LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS

Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.

DALIUS ŽYGELIS

Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.

Alytus. Asmenybės formavimasis tėvynės okupacijos metu. Gimnazistų būryje

Mykolo Babrausko tėvas Augustinas Babrauskas gimė Alytuje apie 1885 metus. Kartu su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios emigrantų banga buvo išvykęs į JAV. 1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo atgal į Tėvynę; apsigyveno Alytuje, pradėjo verstis siuvėjo amatu. Dar po kelerių metų vedė Jadvygą Borevičiūtę. Šeima augino tris sūnus – vyriausiąjį Mykolą, visų vadinamą tiesiog Miku (g. 1924 m.), Steponą (g. 1926 m. ) ir Augustiną (g. 1928 m.). Tėvas buvo lėtas, tylus ir užsidaręs žmogus, visą savo laiką skirdavęs darbui, į sūnų auklėjimą per daug nesikišo. Motina – Jadvyga Borevičiūtė-Babrauskienė – atvirkščiai nei tėvas, buvo labai aktyvi, turėjo daug draugų, mielai padėdavo žmonėms, o ir jaunesnė už tėvą buvo 14 metų. Mama buvo namų šeimininkė – talkino tėvui šeimos versle ir augino, auklėjo tris sūnus – rūpesčių užteko.

Broliai Mikas ir Augustinas Babrauskai Alytuje tėvų namo kieme V. Krėvės gatvėje. 1948 m.

1930 m. Mikas Babrauskas, būdamas šešerių, pradėjo lankyti Alytaus pradžios mokyklą Nr. 1. Baigęs šešis skyrius, 1936 m. įstojo į Alytaus valstybinę gimnaziją. Koks M. Babrauskas buvo žmogus, kaip formavosi jaunuolio charakteris, kodėl jis pasirinko tokius, o ne kitokius gyvenimo kelius, mums leidžia sužinoti Miko klasės draugo Antano Kudzio prisiminimai, kuriais jis pasidalino rengiant šį straipsnį. A. Kudzys, atsiliepęs apie M. Babrauską itin šiltai, prisimena: „Nuo 1937 m. iki 1943 m. kartu su Miku Babrausku mokiausi Alytaus gimnazijoje. O paskutinius dvejus metus sėdėjome viename suole. Mes klasėje buvome du siuvėjų vaikai. Mykolas sakydavo, kad dėl to mes beveik kaip broliai.

Kaip vaikas Mikas ilgą laiką buvo užsidaręs, tylus, kažkuo panašus į savo tėvą. Tačiau vėliau labai atsivėrė. Ir tas jo atsivėrimas sutapo su pirmąja sovietine okupacija. Mikas klasėje vienas iš nedaugelio drįsdavo viešai pareikšti antisovietines mintis. Tos pirmosios okupacijos metu jis tapo lyg kitu žmogumi – sakyčiau, kad labai greitai subrendo. Visos jo mintys buvo vienareikšmiškai nukreiptos prieš sovietų okupaciją, o pažiūras galėčiau įvardyti kaip labai lietuviškas. Draugavo su tokiais pat drąsiais jaunuoliais, kurie drįsdavo pareikšti, kad Lietuva 1940 m. buvo okupuota, o ne savo noru įstojo į SSRS sudėtį. Mikas niekada nedraugavo su įtartinos reputacijos jaunuoliais. Vengė su jais bet kokio ryšio. Pavyzdžiui, 1940 m. vienas mūsų klasės draugas buvo paskirtas komjaunimo sekretoriumi, tai Mikas su juo net nesisveikindavo – su komjaunuoliais reikalų neturėjo. Mikas nekentė ir vokiečių. 1941 m. birželį, vokiečiams bombarduojant Alytų, bomba pataikė į kaimynystėje gyvenusių Rutkauskų namą – žuvo visa šeima, Mykolas draugavo su jų dukromis. Mikas vokiečius laikė tokiais pat okupantais, kaip ir rusus.

Dar, apie Mykolą kalbant, norisi pasakyti, kad jam didelę įtaką padarė katalikė motina pačia paprasčiausia ir geriausia prasme. Mūsų klasėje buvo mokinių ir iš neturtingų šeimų, tai Mykolas kasdien atsinešęs iš namų sumuštinių su jais dalindavosi. Ir tai buvo motinos įtaka, kuri priešpiečiams tam tyčia įdėdavo ne vieną, o kelis sumuštinius, sakydama, kad gal kas iš klasės draugų bus alkanas. Tai yra labai graži katalikiška tradicija, kai negali valgyti paprasčiausios duonos, nesidalindamas su tuo, kuris jos neturi. Kitas labai įdomus dalykas, kad Mikas buvo labai paklusnus savo tėvams – jis juos mylėjo ir jų klausė. Pavyzdžiui, vokiečių okupacijos metais tarp gimnazistų būdavo įvairių pasiūlymų, kaip išreikšti vienokį ar kitokį antivokišką protestą, tai Mykolas vis tik buvo tas žmogus, kuris surasdavo aukso vidurį tarp pozicijos išreiškimo, jaunatviško šaunumo ir elementaraus atsargumo, nepakenkiant ne tik sau, bet ir visai šeimai. Būdamas tylus ir ramus, jis tokiais atvejais rėždavo tiesiai šviesiai, kad reikia pagalvoti apie tėvus.

