EPILOGAS
„RŪPINTOJĖLIS" - KAS TAI?
Tai - ne mūsų mylima liaudies skulptūrėlė, o pogrindinis, 13 metų (1977-1990) gyvavęs žurnalas. Jis nebuvo toks garsus kaip „Kronika" ar „Aušra", į tokj garsą net nepretendavo. „Rūpintojėlio" misija buvo prabilti į žmogų - ypač jauną, alkstantį, besiblaškantį, ieškantį - tiesos žodžiu apie Dievą ir Tėvynę; didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, poezijos galia, filosofijos išmintimi apie tikrąją gyvenimo paskirtį...
„Rūpintojėlis" kalbėjo, kad tikėjimas - ne žmogų suvaržanti schema, bet tikrosios laisvės sąlyga ir išsigelbėjimas nuo bedvasio materializmo (ir filosofine, ir buitine prasme), socialistinio gyvenimo stereotipų, nuo nevilties ir beprasmybės.
Jis liudijo, kad yra Lietuva - Tėvynė, ne vienas iš penkiolikos Sąjungos kampelių, o savita tauta, turinti didingą praeitį, skaudžią vergijos ir pasipriešinimo patirtį, tauta, nei carizmo priespaudoje, nei nacių apgultyje, nei socializmo „rojuje" nepraradusi nacionalinio orumo ir laisvės troškimo, tauta, kenčianti ir kovojanti. Žurnalo tikslą ugdyti žmogų -krikščionį ir Lietuvos pilietį - atspindėjo jo struktūra, publikacijų pobūdis Ir tematika, o tai nulėmė autorių pasirinkimą ir literatūros šaltinius. Jo turinį sudarė keleriopos tematikos publikacijos:
1) Bažnyčios ir istoriniai dokumentai;
2) originalūs lietuvių autorių straipsniai, parašyti Lietuvoje ir emigracijoje;
3) įvairūs verstiniai rašiniai, dažniausiai skirti meditacijoms.
Iš lietuvių filosofijos klasikų buvo spausdinama Stasio Šalkauskio Jaunuomenė ir gyvoji dvasia", Juozo Girniaus „Rūpintojėlis ir Vytis - du lietuvio dvasios simboliai", Prano Gaidamavičiaus „Krikščionis kolektyvizme" ir kt. Tačiau daugiausia naudotasi Antano Maceinos veikalais (net šešios publikacijos). Ir neatsitiktinai: religijos filosofija buvo labai domimasi, tačiau tie veikalai retai kam buvo prieinami. „Rūpintojėlis" stengėsi bent šiek tiek palengvinti skaitytojui susipažinti su filosofo mintimis. Ir A. Maceinos, ir kitų filosofų veikalų ištraukos ne tik teikė atramą dvasiai, ugdė pasaulėžiūrą, bet Ir liudijo, kad emigracijoje, už soc. lagerio sienų, lietuviai mokslininkai, kultūros veikėjai dirba, leidžia knygas, puoselėja laisvės mintį. Iš užsieniečių filosofų bene plačiausiai pristatyti Vladimiras Solovjovas ir Žakas Maritenas.
Žurnalo filosofijos skyrių savotiškai pratęsia ir papildo kun. Aleksandro Markaičio SJ,kun. Karolio Garucko SJ,kun. Romualdo Dulskio straipsniai įvairiomis religinio gyvenimo temomis. Tai žmogaus būties problemos, meditacijos Šventojo Rašto temomis, tautos likimo apmąstymai pagal Šventąjį Raštą ir krikščioniškas vertybes, kai kurie religinės praktikos klausimai.
Daug vietos žurnale užima istorija, ypač tie įvykiai ir faktai, kurie sovietinių Istorikų sąmoningai ar priverstinai buvo nutylimi, iškraipomi, tendencingai komentuojami, apšmeižiami. Daug dėmesio skirta ir krikščionybės bei Bažnyčios vaidmeniui Lietuvos istorijoje. Plačiai paminėtos Kęstaičių ir Kražių tikinčiųjų kovos už bažnyčią bei kruvinos skerdynės, surengtos caro žandarų.
