MAJORĄ TOMKŲ PRISIMINUS
Žymus visuomenininkas ir patriotinės spaudos darbininkas — pirmoji bolševikinio teroro auka 1940 m.
Šiuo metu jau, gal būt, nedaug kam kultūringam pasaulyje tėra nežinoma, kad kiekvienas doras, šviesus, patriotinio nusistatymo žmogus, o dargi gabus kultūrininkas ar buvęs karininkas, yra gaivališkai nekenčiamas kiekvienoje komunistinėje santvarkoje. Toks yra laikomas “liaudies priešu”, todėl ir užplanuojamas sunaikinti ar bent deportuoti iš gimtojo krašto į Sibiro platybes lėtai mirčiai. Tokiu skaudžiu pavyzdžiu mums yra ir Lietuvos kariuomenės ats. majoras Juozas Tomkus, kuris buvo pati pirmoji raudonojo teroro auka 1940 m., raudonajai armijai ir komunistinei santvarkai užplūdus, palyginti, gražiai klestėjusi Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Štai suglaustas šio Lietuvai nepamirštamo vyro karinės tarnybos kelias.
Gimęs Raseinių mieste 1896 m. kovo 25 d., Juozas Tomkus savo karinę tarnybą pradėjo dar Rusijos caro kariuomenėje. Pirmojo Pasaulinio Karo metu, 1915 m. gegužės 21 d., jis baigė Vilniaus Karo Mokyklą, kuri dėl fronto padėties buvo evakuota į Poltavą. Pirmajam karininko laipsnyje buvo išsiųstas į 107 pest. atsargos pulką, o po pusmečio sėkmingos tarnybos pulke, buvo išsiųstas į Peterhofą, aukštojon sunk. kulkosvaidžių mokyklon. Ją baigęs, buvo pakeltas į poručiko laipsnį ir išvyko į Rumunijos frontą, kuriame dalyvavo apie vienerius metus. Čia 1917 m. Juozą užklupo rusų revoliucija. Subyrėjus frontui, jis atsirado Vitebske, kur pradėjo kurtis pirmieji lietuvių karių batalionai. Vėliau J. Tomkus Orienburge stojo į Dutovo kariuomenę, kuri aktyviai kovojo prieš bolševikus, Čia jam išbuvus apie pusmetį, rusų revoliucinės jėgos išblaškė Dutovo kariuomenės dalis, o J. Tomkus patraukė į Sibirą, į Novo Nikolajevską, kur buvo kiek lietuvių karių. Kurį laiką ten išbuvo drauge su čekais ir lenkais, o vėliau pradėjo kurtis atskiras Sibiro lietuvių batalionas. 1919 m. lapkr.-grd. mėn. batalionas sužvėrėjusių bolševikų buvo žiauriai likviduotas, J. Tomkus čia pakliuvo bolševikų nelaisvėn, Krasnojarsko kalėjiman. Kiek vėliau jis buvo išvežtas į baisųjį Irkutsko kalėjimą. Viso kalėjime išbuvo 9 mėn. Pagaliau vieno raudonojo tardytojo latvio dėka iš kalėjimo buvo paleistas ir sugrįžo į Krasnojarską. Čia, likvidavęs savo dokumentus, pateko į darbus kažkurioje piliečių maitinimo ir aprūpinimo įstaigoje. Negalėdamas iš čia pasprukti, rizikavo parašyti laišką Maskvon, lietuvių atstovybei, prašydamas pagalbos. Jo laiškas atstovybę pasiekė. J. T. netrukus gavo atsakymą, kad pagalba bus suteikta. Ir iš tikrųjų. Neilgai trukus, vieno lietuvio, aukšto valdininko sovietinėje įstaigoje Maskvoje, J. Tomkus buvo išreikalautas, kaip būtinai reikalingas darbininkas centre — Maskvoje... čia atvykęs, J. Tomkus dar kartą sunaikino visus savo ankstesnius dokumentus ir laimingai atsirado Lietuvos atstovybėje, kur buvo paskirtas antruoju sekretoriumi prie akredituoto ministerio Baltrušaičio. Tose pareigose išbuvo beveik pusmetį. Po to, kaip diplomatinis kurjeris, atvyko Lietuvon, tuo būdu galutinai apleisdamas tautų kalėjimą — sovietinę Rusiją.