Mūsų klasė labai entuziastingai mokėsi užsienio kalbų. Ir ne dėl ko kito, bet dėl to, kad prancūzų kalbos mokytojas Šukys, vokiečių kalbos mokytojas Neverauskas ir kiti filologai kaip susitarę kartojo tą patį, kad be užsienio kalbų mokėjimo, žmogus negali būti inteligentas. O mes labai norėjome būti inteligentai. Todėl kalbų mokėmės uoliai, daug skaitėme užsienio literatūros originalo kalbomis. Gimnazijoje mokėmės keturias kalbas – lotynų, prancūzų, vokiečių ir rusų. Ir, aišku, gimtąją lietuvių kalbą. Lietuvių kalbą mums dėstė garsus kalbininkas Barzdukas, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Pažymėtina, kad, nepaisant pirmosios sovietų okupacijos, mes noriai mokėmės ir rusų kalbos. Mikas ją mokėjo ypač gerai; jo mėgstamiausias rašytojas buvo Fiodoras Dostojevskis, ir Mikas galėjo originalo kalba cituoti ištisas jo romanų pastraipas. Bet vienos kalbos ne tik nemokėjome, bet ir nekentėme. Klasėje buvo tokių mokinių, kurių tėvai buvo nukentėję arba nužudyti tos tautos atstovų. Tai – lenkų. Vis dėlto Dzūkijoje lenkų įtaka buvo labai didelė, ir buvo be galo daug žmonių, nuo jų nukentėjusių.

Skirtingai nuo kitų jaunuolių, mėgusių futbolą ir krepšinį, Mikas labiausiai domėjosi tenisu. Tiek lauko, tiek stalo. Žaisdavo dažnai ir gerai – buvo aukšto lygio žaidėjas. Prasidėjus sovietų okupacijai, Alytaus gimnazijos inspektoriumi buvo paskirtas toks Kostelnickis, vėliau tapęs Vilniaus universiteto Rusų kalbos ir literatūros katedros vedėju. Tai būtent jis ir jo sūnūs kartu su Miku žaisdavo tenisą ir kėlė jo žaidimo lygį. Apie Kostelnickį pasakytina tai, kad Dzūkijoje jis atsirado po 1917 m. revoliucijos Rusijoje, ir, kaip tarp savęs kalbėjo mokiniai, buvo baltagvardiečių karininkas. O po 1940 m. tapo baisiu bolševiku, organizavusiu Alytuje žmonių trėmimus. Manau, kad Babrauskų šeima 1941 m. nebuvo ištremta tik dėl to, kad abi šeimos gyveno netoliese, o Kostelnickių vaikai draugavo su Babrauskų vaikais. Be to, Aleksandras Kostelnickis mokėsi su mumis vienoje klasėje. Užėjus vokiečiams, Kostelnickių šeima pasitraukė į Rusiją, o po karo vėl sugrįžo. Mūsų klasės draugas Aleksandras jau buvo su NKVD karininko antpečiais; Mikas pasirinko partizano kelią. Štai kokiais skirtingais keliais pasuko buvę klasės draugai. Beje kitas brolis Kostelnickis – Sergejus – buvo vokiečių žvalgybos agentas; 1945 m. sovietų buvo sušaudytas. Pokaris buvo labai sudėtingas. Bet grįžkime dar į Antrojo pasaulinio karo metus.

Mikas nuo vaikystės draugavo su Lionginu Baliukevičiumi (vėliau tapusiu Dainavos apygardos partizanų vadu – aut.). Lionginas mokėsi viena klase aukščiau už mus. Keista tai buvo draugystė. Abu galėjo atiduoti gyvybę už Lietuvą, bet priklausė skirtingoms organizacijoms – Mykolas buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, o Lionginas priklausė Lietuvos laisvės armijos organizacijai. Tarp šių dviejų organizacijų buvo dideli taktiniai nesutarimai. Visiems jau buvo aišku, jog vokiečiai karą pralaimės, kad Lietuvoje vėl bus sovietai, vėl reikės kovoti už Lietuvos laisvę. Reikėjo apsispręsti, ar imti ginklus, ruoštis eiti į mišką ir visais įmanomais būdais priešintis sovietų okupantams, ką siūlė LLA, ar dirbti mokytojais, šviesti žmones ir juos išsaugoti ateičiai, ką siūlė LLKS, kuriai priklausė Mykolas. O štai Lionginas Baliukevičius buvo vienareikšmiškai ginkluoto pasipriešinimo šalininkas. Kartais diskutuodami, Mykolas ir Lionginas taip susipykdavo, kad man paskui reikėdavo juos ilgai taikyti.“

1943 m. M. Babrauskas baigė Alytaus gimnaziją. Paskutiniais metais gimnazijoje lankė specialią pedagoginę klasę, todėl jam buvo suteikta jaunesniojo mokytojo kvalifikacija ir galimybė iš karto pradėti pedagoginį darbą. Tais pačiais 1943 m., po gimnazijos baigimo, M. Babrauskas įsidarbino buhalteriu Alytaus mokesčių inspekcijoje, nuo 1944 m. liepos Alytaus Finansų skyriuje mokesčių inspektoriumi. Tačiau labiau traukė pedagoginis darbas. Kaip pats mini savo trumpame gyvenimo aprašyme „nuo 1944 X 1 grįžau prie savo tiesioginio darbo. Pradėjau dirbti Ūdrijos progimnazijoje matematikos – fizikos mokytoju, o nuo 1945 m. rugsėjo 1-osios tose pačiose pareigose perėjau į Daugų Progimnaziją.“ 1945 m. pabaigoje M. Babrauskas įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus Fizikos-matematikos fakultetą bei toliau mokytojavo Dauguose.

