Kostas (Konstantinas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vls. Stungių k. 1934 m. baigė Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, tarnavo karo lakūnu. 1940 m. rugpjūčio 28 d. apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tų pačių metų spalio 28 d. išėjo į atsargą turėdamas viršilos laipsnį. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu gyveno Šiauliuose.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, K. Liuberskis iki 1950 m. slapstėsi. Išvengęs saugumo mėginimo suimti, 1950 m. įstojo į Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo partizanų būrį. Netrukus buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku. 1952–1955 m. kartu su Steponu Erstikiu-Patašonu leido partizanų laikraštį „Partizanų šūviams aidint“, 1956–1957 m. šį laikraštį (1956 m. pervadintas į „Partizanų šūvių aidą“) leido vienas. Spaudoje pasirašinėjo Rimvydo, Vaidilos ir Vaidevučio slapyvardžiais. Paskutinis laikraščio numeris pasirodė 1957 m.
Tai vienas ilgiausiai leistų Lietuvos partizanų leidinių. 1969 m. spalio 2 d. K. Liuberskį-Žvainį Akmenės r. Menčių ir Liepkalnio k. apylinkėse nužudė saugumo darbuotojai.
Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas
Stasys Jarmala, Juozo, gimė 1908 m. lapkričio 6 d. Alytaus vls., Bakšių kaime.
Tėvas - Juozas Jarmala, Juozo, iš savo tėvo paveldėjo 16 ha žemės gražioje vietovėje ant Nemuno kranto. Šeima augino 9 vaikus.
Nuo mažens Stasys siekė mokslo. Vasarą dirbdavo visus ūkio darbus, talkino tėvams, o rudenį ir žiemą lankė Alytaus gimnaziją. Tėvas labai didžiavosi savo mokytu sūnumi. Šią gimnaziją Stasys baigė 1929 metais. Jam malonu buvo būti tarp žmonių, su jais bendrauti, jiems padėti. Todėl sąmoningai siekė tapti mokytoju. Įstoti į aukštąją mokyklą dėl lėšų stokos negalėjo, todėl baigęs Alytaus gimnaziją lankė trijų mėnesių mokytojų kursus Kaune. Į juos kiekvieną dieną iš Alytaus į Kauną važiuodavo dviračiu.
1931 m. 22 metų jaunuolis išvyko į Rokiškio aps., Miliūnų k. pradinę mokyklą dirbti jos vedėju.
Čia vedė bežemio Antano Gylio dukrą Bronę Gylytę, kuri tapo jo vaikų motina, gyvenimo drauge, bendražyge.
Dirbdamas Bajorų, Burokiškio pradinėse mokyklose pasižymėjo kaip veiklus žmogus, geras organizatorius. Glaudžiai bendradarbiavo su mokinių tėvais, kaimo gyventojais. Įstojo į Šaulių organizaciją, buvo Kriaučių vls. šaulių būrio valdybos narys, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui.
Mokytojas teigdavo, kad tikras žmogus tik tas, kuris myli, sergėja savo žemę, savo Tėvynę.
1950 m. spalio 1 d. Troškūnų r. Margavonės k. traukiantis iš partizanų ryšininko Juozo Marmoko sodybos kautynėse su MGB Troškūnų r. skyriaus operatyvine grupe žuvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Povilas Tunkevičius-Kastantas, Lengvenio būrio partizanai Juozas Jurkštas, Stanislovas Jurkštas,Bronislovas Strolis-Vėtra, Julijonas Strolis-Viršaitis, ryšininkai Alfonsas Marmokas ir Jonas Šimkūnas.
Žuvusiųjų palaikai nuvežti į Troškūnus ir užkasti už miestelio kapinių esančiose žvyrduobėse.
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 m. rugsėjo 16 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska; antroje eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis,Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas; trečioje eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas,Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai Povilas Tunkevičius-Kastantas (kairėje) ir Albertas Pakenis-Jūreivis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Keturi iš šešių brolių partizanų Vasiliauskai, kilę nuo Luokės. Iš kairės: Antanas (g. 1930), Justinas (g. 1932), Blažiejus (g. 1922) ir Vytautas (g. 1927). Žuvo visi kartu 1949.09.29
Vasiliauskai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui šeima iš Žemaitijos – 6 broliai partizanai ir jų sesuo. Tėvai ūkininkai Pranas Vasiliauskas (m. 1938) ir Kazimiera Vasiliauskienė (1895–1990) kilę iš Pavirvyčio vienkiemio (prie Biržuvėnų, Luokės vlsč.). Jų sūnūs Blažiejus (1922 02 03–1949 09 29), Boleslovas (1924 11 22–1947 09 17), Danielius (1926–1947 09 08), Vytautas (1927–1949 09 29), Antanas (1930–1949 09 29) ir Justinas (1932–1949 09 29) buvo Šatrijos rinktinės Luokės kuopos kovotojai, sesuo Elena (g. 1928) – 1946–47 Klaipėdoje veikusios Lietuvos laisvės armijos neginkluotos Šatrijos grupės steigėja ir vadovė; 1947–54 kalinta Kazachijos lageriuose. Danielius iki apie 1944 mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, su Vytauto Didžiojo universitete studijavusiu broliu Jonu (1944 07 pasitraukė į Vokietiją) įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą , vėliau abu – į Lietuvos laisvės armiją. 1944 08 Danielius su Blažiejumi ir Boleslovu dalyvavo prie Platelių ežero vykstančiuose šios armijos karių apmokymuose; Danielius kelias savaites Karaliaučiuje mokėsi sprogdintojo specialybės.
