visa parapija. Vikaras buvo linksmas ir svečiuose gyvas, įdomus, geras dainininkas. Pamilo jį parapija ir pradėjo kviestis tai į vestuves, tai į krikštynas.

Kartą rudenį vikaras išvyko į vie-nas vestuves, o tą dieną, lyg tyčia, pasitaikė daug ligonių. Tenka važiuoti senam klebonui. Parvažiavus nuo vieno ligonio, laukia vežti prie kito. Parvažiavus nuo antrojo, jau laukia prie trečio. O kelias sušalęs, gruodas, taigi gerokai prikratė senam klebonui kaulus. Įširdo klebonas ir prieš veiklųjį vikarą.

Vikarui grįžus iš vestuvių, klebonas įniko jį barti:

—    Girdi, vikare, aš patenkintas tavo darbais, kad už mane gerai tvarkai bažnyčios ir parapijos reikalus, kad suorganizavai į įvairias draugijas senus ir jaunus, bet nepatenkintas, kad pradėjai važinėti po vestuves.

Vikaras panoro pasiteisinti ir pradėjo klebonui aiškintis:

—    Kas čia bloga, klebone, juk ir Kristus dalyvavo Kanaanoje vestuvėse.

—    Taip, tai taip, vikare, tai ir aš gerai žinau! — atkirto klebonas, — bet tu manai, kad aš už tai Kristų giriu. Visai ne!

1955 m. 11

MANO TETA SURADO LIETUVIŠKUS VELNIUS

Mano teta Ona tokia pat"dypukė, kaip ir aš. Abu gyvename Brookly-ne. Kartą po ilgos šeimyninės konferencijos nutarėme abu nuvažiuoti į Chicagą pas mano dėdienę Barborą, jau seną amerikietę. Jeigu ne šeimyninė paslaptis, tai atvirai išplepėsiu: mano dėdienė pastačius, pasodinus ir paguldžius yra tikras kubinis metras. Bet šiandien ne apie dėdienę, bet apie tetą kalbėsiu.

Nuvažiuojame su teta Ona j vieną New Y orko geležinkelių stotį ir mauname tiesiog pro duris. O jur-gutėliau! Prieš mus pačios durys atsidaro ir mums praėjus užsidaro. Truputį ir aš lyg nusigandau, bet greit atsipeikėjau, atsiminęs, kad čia Amerika — technikos stebuklų kraštas.

Mano teta Ona kitaip į tai pažiūrėjo. Praėjusi pro duris, atsigręžė, gerai jas apžiūrėjo, akis išplėtė ir persižegnojo.

—    Rauluk, nagi, kas čia? Kas mums duris atidarė? — uždususiu balsu mane paklausė.

—    Turbūt, elektra! — patraukęs pečiais atsakiau.

—    Nesuk man galvos! — atkirto teta Ona.—Elektrą mačiau ir Kaune. Tokių išdaigų ji neišdarinėja, čia, vaikeli, tikrai prie durų velnias stovi.

Mano mieloji teta Ona bakstelėjo pirštu sau galvon ir nudainavo devyniomis gaidomis: Aaaa! čia ar tik nebus koks pažįstamas velniukas iš Lietuvos. O gal iš Pekumpi-nės balų tas juodsnukiukas, kuris Adventų rytais, man einant į bažnyčią, vis mane paklaidindavo ir į rarotas pavėluodavau. O paskui dingo, lyg į pragarą būtų prasmegęs. Matyt, ir jis j Ameriką nusikraustė. Bet čia, tu juodsnuki! — mano teta patenkinta nusišypsojo, — matyt, balose žmonių klaidinti nebegali. Įkinkė į darbus.

—    O iš ko teta sprendi, kad čia gali būti juodsnukiukas? — paklausiau.

—    O kaipgi! Argi nepažįstamam duris atidarinėtų. Matyt, pažino mane ir atidarė. Juk ir velnių yra mandagių.

Na, ir pradėjo teta pasakoti apie įvairiausius Lietuvos velnius. Girdi, tik dabar ji supratusi, kodėl paskutiniu metu Lietuvoje nebe vaidinosi. Matyt, Į Ameriką važiuojant lietuviams, ir velniai su jais pakilę ir išvažiavę. O čia, brolyt, įkinkė ir juos i darbus. Vaidentis nebeturi laiko.

Teta Ona dūrė pirštu sau kakton, lyg ką sena atsiminusi.

—    Aaa! Dabar jau suprantu visas tas adomines ir kitokias naujas bombas, kurias dabar išrado. Tu, Rauluk, manai, kad tai žmonių darbas. Vaikeli, žmonės tokių baisenybių negalėtų išgalvoti. Tai velnių darbas. Ir, matyt, iš Lietuvos atvykusių, net iš mūsų Prienų parapijos. Tai, vaikeli, pačių bombų vardai pasako.

Girdi, mano jaunystės laikais Adominės balose šimtais velnių knibždėjo ir pravažiuojantiems ūkininkams iš ratų užkaiščius traukydavo. O labiausiai, kai grįždavo iš turgaus. Dabar, matyt, jie Amerikoje ir išdarinėia tas adomines bombas. Laikraščiai rašo ir apie kažkokias vandenilio bombas. O tai. Rauluk, ar tik nebus darbas mūsų parapijos Vandenės balų velniukų. Jie buvo dar bjauresni ir už Adominės velnius. Praeinantiems nr pravažiuoiantiems kepures nuo gaivu nušvilpdavo, botagus iš rankų ištraukydavo.

—    O gal? — patraukiau pečiais ir lau pradėjau po truputį tetai įtikėti.

—    Na, vaikeli, tu kalbėjai radęs laikraščiuose apie dar baisesnes kažkokias kybartines bombas. O tai, Rauluk, aš neabejoju, kad jas išgalvojo irgi buvę mūsų parapijos Kybartinės balos kipšai. O jie buvo dar piktesni už Adominės ir Vandenės balų velnius. Net dienomis dvylikta valanda ožiais pro praeivius bėgdavo ir mikendavo, vežimus sulaužydavo ir žmonėms iš dantų pypkes išmušdavo.

Ir mano teta visas atomines, vandenilio ir kobalto bombas taip suvelnino ir sulietuvino, kad visu šimtu procentų Įtikėjau įjos išvadas.

O Chicagos taip ir nepasiekėme. Teta Ona griežtai atsisakė važiuoti. Girdi, jeigu velniai ir toliau jai duris geležinkelių stotyse atidarinės, tai ji iš Brooklyno toliau nė koios nekels. Nors ir lietuviški velniukai iš mandagumo tai darytų, bet ji tebėra pikta ant jų už kelių painiojimą Adventų rytais, ypač už vienais metais, kada smarkiai pūgai pustant Kybartines balose, vietoi nuvažiuoti į Prienus nuvažiavo už 10 kilometrų į Valtūnų kaimą pas kūmą Juozapą.

Raulas Gurga