„Rūpintojėlis" vienas pirmųjų Iš pogrindžio leidinių paskelbė Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Plačiai rašyta apie ateitininkų federaciją; jos Ideologija bei veiklos principai turėjo liudyti sovietų sąlygomis gyvenančiam jaunimui, kokia turėtų būti jauno kataliko pozicija, veikla ir elgesys, koks svarbus jo uždavinys Bažnyčios, tautos ir visuomenės gyvenime. Didžioji istorinių straipsnių dalis priklauso mokytojo Istoriko, pirmojo „Rūpintojėlio" redaktoriaus Kazimiero Šapalo plunksnai.
Viena iš svarbiausių „Rūpintojėlio" programinių nuostatų - žmogus gyvena ir veikia konkrečioje istorinėje epochoje, konkrečioje visuomenėje ir tautoje, jo gyvenimas ir veikla lemia tautos ir visuomenės ateitį, todėl tokia svarbi kiekvieno žmogaus asmenybė, jo dora.Atliepdamas šią nuostatą žurnalas spausdino, be jau minėtų filosofinių, istorinių straipsnių, daug įvairaus pobūdžio rašinių, tiesiogiai skirtų asmenybės formavimui bei vertybinės orientacijos ugdymui. Tai trejopo pobūdžio medžiaga:
1) Straipsniai, dažniausiai esė ar šiaip bendro pobūdžio raštija, pagrįsta filosofų, mąstytojų, rašytojų mintimis apie įvairius asmenybės aspektus, žmogaus vietą visuomenėje, santykį su tikėjimo vertybėmis. Daugiausia tokių publikacijų yra parengusi Felicija Kasputytė. Jos parafrazės, paremtos citatomis Iš pasaulinio mąstytojų ir rašytojų lobyno, tarsi išplėšdavo lietuviškųjų aktualijų horizontus ir susiedavo su pasauliniu kontekstu.
2) Grynai mąstymui, meditacijoms skirta raštija, kartais labai asmeninio pobūdžio, savitos paskirties, kartais reaguojanti į kokį įvykį ar reiškinį, šventę ar kalendorinį laikotarpį. Iš tokių straipsnių minėtini pirmiausia kun. Mečislovo Malinskio „Kasdienė duona”, ištraukos Iš mąstymų-maldų knygelės „Visur sutinku Tave, mano Dieve". Ypač aktuali buvo pastaroji, prabylanti į kiekvieną žmogų įvairiose situacijose, atliepianti egzistencines problemas - kai trūksta laiko, kai slegia vienatvė, kai reikia padėti artimui...
3) Per gyvus pavyzdžius - žinomas asmenybes, kurios sovietų laikais buvo nutylimos ar tendencingai patelkiamos, ypač pabrėžiant jų santykį su religija, krikščionybės vaidmenį jų gyvenime, veikloje. Tokių publikacijų kryptį nusako ir rubrika - „Krikščionybės išugdyti tautiečiai". Čia minimas visuomenės veikėjas, ateitininkuos vadovas Pranas Dovydaitis, arkivyskupai Teofilius Matulionis ir Mečislovas Reinys, kunigai Mykolas Krupavičius, Motiejus Gustaitis, Juozas Šalčius ir kt. Daug vietos buvo skirta palaimintajam Jurgiui Matulaičiui. Šio pobūdžio kompiliaciniuose ir originaliuose straipsniuose skaitytojas supažindinamas ne tik su asmens biografija, bet Ir jo dvasiniu gyvenimu bei patirtimi. Iš straipsnių apie kitų tautų Iškiliuosius žmones minėtinos publikacijos apie nepaprasto likimo prancūzę Elizabetę Leser ir Motiną Teresę iš Kalkutos.
