ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS
Vladas Mikulėnas, Šarūno rinktinės vadas, Vytauto apygardos vado pavaduotojas. (1917- 1945)
Vladas-Algirdas Mikulėnas gimė 1917 m. birželio 27 d. Mockėnų k., Utenos vlsč., ūkininko šeimoje (turėjo 11 ha žemės), kuri buvo gausi: 5 broliai ir 3 seserys. Vladas buvo penktas sūnus. Tokiai gausiai šeimai gyventi buvo sunku. Visi vaikai labai norėjo mokytis ir buvo gabūs. Ypač Vladas veržėsi į mokslą.
Baigęs Utenos pradžios mokyklos 4 skyrius, nesant galimybės toliau mokytis, kurį laiką dirbo ūkyje, bet tuo pačiu metu mokėsi savarankiškai. Po keleto metų, pasiruošęs per vieną vasarą dviejų klasių kursą privačiai, išlaikė egzaminus į Utenos gimnazijos 3 klasę. Besimokydamas padėdavo atsiliekantiems mokiniams ir pataisininkams, taip užsidirbdavo knygoms ir drabužiams. Mokėsi labai gerai, sportavo, dalyvavo meninėje saviveikloje.
Utenos gimnaziją baigė 1938 m. ir buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Kaip kariūnas - aspirantas gavo tam tikrą laipsnį (nepamenu kokį). Apie 1939-1940 metus įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kuriame, išskyrus trumpą mobilizacijos laikotarpį, mokėsi iki karo pabaigos. Buvo baigęs 5 kursus. Buvo žinomas kaip gabus studentas.
Labai nekentė 1940 m. užplūdusių Lietuvą bolševikų, o taip pat Hitlerio ir jo pakalikų. Fašistinės okupacijos metais organizavo studentų savišalpą, platino nelegalius laikraštėlius (o gal ir rašė juose), kuriuose buvo kviečiami lietuviai nevergauti okupantams ir ruoštis apginti Lietuvos nepriklausomybę. Atrodė, kad jis jau tada turėjo ryšių su organizuotais Lietuvos laisvinimo komitetais ar pan. Tikslių žinių neturime, nes jis vengdavo pasakoti apie savo veiklą.
Pasibaigus karui, nusprendė išeiti partizanauti ir su ginklu stoti ginti Lietuvą nuo „išvaduotojų” bolševikų. Čia jam labai pravertė karinis pasiruošimas ir medicinos žinios. Pasirinko slapyvardį Liepa (mat buvo aukštas kaip liepa). Buvo partizanų būrio vadas. Būrys veikė Utenos, Tauragnų, Kuktiškių, Saldutiškio ir kitose apylinkėse. Neleisdavo partizanams savavaliauti, ypač žiūrėjo, kad nebūtų žudomi nekalti žmonės. Buvo keletas (o gal daugiau) susidūrimų su sovietų kariuomenės daliniais. Smulkiau apie būrio veiklą sunku ką parašyti, nes veikė konspiruotai, ir pats Vladas retai užsukdavo į namus aplankyti tėvų. Namuose būdavo dažnos kratos. Neilgai Vladas partizanavo, tik metus.
Paskutinį kartą Vladas apsistojo tarp Griūčių ir Nemeikščių kaimų pas ūkininką bunkeryje. 1945 m. gruodžio 1 d. tą sodybą apsupo sovietų kariuomenė. Įvyko susišaudymas. Vladas turėjo įvairių būrio dokumentų, todėl, manau, nenorėjo, kad jie patektų į bolševikų rankas. Kritiškiausiu momentu uždegęs popierius, pats susisprogdino granata. Kilo gaisras, sudegė bunkeris, klojimas, o jame ir Vladas. Kai, atlikę juodą darbą, sovietų kareivos pasišalino, Vlado brolis, motina, kiti artimieji ir partizanai atrado apdegusį lavoną ir iš kai kurių likučių jį atpažino. Apylinkės žmonės greit padarė karstą ir slapta palaidojo Puodžių kaimo kapinaitėse. Jo kapas buvo lankomas savųjų ir apylinkės žmonių, tvarkomas. Už tai mes dėkingi tiems žmonėms. Po kurio laiko palaikus su miesto Vykdomojo komiteto pirmininkės E.Pakalnytės leidimu ir su sanitarines-higieninės įstaigos žinia perlaidojome Utenos kapinėse, bendrame Mikulėnų šeimos kape. Ir niekas šiandien gal nepasakys, kas jį išdavė.
Žuvo Vladas dar palyginti jaunas. Jam buvo 28 metai. Tai buvo didelė auka ant Tėvynės aukuro. Motina vos neišprotėjo, kiti šeimos nariai išsiskirstė, tėvai liko vieni. Išvežimo į Sibirą pavyko išvengti, nes buvo gerų žmonių, kurie įspėjo ir teko laikinai pasislėpti. Visai šeimai pasiliko amžina žaizda, bet kartu ir neblėstantis prisiminimas apie brangų brolį, sūnų, paaukojusį save jauną už Lietuvos laisvę.
Utena, 1991 m.
A.Silickienė, sesuo
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/dejavo-zeme.htm