Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.
Povilas Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Kazimieras Antanavičius-Tauras
K. Antanavičius gimė 1908 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Josvainių vls. Karūnavos kaime ūkininkų šeimoje. Be Kazimiero jų šeimoje buvo dar penki broliai ir dvi seserys. Verčiama aplinkybių vėliau šeima persikėlė gyventi į Telšių aps. Plungės vls. Didvyčių kaimą. 1932 metų rugsėjo 8 dieną K. Antanavičius baigė A.Smetonos karo mokyklą Kaune. Pradžioje jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke, o vėliau-kariuomenės štabe. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį.
Kuomet sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą ir jos kariuomenę inkorporavo į Raudonąją armiją, K. Antanavičius, kaip nepatikimas naujai santvarkai, buvo atleistas iš kariuomenės. Netrukus jis pradėjo slapstytis, nes jautė koks likimas laukia tų Lietuvos kariuomenės karininkų, kurie nesutiko tarnauti okupantams. 1941 metų birželio14 dieną Kazimiero tėvas Saliamonas Antanavičius, motina Marija, o taip pat seserys Genovaitė ir Kostė buvo ištremti į Sibirą-į Komiją. Jie buvo tarpe tų lietuvių, kuriuos net 17-ka ešelonų gyvulinių vagonų išgabeno į šaltį ir badą. Abu tėvai ten mirė nuo bado 1942 metais. Toks pat likimas 1945metais ištiko ir seserį Genovaitę. Trys Kazimiero broliai: Jonas, Antanas ir Juozas buvo įkalinti Telšių kalėjime. Okupantai sprukdami nuo vokiečių kariuomenės, 1941 metų birželio 25 d. juos žiauriai nukankino Rainių miškelyje (netoli nuo Rainių gyvenvietės, į P.R. nuo Telšių). Jo broliui Alfonsui teko taip pat patirti visas GULAGO kančias.Vokiečių okupacijos metu K. Antanavičius buvo Plungės burmistras. Kuomet sovietai 1944 m. vasarą okupavo Lietuvą antrą kartą, jis kartu su broliu Povilu-buvusiu Lietuvos karo lakūnu, įsiliejo į laisvės kovotojų gretas. Nuo 1944 m. Kazimieras buvo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Plungės kuopos vadas.
Žemaičių partizanų apygarda ir buvo šios karinės organizacijos-LLA funkcijų perėmėja. Deja, vokiečiams traukiantis, LLA stipriai „nukraujavo“, nes daug aukštesnių pareigūnų ir karininkų pasitraukė į Vakarus kartu su jais. Pradžioje Žemaitijoje dar susikūrė tarpinė laisvės kovotojų grandis-Žemaičių Legionas, kurį įkūrė desantininkas kpt. Adolfas Kubilius-Vaišvila kartu su Adolfu Eidimtu, o legionui vadovavo mjr. J.Semaška-Liepa. Šį karinį junginį kiek anksčiau įkūrė kpt. Jonas Noreika kovai su naciais. Jis apjungė Žemaitijoje veikusias partizanų grupes ir pavienius laisvės kovotojus į stiprią, gerai organizuotą rezistencinę kariuomenę-Žemaičių Legioną. Tačiau netrukus okupantų represinės struktūros savo agentūros pagalba susekė ir suėmė pagrindinius vadus, tame tarpe ir J.Semašką. 1945 m. LLA (Vanagų) pagrindu Žemaitijoje susikūrė trys būsimos Žemaičių apygardos rinktinės: Šatrijos, Alkos ir Kardo. 1944 m. rudenį ir 1944-1945 m. žiemą Telšių apskrities laisvės kovotojai buvo vieni aktyviausių Lietuvoje. 1945m. pavasarį Telšių apskrityje, panašiai, kaip ir visoje Lietuvoje, išryškėjo naujas laisvės kovotojų akcijų prieš okupantus bruožas. Iki tol okupantų marionetinės valdžios pareigūnai ir kolaborantai buvo baudžiami tiesiog už „antilietuvišką“ veiklą. Tuo tarpu nuo pavasario prieš stribus, milicininkus, komunistus, komjaunuolius, apylinkių tarybų pirmininkus, privačios žemės konfiskavimu užsiėmusių „ žemės ūkio komisijų“ narius, tarybinių ūkių vadovus ir kitus sovietinės valdžios aktyvistus bei kolaborantus, partizanų bausmės įgavo atpildo už konkretų nusikaltimą pavidalą.
1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.
□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas
-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,
Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.
Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.
Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.
Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.
Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.
Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti
APSISPRENDIMAS
Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.
O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.
“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.
- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.
- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.
□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius
Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.
Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.
Kun. Pranas Račiūnas MIC
Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka
Kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į marijonų vienuoliją. 1938-aisiais, baigęs gimnaziją, lankė marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių, suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950-aisiais nuteistas 25 metams lagerio.
Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kun. P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Aukojo šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 metais paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970-aisiais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų1 , parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs vairuotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.
2021 metų kovo 19 dieną sukanka 49 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.
Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.
LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.
Įdomu tai, kad informacija, skelbiama Kronikoje, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su Kronikoje skelbta informacija tuometinės Lietuvos gyventojai susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.
Kovo 19 diena – šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.
Prieš pradedant leisti Kroniką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip at pateiktų tikinčiuosius ugdančius tekstus. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis palaimino leidinio leidybą, pasiūlydamas susitelkti išskirtinai į sovietinės valdžios nusikalstamos veiklos viešinimą. Kaip vėliau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai teisingas.
Po to, kai kunigas Sigitas Tamkevičius 1983 metais buvo suimtas, Kronikos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.
1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.
Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavyko sukompromituoti leidėjų, atrasti bent vienos melagingos informacijos.
LKB Kronika nebūtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia, būtina paminėti sesę Gerardą Eleną Šuliauskaitę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus dešiniąja ranka. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt. Kiekvienas, kuris prisidėjo prie Kronikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Buvo specialios vietos, kur buvo surenkama iš įvairių šaltinių plaukianti informacija. Ji buvo tikrinama – niekada nebuvo skelbiama ta informacija, kuri skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kartą patvirtinta. Ranka gauti lapeliai buvo tuoj pat perrašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo tam, jog, kratos atveju, nekiltų problemų informacijos teikėjams.
Kaip teigia sesė Gerarda (Elena), „kronika, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“
Taip pat ir sesė Nijolė Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, kad kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.
Šių drąsių sesių žodžiai gali būti vertinami ir kaip Kronikos iššūkis mums šiandien, kai rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka būti krikščionimis. Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų LKB Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.
Vytautas Vitalius Gavėnas gimė 1922 m. balandžio 22 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Ožkasvilių k. ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1940 m. pabaigos dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, turėjo slapyvardį Rambynas.
1941 m. gegužės mėn. organizaciniais reikalais išvyko į Vokietiją. Grįžtant sovietinių pasieniečių buvo suimtas. Kalintas Marijampolės kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui buvo išlaisvintas Birželio sukilėlių ir dirbo Vyriausiajame Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, vėliau – Lietuvos aktyvistų fronto štabe. 1942–1943 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje ekonominėje prekybos mokykloje, bet dėl antinacinės veiklos mokslą turėjo nutraukti.
1944 m. V. V. Gavėnas ėmė telkti Marijampolės aps. Ožkasvilių, Valavičių, Širvydų ir kitų kaimų vyrus partizaninei kovai. 1944 m. vasarą iš partizanų būrių suformavo Vytauto rinktinę ir jai vadovavo. 1945 m. birželio 25 d., žuvus broliui Vladui ir dar dviem partizanams, slapta suorganizavo jų laidotuves, dalyvavo gedulingose pamaldose ir prisiekė kovoti iki pergalės arba mirties.
Tauro apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas (kairėje) ir Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės karininku uniformomis su Tauro apygardos antsiuvu. (Genocido aukų muziejus)
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti 2 Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazys Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Vytas Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Tauro apygardos partizanų vadovybės narių susitikimas Marijampolės aps. Šunskų miške po Juozo Lukšos-Skirmanto ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo sėkmingai įvykdytos užduoties Lenkijoje.
1947 m. birželis. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Tauro apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas, Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras. Antroje eilėje stovi iš kairės: Kazys Greblikas-Sakalas, Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas ir Dainavos apygardos atstovas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Mokiniai mano, kad šis projektas privers susimąstyti apie tragišką, bet tuo pat metu herojišką, pilną dvasinės įtampos Lietuvos istorijos laikotarpį, kuris žavi ir gąsdiną savo prieštaringumu. Tai ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai - tai ir išdavystės gelmė, egzistencijos, prisitaikymo peripetijos. Mokiniai rinko medžiagą apie partizanus, žmones, kurie kūrė savanorių organizacijas, veikė slaptai, turėdami tikslą atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Mokiniai studijavo jų kovos priemonės, karinius ir politinius veikimus, reglamentuotus norminiais dokumentais. Projekto metu mokiniai patvirtino Lietuvos partizanų buvimą, kaip reiškinį, turėjusį įtakos visoms tuometinės Lietuvos visuomeninio gyvenimo sritims.
Rugsėjo 26 d., eidama devyniasdešimtuosius metus, Amžinybėn iškeliavo buvusi politinė kalinė, Tauro ir Dainavos apygardų partizanų ryšininkė, ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slapyv. Neužmirštuolė, Viltis).
Aldona Vilutienė Sabaitytė gimė 1931 03 17 Vytautiškėje (Krosnos vlsč.) dabar Lazdijų raj., darbininkų šeimoje. Augo gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje Vytautiškės kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krosnos progimnazijoje, nuo 1947 metų rugsėjo – Marijampolės mokytojų seminarijoje.