Šio pobūdžio publikacijas savitai papildo straipsniai apie šventuosius. Buvo parenkami šventieji, kurių jubiliejai švenčiami pasauliniu mastu (šv. Pranciškus, Lietuvos globėjas šv. Kazimieras) arba tie, kurių gyvenimas ir charizma buvo aktuali Lietuvos žmogui (šv. Jonas Bosko, šv. Tomas Moras, pal. Edita Štein, pal. Konsolata Betronė ir kt.). Straipsniai apie šventuosius buvo orientuojami ir parengiami taip, kad labiausiai parodytų šventųjų dvasinio gyvenimo formavimosi kelią, asmenybės bei charakterio bruožus, maldos gyvenimą. Su šiomis publikacijomis šiek tiek siejasi ir mažesnės apimties proginiai straipsneliai, nekrologai.
„Rūpintojėlis" siekė turtinti skaitytojo asmenybę teigiamais dalykais, gražiais, bet nenusaldintais pavyzdžiais bei reiškiniais, įteigti pozityvų asmenybės modelį. Tačiau gyvenimo tikrovė ir jos negatyvieji reiškiniai, be abejo, badė akis ir kėlė siaubą bei nerimą. Tai alkoholizmas, moralinis palaidumas, negimusiųjų žudymas, visuotinis melas ir daugelis kitų dalykų. Apie tai irgi bandyta kalbėti. Vienas pirmųjų prabilęs apie negimusios gyvybės vertę, būtinybę ją išsaugoti, buvo gydytojas Donatas Stakišaitis. O Aleksandras Žarskus dorovės ir etikos problemų sprendimu laikė etninių kultūros vertybių aktualizavimą šių dienų visuomenei ir žmogui.
Savitai ir reikšmingai su asmenybės ugdymo problemomis susiję poleminio apologetinio pobūdžio straipsniai, kurių didžiąją dalį žurnalui yra parašęs kun. Jonas Lauriūnas, pasirašinėjęs įvairiais slapyvardžiais. Tai ir mokslinio pobūdžio straipsniai, komentuojantys šiuolaikinio mokslo, ypač fizikos laimėjimus religijos ir mokslo aspektu, griaunantys marksistinę dogmą apie mokslo ir religijos nesuderinamumą, ir knygose ar periodinėje spaudoje skelbtų straipsnių recenzijos ir komentarai, atskleidžiantys jų melą apie religiją, Bažnyčią, Lietuvą.
Sunku įsivaizduoti periodinį leidinį be informacijos. Jos, atitinkančios leidinio specifiką, taip pat buvo stengiamasi pateikti, nors ją surinkti okupacijos sąlygomis nebuvo paprasta. Jos ir nėra daug. Juolab kad Bažnyčios gyvenimo panoramą atspindėjo „Kronika", o tautos - „Aušra". „Rūpintojėlis" plėtė skaitytojų akiratį, o ne fiksavo atskirus faktus. Šia prasme labai svarbios būdavo Edvardo Šiugždos užsienio religinio gyvenimo apžvalgos, siekiančios prakirsti langą geležinėje uždangoje, parodyti nors truputj laisvos Bažnyčios gyvenimo. Kaip savotiška informacija būdavo ir prie straipsnių pateikiamos bibliografinės nuorodos, literatūros sąrašai - jie tarsi pasufleruodavo, ko reikėtų ieškoti, kas paslėpta bibliotekų spec. fonduose.