Aleksandras Antanas Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių aps. Lukšių vls. Lukšių k. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Kartu augo seserys Zofija (g. 1913 m.) ir Stasė (g. 1914 m.), broliai Vytautas (g. 1919 m.) ir Zigmas (g. 1923 m.).
1931 m. birželio 20 d. A. A. Grybinas įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą. Buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, Marijampolėje buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. 1941 m. baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. jam išduotas atestatas, suteikiantis pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą.
Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sričių vadovybės susitikimas. 1949 m. vasario mėn. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Nemuno srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Antroje eilėje iš kairės ketvirtas – Urbantas Dailidė-Tauras, penktas – Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas, septintas – Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas. Kiti neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.
1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai įkūrė Vytauto apygardą, kurios vadu buvo išrinktas Jonas Kimštas-Dobilas. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės: Tigro (Švenčionių aps.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių aps.) ir Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vls.).
Netrukus po apygardos įkūrimo J. Kimštas išvyko užmegzti ryšių su Vakarų Lietuvos partizanais. Apygardos vadu liko jo pavaduotojas V. A. Mikulėnas.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Jonas Markūnas-Šiaurys (kairėje) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis.
Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis,Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis.
Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickas-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.
Lazdauskas Steponas-Žydas gimė 1909 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities Akmenės valsčiaus Kanteikių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Genio (Voverės) Vinkšnos būriui, nuo 1949 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būriui. Žuvo 1951 m. rugsėjo 28 d. Žagarės rajono Ližikų kaime kartu su bendražygiu E. Putnevičiumi-Adomu.
JUOZAS GEGUŽS-DIEMEDIS gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Baigė Seirijų pradžios mokyklą, Alytaus mokytojų seminariją. Nacių okupacijos metu dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros A. Juozapavičiaus grupės partizanas, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: lydėdavo srities vadą kelionėse, mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus.
Šarūno rinktinės partizanai.
Pirmas iš kairės - Juozas Gegužis-Diemedis, trečias (priekyje) - Bernardas Navickas-Girinis, penktas - Julius Makorevičius-Varpas. 1949 m. vasara. (Genocido aukų muziejus)
1946 m. liepos pradžioje, vengiant rusų persekiojimo, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį. Į ją kartu su J. Vitkumi-Kazimieraičiu, srities štabo viršininku Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Diemedis. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Diemedžiu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė vežamas į Guobinių kaimą.
1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos r. sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.
Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai.
Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.
1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo LR kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.
1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje, esančiame Šakių aps. Jankų vls., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.
Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.
1947 m. pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 16 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.
Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų k. Jankų vlsč. besitraukiant iš partizanų rėmėjo, Petro Laurinaičio sodybos, į kurią tą vakarą jis su apygardos vado adjutantu Kiečiu buvo užėję, pateko į pasalą. Sužeistam Kiečiui pasisekė atsišaudant pasitraukti.
1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.
Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.
Agentas Vaidila 1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .
„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.
Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.
P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.
Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.
Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.
Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...
Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Memorialas šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse užkastiems 1944–1956 m. Biržų apylinkėse žuvusiems Dariaus ir Girėno bei Biržų rinktinių (vėliau Algimanto apygardos ir Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos) partizanams, taip pat Biržų apskrities ir valsčiaus NKVD–MVD–MGB skyriuje bei poskyriuose nužudytiems suimtiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams, civiliams gyventojams atminti. Biržų r. Biržų m. Švyturio g. Atidengtas 1992 m. rugpjūčio 9 d. Fotogr. V. Striužas, 2004
- Prieš 65 metus, 1956 m. liepos 15 d., Rokiškio (dabar – Biržų) r. Runikių k. žuvo paskutiniai Algimanto apygardos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.
Žuvusiųjų palaikai, kaip teigiama, užkasti Biržų m. milicijos kieme.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Stovi iš kairės: Janina Valonytė, Antanas Blauzdys-Konkurentas, neatpažintas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, neatpažintas, Danutė Dovydėnaitė-Laumė,Alfonsas Pajuodis-Radvila, Juozas Šilaika-Šviedrys. Kiti - neatpažinti (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
PAJUODIS Alfonsas, Kazimiero-Radvila, gim. 1917 m. Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m. (GAM)
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas Petras Kukta-Girininkas (VŽM)
KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Pauliukonis Vaclovas-Girėnas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Partizanas nuo 1948 m. Priklausė Vyčio apygardos J. Baravyko-Vyganto būriui. 1949 m. žuvus Vygantui, V. Pauliukonis tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. liepos 11d. Ukmergės rajono Kindzeliškių miške