Ko gero, gyvenimas ir būtų ėjęs toliau ramiai bei nuosekliai, jei ne Lietuvą krėtę didieji XX a. vidurio istoriniai kataklizmai. Paaiškėjo, kad vokiečių okupacija, palyginti su antrąja sovietų okupacija, tebuvo ramus gyvenimo užutekis.

1946 m. pabaigoje viskas pasisuko linkme, kurią gal ir galima buvo numatyti, bet kuri tikrai nebuvo pageidaujama. Įvykiai klostėsi žaibiškai – 1946 m. gruodžio 16 d. „už ryšius su partizanais“ Daugų MGB poskyris areštavo tokią p. Moniką Golšteinienę iš Daugų valsčiaus, Juozapavos kaimo. Jau pirmųjų tardymų metu M. Golšteinienė nurodė jai žinomus asmenis, kurie palaiko ryšius su partizanais. Tarp nurodytų asmenų buvo ir Mikas Babrauskas. MGB tardytojams buvo pateikti duomenys, kad M. Babrauskas palaikė ryšius su Daugų apylinkėse veikusiu Žaibo (Vaclovo Voverio aut.) vadovaujamu partizanų būriu, teikė partizanams antisovietinę literatūrą, bendravo su kitais ryšininkais, „varinėjo antisovietines šnekas“, be to, 1946 m. rudenį pristatė ir rekomendavo Žaibui priimti į būrį naują partizaną – Lionginą Baliukevičių. Remiantis M. Golšteinienės parodymais, iš viso buvo areštuota ir baudžiamojon atsakomybėn patraukta vienuolika asmenų. Tarp jų ir M. Babrauskas, kuris buvo areštuotas per 1946 m. Kalėdas – sausio 25 d. Arešto orderyje nurodyta, kad M. Babrauskas suimamas „dėl nusikalstamų ryšių su ginkluotais nacionalistinio pogrindžio banditais nuo 1945 m. rudens, dėl dalyvavimo „Žaibo“ būrio susirinkimuose ir dėl Liongino Baliukevičiaus atvedimo į banditų būrį“. Visi įtariamieji tardymų metu pripažino jiems metamus kaltinimus. Atrodė, kad byla yra gana elementari, visi ryšiais su partizanais įtariami asmenys sovietinių įstatymų numatyta tvarka gaus „kelialapius“ mažiausiai dešimčiai metų į priverstinių sunkiųjų darbų lagerius, kur „turės laiko apmąstymams ir galimybę sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę prieš tarybinę santvarką ir liaudį“. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. 1947 m. vasarą tyrimas buvo baigtas, ir byla perduota Kariniam tribunolui. Atrodo, kad kaip tik tada, kai beliko sudėti paskutinius standartinius taškus, 1947 m. liepos 7 d. teismo posėdyje visi kaltinamieji pareiškė, kad jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti naudojant „fizinio poveikio priemones“, t. y. kankinimus ir mušimus, todėl dabar jie neigia viską, ką kalbėjo tardymų metu. Be to, M. Golšteinienė pareiškė, kad ji yra slapta MGB bendradarbė ir ryšį su partizanais palaikė MGB nurodymu. Buvo skubiai nuspręsta ne tik atlikti papildomą tyrimą, dalyvaujant karinio prokuroro pavaduotojui dar kartą ištardyti įtariamuosius. Negana to, buvo nuspręsta atlikti papildomą tyrimą bei, esant reikalui, nubausti MGB darbuotojus, kurie „nesilaikė tarybinių įstatymų įtariamųjų asmenų tardymų metu“. Pakartotinų tardymų metu, dalyvaujant karinio prokuroro pavaduotojui, M. Golšteinienė paneigė visus savo ankstesnius kaltinimus M. Babrauskui, pripažinusi, kad jį pažinojo tik kaip Daugų progimnazijos mokytoją ir, kad ankstesnių tardymų metu ji „apkalbėjo“ M. Babrauską todėl, kad tiek Daugų, tiek Alytaus MGB areštinėse buvo mušama tardytojų. Visus savo parodymus pakartotinų tardymų metu paneigė ir M. Babrauskas. 1947 m. spalio 16 d. M. Babrauskas buvo paleistas iš kalėjimo. Netrukus įsidarbino mokytoju Simno gimnazijoje.