Mjr. Tomkaus kapas Kauno kapinėse, šalia mūsų lakūnų kapų
1921 m. gegužės 21 d. Juozas Tomkus, po visų savo žygių ir patirtų kančių, stojo Lietuvos kariuomenėn. Čia buvo paskirtas į 12 pėst. pulką, 1922 m. lapkričio mėn. buvo perkeltas tolimesnei tarnybai į Vyr. Kariuomenės štabą, kuriame ėjo įvairias pareigas. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto atvadavime. Vėliau ėjo karinio cenzoriaus, žvalgybos skyriaus viršininko, o 1926 m. nuo vasario 4 d. iki birželio 29 d. redagavo “Karį”. Iš redaktoriaus pareigų buvo paskirtas Karo Mokslo Skyriaus viršininku. Iš šių pareigų 1926 m. rugpiūčio 31 d. išėjo atsargon majoro laipsnyje, o tais pat metais baigė V. D. Universiteto Teisių fakultetą.
Paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metais, prieš bolševikų invaziją, velionis ypač buvo perkrautas darbu: referentas Valstybės Taryboje ir Pilietybės Komisijos Pirmininkas Vilniuje. Sunkiam, atsakingam valstybiniam darbui ir nuolatinėms kelionėms J. Tomkus aukojo visą savo sielą, savo sveikatą.
Puikiai nujausdamas visas politines aplinkybes ir gerai pažindamas bolševikinį režimą, J. Tomkus nujautė Lietuvos ir savo nelaimę. 1940 m. birželio 15 d. raudoniesiems užplūdus kraštą, velionis buvo didžiai neramus irsielojosi dėl savo brangios šeimos likimo, būdamas tvirtai apsisprendęs niekur nesitraukti, o jeigu reikės — ir žūti savo žemėje. Kai jo žmona, tik keliolika valandų prieš suėmimą, buvo pasiūliusi vyrui bėgti į užsienį, J. Tomkus jai atsakė: “Aš liksiu ištikimas savo tėvynei ir savo šeimai. Niekur iš Lietuvos nesitrauksiu...” Tuo būdu jo asmenybė buvo ryškiu pavyzdžiu tėvynei pasilikusiems mūsų partizanams, kurie ir ligi šios dienos herojiškai kovoja ir žūsta Lietuvos miškuose ir laukuose...
Majorą Tomkų suimti atėjo net 8 enkavedistai naktį. Tai buvo 1940 m. liepos mėn. iš 10 į 11 d. Net keletą valandų raudonieji žmogžudžiai krėtė visą Tomkų butą, ieškodami “inkriminuojančios medžiagos.” Pagaliau iš savo jaukaus šeimos židinio enkavedistų išvedamas Juozas gerai žinojo, kad čia niekuomet daugiau negrįš. Tuo tarpu nekaltų žmonių grobikai dar mėginę aiškinti, kad-jį išsiveda tik kelioms dienoms.... “Neverk, nerodyk ašarų priešams”, — pasakė majoras, paskutinį kartą atsisveikindamas vaikus ir raudančią žmoną...
Majoras J. Tomkus, pirmoji to meto bolševikinio teroro auka, žuvo Kauno kalėjime, 139 kameroje, 1940 m. liepos 13 d. apie 12-13 val. Jo galvoje buvo rasta didelio sutrenkimo ir smūgių žymės, buvo išlaužyti rankų pirštai, o dešinėje kaklo pusėje buvo gili peilio smūgio žaizda...
Pagaliau paslapties, kuri ir šiandien telieka paslaptimi, dėka J. Tomkaus kūnas buvo išvogtas ir išsaugotas ištisus vienerius metus. Sovietų - vokiečių karo pasėkoje, raudoniesiems išbėgus iš Lietuvos, 1941 m. spalio 6 d. J. Tomkaus kūnas buvo iškilmingai pašarvotas lietuvių tautos šventovėje — Karo Muziejuje. Jo didingų laidotuvių apeigose dalyvavo tūkstančiai kauniečių.
Taip baigė šios žemės kelionę šis taurusis lietuvis, gabus karys ir nepamirštamas kultūrininkas-visuomenininkas. Per visą jo, kaip kario ir lietuvio, gyvenimą eina tarsi raudona gija — ginklo ir kultūrine kova prieš bolševizmą. Išėjęs iš kariuomenės į atsargą, velionis ypač šią kovą skelbė savo paskaitomis susirinkimuose, valstybės radiofone, o plunksna— spaudoje. Be galo daug šioje srityje jis yra nuveikęs ir Lietuvos šauliu Sąjungos kultūrinio darbo bare.
Ilsėkis ramybėje, mielas majore, gimtoje savo tėvų žemėje, kurios mes, tremtiniai, netekome! Tavo skaidrus pavyzdys ir kario dvasia mus tvirtai įpareigoja taip pat nenuilstamai kovoti plunksna ir ginklu, kad šventoji Lietuvos žemė ir tavo kapas kuo greičiau būtų išlaisvintas ilgiems amžiams...
Ramiai!
Ginklu gerbk!
J. M. K.