Daug vietos žurnale skirta poezijai - didelė dalis straipsnių kalbėjo labiau protui, o poezija kėlė, žadino jausmus, teikė savotišką paguodą ir atokvėpį. Ne tik pačiam žurnalui, bet ir visai „Rūpintojėlio" kartai nepamainomas buvo Bernardo Brazdžionio žodis — karštas, emocingas, pakilus, rūstus, dramatiškas, tačiau visada viltingas. Be to, spausdinta Vinco Mykolaičio-Putino, Vlado Šlaito, Kazio Inčiūros, gana gausiai Vynmedžio Šakelės (Onos Galdikaitės) eilių. Literatūrinę žurnalo dalį sudaro ir Aldonos Puišytės poezija, Albinos Žiupsnytės pasakos [dėl vietos stokos šiame leidinyje nespausdintas skyrelis: PASAKA NEPASAKA], Prano Mikalausko (Antalkio) kūriniai. Tarp šių brandžių poetų kūrybos gražiai įsiterpia jaunųjų eilėraščiai-„Rūpintojėlis" buvo bene vienintelė vieta, kur jie laisvai, be cenzūros galėjo būti spausdinami.
Savo kryptį „Rūpintojėlis" grindė dviem labai svarbiais atskaitos taškais - ateitininkijos ideologija, jos principais, kurių savotiški tęsėjai buvo Eucharistijos bičiuliai,vieniję ir palaikę ieškantį katalikų jaunimą, Ir šviesia, bet to meto sąlygomis nepasiekiama žvaigžde-„Židinio" žurnalu, kurį laikė katalikybės, tautiškumo ir modernaus gyvenimo sinteze, sinteze, kuri turėtų būti kiekvienos asmenybės, stovinčios savo tautos ir kultūros dirvoje ir savo žvilgsnį panardinusios Kristuje, pasaulėžiūros pagrindas.
Toks „Rūpintojėlis" turėjo savo gyvavimo istoriją, savo biografiją, savo bendradarbius ir, žinoma, redakciją. Jo periodiškumo ir tam tikra prasme turinio atžvilgiu išsiskiria du periodai.
1977-1980 m. -„Rūpintojėlio" gimimo, brendimo ir klestėjimo laikas,t. y. iki kratų, kai buvo siekta leidinį neatgaivinamai sutriuškinti. Kratos buvo padarytos 1980 m. spalio 14 d. „Rūpintojėlio" leidėjos Ados Urbonaitės ir žurnalo bendradarbės bei įvairių pogrindžio knygelių autorės Felicijos Kasputytės butuose. Visą atsakomybę už žurnalo leidimą prisiėmė Ada Urbonaitė, įrodinėdama tardytojams, kad leidusi viena. Taip liko apsaugoti kiti bendradarbiai ir autoriai. Laisva Ir nepriklausoma jos laikysena glumino tardytojus ir, matyt, dėl to nebuvo sudaryta byla, nors ji buvo sekama ir kontroliuojama visą sovietmečio laiką.
1981-1990 m.- žurnalas buvo leidžiamas vienos ses. Benvenutos-Ados Urbonaitės. Pasikeitusios sąlygos keitė ir turinį, ir periodiškumą. Pamažu atsirado nauji autoriai, bendradarbiai, piešti viršeliai, tiražai daromi dauginimo aparatais. „Rūpintojėlio" bendradarbių, platintojų, daugintojų tikslus skaičius, o tuo labiau pavardės nežinomos ir vargu ar bus kada žinomos, tačiau be jų žurnalas nebūtų galėjęs egzistuoti. Kad tiražas susidarydavo nemažas, galima spėti iš to, jog kur tik buvo daromos kratos, beveik visur buvo užtinkamas ir „Rūpintojėlis".
1990 m., atsiradus legaliai katalikiškai spaudai, „Rūpintojėlis“ nustojo ėjęs.
„Rūpintojėlis" užbaigė savo gyvavimą, tačiau užmirštas nebuvo: jį prisimena skaitytojai, bendradarbiai, vienaip ar kitaip su juo susiję žmonės. Jis prisimenamas kaip vienas iš viltingų žiburėlių, švietusių sovietmečio tamsoje, atliepusių jaunystės proveržius ir troškimus, vyresniųjų nerimą ir rūpestį dėl tautos Išlikimo, dėl tautos tikėjimo, kultūros Ir doros paveldo likimo, to paveldo, kuris buvo puoselėtas, saugotas caro priespaudos laikais, rūpestingai augintas tarpukario laisvės metais, kuris buvo sukauptas pozityvioje šviečiamojoje veikloje ir išbandytas pokario laisvės kovose, Sibiro ledynuose, krauju ir kančiomis užantspauduotas.