MGB naguose

Atrodo, kad 1947 m. kontekste viskas baigėsi pačiu geriausiu būdu, tačiau, žvelgiant į šią istoriją iš laiko perspektyvos, iškyla daug klausimų. Ar iš tiesų visi M. Babrauskui MGB mesti kaltinimai buvo iš piršto laužti ? Juk dabar mes puikiai žinome apie tai, kad Mikas ir L. Baliukevičius buvo vaikystės draugai, mokęsi vienoje gimnazijoje ir tai, kad 1946 m. vasarą L. Baliukevičius, pabėgęs iš sovietų lagerių, grįžo į Lietuvą bei būtent 1946 m. rugsėjį iš tiesų įstojo į V. Voverio-Žaibo vadovaujamą partizanų būrį. Kitas klausimas, kodėl M. Golšteinienė prisipažino esanti slapta MGB bendradarbe tik teismo metu. Kodėl ji apie tai tylėjo, kai buvo mušama per tardymus Daugų ir Alytaus MGB ? Kodėl ji vėliau atsiėmė visu kaltinimus, mestus M. Babrauskui ir kitiems dešimčiai jo bendrabylių? Galbūt dėl to, kad tiesiog bijojo būti paleista į laisvę, kur, žinant partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo būdą, netrukus būtų sulaukusi ne paties maloniausio partizanų vizito, o gal suveikė kokios kitos priežastys, apie kurias mes galime tik spėlioti.

Simno gimnazijoje. Dieną – mokytojas, naktį – partizanas. Lūžio metai

Mikas Babrauskas. Simnas 1948 – 1949 m.

1947 m. rudenį, paleistas iš kalėjimo, M. Babrauskas įsidarbino mokytoju Simno gimnazijoje. Kaip mokytojas Mykolas buvo širdies žmogus. Toks, koks jis buvo nuoširdus, užjaučiantis ir pasirengęs padėti klasės draugams, toks jis buvo ir su savo mokiniais. Jam dešimtmetis mokinukas buvo draugas, jis elgdavosi su juo kaip su suaugusiuoju. Ir todėl mokiniai jį labai mylėjo. Net šiais laikais jo buvę mokiniai daro didelius žygius, kad Simno gimnazija būtų pavadinta Mykolo Babrausko vardu. Įdomu tai, kad nemažai tuometinių gimnazistų taip pat palaikė ryšius su partizanais, tačiau kaip įmanydami laikėsi konspiracijos ir stengėsi neišsiduoti. Buvęs M. Babrausko auklėtinis Simno gimnazijoje Juozas Gecevičius prisimena: „Mokantis Simno gimnazijoje vienus metus mano klasės auklėtojas buvo Mikas Babrauskas. Jis dėstė fiziką. Visą laiką bendravo su vėliau represuotu mokytoju Albinu Jaškevičiumi. Mūsų – moksleivių – nuojauta tuo metu sakė, o kaip vėliau paaiškėjo, buvo visiškai teisinga, kad tie mokytojai yra visai kitokių, ne tarybinių pažiūrų. Jie buvo ne vietiniai, atvažiavę į Simną iš kažkur toli, kaip mes manėme, jie buvo pabėgę iš savo gimtųjų vietų, iš savo aplinkos. Mikas Babrauskas buvo labai nuoširdus mokytojas ir klasės auklėtojas. Mes labai daug ir draugiškai bendravome. Po to, kai 1949 m. rudenį klasės auklėtojas į gimnaziją negrįžo, sklandė gandai, kad jis išvažiavo studijuoti. Ir tik po to, kai 1950 m. gegužę Mikas Babrauskas, jau būdamas partizanu, žuvo, mes supratome, kokios tai buvo studijos.“

Nenorėdamas tuščiai vergauti sovietų santvarkai, M. Babrauskas vėl užmezgė ryšius su partizanais. Kaip tvirtina A. Kudzys, faktas tai, kad M. Babrauskas 1946 m. mokytojaudamas Dauguose jei ir palaikė ryšius su partizanais, tai dar ne itin stiprius, o štai jau mokytojaudamas Simne jis praktiškai buvo partizanų gretose – dieną – mokytojas, o naktį – partizanas. Apie tai savo dienoraštyje rašo ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Kai kuriose dienoraščio eilutėse M. Babrauskas minimas tiesiog kaip Mikas, kitur jau įvardinamas partizanu Audrūnu.

1948 m. įrašas partizano Dzūko dienoraštyje atskleidžia ir legaliai dirbančių mokytojų santykį su partizanais, ir M. Babrausko, kaip partizanų pagalbininko užduotis bei svarbą: „Mikas pas mus neliko. Atvažiuos po kelių savaičių. Su juo susitarėme dėl vieno „rašytojėlio“, kuris, anot jo, galįs rašyti vedamuosius, nes kadaise priklausė Jaunųjų rašytojų sąjungai, o dabar provincijoje mokytojaująs. Dabar visi tokie.