Dar Vytautiškės kaime 1945 metais įsijungė į rezistencinę veiklą. Buvo Lietuvos antisovietinių partizanų ryšininkė. Nuo 1945 palaikė ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės apylinkių partizanų, 1946–1947 m. Tauro apygardos Vytauto rinktinės būrių, nuo 1947 gruodžio mėn. buvo šios rinktinės ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės ryšininkė. 1949 liepą, po susitikimo su Šarūno rinktinės kovotojais, buvo suimta ir kankinta Marijampolės saugumo rūsiuose; kalinta Intos ir Lemiu (Komija) Ypatingojo režimo lageriuose.
1954 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. 1955 m. baigusi Alytaus pedagoginės mokyklos kursą pradėjo mokytojauti. 1970 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą pradėjo dirbti matematikos mokytoja Marijampolė 5-ojoje vidurinėje mokykloje.
Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos sąjūdžio veikloje, rinko medžiagą apie Lietuvos antisovietines partizanines kovas ir tremtį. Dalyvavo 1988 metais Marijampolėje steigiant Tremtinio klubą, buvo Istorijos grupės koordinatorė. Organizavo žuvusių partizanų palaikų paieškas ir jų palaidojimą kapinėse.
1993 m. Marijampolėje įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų, jam vadovavo iki 2000 metų.
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
KOVOS KELIU ŽENGIANT
Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos
1945—1953 metai
Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.
Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.
Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.
Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.
MAIRONIO vadovybė
(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)
* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.
1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 238–239.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą.
Pavelo Vietrovo divizija atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius enkavedistų ir 4- oji NKVD kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.
Renkant medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.
1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.
Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.
2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje, tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.
3. Algimantas Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms. Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė - Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo
d e k l a r a c i j a
1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietosios partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtą ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.
1. Lietuvos valstybinė santvarka - laisva demokratinė.
2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.
4. Seimo rinkimai pravedami laisvais demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu, - proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.
5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.
6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamasis su Suvienytąją Naciją pareikštais principais.
7. Lietuvos Komunistą Partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekimai nedemokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų Sąjungos Komunistą Partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausiųjų Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.
Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtu būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos Komunistų Partija viešai pareikštų atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir priklausomybės svetimai valstybei.
Be to, dar savo kaltę tautai išpirktų, paveikdama Sovietų Sąjungą , kad ši:
a) taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų Sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;
b) tuoj paleistų visus politiniais sumetimais suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;
c) pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę;
8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą ir toliau dar uoliau remti partizaną pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Tai — Diana Glemžaitė, jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį. Viena iš tų, kurie palikę universitetų auditorijas, padėję į šalį knygas leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie lemtingo apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai. Tuo brangesnis, tuo didesnio dėmesio vertas jų kūrybinis palikimas. Greta Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių dabar galime įrašyti ir Dianos Glemžaitės vardą. Iki šiol mūsų literatūroje jis buvo visai nežinomas. Tik pastaraisiais metais pasidarė įmanoma surinkti jos išlikusius eilėraščius ir iš amžininkų prisiminimų atkurti poetės gyvenimo istoriją.
Gl-84 Mes mokėsim numirt: Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija / Sudarė [ir įž. str. „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, p. 5—21, parašė] V. Ambrazas, V. Jankauskas; Tekstą ir paaišk. parengė V. Ambrazas.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994.— 224 p., [8] iliustr. lap.
Gūdžią 1949 metų lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Apylinkės buvo retai apgyventos, ir toli vienas nuo kito išsibarsčiusiuose kaimuose maža kas tenugirdo tuos lemtingus garsus. Tik kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad kažkur netoliese įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu. Jos šiuose kraštuose niekas nepažinojo, ir stribams miestelio pakraštyje užkasus visų kūnus, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią jos vardas ir tos nakties paslaptis. Tačiau buvo lemta kitaip. Po trupinėlį, po kruopelę atkuriame Plunksnočių miško tragedijos istoriją, ir iš dešimtmečių užmaršties pamažu išnyra šviesus tos vyrišką mirtį pasirinkusios moters veidas.
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.
LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.
1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.
Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.
Dailidė Urbantas - Tauras gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps. Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas. Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas, nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną - Faustą į Žemaitijoje vykusį apygardų vadų suvažiavimą. Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu. Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas. 1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.
Žuvo 1951m. vasario 15d. Prienų raj. Jaunonių k. Talačkos sodyboje su dviem štabo pareigūnais: Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku ir LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala. Užkasimo vieta nežinoma. Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.
Aldona Vilutienė
Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
K. Antanavičius gimė 1908 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Josvainių vls. Karūnavos kaime ūkininkų šeimoje. Be Kazimiero jų šeimoje buvo dar penki broliai ir dvi seserys. Verčiama aplinkybių vėliau šeima persikėlė gyventi į Telšių aps. Plungės vls. Didvyčių kaimą. 1932 metų rugsėjo 8 dieną K. Antanavičius baigė A.Smetonos karo mokyklą Kaune. Pradžioje jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke, o vėliau-kariuomenės štabe. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS
Žuvo 1951m. vasario 15d. Prienų raj. Jaunonių k. Talačkos sodyboje su dviem štabo pareigūnais: Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku ir LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala. Užkasimo vieta nežinoma. Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.