Šie netolimų laikų prisiminimai išsiliejo jubiliejiniuose minėjimuose, kurie vyko 1992 m. Vilniuje, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, ir 1997-aislais Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, ir Kaune, Respublikinio pedagoginio muziejaus salėje. Visur mėginta sukviesti bendradarbius, tuos, kurie dar čia, žemėje, nes nemažai jų jau Amžinybėje, kaip ir pirmasis redaktorius Kazimieras Šapalas.
„Rūpintojėlis” pratęsia savo misiją ir šiuo leidiniu - visų numerių rinkiniu. Toks leidinys turi keleriopą prasmę: fiksuoja šį leidinį kaip medžiagą ateities katalikiškos ir tautinės kultūros tyrinėtojams, kurie panorėtų pasverti ir įvertinti jo reikšmę pasipriešinimo kovoje; publikuoja kai kuriuos iki šiol neskelbtus Bažnyčios vadovų Ir inteligentijos straipsnius, pasisakymus; surinkta medžiaga aktualizuoja savo publikacijas laisvės kontekste. Aktualizuoja, nes daugelis žurnalo nuostatų, pati jo kryptis Ir siekis budėti bei saugoti ir ginti religines, tautines ir humaniškas vertybes svarbu ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, tačiau pavojai tie patys, tik reiškiasi jie rafinuočiau, vilkėdami puošniais, kultūros apdarais, todėl sunkiau atpažįstami Ir identifikuojami, todėl labiau gundantys. Šia prasme „Rūpintojėlis” nėra praradęs aktualumo ir jo publikacijos ne vienam gal bus proga Ir pretekstas susimąstyti: kas aš esu, kur einu, kur ir su kuo eina mano tauta - su Kristumi pasitikti šviesios ateities, nešina savitu etninės kultūros kraičiu, ar su minia, kuriai užtenka pramogų ir sąlygiškai patogaus gyvenimo, kuriame lepinasi kūnas ir skursta dvasia?..
„Rūpintojėlis" tiesė pagalbos ranką tiems, kuriems tarybinė tikrovė buvo per skurdi. Ką gi jis sako mums, jau turintiems išsvajotą, daugelio kančiomis ir krauju išpirktą laisvę? Jis sako tą patį - budėkite! Nes problemos, apie kurias tada rašyta, neišnyko, tik įgijo kitą pavidalą. Iš tiesų - argi neaktualu šiandien dora, šeimos idealai? - Gal dar labiau negu tada. Ar neaktualus šiandien žmogaus santykis su materialinėmis vertybėmis? - Gal dar aktualesnis. Ar Išnyko pavojus religiniam, tautiniam, žmogaus identitetui, kai visais informacijos kanalais liejasi dvasinis nihilizmas, apgaulinga pseudolaisvės migla, kur ištirpsta elementarios atsakomybės samprata - atsakomybės už tikėjimą, tautą, šeimą, asmenį? Deja...
RŪPINTOJĖLIS yra mūsų vilties pagrindas, nes Jis - tikrasis Laimėtojas - tas, kuris myli ir atleidžia. Ir šimteriopai padaugina gėrį, kurį žmogus stengiasi sukurti.
Prie Jo kojų tebus sudėti ir tie 26 „Rūpintojėlio" žurnalo numeriai, išleisti tylioje Žaliakalnio gatvėje, kukliame Ados Urbonaitės būste, už uždarų, kartais ir užtemdytų langų, kalenant rašomajai mašinėlei ir širdyje degant didelei meilei Dievui ir Tėvynei.
Alė Počiulpaitė „ Rūpintojėlio " bendradarbė,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė,
„Jonų" bendruomenės narė