Be to, Mikas išplėš iš sanatorijos rotatorių ir rašomąją mašinėlę, bet prieš tai mes jam turim nusiųsti porą pistoletų „geresniam jo darbų realizavimui“. Prieš atvykdamas pas mus, gaus iš mūsų čemodaną su 25–30 kg užtaiso. Bandys susprogdinti NKGB būstinę. Jei viskas pasisektų, būtų neblogas dalykas. Mikas puikus vyras. Nuoširdus, mūsų judėjimui tiesiog pasišventęs.“

Partizanai itin vertino savo pagalbininkus, turėjusius galimybę gyventi legaliai. Vyravo nuostata, kad, turint tokią galimybę, partizanams galima padėti kur kas labiau, nei pasitraukus iš legalaus gyvenimo į kovojančių partizanų būrius. Todėl Dainavos apygardos partizanų vadovybę itin tenkino tokia padėtis, kai M. Babrauskas, dirbdamas mokytoju Simne, galėjo laisvai keliauti po apylinkes, lankytis Alytuje, Vilniuje, Kaune, atlikti jam pavestas svarbias užduotis bei aprūpinti partizanus jiems reikiamais daiktais.

Tokia visus tenkinanti padėtis galėjo tęstis ir toliau, tačiau kare tikėtis nusistovėjusios ramybės būtų naivu. Partizanams jų gretose reikėjo ne tik ginklą gerai valdančių karių, bet ir intelektualinio fronto darbuotojų, partizanų spaudos leidėjų. Ko gero, ne veltui L. Baliukevičius-Dzūkas rašė, kad vienas inteligentas atstoja dešimtį partizanų. Tam tikslui 1948 m. rudenį į Dainavos apygardos partizanų gretas buvo priimti du jauni rašytojai. Deja, kaip gana greitai paaiškėjo jie abu buvo MGB agentai – Kostas Kubilinskas (visiems žinomas vaikų poetas, MGB agentas Varnas, partizaninis slapyvardis – Kapsas) ir Adolfas Skinkys (MGB agentas Rytas, partizaninis slapyvardis – Vilnis). Jie kartu su Dainavos apygardos štabo nariais gyveno Kalesninkų miško bunkeriuose, kur tuo metu gyveno ir L. Baliukevičius.

Kovo 6 d. Baliukevičius-Dzūkas su keliais palydovais išvyko inspektuoti apygardos, palikęs abu rašytojus-agentus su laikinai einančiu Dainavos apygardos vado pareigas Benediktu Labensku-Kariūnu (Dainavos ap. vadas A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu buvo išvykęs į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą – aut.) Agentai, likę bunkeryje su B. Labensku-Kariūnu, 1949 m. kovo 7 d. nušovė jį miegantį. Po to, nubėgę į Alytų, jie išdavė tame pačiame Kalesninkų miške įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. MGB kariuomenė keliais žiedais apsupo rinktinės štabą. Iš jo iššokęs rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas mėgino prasimušti iš apsupties, bet buvo nukautas. Bunkeryje pasigirdo sprogimas. Manoma, kad iš anksto užminuotoje vadavietėje susisprogdino joje buvę Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir būrių vadai Jonas Kazlauskas-Šermukšnis bei Petras Šilanskas-Labutis. Iš viso tuo metu dėl K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavysčių žuvo 15 partizanų, o pati štabų sunaikinimo operacija čekistų buvo pavadinta labai iškalbingai – „Kanibalai“.

L. Baliukevičius-Dzūkas, apgailėdamas savo seniausią bendražygį V. Voverį-Žaibą ir išreikšdamas panieką ir neapykantą išdavikams, dienoraštyje apie tai rašė: „Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esame tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į bunkerio duobės gilumą, tyrinėju ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisi tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su pragaru ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra... Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O, jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajaustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.“

Šioje situacijoje blogiausia buvo tai, kad išdavikai K. Kubilinskas ir A. Skinkys gerai pažinojo ir M. Babrauską-Audrūną, taip pat žinojo apie jo ryšius su partizanais bei pagalbą jiems. Bus Audrūnas išduotas ar ne, niekam nekilo abejonių. Vienintelis klausimas – kada? Ir kaip elgsis MGB – ar bandys suimti iš karto, ar kurį laiką seks, tikėdamiesi išsiaiškinti platesnius ryšius? „Audrūną Kapsas tikriausiai jau bus išdavęs, ir jeigu MGB-istai jo dar nesuims, tai tik dėl to, kad nori pačiupti in flagranti, o be to, suėmus Audrūną, paaiškėtų, kad Kapsas išdavikas (to, galvoja MGB-istai, mes dar nežinom). Audrūnui parašiau laišką, patardamas stoti į partizanus. Bet kokia viso to kaina! Išveš tėvus, brolį, konfiskuos turtą. Ar jis tam pasiryš? Tačiau kas jam liko daryti? MGB-istai, jeigu paklius į jų rankas, išnarstys po kauliuką“, – situaciją apibendrina L. Baliukevičius.

1949 m. pavasarį po K. Kubilinsko išdavystės M. Babrauskas iš tiesų blaškėsi tarp rizikos būti suimtam ir tarp dvejonių pasitraukti į mišką, ne veltui baimindamasis, kad tokiu atveju bus suimti ir ištremti seni jo tėvai. Iki 1949 m. mokslo metų pabaigos toliau dirbo mokytojo darbą Simno gimnazijoje. Simne kartu mokytojavusi jo širdies draugė Klementina Ručytė detaliai nupasakojo paskutines M. Babrausko savaites legaliame gyvenime prieš galutinai pasitraukiant į partizanų gretas: „Simno gimnazijoje man krito į akį kolega, mokytojas Mikas Babrauskas. Matyt ir jis į mane atkreipė dėmesį. Greitai tarp mūsų užsimezgė artima draugystė. Jis buvo kilęs iš Alytaus, todėl dažnai savaitgaliais išvažiuodavo. Buvo taip susitaręs su mokymo dalies vedėja, kad jam šeštadieniai ir pirmadieniai būtų laisvi, kad jis galėtų išvažiuoti ilgam savaitgaliui į Alytų. Jis sakydavo, kad jo yra seni tėvai ir reikia juos globoti. Pasibaigus mokslo metams, 1949 m. vasaros pradžioje mes išvažiavome į Vilnių, į neakivaizdininkų vasaros sesiją Vilniaus pedagoginiame institute. Kartu apsigyvenome Literatų gatvėje, mano draugės Janinos Skučaitės bute. Mykolas tęsė fizikos-matematikos mokslus. Aš labai greitai atkreipiau dėmesį, kad Mykolą mokslai ne itin domina, kad jis turi dar kažkokią tai kitą veiklą, su kažkuo susitikinėja. Jis tada man ir papasakojo, kad jį kviečia partizanai į mišką, kad jis palaiko ryšį su jais. Aš jo atkalbinėti nedrįsau, bet kalbėjau, kad partizaninis judėjimas dabar jau susilpnėjęs, kad visi, kas išeina į mišką, iš ten negrįžta. Tada jis papasakoja apie baisiąją Kubilinsko ir Skinkio išdavystę. Be to, sakė norįs kuo greičiau išvykti iš Vilniaus, nes baiminasi susitikti Kubilinską, ir būti jo atpažintas bei areštuotas. Ruošėsi važiuoti į Dzūkiją tam, kad susitiktų su partizanais, dar kažką išsiaiškintų. Nusprendė važiuoti per Kauną, nes dar ir ten turėjo reikalų ir susitikimų. Iki Kauno važiavo traukiniu. Aš palydėjau jį į Vilniaus geležinkelio stotį. Mes atsisveikinome, jis greitai įšoko į vagoną; traukinys jau pradėjo judėti, mes vienas kitam pamojome ranka, ir traukinys nuvažiavo. Jo grįžtant nebesulaukiau. Baigiau vasaros sesiją ir iš Vilniaus grįžau į Simną. Bet ir ten Mykolo nebuvo. Daugiau mes vienas kito nematėme. Reikia pasakyti, kad Mykolas mums išsiskiriant neįvardino, kad tai yra pasitraukimas į mišką ir kad jis nebegrįš. Kalbėjo, kad jam yra svarbių reikalų. Prasidėjo ir nauji mokslo metai, o jo nėra. Simno mokytojai, kurie visi žinojo, kad mes artimai bendraujame, primygtinai klausinėjo, kur jis, o aš turėjau sumeluoti, kad jis liko Vilniuje studijuoti stacionare.

Vieną 1949 m. rudens dieną, atėjus į mokytojų kambarį, ant stalo radau laišką. Laiškas buvo ne šiaip sau perduotas per rankas, o atsiųstas paštu. Net apstulbau pažinusi rašyseną – tai buvo laiškas nuo Miko. Jis rašė, kad neva toliau studijuoja Vilniuje, o ryšį su juo galiu palaikyti per jo jaunesnįjį brolį Augustiną, nes savo adreso jis nurodyti negalįs. Augustinas tuo metu studijavo Kaune. Nors ir labai buvau supykusi ant Mykolo, kad jis, išvažiuodamas iš Vilniaus, man nepasakė, kad nebegrįš, aišku, gal ir pats to tiksliai nežinojo, bet draugystę vis tiek palaikyti norėjau. Todėl negalėjau jam neparašyti. Ir parašiau. Bet rašiau taip, lyg nenutuokčiau, kad jis ne studijose, o pas partizanus. Klausiau kaip jam sekasi studijos, ar daug paskaitų, ar didelis krūvis – rašiau dėl visa ko mėtydama pėdas. Laišką perdavau, alytiškei Gražinai Pociūtei, kuri turėjo per A. Babrauską, perduoti jį Mykolui. Išėjo taip, kad Augustinas mano laišką paslėpė kažkokioje tai sutartoje vietoje – slėptuvėje ar bunkeryje, o visą tos slėptuvės turinį perėmė MGB. Žodžiu, mano laiškas Mykolui pateko į MGB rankas. Po kiek laiko mane pačią Simne sulaikė MGB. Iš Simno mane nuvežė į Alytų, o iš Alytaus į centrinę MGB būstinę Vilniuje. Tardymo metu parodė mano laišką Mikui ir ėmė klausinėti, kokiu būdu jis atsidūrė partizanų slėptuvėje. Neneigiau draugystės su M.Babrausku, bet paaiškinau, kad mes išsiskyrėme Vilniuje ir daugiau nebesimatėme. Ir tuo mūsų draugystė buvo pasibaigusi, ir daugiau nieko nebežinau. Iš Vilniaus saugumo mane paleido gal po savaitės. Manau, kad saugumiečiai nepatikėjo, kad mano ir Miko draugystė yra pasibaigusi ir tikėjosi, kad kokiu nors būdu per mane pasieks jį pasieks. Reikia paminėti, kad po šio atsitikimo, kai MGB perėmė partizanų slėptuvę su korespondencija, Miko brolis Augustinas, taip pat nebegrįžo studijuoti, o pasitraukė mišką pas Dainavos apygardos partizanus. Nutrūko visi ryšiai, daugiau nieko apie juos nebežinojau. Jaučiau, kad Simne buvau sekama, todėl 1949-1950-ųjų mokslo metus mokytojauti baigiau Simne, o paskui persikėliau į Seirijus. Ir jau man mokytojaujant Seirijuose tarp mokytojų pasklido gandai, kad miške žuvo buvęs mokytojas Mykolas Babrauskas. Taip baigėsi mūsų draugystė.“

Partizanų gretose

1949 m. vasarą M. Babrauskas paliko legalų gyvenimą ir pasitraukė į mišką pas Dainavos apygardos partizanus. Deja, apie jo gyvenimą ir veiklą partizanų gretose išliko mažiausiai žinių. Visi Dainavos apygardos štabo partizanai, su kuriais kartu dirbo M. Babrauskas, žuvo, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis nutrūksta 1949 m. birželio 6 d., partizanai per kelerius kruvinos kovos metus buvo gerai išmokę konspiracijos taisykles, o MGB dokumentai tik fragmentiškai nušviečia jau kiek tolesnius tragiškus įvykius. Yra žinoma, kad, įstojęs į partizanų gretas, M. Babrauskas iš karto buvo paskirtas į atsakingas Dainavos apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas. LLKS statute apibrėžiama, kad Visuomeninė dalis „atsako už sąjūdžio narių, dalyvių ir kitų krašto gyventojų dvasinį parengimą išsilaisvinimo kovai“, t. y. Visuomeninės dalies prerogatyva yra partizanų spauda, atsišaukimai ir kita šių dienų terminais kalbant karinė-partizaninė periodika. Šiose pareigose, laikantis statuto, jam reikėjo pasirinkti naują slapyvardį. M. Babrauskas tapo partizanu Vaišvilku. Yra išlikęs jo pasirašytas dokumentas, datuotas 1949 m. rugpjūčio 25 diena, kur minima, kad „Dainavos apygarda nuo 1949 m. birželio 15 d. iki 1949 m. rugpjūčio 17 d. išleido 6300 atsišaukimų prieš kolchozus, 150 įspėjimų besirašantiems į kolchozus bei 150 įspėjimų agituojantiems stoti į kolchozus. Taip pat 1100 egzempliorių tiražu išleido Dainavos apygardos štabo leidinį „Laisvės varpas“ Nr. 6 (30)“. Žinant sąlygas, kuriomis partizanams reikėjo dirbti tokį intelektualinį – leidybinį darbą – pavydėtinas produktyvumas.

Dainavos partizanų apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (viduryje), Dainavos partizanų apygardos visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas (kairėje), ir šios apygardos Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis (dešinėje). Fotografuota 1949 m. vasrą per Šarūno rinktinės vizitaciją. Visi trys - Alytaus gimnazijos auklėtiniai.

Taip pat yra žinoma, kad 1949 m. vasarą M. Babrauskas-Vaišvilkas kartu su Dainavos apygardos vadu L. Baliukevičiumi-Dzūku vizitavo Šarūno rinktinę. Rinktinei tuo metu vadovavo Juozas Gegužis-Diemedis. Įdomu tai, kad M. Babrauskas ir J. Gegužis Alytaus gimnazijoje buvo klasiokai, o L. Baliukevičius mokėsi viena klase aukščiau. Yra išlikusios kelios partizanų darytos nuotraukos, liudijančios apie Lietuvos partizanų uniformą dėvinčių buvusių Alytaus gimnazijos auklėtinių susitikimą.

1950 metus Dainavos apygardos partizanai pasitiko patyrę didelių nuostolių. 1949 m. vasarą apygardos vadu išrinktas L. Baliukevičius-Dzūkas energingai ėmėsi atstatyti apygardos organizacinių struktūrų veiklą. 1950 m. pradžioje, rašydamas LLKS Vyriausiajai vadovybei apie padėtį Dainavos apygardoje, Dzūkas konstatavo, kad „gausūs partizanų žuvimai ir priešo spaudimas, patyrusių partizanų vadų stoka daro padėtį neabejotinai sunkia. Tačiau noro, pasiryžimo ir valios nugalėti kliūtis netrūksta. Kol yra partizanų, tol kova bus tęsiama toliau...“

Deja, likimas nebuvo maloningas nei M.Babrauskui-Vaišvilkui, nei L. Baliukevičiui-Dzūkui. 1950 m. gegužės 18 d. LTSR Valstybės saugumo ministro generolo majoro Kapralovo pasirašytoje kasdienėje operatyvinėje suvestinėje Nr. 112 „Apie kovos su ginkluotu nacionalistiniu pogrindžiu Lietuvos TSR rezultatus“, adresuotoje SSRS Valstybės saugumo ministrui draugui Abakumovui, minima, kad 1950 m. gegužės 17 d. Varėnos valsčiuje, šalia Perlojos agentų Vinco ir Gylio pagalba buvo aptikti du banditai; susišaudymo metu vienas iš jų buvo nukautas, o kitam pavyko pasitraukti. Analogiškoje 1950 m. gegužės 22 d. operatyvinėje suvestinėje įrašytas patikslinimas, kad nustatyta prieš penkias dienas nukautojo asmenybė – tai Dainavos apygardos Visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas, jis gi ir Audrūnas. Kaip tie duomenys buvo tikslinami sužinome iš dar vieno MGB dokumento. Varėnos MGB poskyrio viršininkas papulkininkis Vukolovas rašo, kad nukautojo kūną atpažino ir kaip M. Babrauską įvardino prieš du mėnesius areštuotas „centrinis Dainavos apygardos štabo ryšininkas Šarkauskas“ (Petras Šarakauskas-Nemunas – aut.). Taip pat iš MGB dokumento aiškėja paskutiniojo M. Babrausko-Vaišvilko mūšio aplinkybės – jis kartu su „Vanago“ grupės skyriaus vadu Balandžiu lankėsi Perlojos apylinkėse. Kokiais tikslais partizanai ten lankėsi dabar sunku pasakyti, tačiau analizuojant dokumentus tampa aišku, kad MGB agentai iškvietė specialųjį, kovai prieš partizanus suburtą padalinį, kurio kareiviai pradėjo susišaudymą. Kaip rašoma MGB dokumente, susišaudymo su karinės-operatyvinės grupės kareiviais metu, partizanas Balandis buvo sunkiai sužeistas į krūtinę, bet sugebėjo pasislėpti. Jo intensyviai ieškoma. M. Babrauskas-Audrūnas traukėsi atsišaudydamas automato serijomis. Kaip toliau rašoma MGB dokumente, „jį persekiojusios grupės kareiviai ne kartą turėjo kristi ant žemės, tačiau persekiojimą tęsė tol, kol jį nukovė“. Deja, taip baigėsi narsaus Lietuvos laisvės kovotojo Miko Babrausko-Vaišvilko, Audrūno gyvenimo ir kovos kelias.

Apdovanojimas

Dar M. Babrauskui esant gyvam, Pietų Lietuvos srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas 1949 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 11 pažymėjo jo nuopelnus ir pasišventimą laisvės kovai aukštu partizaniniu apdovanojimu – Laisvės Kovos Kryžiumi III laipsnio. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir vadovaujantis Karinių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymu, M. Babrauskui buvo suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties). 2013 m. Vasario 16-ąją šį apdovanojimą iš LR Prezidentės rankų priėmė M. Babrausko brolio Stepono sūnus Kęstutis Babrauskas. 2013 m. Mykolui Babrauskui Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija prie LGGRT centro suteikė teisinį Kario savanorio statusą (po mirties).

Pabaigai

1950 m. gegužės 17 d. žuvus M. Babrauskui, jo jaunystės dienų draugas ir bendražygis partizanų gretose, Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas keliavo po Dzūkiją, vizituodamas partizanų dalinius. Duomenų, ar jį pasiekė žinia apie bendražygio žūtį, nėra. 1950 m. birželio 24 d. apygardos vadas apsistojo bunkeryje, Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje. Į partizanų gretas infiltruotas agentas Kazys Kalanta-Aidas apie tai informavo MGB ir pats atvedė operatyvinę šturmo grupę prie bunkerio. Šturmas prasidėjo ne kaip įprasta MGB taktikai – paryčiais, bet viduryje nakties. Partizanai, naudodamiesi tamsa, mėgino veržtis iš bunkerio, tačiau, greitai įvertinę padėties beviltiškumą, priėmė paskutinį lemtingą sprendimą. Jie liko ištikimi Lietuvos partizano priesaikai – gyvi priešui į rankas nepasidavė... Kartu su L. Baliukevičiumi-Dzūku žuvo ir jauniausias M. Babrausko brolis 22-ejų metų Augustinas Babrauskas-Radvila, Švendrys.

M. Babrausko tėvai vis dėlto išvengė sovietų valdžios represijų – į Sibirą ištremti nebuvo. Partizanų Babrauskų motina Jadvyga Borevičiūtė-Babrauskienė, apraudojusi partizanų gretose žuvusius sūnus, vėliau palaidojo ir savo vyrą bei pergyveno ir vidurinįjį sūnų Steponą. Artimųjų teigimu, ji iki pat savo mirties 1989 m. netikėjo, kad vyriausiasis sūnus Mykolas žuvo kautynėse su okupantais. Ji visiems teigė ir, ko gero, pati tuo tikėjo, jog Mykolui kartu su kitais partizanais pavyko kirsti tuo metu tautų kalėjimą nuo likusio pasaulio skyrusią „geležinę uždangą“ ir kad jis gyvenąs kažkur ten – laisvajame pasaulyje...

Nuotraukos iš Genocido aukų muziejaus fondų

Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ (2013 m. Nr. 4)

 

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-17-dalius-zygelis-laisves-kovotojas-mykolas-babrauskas/102740